„HOBITAS“: PASAKA, NETIKĖTAI PERAUGUSI Į DIDINGĄ EPOPĖJĄ
Giliai po žeme, oloje, gyveno hobitas. Ne kokioje bjaurioje, purvinoje, drėgnoje skylėje, kur iš sienų kyšo sliekų uodegos ir tvyro pelėsių tvaikas, ir ne sausame smėlėtame urvelyje, kur nėra ant ko atsisėsti nei ko sukrimsti: tai buvo hobito ola, vadinasi, įrengta ištaigingai.1
1985-ieji. Pasaulyje vyksta istorinės permainos ir lūžiai. Literatūros pasaulyje taip pat atsitiko svarbus dalykas: tais metais Lietuvoje sulaukėme anglų kalbos ir literatūros mokslininko ir viduramžių folkloro specialisto Johno Ronaldo Reuelio Tolkieno (1892–1973) knygos Hobitas, arba Ten ir atgal lietuviškojo vertimo. Vos pasirodžiusi 1937 m., ši knyga literatūroje sukėlė tikrą ažiotažą ir ilgainiui pelnytai įrašė autoriaus vardą į XX a. rašytojų olimpą. 1985 m. Hobitas, arba Ten ir atgal pirmąkart išleistas ir ukrainietiškai, tuo tarpu artimi mūsų kaimynai lenkai ir palyginti netolimi kaimynai suomiai jau leido antruosius, patobulintus, šios knygos vertimus.
Lietuviškąjį Hobitą, arba Ten ir atgal mums padovanojo puiki vertėja ir redaktorė Bronė Balčienė (g. 1945 m.). Iki šiol nė vienas literatūros vertėjas nesiryžo imtis nemenkos atsakomybės ir pakartoti jos sėkmės. Ar tai atsitiktinumas, ar nenoras klimpti į neišvengiamą lyginimo su pirmtako darbu liūną, be jokios abejonės, yra svarstytinas klausimas. Šiemet minint 80-ąjį Hobito, arba Ten ir atgal išleidimo jubiliejų ir jo autoriaus Tolkieno 125-ąsias gimimo metines, šiame straipsnyje, viliantis, kad jis paskatins aktyviau diskutuoti apie įspūdingą literatūrinį šios knygos fenomeną, daugiausia dėmesio skiriama pačiai knygai ir jos sąsajoms su Lietuva.
Nelauktai gimusi pasaka, kuri tapo laukta nepasaka
Būdamas 33 metų, Tolkienas tapo Oksfordo universiteto anglosaksų kalbų profesoriumi. Pagrindinis jo mokslinės veiklos objektas buvo senosios ir vidurinės anglų kalbos tyrinėjimai2. Šis darbas nemažai padėjo atsiskleisti rašytojo talentui ir artimoje ateityje gimsiančiai kūrybinei polemikai. Dirbdamas universitete jis parašė daugybę kūrinių, tarp jų ir žymiuosius Hobitą, arba Ten ir atgal (1937) bei Žiedų valdovą (1954–1955).
Pagrindinis Tolkieno kūrinių veiksmas vyksta mitinėje mūsų pasaulio praeityje. Jų epicentre – mūsų pasaulio atspindys, arba pasaulis, kuris vidurine anglų kalba vadinasi Viduržemė (angl. Middle-earth). Čia gyvena žmonės, elfai, nykštukai, troliai, orkai, goblinai ir, žinoma, hobitai.
Svarbu paminėti, kad Tolkienas buvo smarkiai įnikęs į išgalvotų kalbų kūrimą ir mitologiją. Vis dėlto pradinė Hobito, arba Ten ir atgal sukūrimo idėja neturėjo nieko bendra su mitais. Bene populiariausia kūrinio atsiradimo versija, kurią pateikė pats autorius, primena pasaką. Vieną dieną, pavargęs nuo alinančio egzamino darbų taisymo, tarp vieno studento atsakymų lapų Tolkienas pastebėjo tuščią puslapį. Jame, pastūmėtas kažin kokios viduje sukilusios maištingos jėgos, jis ėmė ir užrašė šiuos žodžius: „Giliai po žeme, oloje, gyveno hobitas.“ Kas galėjo numanyti, kad šis sakinys amžiams pakeis maginės fantastikos (fantasy) ir apskritai visos pasaulio literatūros istoriją.
Pasakojama, kad Tolkienas sakėsi negalėjęs palikti šio hobito nepaaiškinęs, kas jis toks, kokioje oloje gyvena, kodėl ten gyvena ir pan. Iš šių klausimų ir vėliau gimsiančių atsakymų į juos išsirutuliojo pasaka, kurią rašytojas sekdavo savo vaikams prieš miegą. Ji buvo mėgstama net ir kitų jo artimųjų.
1936 m. dar nebaigtas kūrinio rankraštis pateko į Susanos Dagnall, tuo metu dirbusios „George Allen and Unwin“ leidykloje, rankas. Pirmiausia ji paprašė, kad Tolkienas pabaigtų kūrinį, o kai tai buvo padaryta, pateikė jį tuometiniam leidyklos vadovui Stanley’ui Unwinui. Šis savo ruožtu rankraštį davė paskaityti savo sūnui Rayneriui. Regis, dešimtmetis leidyklos vadovo sūnus rado joje kažką labai svarbaus, ir teigiamas jo atsiliepimas atvėrė šiai literatūrinei epopėjai kelią – 1937 m. buvo išleista Tolkieno knyga Hobitas, arba Ten ir atgal. Kūrinys sulaukė neregėtos sėkmės ir iki pat šių dienų išliko vaikams rekomenduojamos literatūros sąraše. Sužavėtas knygos populiarumo, leidyklos vadovas vėliau pasiteiravo rašytojo, gal jis turi parašęs ir daugiau panašių veikalų.
Kaip minėta, Tolkienas žavėjosi mitiniais pasauliais ir tuo metu kūrė legendas (Legendarium). Kiek netikėtai jų buvo įsipynę ir į jau išleistąjį Hobitą. Savo sukurtus mitus rašytojas pavadino Silmariljonu (Silmarillion). Kelias baigtas istorijas jis parodė leidyklos vadovui, o šis ir vėl patikrino potencialaus skaitytojo reakciją. Deja, šįkart kūriniui ji buvo nepalanki vien dėl galimos komercinės nesėkmės. Unwinas mandagiai išsakė rašytojui nuogąstavimus ir paragino rašyti Hobito tęsinį. Tai, kad jo kurti mitai buvo nuvertinti, neabejotinai paveikė autorių, bet jis sutiko priimti iššūkį.
Ir tuomet įvyko netikėtas virsmas – iš istorijos apie hobitą, kuri iš pradžių tebuvo prieš miegą vaikams sekama pasakaitė, išsirutuliojo kai kas gerokai daugiau, nei kada nors iš jos tikėtasi. Gimė šešiolika metų rašyta įspūdingai sudėtinga literatūrinė epopėja Žiedų valdovas.
Hobitas, arba Ten ir atgal – istorija apie narsą ir ištikimybę
Teigiama, kad pasaką apie hobitą savo vaikams Tolkienas pradėjo sekti 1929 m. ir darė tai iki 1936 m., o dar po metų pasirodė knyga3. Įdomus vienas aspektas, kurį netikėtai iškėlė pats autorius. 1939 m. Tolkienas skaitė paskaitą „Pasakos“ (Fairy Stories), o vėliau tą patį aprašė savo esė „Apie pasakas“ (On Fairy-Stories, 1947). Joje, nagrinėdamas fantazijos pasaulio prigimtį ir kultūrinę pasakų svarbą, Tolkienas teigė, kad tokio dalyko kaip rašymas vaikams nėra4. Tačiau dar 1938 m. balandį jo Hobitas pelnė „New York Herald Tribune“ apdovanojimą kaip geriausia paauglių knyga.
Anaiptol nepretenduodamas sudrebinti pasaulio savo kūryba, Tolkienas padovanojo vaikams popieriaus lape netikėtai užgimusią kelionę, kurią verta aptarti detaliau.
Tai istorija apie Bilbą Beginsą, pasiturintį hobitą, niekada nesileidusį net į menkiausius nuotykius, niekada nemėgusį kelionių ir visada sėdėdavusį namie. Tačiau netikėtai nuotykiai jį užklumpa patys, kai vieną dieną į jo namus Begende, Hobitono miestelyje, užsuka svečias burtininkas Gendalfas su dar trylika keistai atrodančių ir dar keisčiau besielgiančių nykštukų. Gendalfo įkalbėtas, Bilbas Beginsas galų gale ryžtasi išlįsti iš savo ištaigingosios olos ir padėti pagalbos prašantiems nykštukams, norintiems susigrąžinti savo didįjį lobį, valdas ir įveikti slibiną Smogą, kuris užgrobė nykštukų karalystę Vienišajame kalne:
„Slibinai, kaip žinote, vagia auksą ir brangakmenius iš žmonių, iš elfų, iš nykštukų – iš ko tiktai gali; jie sergsti grobį, kol gyvi būna (o gyvena jie amžinai, jeigu tik kas nors jų nenukauna), bet niekad nepasidžiaugia nė menkiausiu žiedeliu. Iš tiesų jie nemoka nė menkiausio darbelio, nebent tik bloga daryti, nors visuomet labai gerai nusimano apie turgaus kainas; patys jie nepasidaro anei jokio daiktelio, net išklibusio žvyno savo šarvuose nepasitaiso.“5
Prasideda neįtikėtina kelionė, kurioje pagrindiniai knygos veikėjai Bilbas, Gendalfas ir nykštukai sutinka įvairiausių gyvių – elfų, orkų, trolių ir kitų. Įdomiausias veikėjas, kurio stebinanti svarba išryškėja tolesnėje Tolkieno kūryboje, – tai nedidelė slidi būtybė Golumas. Bilbas, ieškodamas kelio pas nykštukus, žaidžia su juo mįslių žaidimą ir suranda paslaptingai stebuklingą žiedą, kuris padaro jį nematomą.
Galų gale įveikę visas kliūtis nykštukai atgauna jiems priklausančius lobius ir Vienišąjį kalną. Bet knygos kulminacija yra Penkių armijų mūšis – nykštukų, elfų ir žmonių mūšis su goblinais ant várgų. Nugali narsi ir susivienijusi nykštukų, elfų ir žmonių kariuomenė.
Bilbas Beginsas po visko dar kurį laiką pasisvečiuoja pas nykštukus, o namo į Hobitoną grįžta visiškai pasikeitęs – atlikęs savo didžiąją gyvenimo kelionę.
Knyga parašyta lengvai ir šmaikščiai. Visažinis pasakotojas sąmojingai ir taikliai, kiek pataikaudamas, perteikia skaitytojui hobito mintis:
„Iš tiesų Bilbas atsidūrė labai keblioje padėtyje. Tačiau nepamirškite, kad jam ši padėtis nebuvo tokia kebli, kokia būtų buvusi man ar jums. Šiaip ar taip, tai hobitai, ne žmonės: be to, nors jų olos mielos, jaukios, gerai vėdinamos ir visai nepanašios į goblinų tunelius, vis dėlto jie labiau pratę prie požeminių galerijų negu mes, lengviau orientuojasi po žeme – ypač kai jau būna atsipeikėję nuo galvos sutrenkimo. Jie vaikšto labai tyliai, vikriai slepiasi ir greit atsigauna, jeigu parkrinta ir susimuša. Jie turi begales išmintingų patarlių ir priežodžių, kurių žmonės niekad nėra girdėję arba kurias seniai jau pamiršo.
Ir vis dėlto nenorėčiau atsidurti misterio Beginso vietoje.“6
Tolkieno rašymo stilius nėra vientisas, o pasakojimas dažnai įgyja subtilų poetinį atspalvį. Įdomu, kad kiekvienam veikėjui būdinga savita kalbėsena. Štai, pavyzdžiui, Bilbas, Gendalfo ar nykštukų elgesio įžeistas, vartoja perdėm mandagias ir iškilias frazes, o trolių kalba, pasižyminti šnekamosios kalbos ypatybėmis ir ne itin sudėtingos sandaros sakiniais, puikiai perteikia šių veikėjų charakterį ir būdą.
Hobitas vaikų literatūroje atskleidžia svarbų aspektą – veikėją didvyrį, kuris visais įmanomais būdais kratosi šios atsakomybės ir tokiu virsta. Taigi skaitytojui neįkyriai leidžiama stebėti niauraus ir nuobodaus hobito virsmą į drąsų, savimi pasitikintį ir draugų nelaimėje nepaliekantį herojų, o kartu patikėti jį išlaisvinančia kelione. Rašytojas tvirtina, kad tik drąsių, nors ir bijančių, laukia šlovė.
Kita ne mažiau svarbi tema – nesugebėjimas tinkamai naudotis staiga įgyta galia: praradęs žiedą, Golumas pasiunta ir nebegeba valdytis, tuo tarpu Bilbas po truputį atskleidžia pavojingą ir įtraukiančią į save žiedo jėgą, bet geba jai atsispirti. Rašytojas tarsi perša jaunajam ar vyrėlesniam skaitytojui mintį, kad didelei galiai valdyti reikia ir stipraus charakterio – tokio kaip Bilbo. Jo ryžtas ir drąsa ima ryškėti knygos dalyje apie Ežero miestą, kurio nevykęs valdymas pridaro jo gyventojams didžiulių nuostolių. Ežero miestas – tai dar viena aliuzija į būtinybę pasirinkti teisingą ir drąsų vadovą.
Maginė fantastika knygą iškelia į neregėtas fantazijos aukštumas, kur įvairūs padarai, gyvūnai, gamta, žmonės priversti ieškoti kompromiso ir pusiausvyros tarp galimybės kariauti ir griauti arba sugyventi ir kurti. Šis nežemiškas Tolkieno sukurtas santykis leidžia skaitytojams kiek prisiliesti prie vos vos kyšančios mitologijos ledkalnio viršūnės, didingai ir visu grožiu išnyrančios Žiedų valdovo epopėjoje.
Hobitas, arba Ten ir atgal Lietuvoje
2017-aisiais minimas Hobito, arba Ten ir atgal pasirodymo 80-metis yra gera proga pasigilinti į šį Tolkieno kūrybos perlą, o kartu pamąstyti apie šio autoriaus ir jo kūrinio likimą Lietuvoje. Į pastarąjį klausimą padėjo atsakyti Tolkieno gerbėjų klubo „Tolkien Lietuva“ prezidentas, mokslo populiarintojas ir astrofizikas Kastytis Zubovas. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad šiemet – ne tik Hobito jubiliejus. Sukanka šimtas metų ir nuo pirmojo Viduržemės istorijų rinkinio kūrimo pradžios. Juk kaip tik 1917-aisiais, taisydamas sveikatą po Somos mūšio, Tolkienas pradėjo rašyti Prarastųjų sakmių knygą (The Book of Lost Tales), iš kurios vėliau išaugo Silmariljonas ir ypač plačiai žinomi Hobitasbei Žiedų valdovas.
Zubovas prisimena nuo vaikystės mėgęs fantastinę literatūrą, o Žiedų valdovąperskaitęs paskatintas bendraklasio. Jis neabejoja, kad Hobitas buvęs parašytas vaikams: „Jei šiandien jis neatrodo vaikiškas, tai tik todėl, kad daugelis pasakų vaikams dabar yra pateikiamos labai pakeistos ir nusaldintos, praradusios senąjį žavesį, susidedantį iš mistikos, pavojų ir siaubo. Prieš šimtą ir daugiau metų tokių dalykų nesibodėta pasakoti vaikams. Vaikų literatūra neprivalo būti saugi – joje turi būti ir pavojų, ir priešų, ir žygdarbių. Hobite viso to – užtektinai. Kai kurie kiti Tolkieno kūriniai irgi skirti vaikams, pavyzdžiui, pasakos „Makaliukas klajūnas“ (Roverandom) ar „Fermeris Džailsas iš Hemo“ (Farmer Giles of Ham). Bet didžioji dalis vadinamojo Legendariumo – Viduržemės mitų – tikrai ne vaikams. Tiesa, Hobitas iš pradžių nebuvo rašomas kaip Legendariumo dalis – tai tebuvo dar viena pasaka. Tik vėliau pradėtą kurti istoriją apie hobitus Tolkienas įtraukė į savo mitų pasaulį – Viduržemę.“
Kaip minėta, Hobito likimą nulėmė pirmasis jo recenzentas, dešimtmetis berniukas. Vis dėlto „Tolkien Lietuva“ prezidentas mano, kad neįmanoma tiksliai apibrėžti Tolkieno kūrinių skaitytojų amžiaus. Kai kas Hobitą, tėvų skaitomą prieš miegą, atranda dar vaikystėje, o pats Kastytis – jau būdamas aštuntokas. „Hobitu gali mėgautis tiek vaikai, tiek ir suaugę skaitytojai. Silmariljonasvaikams gal kiek per sunkus, nors vaikas vaikui nelygu. Štai aš vaikystėje labai mėgau skaityti graikų mitus, manau, kad Silmariljonas irgi būtų labai patikęs, jei tada man jį kas būtų davęs skaityti.“ (Silmariljonas lietuvių kalba pasirodė tik 2009 m.) Taigi nelengva apibūdinti ir Hobito skaitytoją. „Tolkieno kūryba mane žavi tuo, – sako Zubovas, – kad joje ką nors svarbaus randa patys įvairiausi žmonės. Pasaulyje Tolkieną mėgsta ir konservatyvūs aristokratai, ir maištaujantys hipiai, ir kitų socialinių grupių atstovai. Taigi išvardyti, kokie bruožai būdingi šios knygos skaitytojui, nesiryžčiau. Nebent pasakyčiau, kad tai turėtų būti žmogus, mėgstantis nuotykius, bet kartu suprantantis, kaip gera po kelionių grįžti į jaukius namus.“
Štai hobito Bilbo Beginso portretas knygoje po truputį kinta: iš užsidariusio, atsiribojusio, viskam abejingo hobito jis virsta kelionės džiaugsmą ir nuotykius patiriančiu didvyriu. Vis dėlto, anot Zubovo, visi hobitai labai mėgsta jaukumą, namų šilumą, gerą maistą ir draugų kompaniją: „Manau, daugelis vertina šias savybes. Bet kartu hobitas yra ir ištikimas, ryžtingas, ir atsakingas, drąsus, ir nepaliekantis draugų nelaimėje, o juk tai savybės, kurias greičiausiai visi norėtume puoselėti.“
Taip pat Kastytis pasidalijo mintimis, kas jam yra vaikų literatūra: „Man vaikų literatūra pirmiausia siejasi su knygomis, kurias mėgau vaikystėje, – su Mike Pūkuotuku, Karlsonu, Stebuklingosiomis Nilso kelionėmis. Nemėgstu, kai terminas „vaikų literatūra“ vartojamas neigiama prasme, bandant sumenkinti kūrinį. Kartais taip įvardijama ir fantastika, nors didžioji jos dalis labai toli nuo vaikų literatūros ir anaiptol nėra skirta vaikams.“
Tolkienas sakė, kad „[v]aikų tikslas – užaugti, o ne tapti piteriais penais. Neprarandant tyrumo ir žinių troškimo, reikia tęsti sau skirtą kelionę – tokią, kurios pagrindinis tikslas būtų ne vien keliavimas nesitikint pasiekti tikslo; mes privalome keliauti tikėdami, kad jis bus pasiektas.“7
Hobitas neabejotinai keliaus toliau. Nors pats XX a. maginės fantastikos genijus Johnas Ronaldas Reuelis Tolkienas, regis, tokio tikslo nekėlė, bet tikrai keliavo tikėdamas.
___________________________________
1 Džonas Ronaldas Ruelis Tolkinas, Hobitas, arba Ten ir atgal, Vilnius: Vyturys, 1985, p. 5.
2 David Doughan, J. R. R. Tolkien: A Biographical Sketch, https://www.tolkiensociety.org/author/biography/.
3 Lynn Forest-Hill, The Hobbit – An Introduction, https:// www.tolkiensociety.org/wp-content/uploads/2016/11/ The-Hobbit-An-Introduction.pdf.
4 Maria Popova, J. R. R. Tolkien on Fairy Tales, Language, the Psychology of Fantasy, and Why There’s No Such Thing as Writing „for Children“, https://www.brainpickings. org/2013/12/05/j-r-r-tolkien-on-fairy-stories/.
5 Džonas Ronaldas Ruelis Tolkinas, op. cit., p. 23.
6 Ibid., p. 59.
7 J. R. R. Tolkien, Tales from the Perilous Realm, Houghton Mifflin Harcourt, 2012.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2017 Nr. 4 (84)