KAS YRA DISTOPIJA?

Paauglių literatūroje per pastaruosius apytiksliai penkiolika metų itin pagausėjo kūrinių, vaizduojančių fantastinį žmonių ateities pasaulį, paveiktą įvairių technologijų, žmonių sukeltų katastrofų ir atsainaus požiūrio į gyvenamąją aplinką. Nors pasitaiko ir prieštaringų nuomonių, vis dėlto pripažįstama tokios literatūros vertė, ji tampa atskiru žanriniu literatūros tipu. Tokie kūriniai paprastai vadinami distopijomis.

Populiariausiomis distopijomis galima laikyti tokius šiuo metu daugeliui turbūt žinomus kūrinius kaip Suzanne’os Collins Bado žaidynių (Hunger Games, liet. k. 2010) trilogija, Veronicos Roth Divergentės (Divergent, liet. k. 2012) trilogija, taip pat Jameso Dashnerio Bėgantis labirintu (The Maze Runner, liet. k. 2013) serija ir kt. Šiandien distopinė literatūra itin mėgstama paauglių skaitytojų. Ir tai, ko gero, gana lengvai paaiškinama. Nesunku pastebėti, kad dažnai distopinių kūrinių protagonistas, kaip ir šiuolaikiniai paaugliai, ieško savo vietos pasaulyje, apribotame griežtų taisyklių, be to, distopijų pabaiga dažnai būna viltinga, teikianti paaugliui skaitytojui suvokimą, kad ir jis geba keisti pasaulį, leidžianti jam pasijausti reikalingam.

Iš tiesų, žinant, kokie mėgstami šiuo metu yra distopiniai kūriniai, gali pasirodyti gana netikėta, kad distopijos sąvoka dažnam lietuviui skaitytojui (ir ne tik paaugliams) nepažįstama. Tik užsiminus apie anksčiau minėtus visame pasaulyje garsius kūrinius, galima išgirsti nuostabą balse, kad tai ir yra distopijos. Vis dėlto nenuostabu – informacijos apie tai, kas yra distopija, iš pirmo žvilgsnio atrodo labai nedaug. Lietuviškoje literatūros kritikoje distopija kaip tam tikra žanrinė atmaina vis dar labai mažai nagrinėta, nepaskelbta jokių išsamesnių lietuvių literatūrologų publikacijų šia tema. Tiesa, keletą verstinių šaltinių įmanoma rasti, bet jie nepasiūlo galimybės susidaryti išsamesnį distopijos termino vaizdinį. Pasitelkus šaltinius anglų kalba atsiveria visai kita distopijos tyrinėjimų erdvė. Turbūt nenuostabu, kad daugiausia dėmesio distopijai skyrę ir nemažai mokslinių studijų parašę yra amerikiečių literatūros kritikai (M. Keithas Bookeris, Donas Lathamas, Carrie Hintz).

Tačiau pateikti tikslią distopijos apibrėžtį, tiesą sakant, ne taip paprasta, nes pati sąvoka ir jos vartojimas literatūros kritikoje gana nevienalyčiai. Neretai galima pastebėti, kad literatūros tyrėjai siūlo tokius distopijos sąvokos apibūdinimus, kurie, atrodytų, vienas kitam prieštarauja. Tad šiame straipsnyje bus pamėginta perteikti pagrindinius teorinius aspektus, išryškėjusius skaitant nemažos apimties kritikos darbus, literatūros tyrėjų pasisakymus, svarstančius distopijos sąvoką, tačiau bus neišvengta ir tiesioginės ar netiesioginės vidinės polemikos su vienu ar kitu tyrėjo teiginiu. Vis dėlto reikia tikėtis, kad tai nesutrukdys skaitytojui suvokti, kas slypi po distopijos sąvoka.

Distopijos ištakos: utopija

Mėginant atsakyti į klausimą, kas yra distopija, visų pirma neabejotinai reikėtų stabtelėti prie utopijos sąvokos. Turbūt daugeliui žodis „utopija“ pirmiausia asocijuojasi su garsiuoju Thomo More’o 1516 m. parašytu kūriniu Utopija ir jame aprašyta tokio pat pavadinimo sala, kurioje gyvena ideali, su jokia tironija nesusidurianti visuomenė. Vis dėlto, nors utopijos terminas gana naujas, utopijos kaip geresnės ateities modelio suvokimo istorinių pavyzdžių galima rasti ir daug senesnių laikų tekstuose – įvairiuose mituose ir religiniuose pasakojimuose siūlomas ne vienas būdas pertvarkyti visuomenę taip, kad visi būtų laimingi. Nuo More’o romano atsiradimo šis terminas įsigali būtent literatūroje, bet, žinoma, jis būdingas ir kitoms gyvenimo sritims – politikai, teatrui ir pan.

Utopiniai kūriniai vaikų literatūroje atlieka visai kitas funkcijas negu suaugusiųjų. Utopinių aspiracijų kūriniuose, ypač skirtuose patiems mažiausiesiems, aptinkama itin dažnai dėl to, kad tokia forma (idealus, optimizmo kupinas pasaulis) suteikia jaunajam skaitytojui galimybę tame knygos pasaulyje jaustis jaukiai ir saugiai. Tokie kūriniai vaikams paprastai laikytini priemone sukurti pirmą malonią skaitymo patirtį. Be to, ši literatūra glaudžiai siejasi ir su didaktiniais tikslais – siekiama, kad vaikas pirmiausia susidurtų tik su teigiamas emocijas keliančiais elgsenos pavyzdžiais¹. Tam tikra prasme garsiausiais utopiniais vaikų literatūros kūriniais galima laikyti Alano Alexanderio Milne’o Mikės Pūkuotuko pasaulį (Winnie-the-Pooh, liet. k. 1958), Kennetho Grahame’o Vėją gluosniuose (The Wind in the Willows, liet. k. 1966) ir kt.

Norėdami trumpai nusakyti utopijos esmę, greičiausiai ją įvardytume kaip tam tikrą neįvykdomą fantaziją. Bet nors utopiniai tekstai turi neįvykdomumo sąlygą, viena iš pagrindinių jų funkcijų – kelti klausimus, ką padaryti, kad žmonijos dabartis būtų geresnė. O kaip yra distopijos atveju? Šiame straipsnyje laikomasi nuomonės, kad distopija – tai tarsi tęstinis utopijos variantas (nors, kaip paaiškės vėliau, tikrai ne visi tyrėjai su tuo sutinka). Vis dėlto galima pastebėti, jog šiuolaikiniai filosofai susirūpinę ne tuo, kad utopija neįgyvendinama, o kad ji gali būti įgyvendinama. Taigi taip aptartoji utopijos sąvoka virsta distopijos sąvoka. Tad natūraliai peršasi suvokimas, kad distopija yra tai, kas realiai gresia žmonijai ateityje.

Distopijos aiškinimas

Utopija kaip idealizmo išraiška gana anksti sulaukė kritikos. Suvokus, kad utopija nėra paremta įvairių idėjų įgyvendinimu, kuris atneštų žmonijai tik teigiamų padarinių, imta ieškoti kitos sąvokos tokiam reiškiniui apibrėžti. Distopijos terminą 1868 m. sugalvojo ir pirmąkart pavartojo britų filosofas Johnas Stuartas Millis². Nuo tada distopija kaip literatūros kūrinys ima įgauti ryškių bruožų ir kelti didelį susidomėjimą, nes visuomenė nusivilia civilizacijos pažanga – ekonomika patiria sunkumų, įsigali industrializacija. Tokie reiškiniai kaip pramonės revoliucija, Pirmasis pasaulinis karas, Rusijos revoliucija, o svarbiausia  – didėjantis aplinkai padarytos žalos supratimas ir baimė, kad mašinos greitai pakeis žmogų, tampa pagrindinėmis distopinio žanrinio literatūros tipo susiformavimo priežastimis.

Literatūros terminų žodynai distopiją įvardija kaip neigiamų padarinių paveiktą ateitį: „Terminas „distopija“ („bloga vieta“) <…> vaizduoja nemalonų ateities pasaulį, kuriame grėsmingos socialinės, politinės ir technologinės mūsų dabarties pasaulio tendencijos virsta pražūtinga ateities kulminacija.“³ Tačiau ne technologijų gausa ima kelti daugiausia diskusijų, bet tai, kad visuomenė aklai jomis seka, tikėdama, kad ateities pagrindas yra vien mokslo pažanga. Kaip tik pernelyg didelis dėmesys  mokslo, o tiksliau – proto galimybėms utopiniuose tekstuose sulaukia kritinės reakcijos ir taip atsiranda distopinis romanas. Kaip pažymi M. Keithas Bookeris, toks reiškinys paremtas paradoksu, nes technologijų pažanga parodė „ žmogaus proto galimybę gamtą suprasti, daryti jai poveikį ir ją kontroliuoti, bet kartu imta suvokti, kad pažanga pradėjo kontroliuoti ir valdyti patį žmogų“⁴. Taigi galiausiai mokslas tampa ne tik įkūnytu žmogaus gebėjimų atspindžiu, bet ir jo silpnybių bei ribotumo veidrodžiu⁵. Todėl galima sakyti, kad distopija kyla kaip tik iš žmogaus nesuvokimo, kad jis lygiai taip pat yra valdomas to, ką pats sukuria.

Taigi galima teigti, kad distopiniai kūriniai veikia kaip tam tikrõs rašomojo teksto metu vyraujančios socialinės padėties išraiška ir kritika. Nors atrodo, kad distopijos kuriamas pasaulis yra tolimas (juk kūriniuose vaizduojamas ateities žmonijos pasaulis), iš tiesų aišku, kad šie tekstai referuoja konkrečius ir ranka pasiekiamus dalykus. Taigi utopiją galima suprasti labiau kaip esamos pasaulio padėties kritiką, o distopija aiškiai veikia jau kaip dvikryptė kritika: ne tik dabarties pasaulio, bet ir ateities – to, kas laukia, jeigu dabartyje nebus imtasi tam tikrų veiksmų tai pakeisti.

Utopijos / distopijos ir distopijos / antiutopijos skirties problematika

Pažymėtina, kad vienas iš dažniausiai kylančių klausimų aptariant distopijos terminą yra toks: ar distopiją galima laikyti utopijos antonimu? Yra mokslininkų, kurie be išlygų laiko šiuos terminus antonimais (tokia mintis, matyt, pirmiausia ir peršasi dar nepradėjus išsamiau svarstyti distopijos problematikos), bet yra ir manančių, kad utopijos antonimas yra antiutopija, kuri, anot jų, skiriasi nuo distopijos. Verta trumpai apžvelgti pastarosios nuomonės šalininkų argumentus.

Štai Aušra Kaziliūnaitė rašo, kad „[į]gyvendinta utopija, utopija tapusi artima ir praradusi savo tolima, yra distopija. Jeigu utopiją galime suprasti kaip erdvėje ir laike apibrėžtą neapibrėžtumą, tai distopija jau yra praradusi savo neapibrėžtumą utopija.“⁶ Taigi, anot jos, galime matyti aiškią dvipolę utopijos ir distopijos struktūrą, bet šios sąvokos nėra diametralios. M. Keithas Bookeris taip pat rašo, kad utopija ir distopija nebūtinai yra visiškos priešingybės, bet vis dėlto priklausytų tai pačiai sferai. Anot jo, tai, kas vienam žmogui yra utopija, kitam – galbūt distopija⁷.

Michaelis D. Gordinas, Helen Tilley ir Gyanas Prakashas yra vieni iš tų, kurie nepritaria nuomonei, jog distopija yra utopijos antonimas. Jie teigia, kad priešinga utopinei visuomenei galėtų būti tik tokia visuomenė, kurioje viskas tyčia suplanuota taip, kad nepasisektų įgyvendinti išsikeltų tikslų⁸. O distopijai tai visai nebūdinga, ją galima būtų laikyti neteisingai įgyvendinta, utopija, nors, žinoma, tam tikrai visuomenės daliai, kaip pažymi ir M. Keithas Bookeris, tai vis tiek išlieka utopija. Anot jų, bandoma iš tiesų įgyvendinti, utopija galiausiai vis tiek virsta distopija. Taigi „<…> distopija nebūtinai yra atvirkščias utopijos variantas“9. Kaip jau minėta, svarbu suprasti, kad iš tiesų bet koks pasaulis, virtęs distopiniu, buvo kurtas kaip utopinis, tik vėliau pastebėta, kad jis yra neįmanomas be disciplinos, nes norint, kad visi būtų lygūs, visuomenės narius būtina kontroliuoti. Todėl neigiamą konotaciją utopija įgauna dėl to, kad ji negali būti įgyvendinta, o tai neįrodo visiškos šių terminų priešingybės.

Neaiškumų kelia ir distopijos ir antiutopijos terminų vartojimas. Iš aptartos utopijos ir distopijos kaip antonimų skirties problematikos svarstymų kyla dar vienas klausimas: ar distopiją ir antiutopiją turėtume laikyti sinonimais? Galima pamatyti, kad toli gražu ne visi literatūros tyrėjai pritaria nuostatai, jog distopija ir antiutopija yra sinonimai. Kai kurie autoriai skiria sąvokas „distopija“ ir „antiutopija“ sakydami, kad pagrindinis šio skyrimo išeities taškas yra kūrinio pabaiga: distopiniuose kūriniuose nesuteikiama jokios vilties ką nors pakeisti, o antiutopiniuose – atvirkščiai. Pavyzdžiui, yra manančių, kad garsųjį Lois Lowry Siuntėją galima laikyti antiutopija, o ne distopija, nes vienas iš šio romano pabaigos variantų yra pozityvus. O kai kuriose distopijose (daugiausia skirtose suaugusiesiems), tokiose kaip George’o Orwello 1984, kaip tik būna atvirkščiai – pabaiga negatyvi. Kai kurie, pavyzdžiui, filosofas Gintautas Mažeikis, mano, kad distopija atsirado tarytum antiutopijos atmaina: „Pirmasis utopinio mąstymo nykimo ženklas buvo utopijų ideologinė kritika XIX amžiuje, o vėliau antiutopijų ir, kiek vėliau, distopijų paplitimas.“¹⁰

Robas McAlearas siūlo aiškinti distopinius kūrinius pasitelkiant semiotinį kvadratą ir keturis terminus: utopijos, antiutopijos, distopijos ir antidistopijos. Jis, kaip ir M. Keithas Bookeris, taip pat tvirtina, kad distopija veikiau yra sudedamoji utopijos dalis, o ne priešingybė. Anot jo, jeigu utopija paremta visuomenės pokyčių viltimi, o distopija – jų baime, reikia įvesti dvi klasifikacijas, nes abi, utopija ir distopija, turi savo antonimus¹¹.

Distopijos ryšys su moksline fantastine literatūra

Kaip žanrinis tipas distopija taip pat dažnai siejama, o neretai ir painiojama su mokslinės fantastikos (angl. Science Fiction) žanru. Mokslinė fantastika kaip atskiras žanras nuo apskritai fantastikos žanro atsiskiria tik trečiajame–ketvirtajame XX a. dešimtmečiais, nors, pavyzdžiui, Rytų Europoje išvis visa fantastinė literatūra suprantama kaip mokslinė fantastika¹². Mokslinės fantastikos kūriniai suvokiami kaip plečiantys žinių akiratį, skatinantys žavėtis žmogaus proto išgalėmis. Jie aiškina žmogų supančio pasaulio reiškinius. Štai Vincas Auryla pažymi, kad tokią literatūrą galima vadinti fakto literatūra – jai rūpi tam tikri su mokslu susiję faktai ir jų aiškinimas¹³. Lietuvių vaikų literatūros akiratyje tokių kūrinių esti gana nedaug. Galbūt kaip vienas ryškiausių paminėtinas Prano Mašioto indėlis (knyga Apie žemės vidurius, apsakymas „Kelionės vandens lašelio“).

Nors galima sakyti, kad nemažai literatūros kūrinių galėtų priklausyti ir vienai, ir kitai kategorijai (pavyzdžiui, tokius minėtuosius kūrinius kaip Bado žaidynės ar Divergentė kai kas priskiria prie mokslinės fantastikos), bet tarp jų esti ir esminių skirtumų. Nors Ulrichas Broichas teigia, kad „[š]iandien utopija ir antiutopija ištirpo mokslinėje fantastikoje“¹⁴, galima rasti argumentų, kad iš tiesų yra priešingai. Bandant apibrėžti mokslinės fantastinės literatūros sąvoką dažnai vartojami tokie žodžiai kaip „pramanytas“, „sukurtas“. Galima teigti, kad jie ir įvardija kertinius elementus, atskiriančius mokslinės fantastikos žanrą nuo distopijų. Atrodo, kad mokslinė fantastika vaizduoja nerealų pasaulį (prisiminkime: distopinis pasaulis siejamas su realia ateitimi), o jos tikslas yra ne pats žmogus, o mokslas ir jo populiarinimas. Be to, mokslinės fantastikos kūriniams dažnai stinga loginio reiškinių priežastingumo paaiškinimo ir empiriškumo¹⁵.

Nors distopinių kūrinių autoriai kuria pramanytą literatūrinį pasaulį, bet išreiškia susirūpinimą tuo, kad tai yra būsimasis ateities pasaulis, – jiems tai ne įspūdingi mokslo pasiekimai, kurie keltų susižavėjimą, o žmonijai gresianti katastrofa. Be to, nors mokslinę fantastiką su distopine literatūra sieja panašios temos (siekis vaizduoti ateities pasaulį, pagrįstą mokslo pažanga), vis dėlto mokslinę fantastiką ne vienas literatūros kritikas laiko trivialia¹⁶, nes ji nesugeba sujungti pasakojimo meno ir ateities vaizdavimo. O štai distopiniuose kūriniuose tuos lūkesčius pavyksta patenkinti, t. y. pasiūlyti tam tikras išeitis iš niūriai vaizduojamos ateities. Jau daug kartų minėtasis M. Keithas Bookeris mokslinės fantastikos ir distopinės literatūros skirtį aiškina tuo, kad distopiniai kūriniai susitelkę į netiesioginę socialinę ir politinę kritiką. Kitaip tariant, distopiniai kūriniai labiau veikia kaip kritikos projektai¹⁷.

Distopijų įvairovė

Nenuostabu, kad vis daugėjant distopinių kūrinių pastebėta, jog ne visi jie turi tik bendrų bruožų. Todėl distopiniai kūriniai galėtų būti skirstomi pagal tai, kokią pagrindinę temą ir problemą jie rutulioja. Tuo remiantis galima pamėginti išskirti ir tam tikrus distopijų tipus. Žinoma, oficialiai ir visuotinai vartojamos klasifikacijos nėra, todėl reikia suprasti, kad toks distopijų skirstymas tik sąlyginis, bet vis dėlto atskleidžiantis ir pačios distopijos kaip reiškinio daugialypiškumą.

Pavyzdžiui, nemažai esti distopijų, vaizduojančių ateities pasaulį, paveiktą globalaus atšilimo ar kitų žalingų ekologinių veiksnių. Jose veikiantis protagonistas, norėdamas išgyventi, dažniausiai turi prisitaikyti prie pakitusios aplinkos. Aiškus tokios distopijos pavyzdys – garsioji Julie Bertagna’os trilogija Exodus. Itin populiarios ir poapokaliptinės distopijos. Šį distopijos tipą galima atskirti nuo aplinkos sunaikinimo grėsmės distopijos, nes paprastai tokiose distopijose aprėpiamas platesnis nelaimių, galinčių pakeisti ateities pasaulį, spektras. Pavyzdžiui, tai gali būti maro epidemija, Trečiasis pasaulinis karas, į žemę nukritę asteroidai ar netgi zombiai (šiam tipui priskirtina ir minėtoji Bėgantis labirintu serija)¹⁸.

Taip pat galima išskirti distopijas, kuriose vyrauja visuomenės suvienodinimo principas. Jos paremtos valdžios įsigalėjimu, jos vykdoma griežta kontrolės politika, kuri atima iš individų bet kokią teisę rinktis, todėl itin svarbi tampa žmogaus laisvės problematika. Žinoma, distopijos, paremtos valdžios režimu, gali būti skirstomos pagal tai, kokiu būdu ir kokiais kanalais – technologijų, religijos kontrolės ir pan. – visuomenė kontroliuojama. Pastarojo distopijos tipo pavyzdžių, matyt, esti daugiausia – daugumą garsiausių paauglių distopinių kūrinių, pavyzdžiui, Lowry Siuntėją (angl. The Giver, liet. k. 2013), galima laikyti suvienodinimo distopijomis.

Svarbu paminėti, kad ir lietuvių paauglių literatūroje turime keletą distopinių kūrinių. Palyginti neseniai pasirodė Monikos Mikėnaitės kūrinys Anapus sienos. Tarsi feniksas iš pelenų, kuriame rutuliojama visuomenės suskirstymo į kastas tema. O štai Rebekos Unos knyga Atjunk (2015), kurią, matyt, galėtume laikyti pirmąja lietuviška distopija, sulaukė itin palankių vertinimų (leidyklos „Alma littera“ 2014 m. skelbto pirmojo Lietuvoje paauglių ir jaunimo literatūros konkurso laimėtoja, vėliau išrinkta 2015 m. Metų knyga, taip pat 2016 m. apdovanota IBBY Lietuvos skyriaus Prano Mašioto, arba Geriausios metų knygos paaugliams, premija) ir gali būti įvardijama kaip tipinis suvienodinimo distopijos pavyzdys, kadangi joje kuriamas pasaulis, kuriame pasitelkiant valdžios galią siekiama visuomenę paversti vienalyte, standartizuota. Kūrinyje vaizduojama, kas nutinka, kai žmogus, bėgdamas nuo nemalonių pojūčių, iš tiesų ima bėgti pats nuo savęs, nuo savo prigimties. Bandydamas atsisakyti to, kas jam kelia neigiamus jausmus, galiausiai jis ima atsisakyti ir to, kas gera. Šioje apysakoje subtiliai išryškinama bendroji žmonijos robotizavimo problema, kelianti dabarties požiūrio į žmogiškąsias vertybes klausimus.

Nors distopijas galima skaityti kaip tekstą apie pasaulio ir visuomenės pokyčius, iš tiesų jos taip pat yra ir apie vidinius žmogaus kaip individo pokyčius tam pasauliui keičiantis. Tad tokių kūrinių įvairovė paaugliui skaitytojui leidžia įvairiais rakursais apmąstyti visuomenės problemas, vertinti jas kritiškai, bet kartu ir pasijusti tos visuomenės dalimi, suvokti, kad jis yra tas, kuris gali veikti ir keisti, – šie labai svarbūs aspektai kaip tik ir būdingi distopinio tipo literatūros kūriniams.
_____________________________

¹ Children’s Literature Review, Vol. 153, ed. by Dana Ferguson, Farmington Hills: Gale, 2010, p. 110.

² Lyman Tower Sargent, Utopianism: A Very Short Introduction, Oxford: Oxford University Press, 2010, p. 27.

³  M. H. Abrams, Geoffrey Galt Harpham, A Glossary of Literary Terms, Stamford: Cengage Learning, 2015, p. 414.

⁴ M. Keith Booker, The Dystopian Impulse in Modern Literature, London: Greenwood Press, 1994, p. 6.

⁵ Ibid.

⁶ Aušra Kaziliūnaitė, „Panoptizmas distopiniame kine: žmogaus ir Dievo žvilgsniai Piero Paolo Pasolini filme „Teorema“, Athena, 2014, Nr. 9, p. 106.

⁷ M. Keith Booker, op. cit., p. 15.

⁸ Michael D. Gordin, Helen Tilley, Gyan Prakash, Utopia / Dystopia: Conditions of Historical Possibility, Princeton: Princeton University Press, 2010, p. 1.

⁹ Ibid., p. 2.

¹⁰ Gintautas Mažeikis, „Užmirštas utopijos gebėjimas“, in Thomas More, Utopija, Vilnius: Vaga, 2010, p. 11.

¹¹ Balaka Basu, „What Faction Are You in? The Pleasure of Being Sorted in Veronica Roth’s Divergent“, Contemporary Dystopian Fiction for Young Adults. Brave New Teenagers, New York: Routledge, 2013, p. 29.

¹² Jens Malte Fisher, „Fantastinė literatūra“, Pagrindinės moderniosios literatūros sąvokos, Vilnius: Tyto alba, 2000, p. 119.

¹³ Vincas Auryla, Lietuvių vaikų literatūra, Vilnius: Vaga, 1986, p. 270.

¹⁴ Ulrich Broich, „Mokslinė fantastika“, Pagrindinės moderniosios literatūros sąvokos, Vilnius: Tyto alba, 2000, p. 214.

¹⁵ Vincas Auryla, Lietuvių vaikų literatūra, Vilnius: Vaga, 1967, p. 130.

¹⁶ Ulrich Broich, „Mokslinė fantastika“, p. 215.

¹⁷ M. Keith Booker, Dystopian Literature. A Theory and Research Guide, London: Greenwood Press, 1994, p. 4.

¹⁸ Balaka Basu, Katherine Broad, Carrie Hintz, „Introduction“, Contemporary Dystopian Fiction for Young Adults. Brave New Teenagers, New York: Routledge, 2013, p. 3.

^* Straipsnio autorė – Vilniaus universiteto literatūros antropologijos magistrantė. Straipsnis parengtas jos bakalauro darbo pagrindu.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2017 Nr. 1 (81)