DU BARONAI MIUNHAUZENAI LIETUVOJE

2017 m. minime 270-ąsias vokiečių rašytojo Gottfriedo Augusto Bürgerio gimimo metines. Ši proga davė dingstį pasidomėti ne tik šia unikalia asmenybe, bet ir vienu populiariausių kūrinių, skaitomų ir vaikų, ir suaugusiųjų, – Barono Miunhauzeno nuotykiais. Tiesa, kūrinio autorystės klausimas, kaip netrukus matysime, vis dar ginčytinas, bet jo vertė neabejotina, o pasinerti į pagyrūno barono pasakojimų užrašymo ir leidybos istoriją – tikras detektyvinis nuotykis.

Švietėjas, poetas ir rašytojas, „Audros ir veržimosi“ sąjūdžio dalyvis Gottfriedas Augustas Bürgeris gimė 1747 m. gruodžio 31 d. Senelio pastangomis išleistas į mokslus, vėliau studijavo teologiją, teisę. Buvo laisvasis mūrininkas, filosofijos daktaras, profesorius. Kartu su studijų bičiuliais įkūrė žurnalą „Getingeno mūzų almanachas“, jame skelbė savo poeziją. Rašė balades, meilės lyriką, bet nūnai geriausiai žinomas kaip Barono Miunhauzeno žygių ir nuotykių (1786–1789) autorius. Mirė Bürgeris 1794 m. birželio 8 d. Jo šlovė iškilo po 1800-ųjų, ir ne tik dėl žinomiausios baladės „Lenorė“, nūnai randamos įvairiose antologijose, – labiausiai vertinamas jo įnašas į melagio barono Miunhauzeno išpopuliarinimą.

Tikra istorinė asmenybė baronas Miunhauzenas, vadintas baronu melagiu (ar melų baronu), savo dvare Bodenverderyje mėgdavo linksminti bičiulius pagyrūniškomis medžioklės ir karo istorijomis. Jis tikrai buvo nuvykęs į Rusiją, dalyvavo Rusijos ir Austrijos kare su Osmanų imperija, vėliau – Rusijos–Švedijos kare. Lankėsi ir Baltijos šalyse, Livonijoje vedė vietinę dvarininkaitę Jacobinę von Dunten. Galbūt tarp barono istorijų klausytojų buvo ir Rudolfas Erichas Raspe (1736–1794) – vokiečių bibliotekininkas, rašytojas, universalus Šviečiamosios epochos mokslininkas, Kaselio muziejaus direktorius.

Dviguba autorystė

1781 m. nežinomas autorius (gali būti, kad tas pats Raspe) paskelbė šešiolika, o 1783 m. – dar dvi trumpas, linksmas istorijas, pasirašytas M-h-s-n, vokiečių humoristinio žurnalo „Vade Mecum für lustige Leute“ („Vadovas linksmiems žmonėms“) 8-ajame ir 9-ajame numeriuose. Nežinomas autorius ne sykį buvo tapatinamas su Raspe, bet tvirtų įrodymų nėra. Taip jau nutiko, kad skolų prispaustas Raspe pasisavino svetimą turtą ir nuo teisingumo turėjo sprukti į Angliją. Čia gyvendamas 1785 m. pabaigoje septyniolika barono Miunhauzeno pasakojimų išvertė į anglų kalbą. Iki tol vienas su kitu nesusiję anekdotai buvo sudėti taip, kad sugultų logiškiau, o istorijas pirmą kartą porino pati literatūrinė figūra – baronas Miunhauzenas. Taigi Raspe sukūrė ir anonimiškai išleido 49 puslapių knygą Baron Munchausen’s Narrative of his Marvellous Travels and Campaigns in Russia. Kūrinys iškart išpopuliarėjo, netrukus (1786, 1787, 1789 m.) pasirodė jo trečiasis–šeštasis leidimai, nuo trečiojo (1786 m. gegužę) papildyti Didžiosios Britanijos gyventojus dominančiais dalykais – nuotykiais jūroje. Tam buvo pasiskolinta medžiagos iš graikų rašytojo Lukiano satyrų Vera historia, apstu užuominų į tuometes Jeano-Pierre’o Blanchard’o ir brolių Montgolfier keliones oro balionu, panaudota tuometė kelionių ir nuotykinė literatūra (Johno Drinkwaterio Bethune’o A History of the Siege of Gibraltar, 1783; Constantine’o Phippso A Voyage towards the North Pole, 1774; Patricko Brydone’o Baron Mulgrave Tour through Sicily and Malta, 1773; pagyrūniški barono François de Totto Mémoires sur les Turcs et le Tartares, 1785). Knygos apimtis išaugo nuo 49 iki 250 puslapių. Beje, trečiasis leidimas ir vadinosi kitaip – Gulliver Revived – Containing Singular Travels, Campaigns, Voyages and Sporting Adventures of Baron Munchausen. 1792 m. išleistas tęsinys The Sequel of the Adventures of Baron Munchausen.

Beje, šių istorijų autoriumi ir herojumi tapusį realųjį baroną Miunhauzeną labai užrūstino knygos publikavimas – juk šitai pelnė jam pagyrūno ir melagio titulą.

Kokia gi Barono Miunhauzeno nuotykių tolesnė klotis? Jau 1786 m. pabaigoje trečiąjį anglišką Raspe’s leidimą Bürgeris gana laisvai išvertė atgal į vokiečių kalbą ir smarkiai praplėtė. Šis vertimas vadinosi Nuostabiosios barono Miunhauzeno kelionės vandenimis ir sausuma, žygiai ir linksmi nuotykiai(Wunderbare Reisen zu Wasser und zu Lande, Feldzüge und lustige Abentheuer des Freyherrn von Münchhausen). Šio varianto leidimo vieta nurodytas Londonas, nors iš tiesų knyga spausdinta Getingene. Ko gero, dėl to Bürgeris ilgai buvo laikomas tikruoju barono nuotykių autoriumi. Dar po trejų metų papildytas leidimas iki dabar yra žinomiausias ir kanoninis. Toks yra verčiamas į užsienio kalbas ir iliustruojamas įvairių dailininkų. Juk Miunhauzeno nuotykiai yra puiki medžiaga dailininkams – vien barono skrydis ant patrankos sviedinio iliustruotas per tūkstantį kartų, o knygos iliustruotojų šiuo metu priskaičiuojama per keturis šimtus. Seniausios iliustracijos – Wilhelmo Simmlerio, Danielio Chodowieckio, J. Ch. Ruhlo, Augusto von Wille’io, Theodoro Hosemanno, Gottfriedo Franzo, Gustave’o Doré (šias žino ir Lietuvos skaitytojai).

Netrukus barono nuotykiai pradėti versti į kitas kalbas – prancūzų, olandų, švedų (1786–1886 m. knyga septynis kartus išversta į prancūzų, tris kartus – į olandų kalbą, pasiekė netgi Olandijos koloniją Indoneziją). Vertėjai laisvai naudojosi abiem leidimais, prifantazavo dar ir patys, panaudojo senas liaudyje žinomas melų pasakas.

Na, o Raspe visą gyvenimą neišsidavė esąs Miunhauzeno nuotykių autorius. Tik 1824 m. Karlas Reinhardas, artimas Bürgerio draugas ir biografas, paviešino tikrąją padėtį ir pripažino pirmąją autorystę Raspe’ei, bet prabėgo dešimtmečiai, kol šią nuomonę priėmė literatūros tyrinėtojai. Ir tik prieš dvejus metus, 2015-aisiais, nedidelė vokiečių leidykla išleido Raspe’s užrašytus Miunhauzeno nuotykius su komentarais (Rudolf Erich Raspe, Münchhausens Abenteuer. Die fantastischen Erzählungen vollständig aus dem Englischen übersetzt, herausgegeben und kommentiert von Stefan Howald und Bernhard Wiebel, Frankfurt am Main: Stroemfeld, 2015). Šios knygos leidėjai rašo: „Pateikiame nedidelę sensaciją – barono Miunhauzeno nuotykių, po 220 metų pirmą kartą išverstų iš anglų kalbos į vokiečių kalbą, visą leidimą tokį, koks buvo sumanytas tikrojo autoriaus. <…> Tai ne tik kultūros istorijos dokumentas, bet ir malonūs skaitiniai.“

Barono Miunhauzeno nuotykiai priskiriami prie melų pasakų, medžiagos semtasi iš graikiškų, lotyniškų, prancūziškų šaltinių, viduramžių epo, švanko literatūros, o šaknys siekia labai senus laikus – žydų pasakojimų tradiciją. Miunhauzeno nuotykiai Vokietijoje tapo liaudies knyga (1786–2004 m. išleista 600 leidimų), bet ir anglakalbėse šalyse buvo labai mėgstami. Manoma, kad nuo 1786 m. pasirodė 4 000 Miunhauzeno nuotykių leidimų šimtu kalbų, kurių bendras tiražas – 6 mln. egz. Šis kūrinys įėjo į pasaulinės literatūros aukso fondą, melagio barono nuotykius iki šiol mėgstama ekranizuoti. Įdomu ir tai, kad 1943 m. pagal Barono Miunhauzeno nuotykius buvo sukurtas filmas, kurio scenarijaus autorius – ne kas kitas, o garsusis vaikų rašytojas Erichas Kästneris, nors ir pasirašęs pseudonimu. Beje, po Antrojo pasaulinio karo Kästneris Barono Miunhauzeno nuotykius adaptavo vaikams ir taip prisidėjo prie dar didesnio jų populiarumo. O štai 2008-aisiais menininkų grupė „Haus am Gern“ ant Vaberno miestelio bažnyčios bokšto užkėlė natūralaus dydžio žirgo modelį, kad kiekvienas praeivis taptų baronu Miunhauzenu ir užvertęs galvą ieškotų savo žirgo.

Barono nuotykiai lietuviškai

O kaipgi Barono Miunhauzeno nuotykiai atkeliavo į Lietuvą, kuri ne taip jau retai minima barono pasakojimuose? Ką skaito Lietuvos vaikai ir suaugusieji?

Seniausias lietuviškas šio kūrinio leidimas pavadinimu Mingauzeno nuotykiai, Jn. Norkaus verstas iš anglų kalbos ir adaptuotas, pasirodė 1936 m. Sovietmečiu (1948, 1967) išleisti Kornejaus Čiukovskio atpasakoti ir V. Laurynaičio išversti Raspe’s Barono Miunhauzeno nuotykiai su Doré iliustracijomis. Nepriklausomoje Lietuvoje jie pakartoti 1996, 2003 ir 2007 m. 1987 m. pasirodė puiki Dominyko Urbo versta Bürgerio knyga Baronas Miunhauzenas: Barono Miunhauzeno nuostabios kelionės jūromis ir žeme, karo žygiai ir linksmi nuotykiai, jo paties apsakinėti draugų būrelyje prie buteliuko, o šičia paduoti maždaug taip, kaip juos aprašė Gotfrydas Augustas Biurgeris, iliustruota tuomet dar pradedančio dailininko Kęstučio Kasparavičiaus. Leidimas pakartotas 1994 m. 2010 m. „Obuolio“ leidykla šį Urbo vertimą išleido su Doré iliustracijomis.

Kuo gi skiriasi lietuvių skaitytojams prieinami du Barono Miunhauzeno nuotykiųvariantai? Klausimas nelengvas, mat Raspe’s užrašytus nuotykius Čiukovskis smarkiai apdorojo, arba, kaip teigiama, „atpasakojo vaikams“. O tai reiškia, kad buvo ne tik gerokai pakeista knygos struktūra (pasakojimai susmulkinti, suskaidyti, dalims duoti atskiri trumpi pavadinimai), bet ir dingo daugybė temų, istorijos, geografijos, literatūros realijų, nuorodų. Kai kas, žinoma, perteikta taip, kad tiktų „tarybų šalies“ ideologijai. Štai pasakojime „Audra“, audros išrautame medyje sėdintys „vyras su pačia“ ( Bürgerio variantas) virto „neturtingu valstiečiu su pačia“ (Raspe’s variantas). Tik keista, kad kažkodėl tie vargšai „buvo apkūnūs“. Raspe’s variante skaitytojui nepalikta jokių užuominų į biblines istorijas, kurių Bürgerio leidime apstu (ko gero, jų būta ir paties Raspe’s variante). Baronas Miunhauzenas kelis sykius prisimena Dovydo ir Galijoto kovą, pasakoja apie turimą tokią kaip Dovydo svaidyklę. Bürgerio leidime (p. 80) Miunhauzenas prisipažįsta kilęs iš biblinio personažo Urijo žmonos, su kuria Dovydas labai artimai bendravęs. Yra užuomina ir į kitą biblinį personažą, Dovydo giminaitį Asahelį, kuris buvęs greitas kaip stirna, – su juo lyginamas greituolis barono tarnas.

Labai įspūdinga antroji barono kelionė į Mėnulį ir pasakojimai apie tenykščius gyventojus. Mėnuliečiai esą išsirita iš kaitinamų riešutų. Ir jų paskirtis jau visuomet būna nulemta. „Iš vieno kevalo išrieda kareivis, iš kito filosofas, iš trečio teologas, iš ketvirto teisininkas, iš penkto žemės nuomininkas, iš šešto savižemis ūkininkas ir taip toliau“, – rašo Bürgeris. Raspe’s leidime, adaptuotame Čiukovskio, nei teologo, nei savižemio ūkininko nerasime: „Iš vieno riešuto išsirita kaminkrėtys, iš antro – muzikantas, iš trečio – ledų pardavėjas (!), iš ketvirto – kareivis, iš penkto – virėjas, iš šešto – siuvėjas“ (p. 88). Nebelieka čia ir „balso iš dangaus“, pagiriančio Miunhauzeną už „artimo meilės darbą“, tad netgi darosi keista, kad neišcenzūruotas varpinės kryžius pasakojime „Arklys ant stogo“ (beje, Bürgerio leidime tai „vėtrungė ar kryžius“, p. 6). Nėra Raspe’s variante ir užuominos į biblinį Joną, tūnantį žuvies pilve. Bürgerio leidimo visas skyrelis vadinasi „Jona Antrasis Viduržemio jūroje“.

Garsiajame pasakojime apie elnią su vyšnios medžiu ant galvos taip pat aptiksime svarbių skirtumų. Bürgeris pasakoti pradeda nuo istorijos apie šventąjį Hubertą, medžiotojų ir šaulių globėją, sykį girioje sutikusį elnią su šventuoju kryžiumi ant galvos. Miunhauzenas teigia kasmet „aukojęs aukas tam šventajam gerų vyrų draugijoje“, o elnią ne sykį matęs nutapytą bažnyčiose, taip pat išsiuvinėtą Šv. Huberto riterių žvaigždėse (paaiškinimuose rasime, kad 1444 m. įsteigto Šv. Huberto ordino riteriai išties nešiojo sidabrines žvaigždes, kuriose buvo ir elnio su kryžiumi atvaizdas). Čiukovskio adaptuotame Raspe’s leidime šios įžangos nėra, iškart pradedama pasakoti nuo medžioklės vyšnių kauliukais.

Lietuvių skaitytojus, be abejo, pamalonina barono pasakojimas apie „puikų lietuvišką žirgą, už jokius pinigus nenuperkamą“ (Bürgerio variantas, p. 27). Raspe’s leidime tik trumpai užsimenama, kad tai buvo Lietuvoje, „viešėjau pas vieną bičiulį“. Bürgeris tikslesnis – „viešėjau tada Lietuvoje, puikiame grafo Pšobovskio dvare“ (beje, šį pasažą apsakyme „Pradėta, nepabaigta istorija“ mini Herkus Kunčius, apie tai straipsnyje „Czesławo Miłoszo gimtoji Europa“ užsimena ir Leonidas Donskis¹). Suvaldęs netramdomą žirgą, dailiai pasirodęs su juo damų akivaizdoje ant stalo, baronas gauna puikųjį lietuvišką ristūną dovanų.

Būtent šis žirgas gelbėjo baroną kare su turkais, šis žirgas braunantis į tvirtovę buvo perkirstas apsauginių grotų, o arklių gydytojo buvo susiųtas jaunais lauro krūmo ūgliais. Žinoma, laurai įsišaknijo, o baronas laurų palapinės pavėsyje atliko dar ne vieną šlovingą žygį. Beje, su šiuo žirgu Miunhauzenas murkdėsi ir akivare, iš kurio save ir arklį ištraukė.

Geografinės, istorinės ir literatūrinės realijos

Čiukovskio adaptuotame Raspe’s leidime nerasime gausybės geografinių nuorodų, kur keliavo baronas: nei Kurliandijos, nei Ingrijos, nei Estlandijos, nei Livlandijos, nei Rusijos krašto ir papročių aprašymų, kuriuos taip gražiai pateikia Bürgeris. Neaprašomas čia garsusis Rusijos generolas, kuris kovose su turkais buvo netekęs dalies galvos kiaušo ir prie stalo su kitais gėrovais retsykiais turėdavo nusivožti galvos dangtį, kad pakiltų svaigalų garų debesėlis. Nėra pasakojimo, kaip už lokių kailius Rusijos imperatorė siūlo baronui savo širdį ir karūną ir apie šią savo meilę pasakoja kunigaikščiui Dolgorukiui.

Bürgerio leidimas gerokai konkretesnis: čia minima ir kelionė į Šiaurės Ameriką 1776 m., ir Marmuro jūra, ir Konstantinopolis, ir Didysis Kairas, ir seralis, ir Otaheiti sala, išsamiai pasakojama Gibraltaro apgultis ir daug kitų istorinių įvykių, kad ir atpasakotų girtis mėgstančio barono. Įdomi geografinė painiava istorijoje apie ginčą dėl skaniausio vyno sultono rūmuose. Bürgerio variante baronas su sultonu skanauja tokajų, susiginčija, ir baronas teigia skaniausio vyno per valandą atgabensiąs iš Vienos, iš imperatoriaus rūsių, ir rašo laiškiuką imperatorienei Marijai Teresei (o Turkijos santykiai su Austrija tuo metu buvo ne patys geriausi, apie tai užsimena ir turkų sultonas).

Raspe’s variante baronas dievagojasi, kad Kinijos bogdychano Fu-Čiano vynas dar geresnis, ir savo greitakojį tarną leidžia į Pekiną. Raspe’s variante (ko gero, dėl Čiukovskio adaptacijos) nebeliko ir įdomių humoristinių užuominų apie prancūzų lakūną Blanšarą (Blanchard), pradėjusį skrydžius balionu ir, beje, į vieną iš pirmųjų skrydžių kaip bandomąjį gyvūną pasiėmusį aviną. Bürgerio leidime tai minima netgi du kartus: pasakojime apie audrą, kur drauge su medžiais skraido žmogeliai „su tokia pat kantrybe kaip Blanšaro avinas“ (p. 40), ir pasakojime apie tai, kaip baronas pašovė oro balioną ir jo bričkaitėje aptiko vyriškį su puse iškepusio avino, kurį neva apskrudino saulė.

Bürgerio leidime apstu istorinių, mitologinių, literatūrinių nuorodų, kurios ir džiugina išsilavinusį skaitytoją, ir plečia jaunojo skaitytojo akiratį, ypač kai išsamiai paaiškinamos vertėjo parengtose išnašose. Čia ir Heraklis, ir Samsonas, ir įvairių tautų valdovai – kasikai, bėjai, pašos, ir pranašas Mahometas, ir Amsterdamo įdomybių muziejus, kuriame neva laikoma barono Miunhauzeno nugalėto krokodilo iškamša, ir lotyniški posakiai, kurie vokiškame leidime net nebuvo verčiami, nes buvo apeliuojama į skaitytojo išsilavinimą, ir Vergilijaus eilutės iš Eneidos, ir užuomina į Shakespeare’o personažą Falstafą. Čia Miunhauzeno žirgas pavadinamas ir Pegasu, ir Rosinantu, taiklusis barono šautuvas gamintas garsiųjų Rėgensburgo meistrų Kuchenroiterių, o ne anoniminis kaip Raspe’s variante. Barono tėvas savo kelionėse pamato tokių gyvių, kurių paveikslų rasi garsaus prancūzų gamtininko Buffono knygoje. Be abejo, baronas Miunhauzenas mini garsiuosius to meto keliautojus ir kelionių knygų autorius – kapitoną Jamesą Cooką (Kuką), kapitoną Johną Phippsą (Fipsą), neva neatradusį Šiaurės poliaus vien dėl to, kad baronas prikrovė į jo laivą sumedžiotų baltųjų lokių kumpių ir šis tapo per sunkus plaukti toliau. Minimos tikros istorinės asmenybės, ypač susijusios su Gibraltaro apsuptimi: Johnas Drinkwateris (Drinkvoteris), generolas George’as Eliottas (Eliotas), prancūzų inžinierius, nusipelnęs artilerijos istorijai, baronas François de Tottas (Totas). Kaip jau minėta, Drinkwaterio ir Totto prisiminimais išties rėmėsi Raspe; Bürgeris šias temas, matyt, perėmė iš jo. Deja, lietuviškame Raspe’s variante šių aliuzijų, nuorodų stinga.

Įdomus Bürgerio požiūris į Shakespeare’ą, išsakytas barono Miunhauzeno lūpomis. Baronas pasakoja, kad jo proprosenelis kartą svečiavosi Anglijoje ir susipažino su rašytoju, kurio veikaluose dabar „begėdiškiausiai brakonieriauja ir anglai, ir vokiečiai“. Bet jie esą taip daro veikiausiai „iš noro atsigriebti“, nes tas rašytojas irgi buvęs „ne kas kitas, kaip plagiatorius, o dar didesnis brakonierius, ir vadinosi Šekspyras“ (p. 80).

Nepatogios temos

Galima tik spėlioti, ar Raspe’s variante nebuvo pantagriueliškų juokelių apie „dugną“ ir „vandenis“, ar Čiukovskis juos išbraukė kaip netinkamus vaikų literatūrai, bet tik Urbo vertime turime progą pakikenti iš tokių pasažų kaip lokio medžioklė. Sėdėdamas aukštai medyje, kai jo peilis ant žemės, baronas „paleidžia srovelę to vandens, kurio visada gausiai randasi, kai labai išsigąsti“, ir nutaiko ją „tiesiai į peilio rankeną“. Kadangi tada buvo siaubingai šalta, skystis „akies mirksniu virto ledu ir juo pailgino peilio rankeną nuo žemės ligi pat medžio šakų“. Baronui teliko suimti tą „išaugusį kotą“ ir su didžiausiu atsargumu prisitraukti peilį (p. 18). Keliaujant jūromis laive atsiradusią skylę baronas „savo dugnu“ uždengia „net nenusimovęs kelnių“ (p. 49). Ir dar priduria: „Jei skylė būtų buvusi dar didesnė, pločio vis tiek būtų užtekę. Tuo jūs, ponai nesistebėsite, jei pasisakysiu, jog mano protėviai iš abiejų pusių buvo olandai ar bent vestfalai“ (p. 49).

Istorijos apie tai, kaip patrankos sviedinys, nudaužęs stiebus trims priešų laivams, praplėšęs ūkininko namui stogą, įsmuko į vidų ir įkrito miegančiai senutei į burną, taip pat randame dvi baigtis. Raspe’s variante senutės vyras kyštelėjo jai po nosimi tabokos, ir šioji sviedinį iščiaudėjo lauk. Tuo tarpu Biurgerio išeitis kitokia: vyras „ėmė plaktuką ir nuvarė jį [sviedinį. – I. K.] į pilvą, o iš ten jis jau natūraliu keliu išėjo lauk“ (p. 75).

Pikantiškesnių temų baronas išvengia, nors ir pasakoja (Bürgerio variante), kad sultonas įvedęs jį į savo haremą ir parodęs daug gražių damų, bet savo žmonų, ir pasiūlęs tarp jų paviešėti, jei tik jam patiksią. Bet baronas „meilės nuotykiais niekad nesigiria“ ir išsisuka palinkėjęs ponams gero poilsio. Tačiau jis neiškenčia nepapasakojęs istorijos apie viešnagę Etnoje, Vulkano žmonos Veneros draugijoje, pasibaigiančią Vulkano niršaus pavydo ugnimi.

Gali kilti klausimas: tad kurį gi lietuvišką variantą skaityti, ką bibliotekininkai turėtų rekomenduoti skaitytojams vaikams, mokiniams? Iš šios analizės gali pirštis išvada, kad Raspe’s Barono Miunhauzeno nuotykius Čiukovskis pernelyg išcenzūravo ir adaptavo. Iš dalies tai tiesa. Žinoma, trumpus skyrelius be išnašų skaityti lengviau tiems, kurie nori tik paviršutiniškai susipažinti su barono nuotykiais, beje, ir pasigrožėti puikiomis senovinėmis Doré iliustracijomis, – šis leidimas tam puikiai tiks. Bet jei norime pažinti tikrąjį XVIII a. literatūros kūrinį, pilną mitologinių, biblinių, literatūrinių nuorodų, sąmojingai perteiktų (ir gerokai iškraipytų) istorinių faktų, pajusti tikrą melagio barono pasakojimų stilių ir laiko dvasią, rinkimės Bürgerio variantą. Kol nėra naujo originalaus ir viso Raspe’s varianto vertimo… su tęsiniu, iš kurio sužinotume, kaip baronas Miunhauzenas atrado legendinę Aleksandrijos biblioteką, kaip surengė ekspediciją į Afriką ir įsivėlė į Prancūzijos revoliuciją.

Literatūra

Baronas Miunhauzenas: Barono Miunhauzeno nuostabios kelionės jūromis ir žeme, karo žygiai ir linksmi nuotykiai, jo paties apsakinėti draugų būrelyje prie buteliuko, o šičia paduoti maždaug taip, kaip juos aprašė Gotfrydas Augustas Biurgeris, iš vokiečių kalbos vertė Dominykas Urbas, iliustravo Kęstutis Kasparavičius, Vilnius: Vyturys, 1994.

Rudolfas Erichas Raspė, Barono Miunhauzeno nuotykiai, vaikams atpasakojo K. Čiukovskis, vertė V. Laurynaitis, iliustravo Gustavas Dorė, Kaunas: ANBO, 2003.

Bernhard Wiebel, „Münchhausen – das Märchen vom Lügenbaron. Über die anspruchsvolle Aufgabe, literarische Figur und literarische Gattung zu sein“, www.munchhausen.ch.

Bernhard Wiebel, „Der Mythos vom harmlosen Lügenbaron“, Neue Zürcher Zeitung, 2013, sausio 5.

Kęstutis Urba, Vaikų literatūros sistemos formavimasis iki XIX amžiaus, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2016.

Iliustracijų šaltiniai

http://digital.ub.uni-duesseldorf.de/dfg/ content/structure/1118396

http://www.munchausen.org/

http://www.contep.de/Muenchhausen/nonframe/leben_nf.htm

_______________________________

¹ Žr. http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-07-06-leonidas-donskis-czeslawo-miloszo-gimtojieuropa/65460, žiūrėta 2017 11 09.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2017 Nr. 4 (84)