„Aš ir skaitau lietuviškai...“

Įsirėžė atmintin vienas televizijos reportažas apie „Knygų Kalėdas“. Prezidentė, pasakiusi gražią kalbą, kreipėsi į šalia stovintį berniuką ir palinkėjo jam skaityti lietuviškas knygas. Vaikas pakėlė išplėstas akis ir spontaniškai, su didele nuostaba balse patvirtino: „Bet aš ir skaitau lietuviškai…“

Tai, kad Prezidentė turėjo omenyje lietuvių autorių knygas, vaikui nė į galvą neatėjo. Knygas jis greičiausiai skirsto į įdomias ir neįdomias, artimas ir nelabai suvokiamas, o autorystė neturi reikšmės. Puikiai žinome, kad mažieji skaitytojai geriausiu atveju įsimena pavadinimą, o į autorių atkreipia dėmesį tik prašomi ir raginami ugdytojų. O štai suaugusieji…

Iš pradžių negalėjau patikėti neseniai blykstelėjusia aštria, į viešumą išėjusia diskusija, ar leisti abiturientams egzamino rašinyje remtis ir programiniais užsienio rašytojais, ar uždrausti. Pabandęs suvokti, ką tai reiškia, priėjau išvadą, jog tai – užsienio literatūros baimė, o kartu – nepasitikėjimas savąja, lietuvių, literatūra. Ir toji baimė nėra naujas reiškinys. Prieš dvidešimt metų išėjęs mano vadovėlis septintokams irgi buvo sutiktas su ne visai draugiška nuostaba, kad jame tiek daug verstinės literatūros (nors ją analizuoti buvo neprivaloma). O štai vėliau kaip tik tąja literatūra buvo grindžiami patys stipriausi sėkmingos mokymo patirties įspūdžiai. Turiu pasakyti, jog tada, 1996-aisiais, iš lietuvių literatūros palikimo buvau išgrandęs bemaž viską, kas galėjo bent kiek paveikti septintokų širdis ir protus. Be abejo, dabar padėtis smarkiai pasikeitusi, geros lietuvių autorių paauglių literatūros kur kas daugiau. Žinoma, tie dalykai svarbūs tik tuo atveju, jeigu literatūrinio ugdymo procese atsižvelgi į vaiko amžių, psichologiją, patirtį, suvokimo galimybes, jeigu nori, kad literatūra atliktų tą vaidmenį, kuris jai ir skirtas.

„Rubinaičio“ skaitytojai irgi kartkarčiais papriekaištauja, kam tiek daug rašome apie užsienio literatūrą. (Tokių priekaištų gali sulaukti ir šis numeris.) Bet privalu atkreipti dėmesį, kad mūsų žurnale, pirmame kiekvienų metų numeryje, aptariamos, apžvelgiamos visos naujos lietuvių rašytojų knygos, dažnai skiriama dėmesio ir autorių ar knygų jubiliejams, tam tikroms lietuvių vaikų literatūros temoms etc.

Ir negi neverta susipažinti su gera, ypač klasikine, užsienio literatūra, kurios turime daug ir tuo didžiuojamės, kuri skaitančio vaiko pasaulyje užima tiek daug vietos. Negi reikėtų kaip stručiams įkišti galvą į smėlį ir apsimesti, kad, be mūsų pačių, nieko daugiau nėra?

Žinoma, skatinimas skaityti lietuvių rašytojų kūrybą kyla iš patriotinio ugdymo idėjos, kurios svarbumu niekas neabejoja. Bet ar patriotizmui privalomas provincialumas? Niekada taip nesijaučiau esąs lietuvis, kai, atsidūręs tolybėse, su kolegomis galėdavau laisvai kalbėtis ir apie Alisą iš Stebuklų šalies, ir apie Ronją, Mikę Pūkuotuką ar meškiuką Pedingtoną. Kažkaip savaime tokie pokalbiai pažadindavo pašnekovams smalsumą, norą išgirsti ir apie mūsų nacionalinę vaikų literatūrą.

Lietuvių vaikų ir paauglių literatūra pastaruoju metu labai palaikoma: skelbiami konkursai, skatinama šią literatūrą kurti. O kiek premijų pastaruoju metu jai skirta. O kur dar Metų knygos rinkimai… Priešinti lietuvių vaikų literatūrą su vertimais nėra jokio pagrindo. Kaip ir vargu ar būtina ją perdėtai globoti arba vertinti su tam tikra nuolaida („Kaip lietuvių rašytojui, tai neblogai…“). Tiesiog žiūrėkime į ją kaip į lygiavertę, galbūt kitokią, o kai kuo ir artimesnę.

Ir leiskime vaikams rinktis.

Kęstutis Urba

Žurnalas „Rubinaitis“, 2017 Nr. 4 (84)