ŽVILGSNIS Į ŽMONES IR NYKŠTUKUS

Pasakojimai apie nykštukus, šių fantastinių būtybių vaizdai ir įvaizdžiai lydi mus nuo mažų dienų. Reikėtų sutikti su menotyrininke Ingrida Korsakaite, rašiusia apie nykštukų vaizdavimą lietuvių vaikų knygų iliustracijose. Ji teigė, kad šios „mažosios fantastinės būtybės yra labai artimos vaiko vaizduotei ir mąstysenai“¹.

Kelios mūsų šalies kartos nykštukus pažinti galėjo ne tik iš Charles’io Perrault pasakos „Nykštukas“, iš Wilhelmo Hauffo „Nykštuko Nosies“ ar „Šaltosios širdies“, brolių Grimmų pasakų, Jonathano Swifto romanų ciklo ir jų ekranizacijų, bet ir iš tokių knygų kaip švedų vaikų literatūros klasika tapę Astridos Lindgren Nykštukas Nilsas, Selmos Lagerlöf Stebuklingosios Nilso kelionės ar rumunų rašytojo Mihnea’os Moisescu Narsiojo nykštuko Čiko nuotykiai.

Kazys Saja, Anzelmas Matutis, Stasė Samulevičienė, Martynas Vainilaitis, Violeta Palčinskaitė ir daugelis kitų lietuvių vaikų literatūros klasikų savo kūryboje taip pat pavaizdavo mažuosius žmogelius. Iš vaikystės ir paauglystės galima prisiminti tarybinį filmuką „Naujasis Guliveris“ ir vėliau sukurtą australišką Guliverio kelionių ir jo nuotykių Liliputijoje ir Blefuskoje animacinę versiją, Walto Disney’aus „Snieguolės ir septynių nykštukų“ ekranizaciją. Įsiminė ir pamokantys „Sojuzmultfilmo“ studijos filmukai „Svečiuose pas nykštukus“ apie nykštukus mineralų ieškotojus ir geologus bei animacinis serialas „Pats mažiausias nykštukas“.

Ir šių dienų jaunieji skaitytojai, kino mėgėjai žino apie šias būtybes. Apie jas rašė ir populiarus tarp fantastikos mėgėjų lenkų autorius Andrzejus Sapkowskis savo daugiatomiame romane Raganius. Naujosios Zelandijos kino režisieriaus Peterio Jacksono fantastinių veiksmo filmų trilogijoje, sukurtoje pagal anglų rašytojo Johno Ronaldo Reuelio Tolkieno kūrinio motyvus, nykštukai kovėsi gėrio jėgų pusėje.

Prieš kelis dešimtmečius Laimučio Vilkončiaus dainelė „Dideli nykštukai“ buvo labai populiari Lietuvoje, ją vaikai dainuodavo „Dainų dainelės“ konkurse.

Kauno Vienybės aikštėje stovintis iš grafų Tiškevičių rūmų Kretingoje atgabentas fontano Nykštukas, pergyvenęs karus ir okupacijas, tapo ne tik paveldosaugos tyrimo², bet ir diskusijos, ar neverta jam grįžti atgal į Žemaitiją, objektu³.

Vilniečiai pamena „Nykštuko“ vaikų kavinę, kurios iškaba pastatą puošė dar ilgai po šios legendinės įstaigos uždarymo. Atėjus vakarietiškoms madoms, Lietuvoje, kaip ir Vakarų Europos šalyse, gipsinių ar akmeninių nykštukų galima buvo išvysti šalia privačių namų ir sodo namelių. Vienas tokių nykštukų tapo netgi ryškia žymaus „Amelijos iš Monmartro“ filmo detale.

„Nykštukas“ – dažnas vaikų darželių ir jų grupių pavadinimas. Nykštuko įvaizdis naudingas ir komercijai – populiarūs yra „Nykštuko“ ledai ir kiti pieno produktai.

Daugelis Lenkijos, beje, ir Lietuvos, vaikų vaikystėje skaitė Marios Konopnickos knygą apie našlaitę Marytę ir jos draugus nykštukus. Geriau pažįstantieji Vroclavo istoriją žino, kad nykštukai, kurių metalinių figūrėlių šiame mieste gausu, įamžino lūžinius Lenkijos Silezijos sostinės istorijos įvykius. Paskutiniais Lenkijos Liaudies Respublikos metais, kai režimas jau nebekontroliavo padėties, vroclaviečiai, apsirengę oranžinėmis nykštukų mantijomis ir kepuraitėmis su bumbuliukais, rinkdavosi į stichinius mitingus, su humoru protestuodavo prieš valdžios politiką ir taip prisidėjo prie taikios revoliucijos Lenkijoje pradžios ir pergalės. Tad nykštuko įvaizdis Lenkijoje irgi turi senas tradicijas. Netgi labai retose lietuvių mitologinėse sakmėse minimi ne tik kaukučiai, bet ir vadinamieji krasnoliudkai⁴. Šis žodis – neabejotinas skolinys iš lenkų kalbos.

Prieš keletą metų Varšuvoje pasirodė nykštukams, jų įvaizdžiui skirtas leidinys Žmonės ir nykštukai – giminystė laisva valia⁵. Šiai knygai toliau ir skiriamas dėmesys. Gal ji sudomins ir Lietuvos vaikų literatūros ar kitų sričių specialistus? Pats pavadinimas iškart kelia klausimą, ar tai objektas, vertas rimto mokslinio tyrimo. Įsigilinus į šio straipsnių rinkinio turinį galima įsitikinti, kad tokia tema įmanoma sukurti mokslinį krūvį turinčių tekstų, kurie skatintų pamąstyti apie panašios tematikos tyrimų perspektyvas. Suprantama, kad ši tema daugialypė, tad straipsnius rašė mitologai, literatūrologai, istorikai, menotyrininkai, muziejininkai, pedagogai ir net filosofai.

Kaip jau minėta, nykštukai – daugiausia vaikų vaizduotės pasaulio gyventojai. Tiesa, kaip teigia leidinio redaktoriai, antropomorfinės būtybės šiais laikais labai populiarios. Vampyrai, zombiai, raganiai mėgstami ir kaip kompiuterinių žaidimų herojai. Jais domisi tiek vaikai, tiek suaugusieji. Sunku nepritarti aptariamos knygos įžangos žodžiams, kad „[v]aikystė – tai gražus, bet ir sunkus laikotarpis. Prie vienų atsiminimų grįžtama noriai, o kai kurie kiti slepiami giliai atmintyje kaip gėdingi ar dramatiški.“ Šiame rinkinyje tiriamos kultūra ir subkultūra, mitologija ir ideologija, o daugiausia dėmesio, be abejo, skiriama klasikiniam Konopnickos kūriniui.

Suprantama, kad vienas pirmųjų gvildenamų klausimų – pedagoginis aspektas. Šiuo požiūriu į tikėjimą nykštukais savo straipsnyje „Nykštukai. Kalba apie vaiko vaizduotės ir realaus pasaulio ribą“ (orig. „Krasnoludki. Rzecz o granicy wyobraźni dziecka i świata realnego“) žvelgia Danuta Waloszek. Autorė klausinėjo 5–6 ir 10–14 metų vaikus apie nykštukų egzistavimą ir tyrė jų piešinius. Akivaizdu, kad nykštukų įvaizdį mažųjų sąmonėje yra smarkiai paveikę Disney’aus animacijos vaizdiniai. Beje, tiek Kalėdų Senelio, tiek nykštuko, tiek Viešpaties Dievo, tiek popiežiaus įvaizdžiai vaikų piešiniuose labai panašūs (p. 39).

Renata Hołda straipsnyje „Nykštukai ir sodo nykštukai. Apie gipsinį kičą ir pasakos poreikį“ (orig. „Krasnoludki i krasnale. O gipsowym kiczu i potrzebie bajki“) kalba apie kičinius nykštukus iš gipso ir jų istoriją. Autorė teigia, kad atmesti juos kaip skulptūrinį kičą ir vertinti kaip gero skonio nuosmukį šių laikų kultūroje nėra tikslu. Ji rašo, kad gipsiniai nykštukai Lenkijoje pirmąkart paminėti 1886 m. – Pamario miesto Dravno (tuo metu Noivedelio) spaudoje rastas skelbimas, siūlantis pirkti tokių nykštukų (p. 61). Sužinojusi apie šį atradimą Dravno valdžia 2009 m. surengė Sodo nykštukų festivalį, kuris vėliau tapo tradicinis. Straipsnio autorė rašo, jog neginčijama, kad mada statyti nykštukus soduose išplito XX a. dešimtajame dešimtmetyje, bet juk ir anksčiau nykštukai puošdavo vaikų aikšteles, Jordano sodus (didelius parkus vaikams Lenkijoje; pagal Krokuvos gydytojo Henryko Jordano, gyvenusio XIX–XX a. sandūroje, pavardę), fontanus (p. 61).

Iwona Węgrzyn straipsnyje „Sarmatai ir nykštukai romantiniame bajorų pasakojime“ (orig. „Sarmaci i krasnoludki. W krągu romantycznej gawędy szlacheckiej“) teigia, kad sarmatų, t. y. senosios Abiejų Tautų Respublikos tradicijų puoselėtojų, pasaulyje apie nykštukus mažai žinoma. Tačiau Voluinėje gyvenusio ir su Lietuvos kultūros veikėjais bendradarbiavusio grafo, lojalisto Rusijos imperijos atžvilgiu Henryko Rzewuskio (1791–1866) kūrinyje Nepasakos: atskiri pasakojimai (orig. Nie-Bajki: powieści lożne, Petersburg: W Druk. Wojennej, 1851) nykštukai yra paminėti. Anot Rzewuskio, šiandieninėje Ukrainoje, Trojanovo dvare netoli Žitomyro, esą juos mačiusi Belzo (šiandienos Ukrainoje, ne Kijevo, kaip kartais klaidingai minėjo Rzewuskis ir juo sekusi straipsnio autorė) vaivadijos kaštelionienė Józefa Drohojowska Woroniczowa, kuri gyveno XVIII–XIX a. sandūroje. Toje knygoje buvo gana išsamus pasakojimas apie matytus prabangiai apsirengusius muzikuojančius nykštukus. Anot autorės, jie labiau priminė rokoko epochos Versalio rūmų karališkosios poros nykštukų palydą, o ne būtybes raudonomis kepurėlėmis (p. 170).

Pernai miręs garsus Lenkijos istorikas Januszas Tazbiras straipsnyje „Paistaliukas kaip Lenkijos istorijos kronikininkas“ (orig. „Koszałek-Opałek jako kronikarz dziejów Polski“) atkreipė dėmesį į svarbų klausimą – koks Konopnickos kūrinio likimas šiandieninio politinio korektiškumo sąlygomis. Autorius svarsto, ar ilgai Nykštukai ir našlaitė Marytė liks mokyklų programoje. Juk kūrinyje rašoma apie dažną prievartą ir žiaurumus. Autorius pažymi, kad knygoje kaip neigiamas herojus vaizduojamas čigonas, kuris šiandien turėtų būti vadinamas romu. Reikėtų dar pridurti, kad kūrinyje rašoma apie vaikų mušimą, apkūnūs vadinami storuliais, jie ne eina, o ritasi, pašiepiami ir perkarėliai, o rūkymas ir alkoholio vartojimas parodomi kaip įprasti Lenkijos kaimo reiškiniai. Autorius toliau plėtoja Tadeuszo Budrewicziaus hipotezę apie nykštuko mokslininko Paistaliuko, žmogaus, panirusio į savo studijas ir nežvelgiančio plačiau, prototipą. Jis mano, kad tai galbūt buvo Krokuvos istorinės mokyklos profesorius grafas Stanisławas Tarnowskis. Krokuvos istorinė mokykla skelbė Lenkijos atsilikimo nuo Vakarų ir savos kaltės dėl padalijimų idėjas, propagavo bendradarbiavimą su užgrobėjų valdžia.

Beje, rinkinyje skelbiamas Michało Rogożo tyrimas „Nykštuko įvaizdis Marijos Konopnickos pasakos Apie nykštukus ir našlaitę Marytę iliustracijose“ (orig. „Postać krasnoludka w ilustracjach do baśni Marii Konopnickiej O krasnoludkach i o sierotce Marysi“) gana panašus į minėtąjį Korsakaitės publikacijos aspektą. Lenkų autorius apžvelgia įvairių epochų iliustracijas, kurios vaizduoja Konopnickos kūrinio apie našlaitę Marytę nykštuką (p. 185–200).

Įdomus Varšuvos universiteto mokslininko Przemysławo Kordoso tekstas „Graikų antinykštukai kalikandzarai – kvaili, pikti ir bjaurūs“ (orig. „Głupie, złe i brzydkie – kalikandzari: greckie antykrasnoludki“). Straipsnis pasakoja apie neigiamus, kenkiančius žmonėms ir kvailus nykštukus naujųjų laikų graikų tautosakoje.

Nykštukai prisidėjo ir prie ideologijos, pavyzdžiui, lenkų tautinės savimonės žadinimo ir antisemitizmo. Apie tai rašo minėtasis Budrewiczius straipsnyje „Nykštukai ideologijos tarnyboje. Józefo Chociszewskio pavyzdys“ (orig. „Krasnoludki w służbie ideologii. Przykład Józefa Chociszewskiego“). Jis kalba, kaip šis autorius, Prūsijos užimtoje Lenkijos teritorijoje XX a. pradžioje dirbęs šviečiamąjį darbą, knygelėje Stebuklingas stalelis ir užburtos lazdos kailyje. Dviejų veiksmų pjesė liaudžiai ir jaunimui, perdirbta iš valsčiaus pasakojimo(orig. Czarodziejski stolik i zaczarowane kije w miechu: igra dla ludu i młodzieży w dwóch odsłonach / przerobiona z powieści gminnej) pateikė ideologinę programą. Chociszewskis ne tik aprašė to meto Lenkijos kaimo vaizdus, bet ir, pasitelkęs pasakos siužetą, parodė, ko siekti ir ko vengti. Pagrindinis knygos herojus nevala ir girtuoklis lenkų valstietis Macekas Gapa (t. y. žioplys) už nykštuko išvadavimą iš pelėdos nagų gauna stebuklingų daiktų. Juos visaip stengiasi pagrobti žydas smuklininkas Šmulas, bet galiausiai yra nubaudžiamas. Anot straipsnio autoriaus, pjesėje žydai parodyti kaip priešai greičiausiai mąstant apie vokiečius. Teresa Szostek straipsnyje „Iš kur Vroclave nykštukai?“ (orig. „Skąd krasnoludki we Wrocławiu“) kalba apie minėtąjį vroclaviečių priešinimąsi valdžiai paskutiniais Lenkijos Liaudies Respublikos metais ir nykštukų figūrėles šiame mieste.

Be abejo, ne visi rinkinio tekstai vienodos kokybės: kai kurie gana lakoniški, kiti, atvirkščiai, ištęsti, bet sekloki. Antai Angelos Bajorek ir Ewos Górbiel rašinys „Nykštuko kelias per germanų ir vokiečių literatūros istoriją“ (orig. „Tropem krasnoludka przez dzieje literatury germańskiej i niemieckiej“) naujumu pernelyg nepasižymi. Nors pavadinimas skelbia, kad bus kalbama apie nykštukus vokiečių ir germanų literatūroje, bet daugiausia straipsnyje tiesiog atpasakojami visų žinomi brolių Grimmų ar Hauffo pasakų siužetai ir neužsimenama nei apie Selmos Lagerlöf Stebuklingąsias Nilso keliones, nei apie Willio Vesperio Murziuko dienoraštį, nei apie gausybę kitų knygų apie nykštukus įvairių tautų germanų literatūroje.

Knygoje esama ir lituanistikos, baltistikos motyvų. Pirmiausia ne viename straipsnyje, pavyzdžiui, Jolantos Sztachelskos „Kartą, kai norėjau būti mažas… Arba apie pasaką, žmones ir nykštukus“ (orig. „Raz, gdy chciałem być mały… Czyli o baśni, ludziach i krasnoludkach“), prisimenamas siužetas apie Motiejaus Strijkovskio minimus po beržu gyvenančius nykštukus, kuriais tikėjo prūsai. Apie šį siužetą kalbama ir minėtame Tazbiro tekste (p. 173), o Ratajus savo publikacijoje apie nykštukus Europos mitologijoje (orig. „Krasnoludek w Europie“) pateikia ne tik Strijkovskio, bet ir Teodoro Narbuto žinias apie lietuvių protėvių išpažintas nedidelio ūgio mitines būtybes (p. 48). Šis autorius pasinaudojo ir Algirdo Juliaus Greimo darbo Apie dievus ir žmones vertimu į lenkų kalbą (p. 62). Renata Dźwigoł straipsnyje apie nykštukus ir lenkų liaudies demonologiją (orig. „Krasnoludki a polska demonologia ludowa – nazwy krasnoludków“) tarp kitų tautų nykštukų pavadinimų mini Pikulą (p. 138) ir kaukus, tiesa, klaidingai vadina juos kautkais (p. 139).

Be abejo, knyga svarbi ir tuo, kad pateikia ankstesnę ir naujausią nagrinėjamos temos literatūrą lenkų ir užsienio kalbomis. Šiais darbais galėtų pasinaudoti ir mūsų šalies mokslininkai folkloristai, vaikų literatūros specialistai, netgi istorikai. Besidomintieji dvidešimtyje rinkinio straipsnių ras sau vertingos informacijos. Galbūt ateityje ir Lietuvoje bus sulaukta panašių leidinių arba surengta mokslinių konferencijų, juk vaikystės pasaulis svarbus mokslui ir dar nėra išsamiai nagrinėtas tarpdiscipliniškai. Tai perspektyvi mokslų tema Lietuvoje.

__________________________________

¹ Ingrida Korsakaitė, „Nykštuko įvaizdis lietuvių vaikų knygų iliustracijose“, Knygotyra, t. 42, 2004, p. 168.

² Sabina Krūminaitė, „Vienybės aikštės Nykštukas: paveldosaugos aspektas“, Kauno istorijos metraštis, Nr. 8, 2007, p. 267–278.

³ Denisas Nikitenka, „Mūšis dėl nykštuko“, http://lzinios. lt/lzinios/lietuva/musis-del-nykstuko/203136.

⁴ Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas. Etiologinės sakmės, mitologinės sakmės, padavimai, legendos, sudarė Bronislava Kerbelytė, t. 3, Vilnius: LLTI, 2002, p. 159–160.

⁵ Ludzie i krasnoludki – powinowactwa z wyboru, redakcja Tadeusz Budrewicz, Joanna Majchrzyk; współpraca Jerzy Axer, Tadeusz Bujnicki, Warszawa: DiG, 2014.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2017 Nr. 4 (84)