KAS TA(S) „FANTASY“?

Vyraujanti ir Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo palaikoma šių metų „Rubinaičio“ tema „Knyga – vaiko vaizduotės ugdymo šaltinis“ skatino kalbėti apie vaikų literatūros įvairovę, ypač apie žanrus, grindžiamus atviru sąlygiškumu. Žinoma, tik mažą dalelę tos įvairovės pavyko aprėpti. Šį kartą skiriame dėmesio pastaruoju metu itin svarbiai literatūrai, kurią įvardijame fantasy terminu. Beje, pats terminas iki šiol daugeliui atrodo probleminis lietuvių kalbos sistemoje. Į klausimus, susijusius su šiuo literatūros žanru (ar tipu), pakvietėme glaustai atsakyti literatūros kritikę ir rašytoją Neringą Mikalauskienę, Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros doktorantę Aleksandrą Strelcovą-Kelpšę, vaikų psichologą Vytį Valantiną ir teisininką, teisėtyrininką, rašytoją prof. Justiną Žilinską.

– Kokie literatūros kūriniai pirmiausia iškyla atminty išgirdus žodį fantasy?

Aleksandra: Nors fantasy žanro literatūros gimimas siejamas su Johno Ronaldo Reuelio Tolkieno Žiedų valdovo trilogija, man pirmiausia atminty iškyla J. K. Rowling knygos apie Harį Poterį. Didelis skaitytojų susidomėjimas jomis grąžino šį tuo metu primirštą žanrą į populiariausiųjų gretas, įkvėpė parašyti naujų kūrinių (Daivos Vaitkevičiūtės Marius Pietaris ir Burtų knyga irgi pasirodė panašiu metu, reaguojant į knygų apie Harį Poterį sėkmę). Aišku, sunku dabar spėlioti, bet manau, kad be Rowling knygų nebūtume sulaukę naujų Žiedų valdovo ar Clive’o Stapleso Lewiso Narnijos kronikų leidimų ir apskritai tokio didelio susidomėjimo šia literatūra.

Neringa: Tolkieno Žiedų valdovo trilogija, Andrzejaus Sapkowskio Raganius, Ursulos Le Guin Žemjūrės burtininkas. Iš lietuvių autorių ‒ Gintauto K. Ivanicko Laumės mėnuo.

Justinas: Tolkieno Žiedų valdovas, o toliau – visi kiti: George’o R. R. Martino ciklas Ledo ir ugnies giesmė, Sapkowskio Raganiaus ciklas, Gleno Cooko serija Juodoji gvardija ir t. t.

– Kaip apibūdintumėte fantasy literatūros žanrą (tipą, atmainą)? Kokie, Jūsų supratimu, esminiai jo bruožai?

Neringa: Fantasy bendrąja prasme ‒ tai pasaka suaugusiesiems, atrandama paauglystėje. Esminis bruožas ‒ gėrio ir blogio kova, nors dažnai pabrėžiama, kad jie negalimi vienas be kito (pavyzdžiui, pamokymas iš Le Guin Žemjūrės burtininko: uždegta žvakė meta šešėlį). Fantasy pasaulio veikėjai dažniausiai turi maginių savybių, pagrindinis herojus neretai būna karališkos kilmės, bet vaikystėje turi slapstytis, nes pasaulį užvaldžiusios jam nepalankios jėgos. Tikrasis jo gyvenimas prasideda, kai subręsta ir jam atskleidžiama tiesa. Labai svarbios kūrinyje kovos ir kelionės, veikėjai atlieka kokią nors misiją (siekia atkurti pasaulio tvarką, susigrąžinti tėvų prarastą karalystę ir pan.). Tai kartu ir veikėjo iniciacija. Kaip veikėjai pagalbininkai fantasy literatūroje dažnai veikia burtininkai, magai, paslaptingų galių turinčios girių ar laukų būtybės; dar labai mėgstami drakonai, kurių visuomenė neretai kuriama pagal žmonių visuomenės principus.

Justinas: Pirma, fantastiniai pasauliai arba esminiai fantastikos elementai (magija) esamame pasaulyje; antra, nesiremiama šiuolaikiniu mokslu kaip kūrinio pasaulėvaizdžio kūrimo įrankiu (skirtis nuo mokslinės fantastikos); trečia, mitologiniai, pasakų, religijų motyvai.

Aleksandra: Daugeliui skaitytojų fantasy – tai pirmiausia magija ir nuotykiai (ypač jei turima omenyje vaikų ir paauglių literatūra). Mano nuomone, fantasyliteratūros esmė – antrinis pasaulis, kuriame ir vyksta visas veiksmas. Šis elementas dažnai nulemia, ar kūrinys pateks į literatūros istoriją, ar ne. Pavyzdžiui, šiuo metu populiari Martino knygų serija Sostų karai išsiskiria savo antriniu pasauliu, autoriaus dėmesiu pasakojimo konstrukcijai ir smulkiausioms detalėms. Ir nors pats pasaulis nėra šimtu procentų originalus (gerai išmanantieji istoriją, tautosaką atpažins skolintus elementus), jis įtraukia skaitytoją iki paskutinio puslapio. Antriniu pasauliu išsiskiria ir Terry’io Pratchetto knygos apie Plokščiąjį pasaulį (angl. Discworld). Puikiai pažįstami istoriniai įvykiai (laikraščių ar religijų atsiradimas) įpinami į magiškąjį, besivadovaujantį savo taisyklėmis ir šiek tiek išprotėjusį pasaulį. Kad jį suprastum, negana vien perskaityti kūrinį. Reikia gebėti įžvelgti Pratchetto nuorodas į mūsų pasaulio realijas, lengvą jų kritiką ir ironišką požiūrį į „didžiąsias žmonijos tragedijas“.

– Apibūdinkite Jums reikšmingiausią šio žanro (tipo, pobūdžio) kūrinį.

Justinas: Sapkowskio Raganius (romanų ciklas) – tai kūrinys, kuriame susipina klasikinių pasakų siužetų peržaidimas, mitologija, bildungsromanas, Rytų Europos istorijos atšvaitai, stiprūs personažai, sunkūs moraliniai klausimai ir humoras.

Aleksandra: Būsiu neoriginali, bet minėtoji Rowling knygų apie Harį Poterį serija iki šiol yra mano mėgstamiausia. Šios knygos kritikuojamos už paprastumą, didaktiškumą, daugeliui puikiai pažįstamų naratyvų atkartojimą. Bet mane žavi Rowling gebėjimas kurti pasaulį, kuriame susipina autorės išmonė ir tautosaka, tradicinis pasakojimas apie vaikų gyvenimą privačioje mokykloje ir magiški nuotykiai, dviejų pasaulių (žmonių ir burtininkų) sankirta, kur magiją valdantys burtininkai žavisi žmonių išradimais (pavyzdžiui, automobiliais).

Ši serija išsiskiria ir tuo, kad skaitytojas gali augti kartu su veikėjais, kartu su jais spręsti vis sunkesnes problemas, pažinti suaugusiųjų pasaulį ir jį apibrėžiančias taisykles. Taip pat čia gana gerai pateikiama mirties problematika. Rowling neišvengia krikščioniškosios mirties temos interpretacijos, bet pateikia ir daugiau šios temos aspektų – nenorą susitaikyti su įvykusiu faktu, gedulą, praradimo jausmą ir pan. Pagrindiniams veikėjams išgyvenant netektį, skaitytojas gali kartu pažinti šį jausmą, susitapatinti, suprasti, kad mirtis neišvengiama net ir magijos pasaulyje.

Neringa: Reikšmingiausias turbūt būtų Žiedų valdovas. Deja, tesugebėjau perskaityti priešistore laikomą Hobitą (paauglystėje) ir pusę pirmosios trilogijos dalies. O žiūrėdama filmą užmigau kino salėje per patį vieno iš mūšių įkarštį (nereikėjo eiti į Žiedų valdovą naktį, oi, nereikėjo…). Dar mokykloje perskaičiau ir Le Guin Žemjūrės burtininką, kur esama filosofinio prado: žinodamas tikrąjį daikto vardą, gali keisti pasaulį. Miglotai prisimenu, kad pagrindinis veikėjas burtininkas (gal tik pradedantis mokinys?) kažko prisidirba, regis, nesugebėdamas valdyti kalbos, išsikviečia Šešėlį, nuo kurio paskui jam tenka bėgti… Bet ar įmanoma pasislėpti nuo savęs?..

– Terminas fantasy neturi lietuviško atitikmens, dėl kurio visi sutartų. Kokį siūlytumėte Jūs? Koks jau girdėtas siūlymas Jums patraukliausias?

Aleksandra: Manau, kad ir nereikėtų ieškoti lietuviško termino. Nereikia bijoti vartoti angliško fantasy. Deja, termino, kuris geriausiai atspindėtų visą šio žanro literatūros kompleksiškumą ir istoriją, neturime.

Justinas: Kažkada buvo siūloma maginė fantastika, nors man labiau patinka magiškoji fantastika. Bet priimtinas ir fantasy terminas.

Neringa: Siūlyčiau palikti fantasy. Šios literatūros mėgėjų per daug, kad pavyktų juos pripratinti prie literatūrinės fantazijos ar maginės fantastikos. Tiesa, maginė fantastika man pačiai skamba labai gražiai.

– Ką dar norėtumėte pasakyti fantasy tema tiems, kurie šia literatūros atmaina žavisi, arba tiems, kurie ja visai nesidomi?

Justinas: Tiems, kurie žavisi, nieko sakyti nereikia, o tiems, kurie nesidomi, – pabandykit, gal patiks.

Neringa: Esu mokslinės fantastikos, antiutopijų ir distopijų mėgėja. O fantasyžanras, atvirai pasakius, man nuobodus, pernelyg nuspėjamas kaip ir… detektyvai. Jei jau perpratai schemą, tai supranti, kad nieko nauja iš kito kūrinio nebesužinosi. O aš mėgstu būti nustebinta.

Aleksandra: Fantasy literatūra nėra vien tik magija ir nuotykiai. Geriausi kūriniai turi daugybę prasmės sluoksnių, todėl tikrai verta pasinerti į kitus pasaulius. Ir nepamirškime lietuvių autorių! Tikrai yra ką pasiūlyti mažiesiems ir jau paaugusiems skaitytojams.

Vytis: Nesu tikras, ar aš pats domiuosi fantasy. Ką tikrai žinau, – kad medžioju gerus tekstus įvairiuose žanruose, ieškau jų. Mane veikia tekstai, atskleidžiantys emocinę dinamiką. Tekstai, kurie nepameta esminės, mano supratimu, literatūros krypties – apmąstymo, ką iš tiesų reiškia būti žmogumi: suaugusiuoju ir vaiku, sūnumi ir tėvu, mokytoju ir mokiniu, padedančiu ir reikalingu pagalbos. Viso kito aš apskritai nelaikau literatūra. Pavyzdžiui, man patinka anglų autorius Pratchettas. Vieni jį vadina fantasy rašytoju, kiti prideda, kad jis satyrikas, treti – kad vaikams rašantis autorius, o aš laikau jį vienu iš savo herojų, žaviuosi juo. Negaliu parašyti taip kaip jis, daugelis šitaip negali:

„Vakar Marlinė atsisveikino su senele Skauduole <…>. Trobelė buvo sudeginta senelės laidotuvių dieną. Nė vienas piemuo nebūtų drįsęs joje apsistoti, juolab nakvoti. Žmonės per daug gerbė senelę Skauduolę, per sunkiai ją miršo. Dieną naktį, kiaurus metus ji buvo Kreidžemis: jo geriausia piemenė, jo išmintingiausia moteris, jo atmintis. Lyg žalios aukštumos turėtų sielą, avinčią senais batais, prisijuosusią maišinę prikyštę, rūkančią smirdančią pypkę ir trinančią avis terpentinu“ (Terry Pratchett, Skrybėlė, pilna dangaus, vertė Danguolė Žalytė, Vilnius: Garnelis, 2011, p. 15).

Štai matote: gera literatūra kone kiekvienoje pastraipoje kabina rimtas temas: ką reiškia gerbti, ilgėtis, netekti, gedėti. Mes, žmonės, esame tarsi tarpuvartė, per kurią srūva pačios įvairiausios patirties verpetai. Adatos skylutė, pro kurią eina jausmų karavanai, kurių niekaip nesuturėsi. Ir dažnai gyvenime stovim sutrikę, nes mums labai sunku stipriai jausti, mus gąsdina sąmonę užliejanti intensyvi emocinė patirtis, išgyvenimai. Ir štai gera literatūra tai atliepia ir ieško, ką galima su visu tuo daryti.

Kasdienybėje aš matau fantasy kaip žanrą, į kurį numojama ranka. Čia turbūt ryškiausias mano įspūdis. Pamini autorių, ir pašnekovas mosteli ranka: „Fantasy…“ Jis netiki, kad tarp tų kūrinių galima rasti gerų tekstų, tikros literatūros. O jos ten tikrai esama.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2017 Nr. 4 (84)