KAS YRA LAIMĖ? (2016 m. pasakinė proza)

„– Laimė yra mamos puodai ir tėčio malūnsparnis. – Skriedamas sūpynėmis rėkdavo Povilas. – Dar – krepšinio kamuolys, ponios Margaritos katė. Ir, žinoma, laimė yra lapė!“ – tai ištrauka iš Evelinos Daciūtės ir Aušros Kiudulaitės knygos Laimė yra lapė.

Šios knygos pavadinimas inspiravo straipsnio antraštę ir pagrindinę svarstymų apie 2016 m. pasakinę prozą kryptį. Kuo baigiasi stebuklinės liaudies pasakos? Dažniausiai – laimės konstatavimu („ir laimingai gyveno“) ir pasiektai laimei pažymėti neretai iškeliama šventine puota. O naujausios literatūrinės pasakos – ar laiminga pabaiga jose yra norma? Laimės supratimas liaudies pasakose siejamas su aukštu statusu, sėkmingomis vedybomis, prarastų artimųjų susigrąžinimu, laisve, nepaprastų daiktų įgijimu. O kas yra laimė dabartinėse pasakose? Ar jos traktuotė priklauso nuo adresato amžiaus? Kaip laimės vaizdiniai dera su dorovinėmis vertybėmis? Šie ir panašūs klausimai kirbėjo galvoje skaitant, rūšiuojant pernai išleistas knygas, bandant išskirti būdingiausias kiekvienos jų turinio ir formos savybes, vertinant.

Paveikslėlių knygos

Apžvalgą pradėsiu nuo minėtosios Evelinos Daciūtės ir Aušros Kiudulaitės knygos Laimė yra lapė. Už jos iliustracijas dailininkė Kiudulaitė sulaukė tarptautinio įvertinimo. Bet iliustracijoms nė kiek nenusileidžia Daciūtės sukurtos pasakos tekstas: tokio paprastumo, kad prieinamas penkiamečiam vaikui, tokios gelmės ir meninės precizijos, kad suaugęs jį gali skaityti bemaž kaip filosofinę poeziją. Ši knyga apie tai, kas mus daro laimingus. Laimės įvardijimai nustebina: lapė, apvalus oranžinis apelsinas, morkų pyragas, auksinė  žuvelė, šermukšniai rudenį, mamos puodai, tėčio malūnsparnis, krepšinio kamuolys… Taip daiktiškai konkrečiai mąsto ir kalba vaikai. Knygos centre – Povilo ir lapės draugystė, ilgainiui berniukui tampanti pačia svarbiausia iš visų jo išvardytų laimių. Povilas tai suvokia, kai tėvai nusprendžia kraustytis į kitą miestą. Nors jame įsikūrus, anot tėčio, viskas bus „dar geriau“ (medis, kuriame yra jų namas, – aukštesnis, parkas, kuriame auga medis, – didesnis, o malūnsparnis, kurį pilotuoja tėtis, – galingesnis), Povilui viskas yra „ne dar geriau, o dar blogiau“. Išsiskyrimą su lape jis išgyvena kaip egzistencinę stoką, kurios negali užpildyti jokios materialinės gėrybės. Bet, kaip ir dera pasakai, vieną dieną vinguriuojantis parko takelis atveda Povilą prie sūpynių, o „jose patenkinta suposi oranžinė lapė“. Poetiškumo knygai teikia stilistiškai konotuoti pakartojimai, alegorinę prasmę įgyjantys vaizdai, intertekstiniai ryšiai su Mažuoju princu ir subtiliai individualizuotas lapės paveikslas.

Kaip paaiškėjo skaitant kitas paveikslėlių knygas, draugystės tema, siejant įvairius draugystės aspektus su laimės patyrimu, yra vyraujanti. Debiutinėje Giedrės Rakauskienės knygoje Dramblys ir antis parodoma, kaip svarbu nepaisyti stereotipų, kam su kuo dera draugauti. Kada dramblys pareiškia, kad su antimi nebedraugaus, nes tokia draugystė neįprasta, abu, kasdien prie vandens vienas kitą matydami, liūdi. Neištvėrusi antis bando tapti panaši į dramblį, bet tai neilgai juodu džiugina. Galiausiai dramblys nusprendžia: tegu antis ir toliau būna antimi, jiedu draugaus kaip ir anksčiau. Knyga ne tokia poetiška kaip Laimė yra lapė, bet jos semantika gana talpi. Veikėjų būsenas taikliai perteikia dailininkės Jurgos Šulskytės iliustracijos.

Nepaisyti stereotipų ir išdrįsti susidraugauti su kitokiais skatina rašytojo ir dailininko Kęstučio Kasparavičiaus knyga Kaimynė už kampo. Triušis Rausvanosis labai bijo gyvačių, bet nusprendžia pasikviesti į svečius atsikrausčiusią gyventi į jo namą Anakondą. Kad perduotų kvietimą, eina paskui miesto gatvelėmis vinguriuojančią kaimynės Anakondos nugarą – tą įspūdingą kelionę matome ir iliustracijose. Ir randa gyvatę, belaukiančią triušio prie savo buto durų su cukrinėmis rožėmis puoštu torčiuku ant galvos. Baigiama knyga laimingų Rausvanosio, Anakondos ir atskiro personažo teisėmis veikiančios gyvatės uodegos vaišėmis.

Apie dar vieną keistą draugystę pasakojama knygoje Aš kitoks, kurios teksto autorius ir dailininkas – vaikų literatūroje debiutuojantis Rolandas Dabrukas. Žaliųjų varlių atstumtas oranžinis varliukas Tutis pasijunta laimingas, kai pasigailėjusi su juo ima draugauti gandriukė Ora. Tik ši paveikslėlių knyga didesnio įspūdžio nedaro, nes ir iliustracijos, ir tekstas stokoja savitumo, ypač kliūva klišėmis užteršta kalba.

Pasak rašytojo ir iliustruotojo Tomo S. Butkaus antrosios knygos apie Bumbą Dumbą Bumba Dumba Kabančių Riestainių gatvėje, gera gyventi, kai įgyji draugų, o kad taip nutiktų, turi pasistengti. Bumba Dumba vienišas klaidžioja nepažįstamame mieste. To miesto gatvės labai savotiškai – kaip išdidinti pusiau realistiniai planai – pavaizduotos iliustracijose. Beklaidžiodamas jis aptinka buvusią kepyklą, pats joje ima kepti riestainius, o prie kepyklos pradedantys rinktis vaikai tampa Bumbos Dumbos draugais.

Apie gebėjimą draugiškai sutarti, vienas kitam pagelbėti kalbama Linos Matiukaitės ir Ievos Kilienės knygoje Skaičių pasakos. Jei Mėnulis būtų Nulis. Fantazijos autorėms netrūksta, jos moka kurti dinamišką siužetą ir žino, kad mažiausiems reikia pasakoti vaizdais ir su humoru. Žãvi individualizuoti skaičiukų portretai, tad štai keli jų: Vienetukas – aukštas, liesas ir simpatiškas vienišius, turintis tokius ilgus ūsus, kad net per kaminą kyšo, daržininkas Dvejetukas nešioja didelę skrybėlę ir vaikšto kiek palinkęs, kad vėjas jos nenupūstų, o bandelių kepėja Trejetukė yra apvalaina linksmuolė su gėlėta prijuoste ir nuolat miltuotais plaukais. Tik Rimo Valeikio iliustracijose skaičiukų portretai interpretuojami šiek tiek kitaip. Laimingą visų skaičiukų bendrabūvį patvirtinanti knygos pabaigos scena – vaišės priėmus į savo miestelį Mėnulį, tampantį dešimtuoju skaičiuku Nuliu.

O štai Do Do laimei reikia ne draugų, bet ūsų. Ir ne bet kokių, o dvimetrinių! Kaip tokius ilgus ūsus užsiauginti, pasakojama nonsensiškoje Virginijaus Malčiaus knygoje Do Do ūsai. Jos autorius debiutuoja kaip savito stiliaus humoristas, juokinantis ir tekstu, ir iliustracijomis. Vis dėlto ūsų auginimo istorija – ne vien smagus žaidimas alogizmais, ji slepia rimtą potekstę: ūsai reiškia vyrišką brandą ir pripažinimą – ūsuotą Do Do giminaičiai pagarbiai sodina prie šventinio stalo.

Naujojoje Linos Žutautės knygoje iš serijos apie Kakę Makę Kakė Makė ir dantukų fėjos puota laimė irgi susijusi su pripažinimu ir pobūvių linksmybėmis. Kaip beūsio Do Do per giminės šventes neleisdavo sėstis prie vyrų, taip nevalanti dantukų Kakė Makė neįleidžiama į dantukų fėjos puotą. Patekti į ją – įsivaizduojamos laimės viršūnė, tad mergaitė ima uoliai valytis dantukus. Didaktiškoje, bet iš vaiko perspektyvos parašytoje pasakoje su šypsena atskleidžiama, kokie argumentai nepadeda, o kokie yra svarūs norint įtikinti mažametį daryti tai, kas jam nepatinka.

Lėjai ir Nojui iš Editos Lei knygos Miglų slėnio Fėjų burtai laimė yra namelis Miglų kaime, kur jie vasaroja. Kad įtikintų tėvus pasilikti ten visam laikui, vaikai per vieną dieną turi susirasti Miglų slėnio žiniuonę, iš jos nukakti pas tris fėjas ir su gautomis stebuklingomis dovanomis grįžti atgal. Kelionė labai pavojinga, bet vaikų ryžtas, drąsa ir draugų pagalba padeda kliūtis įveikti. Tai antroji serijos apie Miglų slėnį knyga. Abi jos visų pirma skirtos akims: žadą atima, tiesiog užburia Editos Lei iliustracijos. Ne viena mergaitė dėl jų turbūt yra pametusi galvą. Netrūksta autorei išmonės ir išgalvojant personažus, nuotykius, palaikant siužeto įtampą. O silpnoji vieta – pasakos kalba. Sutvarkyti ją nebūtų labai sunku – pakaktų profesionalaus redaktoriaus.

„Meškių serijos“, kurią irgi galima priskirti prie paveikslėlių knygų, ketvirtasis pasakų rinkinys Svajonių sodas niekuo nauju, palyginti su ankstesnėmis knygomis, nepasižymi: regime pažįstamus Evelinos Daciūtės sumanytus ir Rasos Kaper nupieštus meškius, skaitome kasdieniškas ir, tiesą sakant, nelabai įsimintinas istorijas. Laimės problematikos požiūriu kiek įdomesnė pasirodė pasaka apie pirmokę Li Mei, kuriai lankyti mokyklą buvo kančia. Potekstinė pasakos mintis tokia: jei jautiesi nelaimingas, nekaltink kitų, o pasistenk keistis pats, ir po kurio laiko tavo gyvenimas nušvis. Ši tiesa pasitvirtina Selemono Paltanavičiaus knygoje apie Tuką.
Ilgėlesnės pasakinės istorijos ir pasakų rinkiniai

Animalistinės ir nonsenso pasakos. Draugas, namai ir maisto atsargos – štai ko labiausiai reikia Tuko, mielo naminio triušelio, gyvenimui. Paltanavičiausknygoje Tukas lieka vienas pasakojama triušelio, netyčia pamiršto iš kaimo sodybos išvykstančių jo šeimininkų, išlikimo istorija. Ji nėra dramatiška, nes Tukui užtenka sumanumo, o pasaulis, kuriame šiam žmonių išlepintam gyvūnėliui tenka išmokti gyventi savarankiškai, yra geras. Išgąstį likus vienam ir skausmą, kad, kaip mano, buvo išduotas, keičia draugystės jausmai peliukui, su kuriuo nutaria kartu žiemoti sodyboje. O vėliau, sėkmingai viskuo patiems apsirūpinus, užlieja ir buvimo džiaugsmas. Kai švęsti Kalėdų į sodybą atvykę šeimininkai rastą sveiką gyvą triušelį nori išsivežti į miestą, šis atsisako – ne todėl, kad jaustų nuoskaudą, o tiesiog, kad jis laimingas čia. Neskubrus pasakojimo tempas, gebėjimas atverti pasaulio, kokį regi Tukas ir peliukas, grožį, gerumu grįsti visų pasakos veikėjų santykiai (net ir lapinas, kurio bičiuliai bijo, nėra piktavalis), puikus adresato pojūtis – tai būdingos šios animalistinės pasakos savybės.

Prie animalistinių pasakų iš dalies šliejasi naujoji rašytojo ir dailininko Leonardo Gutausko knyga Žvirblių sodyba. Ir turinio, ir formos lygmenyse rašytojas lieka ištikimas seniai susikurtam pasakos modeliui. Pasakos yra etiologinio pobūdžio, sekamos pakylėtu tonu, itin išpuošta kalba. Šioje knygoje į šešerių metų Antaniuko klausimus apie pasaulį atsakinėja mamelė, tėvulis, bet dažniausiai Gaidys, į kurį privalu kreiptis „garbusai bajore“. Tik kažin ar internete atsakymų į klausimus ieškančiam skaitytojui bus įdomūs Gaidžio postringavimai, atremti į XX a. pradžios kaimo realybę ar Visagalio valią?

Dvi knygas, abi nonsensiškas, 2016 m. išleido Tomas Dirgėla. Domas ir Tomas. Dingusios šluotos byla – detektyvo parodija. Dingus valytojo Valiaus šluotai, griūva mokyklos tvarka, kad nebūtų išmestas iš darbo, mokyklos direktorius Liudas Mėmė pagalbon kviečia garsiuosius detektyvus ketvirtokus Domą Šerlokauską ir Tomą Vatsonaitį, o šluotos paieškas komplikuoja Tomo Vatsonaičio jausmai Upei Vilnelytei. Siužetas labai dinamiškas: viena absurdiška situacija keičia kitą. Viena juokingiausių – idėjos mokyklos grindis išklijuoti laikraščiais įgyvendinimas. Bet nebijoma veiksmo ir pristabdyti, pateikiant kokių nors komiškų išvardijimų ar apibūdinimų. Aukštyn kojom apverstame pasaulyje ir laimės traktuotė, regis, galėtų būti atvirkštinė, bet taip nėra. Tik visiems bendro laimės supratimo knygoje neaptiksim, kad būtų laimingi, skirtingiems personažams reikia skirtingų dalykų: valytojui Valiui – išguiti mokyklos direktorių Mėmę ir pačiam atsisėsti į jo vietą, Mėmei – atkurti mokykloje tvarką, Tomui Vatsonaičiui – sulaukti meilės atsako.

Antrąja nonsensiškų nuotykių knyga, Kai balandis buvo papūga, skatinama neatsisakyti savo troškimų, kad ir kokie keisti, absurdiški jie kitiems atrodo. Tik tapęs geruoju piratu Bebarzdžiu, autobuso vairuotojas Albinas, o pirato papūga – baltasis balandis Stepas yra iš tiesų laimingi. Bet ši Dirgėlos knyga pasirodė silpnesnė: atskirai besidriekiančių balandžių, kuriuos pavergė varnos, ir pirato Albino siužetinių linijų kiek glaudžiau supinti nepavyko.

Pasakos apie nepaprastus draugus. Į klausimą, kas yra laimė, Danguolės Kandrotienės Sofija greičiausiai atsakytų taip: Pasaiba, močiutės blynai ir maumų medis. Antrojoje rašytojos knygoje apie Pasaibą Pasaiba ir maumų medis iš miesto keliamasi atostogų į kaimą. Sofijos draugas Pasaiba, giminingas kaukams, bet kuo puikiausiai prisitaikęs prie modernaus pasaulio, šioje knygoje nebesislapsto nuo mergaitės artimųjų, tad įtampos kiek mažiau. Vasaros nuotykius apvainikuoja Pasaibos dovana – išvyka į pelkes ir ten patirtas stebuklo išgyvenimas išvystant, kaip pražysta maumų medis.

Nepaprastą draugą turi ir šešiametis Pijus iš Rebekos Unos knygos Pijus ir Nikolas – tai stebuklingasis berniukas Nikolas. Artėjant Kalėdoms jiedu kasnakt skrenda palikti dovanų miegantiems vaikams, o kartais – ir suaugusiesiems. Gražus ir prasmingas rašytojos sumanymas diegti vaikams vieną esminių egzistencinių nuostatų – duoti, o ne imti. Knyga skatina vaduotis iš vaikiško egocentrizmo, moko atjausti ir suprasti kitą, aiškina, kas yra tikros dovanos. O svarbiausia – įtikina, koks didžiulis džiaugsmas yra duoti. Atsižvelgiant į skaitytojų amžių, dovanų dalijimas paverčiamas jaudinančiais nuotykiais, nes jas reikia palikti slapta. Šiek tiek apie paslaptis. Gerose vaikų knygose būtinai jų rasim ir, versdami puslapį po puslapio, galiausiai įminsim. Labai gerose – kažkas liks neatskleista, nes iš tiesų gilūs dalykai priklauso neatsiveriančių paslapčių sferai. Rebekos Unos knygoje tokia iki galo neatsiskleidusia paslaptimi galėjo likti Nikolas. Bet neliko. Abejonių kelia pasikartojantis siužeto modelis: be kelių išimčių, kasnakt vyksta vis tas pat, tad ilgainiui skaitydamas imi žiovauti. Nors, kas žino, gal rašytoja to ir siekė. Mat, prieš sudėdama šias pasakas į knygą, jas sekė sūnums, galima spėti, jog prieš miegą.

O Rebekos Unos knygoje Barbora ir Pelkių senelis neatskleistų paslapčių liko – ir tai puiku! Vyresniosios sesers Jurgos išgalvotu Pelkių seneliu aštuonmetė Barbora netiki, todėl šis pasirodo jai, ir abu netrunka susidraugauti. Paaiškėja, kad yra ne tik žmonių pasaulis, bet ir Pelkėje gyvenančių šakalėnų, o šie žmonėmis netiki lygiai taip pat, kaip mes – jais. Ši su gera humoro doze sukurta knyga vaizduotės polėkiu lenkia Pijų ir Nikolą, bet yra skirta toli gražu ne vien pramogai. Tik galėjo būti kiek trumpesnė.

Ignės Zarambaitės knygoje Skudurinukė didžiausia Anelės draugė yra skudurinė lėlė Uršulė, ypatinga tuo, kad moka kalbėti, bet tai žino tik Anelė. Knygos fabula neoriginali: mergaitė ir lėlė myli viena antrą ir yra laimingos, bet laikas bėga, mergaitė užauga ir lėlę užmiršta, galiausiai po daugelio metų surastą atiduoda dukrai. Pasakojimas jausmingas, vietomis nuslystantis į sentimentalumą.

Nepaprastų draugų esama ir vaikų literatūroje debiutuojančios Ilonos Ežerinytės pasakų rinkinyje Šunojaus diena. Išskirtiniausia, žinoma, boružėlė Marytė. Ši vaikų minčių prižiūrėtoja ir svajonių pildytoja atskrenda iš Rojaus sodų padaryti Adelės laimingos, pasirūpinti, kad mergaitės troškimas turėti savo gyvūnėlį taptų tikrove („Mažas raudonas taškelis“). Kad įprastame pasaulyje glūdi stulbinančių paslapčių, tik joms atsiverti reikia ypatingų sąlygų, sužinome skaitydami pasaką „Šunojaus diena“. Pasirodo, metuose yra diena, kai visi augintiniai gyvūnai prabyla žmonių kalba ir gali pasikalbėti su juos mylinčiais vaikais, tik svarbu, kad šalia nebūtų suaugusiųjų. Tokia laimė nusišypso Dovydui, kuris, pasilikęs namie vienas su šunimi Grapa ir kate Mėta, priima visus Paupėnų šunis švęsti šios dienos. Pasakoje „Atostogos su vandeniais“ nuobodžios atostogos kaime tampa pačiomis šauniausiomis, kai Vilius ir Milda susipažįsta su kūdroje gyvenančiais Ūdeniu ir Vandu. Įstabi fantazija, įtraukiantys siužetai, psichologiškai niuansuoti charakteriai, lengva žaismė, humoras, vis kitokia kiekvienos pasakos sekimo maniera liudija, kad į vaikų literatūrą atėjo talentinga autorė.

Mitinę praeitį menančios pasakos. 2016 m. užderėjo į tariamai mitinę lietuvių ar baltų praeitį nukeliančių kūrinių. Tariamai todėl, kad su pripažintais religiniais ar mitologiniais šaltiniais jie dažnokai prasilenkia. Pagal santykį su mitofolklorine medžiaga šie kūriniai savotiškai tęsia romantikų literatūrinių pasakų tradiciją: mitiniai, pseudomitiniai ir individualios autoriaus fantazijos pagimdyti vaizdiniai suverčiami į vieną krūvą ir jais laisvai žaidžiama.

Jurgos Lago debiutinėje knygoje Lietaus žemė lietuvių ir žemaičių kunigaikščiai „be paliovos kovodami ir pjaudamiesi taip užrūstino Perkūną, kad tas persiutęs visiems virš galvų užtraukė amžino lietaus debesį“ (p. 23). Kaip sustabdyti nesiliaujantį lietų, sumano Velinas. Jis išsiunčia Žaltį, nieko apie savo kunigaikštišką kilmę nenutuokiantį lietuvių jaunuolį, į žemaičių žemes, kur šis susitinka su žemaičių kunigaikštyte Lyja. Jie nejaučia vienas kitam neapykantos, ir tai yra priežastis, kodėl Perkūno valia nustoja liję ir pasirodo daugelį metų neregėta saulė. Jos užtekėjimą abi gentys išgyvena kaip netikėtą laimės potyrį. Taigi Velinas, nors knygoje ir vadinamas nelabuoju, iš tiesų veikia kaip užsislėpęs geradarys. Žmonių laikysena prieš dievus knygoje grįsta ne vien tik pagarba ir baime, kartais glumina ir dievų elgesys. Antai Lyja drįsta šiauštis prieš deivę Gabiją, ir ši iš dangaus aukštybių Lyją apspjauna – šliūkšteli į veidą vandens. Keistoka, kad židinio deivė baudžia ne ugnimi, o vandeniu, ir dar tokiu grubiu, žeminančiu veiksmu. Grubumo knygoje daug, ypač netašyti, vulgarūs piešiami kariai, bet maža kuo jiems nusileidžia ir Lyja. Kiek persistengta pasūdant pasakojimą skatologiniais epizodais, nešvankia leksika. Apskritai savitikslių siužeto atsišakojimų knygoje galėjo būti mažiau. Dviejų baltų genčių tikrovę atspindinčius vaizdinius Lietaus žemėje persveria fantastiniai (raudonieji perai, gailos, kriukiai, vandenarkliai, vandenvilkiai, vandeninės bulvės ir kt.), tad kyla abejonė, ar vertėjo gentis vadinti lietuvių ir žemaičių vardais, – nieko specifiškai lietuviško ar žemaitiško jos neturi.

Kas kita – Kazio Sajos knygoje Žuvėdas vaizduojami žemaičiai. Etninę jų tapatybę rašytojas sumaniai išreiškia stiliaus priemonėmis. Ir pasakotojo, ir veikėjų kalba su ryškiu žemaitiškumo prieskoniu – jį teikia žemaičių šnekai būdingi intonaciniai vingiai, leksika, natūraliai įsiterpiančios patarlės ir priežodžiai, lingvistinis humoras (viena „baba“, mėgstanti priežodį „Kad tave pikis!“, vadinama Katavepike, o kita, jai atitarianti „Na jau, na“, šaukiama Najauna). Tik iliustracijos, ypač suaugusiųjų portretai, primena ne žemaičių tipažus, o veikiau keistą arabų ir vikingų mišinį. Mitinis siužetas sutelktas į žaidžiančių vaikų miške rastą ir namo parsivežtą keistą sušalusį vaikiną – nors žiemos metas, basą, vilkintį iš pelkės pataisų numegztus marškinius. Iš kūlgrindos su kitais vyrais grįžęs žynys spėja, kad vaikinas greičiausiai esąs žuvėdas – taip senovėje vadino švedus. Bet iš po sušalėlio marškinių purptelėjęs vieversys ir ristynių su vaikinu vietoje pradėjęs tirpti sniegas spėlionę paneigia, ir žynys atpažįsta pavasario pranašą.

Savitą stilistinį koloritą turi ir Laimono Inio knyga Sparnuotojo Nykštuko strėlė, tik ne tarmišką, o literatūrinį sakmiškąjį. Šis stilius, kuriam rašytojas ištikimas jau keliose knygose, su autentiška mūsų sakmių tradicija neturi nieko bendra, mat Lietuvoje liaudies pasakotojai sakmes sekė natūralia kasdiene kalba. Inis laikosi rašytinėje literatūroje prigijusios pasakojimo manieros, nusižiūrėtos nuo Vinco Krėvės literatūrinių padavimų. Knygos kalba kaip reta turtinga, deja, sunkiai suvokiama, nes perkrauta archaizmais ir svetimybėmis. Ne išeitis knygos gale pateiktas žodynėlis – kiek vaikų tokius varto? Tad įmantrus rašytojo stilius atbaido nemažai jaunųjų skaitytojų. Gaila, nes mitiniai knygos siužetai ganėtinai įdomūs. Pasakojama ir apie dievų, ir apie juos garbinusių žmonių gyvenimą, senovines apeigas, papročius. Siužetus sieja dramatiškos, dažnai nelaimingos, mirtimi paženklintos meilės tema.

Ir adresato problema, ir perdėm ornamentuota kalba, ir netgi vyraujančia meilės tema Inio knygai artimas Nijolės Kepenienės pasakų rinkinys Baltų ženklai. Knygos pavadinimas klaidina, nes tariamai baltiškoms realijoms dažniausiai yra suteikiamas autorės fantazija grįstas turinys, kuriami individualūs mitai. Bėda, kad daugelio jų siužeto linijos nesusiveja į vieną tvirtą giją ir lieka išdriskusios. Trūksta pasakoms ir stiliaus vienovės.

Su mitiniu havajiečių palikimu lietuvių skaitytojus supažindina Vaiva Rykštaitė knygoje Ugnikalnio deivė ir Džonas iš Havajų. Pagrindinė mitinė veikėja – deivė Pèlė, dėl nelaimingos meilės (mylimąjį paveržė sesuo Banga) tapusi ugnine moterimi. Pasakojama, kaip ugnį įkūnijančios Pelės ir su vandeniu siejamos Bangos žūtbūtinės grumtynės suformavo vulkanines Havajų salas, kaip šios seserys iki šiol veikia vietinių gyvenimą. Tai esą asmeniškai patyrė ir ugnikalnio muziejuje dirbantis Džonas. Rykštaitės adresatas irgi neapibrėžtas, bet suvokti knygą vaikams tikrai nebus sunku, nes rašytoja neįmantrauja, jos stilius konkretus, aiškus ir įtaigus.
Fantasy žanro knygos

Trečiąja knyga Devynetas tamsos nešėjų Neringa Vaitkutė užbaigia seriją „Tamsa, kuri prabudo“. Jorė Amarilė su draugais pagaliau pasiekia didįjį tikslą – išlaisvina įkalintus tamsos nešėjus vaikus ir sugriauna juose glūdinčia tamsa manipuliavusio Komiteto galybę. Sodri, turtinga kalba, sugestyvus stilius, neprilygstama fantazija, kerinti vaizdų plastika, dvasinio pasaulio gilumu išsiskirianti herojė – toli gražu ne visi Vaitkutės trilogijos privalumai. Antra vertus, trečioji knyga, kaip ir kitos, perkrauta paslapčių, veiksmo spyruoklė dažnai atleidžiama, daugoka nebūtinų atsišakojimų.

Visos kitos 2016 m. pasirodžiusios fantasy žanrui priskirtinos knygos – debiutai. Pradėjus skaityti Monikos Mikėnaitės romaną Anapus sienos. Tarsi feniksas iš pelenų atrodo, kad bus plėtojamos dvi – meilės ir sukilimo – temos. Bet netrukus paaiškėja, kad meilės tema – visa apimanti. Septyniolikmetė Maja, sukilėlių laikoma itin patyrusia kovotoja, su užduotimi išgabenama anapus sienos – į Galybės miestą. Tačiau ne sukilimas jai rūpi, o kerštas ją išdavusiam mylimajam – valdovo sūnui Dorijanui. Romane bemaž nėra veikėjų, kurie neslėptų savo tapatybės ar tikrųjų tikslų. Viskas taip sunarpliota, kad sunku susigaudyti ne tik Majai ir skaitytojui, – ko gero, susipainiojusi ir pati autorė. Pavyzdžiui, knygos pabaigoje paaiškėja, kad Šešėlis ir Dorijanas yra vienas asmuo, bet kaip tada suprasti sceną, kada Šešėlis stebi Dorijaną, minios akivaizdoje demonstratyviai nušaunantį moterį ir du vaikus, neišdavusius sukilėlių? Ne tik siužeto pinklėse pasiklydusi autorė, bet ir paaugliškose mergaičių svajonėse apie beatodairišką meilę. Deja, šioms svajonėms suteikti meninio pavidalo nepavyksta: knygoje meilė psichologiškai nemotyvuota, perdėta. Maja netampa už engiamųjų laisvę kovojančia heroje, ko natūralu laukti fantasy žanre, nes jai svarbu tik asmeninė laimė. Sužinojusi, kad Dorijanas, tas šaltakraujis žudikas, visada ją mylėjo ir rūpinosi ja, viską jam atleidžia, ir abu iškeliauja į „geresnį rytojų“. Etiniu požiūriu tokia pabaiga, švelniai tariant, gluminanti.

Su herojės vaidmeniu geriau susidoroja Ela iš dar vienos debiutantės, Viktorijos Domarkaitės, knygos Drakonų šnibždėtoja. Elos gyvenimas iš esmės pasikeičia, kai jai patikimas išsaugoti drakonės kiaušinis, į kurį kėsinasi ragana Vameisa. Išsiritusi drakoniukė Valsekitė greit tampa stebuklingąja Elos drauge, ir mergaitė, iš pradžių stengdamasi Valsekitę apginti, vėliau, sužinojusi apie įkalintus drakonus, kurie šioje knygoje traktuojami kaip nuostabiausios mitinės būtybės, stoja į nuožmią kovą už jų išlaisvinimą. Autorė turi pasakotojos gebėjimų, moka kurti dinamišką, įtraukiantį siužetą. Bet ši knyga – skaitymui greitosiomis, tekinom bėgant paskui įvykius, o jei bandai skaityti lėčiau, kliūva autentiško stiliaus stoka ir skurdi kalba, jaučiasi salsvas mergaitiško mentaliteto prieskonis.

Debiutinėje Domo Ausčio knygoje Mergiotė ir mirusi kalba, ieškodami rizikingų nuotykių, Kristupas ir Laura, naujokė, nustebinanti berniuką tuo, kad mokosi lotynų kalbos, po pamokų pasuka į apleistą statybvietę. Ten randa tunelį, pasiklysta ir išeina ne į savo miestą, o į senovės Romą, kur lotynų kalbos pradmenys labai praverčia. Vaikai kaip vergai pakliūva į gladiatorių mokyklos savininko namus – tuos pačius, kuriuose treniruojasi Spartakas, ir tampa vergų sukilimo dalyviais. Plėtojant istorinę nuotykinę knygos siužeto liniją, laikomasi paplitusios nuostatos, kad iš dabarties į praeitį nusikėlę personažai daro ar galėtų daryti esminę įtaką istorinių įvykių posūkiams. Antai Kristupas viename mūšyje išgelbsti Spartakui gyvybę, o Laura, išgirdusi apie sąmokslą, rezgamą prieš Spartaką, ryžtasi jį perspėti. Šioje knygoje didžiausia laimė vaikams yra galimybė sugrįžti namo. Be nuotykinio siužeto, rašytojas bandė užkabinti ankstyvajai paauglystei būdingas psichologines berniukų ir mergaičių bendravimo problemas, bet neišvengė šablonų. Be to, pasakojimui stinga gyvastingumo ir betarpiškumo.

Labiausiai pavykęs debiutas – Ilonos Ežerinytės knyga Sutikti eidą. Formaliai ją galima priskirti prie fantasy žanro, bet tiksliau, regis, būtų šlieti prie magiškojo realizmo prozos. Knygoje nesikeliama į vadinamąjį antrinį pasaulį, eidai, tobulos žmogiškos būtybės iš Tarpinio Pasaulio, atkanka pas mus. Algės gyvenimo pilnatvei trūko tikro draugo, ir ji pasinaudoja galimybe kuriam laikui įgyti draugą eidą, bet susitikimo su juo dieną susipažįsta su dviem vaikinais. Kuris iš jų eidas? Algė mano, kad tai Nikas – išorinio žavesio nestokojantis vaikinas. Pasimatymai su juo merginą pakylėja, o neišvaizdusis moksliukas Visvaldas, atsiradęs Algės klasėje per mokinių mainų projektą, savo dėmesiu kurį laiką erzina. Taigi eidu Algė laiko tą, su kuriuo yra laiminga, kuriam ima jausti bebundančią meilę. Suklysta, bet išlieka laiminga. Iš kitų fantasy debiutų Ežerinytės knyga išsiskiria sumaniai suregzta intriga, jautriu psichologizmu, dėmesiu detalei, semantine gelme.

Pačia plačiausia prasme pasaka – tai laimės siekimo istorija. Laimės supratimas parodo, kas laikoma vertybe. Aprėpus apžvelgtas knygas matyti, kad vertybių hierarchijos viršūnėje atsidūręs draugas – tave suprantantis, toks, su kuriuo smagu leistis į nuotykius, o išvis nuostabu, jei nepaprastas. Be draugo, laimė yra namai, kitų pripažinimas, galimybė būti tuo, kuo nori, nuotykiai, mylimas gyvūnėlis, saulė danguje, stebuklo patyrimas, po suirutės grąžinta tvarka, išsivadavimas iš priespaudos, meilė. Mažiausiųjų knygose labiau telkiamasi į asmeniškai išgyvenamą laimę, rašytose vyresniesiems pasakojama ir apie jos nešimą kitiems, kartais tiesiog dalijantis, kartais – herojiškai kaunantis dėl kitų gerovės. Laimę pasakų veikėjai gali gauti kaip dovaną, bet dažniau tapti laimingam reikia pastangų. Vienintelė meilė gali likti nepasiekta ar prarasta laime, bet pažymėtina, kad tai nutinka neapibrėžto adresato knygose. O tose, kurios kryptingai orientuotos į jaunąjį skaitytoją, vyrauja optimistinis požiūris į laimę.

Rubriką remia:

Žurnalas „Rubinaitis“, 2017 Nr. 1 (81)