FANTASTINIS JONATHANO SWIFTO PASAULIS

 

 

 

 

XVIII amžius Vakarų civilizacijoje žymi Apšvietos epochos klestėjimą. Per bemaž šimtmetį pasaulis tiek daug atranda! Vitusas Beringas padeda jam sužinoti apie Aliaską, Benjaminas Franklinas 1749 m. išranda žaibolaidį, Jamesas Wattas 1768 m. sukonstruoja garo mašiną, broliai Montgolfier 1783 m. sėkmingai pakyla oro balionu, Edwardas Jenneris, visų vaikų siaubui, 1796 m. pirmą kartą paskiepija berniuką. Anglų literatūros istorijoje šis laikotarpis vadinamas prozos amžiumi. Dar šimtmečio pradžioje susiformuoja, o vėliau plečia savo temų ir vaizdavimo galimybes pagrindinis žanras – romanas.

Iki tol vyravusi poezija ir drama pasitraukia į antrąjį planą – į sceną žengia Romanas. Anglų romano raidą pradeda du žymūs kūriniai – Danielio Defoe Robinzonas Kruzas (1719) ir Jonathano Swifto Guliverio kelionės (1726). Pastarasis, vos tik pasirodęs, nemenkai sujudino to meto visuomenę, o ir šiandien kausto skaitytojų dėmesį savo išmone, nukelia į autoriaus sukurtą fantastinį pasaulį. 2017 m. lapkričio 30 d. minėdami 350-ąsias kūrėjo gimimo metines, pažvelkime iš arčiau į šį nepaprastą kūrinį ir jo autorių.

Užsispyręs ir nepakenčiamo būdo

XIX a. Gedano graviūra
XIX a. Gedano graviūra

Tokie epitetai rašytoją lydėjo visą nelengvą ir kupiną iššūkių gyvenimą. Jonathanas Swiftas gimė 1667 m. lapkričio 30 d. Dubline. Jo tėvas, Airijoje gyvenęs anglų kilmės advokatas, mirė dar prieš būsimam rašytojui gimstant. Vyrui atminti motina Abigaile Erick suteikė sūnui Jonathano vardą ir, likusi visai beturtė, atidavė vaiką globoti giminėms. Būdamas keturiolikos, jaunuolis įstojo į Dublino universitetą, kuriame mokėsi filosofijos, teologijos, graikų ir lotynų kalbų. Tačiau jis nebuvo laikomas pažangiu studentu, nes mažai dėmesio skyrė teologijai – tuo metu labai svarbiam mokslui. Nebuvo ir drausmingas – savarankiškai mąstantis vaikinas nenorėjo paklusti scholastiniams metodams, taikomiems universitete. Daugiausia domėjosi literatūra ir istorija.

Nebaigęs universiteto, 1688 m. Swiftas išvyko į Angliją, kur gyveno jo motina. Mor Parko rezidencijoje vaikinui pavyko gauti sekretoriaus vietą pas ten gyvenantį įtakingą tolimą giminaitį Williamą Temple’į, žinomą vigų partijos veikėją ir literatą. Bet ir čia išdidžiam ir nesugyvenamam Swiftui iš pradžių buvo sunku susitaikyti su tuo, kad turi kam nors tarnauti ir paklusti. Vis dėlto Temple’is suteikė jaunajam giminaičiui galimybę naudotis didele asmenine biblioteka, supažindino su įtakingais politikos ir kultūros veikėjais, laikui bėgant pavedė tvarkyti atsakingus reikalus, kurie mažiau žemino Swifto orumą, bet kartu sargdino ir nesulaukus nė trisdešimties privertė susirūpinti sveikata.

1692 m. Oksfordo universitetas Swiftui suteikė humanitarinių mokslų magistro laipsnį ir teisę į bažnytinę tarnybą. Labai nenoriai, bet, priverstas užsidirbti duonai, jis kunigavo tiek Anglijoje, tiek Airijoje. Kurį laiką apsistojęs Londone, dėl savo aštrios plunksnos buvo įtrauktas į politinį sūkurį – dirbo anglų politikų patarėju tiek vigų (dab. Liberalų partijos pirmtakė), tiek torių (dab. Konservatorių partijos pirmtakė) pusėje. Vienu metu jis darė tokią įtaką, kad buvo pramintas ministru be portfelio. Supratęs, kad negali iš pagrindų pakeisti ydingos politinės sistemos, išvyko į Airiją, kur buvo pasitiktas kaip didvyris. Mat pamatęs politinę virtuvę iš vidaus jis parašė prieš anglų vyriausybę nukreiptą aštrių pamfletų „Gelumbininko laiškai“ (angl. Drapier’s Letters, 1724) ir „Kuklus pasiūlymas“ (angl. A Modest Proposal, 1729) seriją. Šie kūriniai vėliau tapo airių įkvėpimo šaltiniu kovojant už laisvę ir nepriklausomybę.

Įkopus į septintą dešimtį, jaunystėje kamavusios ligos smogė Swiftui su triguba jėga ir pamažėl pasiglemžė jo aštrų protą ir atmintį. Paskutinius gyvenimo metus, praleistus Dubline, jis buvo liūdnas, niūrus ir užsidaręs, neprisileidžiantis prie savęs net artimųjų. Mirė 1745 m. spalio 19 d., artėdamas prie 78-ųjų gyvenimo metų slenksčio. Palaidotas Dublino katedroje, kur šalia rašytojo amžinojo poilsio vietos buvo iškalta lenta su jo sukurta lotyniška epitafija: „Čia ilsisi Jonathano Swifto, šios katedros dekano, kūnas, ir sielvartai nebedrasko jam širdies. Praeivi, jei gali, sek uolų galingosios laisvės kovotoją.“1

Sekdami Swifto gyvenimo keliu, pabandykime atskleisti, kuo mums svarbus garsusis jo kūrinys Guliverio kelionės, kokių išminties klodų jame slypi, ir, svarbiausia, atverkime duris į fantastikos pasaulį.

Lemuelio Guliverio istorijos pradžia

Pirmasis lietuviškas leidimas, 1911 m.
Pirmasis lietuviškas leidimas, 1911 m.

Swiftas, ne vienos lietuvių vaikų skaitytojų kartos mėgstamas rašytojas, lietuviškose bibliotekų lentynose pasirodė tik XX a. pradžioje. 1911 m. Juozapo Zavadskio spaustuvėje buvo išspausdintas bene pirmasis adaptuotas, vos 8 puslapių apimties Gulivero kelionės2 (vertė Marija Antanavičiūtė-Alytienė). 1924 m. tada populiarioje „Jaunimo bibliotekos“ serijoje visą dvitomį vertimą Guliverio kelionės į nežinomas šalis (vertė Leopoldas Dymša) išleido „Švyturio“ leidykla3. Vėliau įvairių kūrinio vertimo variantų ir adaptacijų pasirodydavo bene kas dešimtmetį4, jie sutapdavo su apvalesne kūrėjo gimimo sukaktimi. Vis dėlto Lemuelio Guliverio, iš pradžių chirurgo, o paskui kelių laivų kapitono, kelionių į įvairias tolimas pasaulio šalis (angl. Travels into Several Remote Nations of the World, be Lemuel Gulliver, First a Surgeon, and then a Captain of Several Ships) istorija, vos tik pasirodžiusi, nebuvo skirta jaunajai skaitytojų auditorijai.

Knygos idėja siejama su Skriblerio klubu (angl. Scriblerus Club), kurį Swiftas 1714 m. įkūrė kartu su kitais rašytojais: Alexanderiu Pope’u, Johnu Gay’umi, Johnu Arbuthnotu. Sukūrę fiktyvų pedantišką rašeivą Martiną Skriblerį, klubo nariai sumanė leisti kolektyvinį romaną Martino Skriblerio memuarai (angl. Memoirs of Martinus Scriblerus), kurio taip ir nesugebėjo iki galo parašyti ir išleisti. Swiftui buvo patikėta išjuokti tuo metu populiarius kelionių į įvairius kraštus aprašymus. Toks satyriškas rašymas vėliau paskatino Swiftą atsidėti rimtesniam, didesnės apimties satyriniam kūriniui apie Lemuelį Guliverį. Manoma, kad jis pradėtas rašyti 1720 m.

Kaip ir kiti Swifto kūriniai (pamfletai, traktatai, esė, poemos ir kt.), Guliverio kelionės išleistos anonimiškai. 1726 m. atvykdamas į Londoną, rašytojas atsivežė rankraštį, perrašytą kito žmogaus ranka, ir paliko jį Richardo Simpsono vardu. Kadangi antraštiniame puslapyje nebuvo autoriaus pavardės, kūrinys išleistas kaip tikras Lemuelio Guliverio pasakojimas. Šį įspūdį dar labiau sustiprino menamo leidėjo kreipimasis į skaitytoją:

„Šių kelionių autorius, misteris Lemuelis Guliveris, yra mano senas ir artimas bičiulis; jis taip pat yra mano giminė iš motinos pusės. Beveik prieš trejus metus misteris Guliveris, kuriam įkyrėjo smalsuolių lindimas pas jį Redrife, pirko nedidelį gabalą žemės su gražiais nameliais arti Njuarko, Notingamšyro grafystėje, savo gimtinėje, kur, pasitraukęs nuo žmonių, ir dabar tebegyvena gerbiamas savo kaimynų. <…> jo seneliai buvo kilę iš Oksfordšyro.“5

Taigi čia nurodoma, kad kelionių autorius yra senas leidėjo bičiulis, ir pateikiama šiek tiek žinių apie keliautojo šeimą, veiklą, gyvenamąją vietą sugrįžus iš paskutinės kelionės. Mintis, jog tai tikrų kelionių aprašymas, nuolat teigiama visame kūrinyje – ne tik tiksliai nurodomos datos, bet ir remiamasi žemėlapiais, gausiai pateikiama tikrų geografijos detalių:

„1699 metų gegužės 4 dieną mes išplaukėme iš Bristolio. <…> Rytų Indiją pasiekus, mus ištiko baisi audra ir buvome nunešti į žiemvakarius nuo Van-Dimeno žemės. Mes atsidūrėme ties pietų platumos trisdešimtu laipsniu ir dvi minutės.“6

1726 m. buvo išspausdintos trys Guliverio kelionių laidos, 1727 m. – dvi. Knyga buvo labai populiari, ją šluote iššlavė iš knygynų lentynų. Pats Swiftas tuo nebuvo labai patenkintas, mat leidėjas laisvai elgėsi su tekstu, paliko daug netikslumų. Tik 1735 m. išspausdintame Swifto raštų keturtomyje pasirodė neadaptuota šio kūrinio versija.

Kur vėjai nubloškė nenuilstamą keliautoją

Swifto veikalas, išėjęs be autoriaus pavardės, kaip tikras Lemuelio Guliverio pasakojimas, nukelia skaitytoją į pasaulį, kuriame riba tarp tikrovės ir fantastikos brėžiama punktyru, kuriama pseudotikroviška istorija. Tokio pobūdžio kelionių istorijos žinomos nuo antikos laikų. Anglų literatūros tyrėjų darbuose minima, jog Swifto knygos įkvėpimo šaltiniai buvo Homero Odisėja(apie VIII a. pr. Kr.), Thomo More’o Utopija (1516), François Rabelais Gargantiua (1532) ir Pantagriuelis (1534) ir kt. Tačiau verta pabrėžti, kad rašytojas nenuėjo lengviausiu keliu, nesekė šiais kūriniais ir juose esančiais įvaizdžiais, bet sukūrė autentišką daugiaprasmį satyrinį-fantastinį romaną.

Per šešiolika metų ir septynis mėnesius trunkančią kelionę Lemuelis Guliveris pirmoje dalyje aplankė nykštukų (liliputų) šalį, pramintą Liliputija (Lilliput), antroje nukeliavo į milžinų šalį Brobdinjagą (Brobdingnag). Trečioje atsidūrė skraidančioje saloje Laputoje, vėliau buvo išlaipintas Balnibarbio mieste, kuriame klesti mokslininkai ir mokslas. Glubdubribe (Glubbdubdrib) keliautojas susitiko su tokių istorinių asmenybių kaip Julijus Cezaris, Brutas, Homeras, Aristotelis, René Descartesas dvasiomis ir iš jų lūpų sužinojo apie tikrą ir didingą praeitį. Lugnago (Luggnagg) saloje Guliveris susidūrė su struldbrugais (arba nemirtingaisiais). Iš čia jis pasiekė Japoniją – vienintelę tikrą šalį šiame kūrinyje. Ketvirtoje dalyje vėjai keliautoją nubloškė į ygagų (Houyhnhnms), protingų arklių, ir jahų (Yahoos), sužvėrėjusių žmonių, kraštą.

Swifto sukurti personažai vėliau tapo universaliais įvaizdžiais7. Daugelį jų atpažįstame klasikiniuose fantastiniuose vaikų literatūros kūriniuose, animaciniuose filmuose. Ir nors buvo skirtos XVIII a. skaitančiai suaugusiųjų visuomenei, ilgainiui Guliverio kelionės tapo vaikų literatūros klasika.

Guliveris Liliputijoje

Thomo Morteno iliustr.
Thomo Morteno iliustr.

Guliverio kelionių vaizdai yra apibendrinamojo pobūdžio, o sukurti personažai neturi išplėtotos psichologinės charakterių struktūros, bet atspindi kokį nors visuomeninį gyvenimo reiškinį.

Taigi pirmoji stebuklinga kelionė prasideda 1699 m. gegužės 4 d. Sudužus laivui, Lemuelis Guliveris atsiduria Liliputijoje – saloje, kurioje gyvena maži, vos šešių colių, žmogeliai:

„Gulėjau aukštielninkas ir jutau, kad mano rankos ir kojos buvo iš abiejų pusių stipriai pririštos prie žemės, taip pat ir mano tankūs ilgi plaukai. <…> Pakreipęs akis žemyn, išvydau žmogiuką ne daugiau kaip šešių colių didumo; rankose jis turėjo lanką su strėle, o už pečių strėlinę.“8

Vėliau maži, bet karingi liliputai nelaimėlį įkalina savo šalyje. Čia Guliveris praleidžia beveik dvejus metus – 22 mėnesius ir 19 dienų. Nesunkiai išmokęs liliputų kalbą, jis susipažįsta su vietos papročiais ir santvarka9.

Tikrumo iliuzija skaitytojo nepalieka visoje pirmoje dalyje, nes Swiftas, smulkiai apskaičiuodamas ir aprašydamas aplinką, žmones ir daiktus, kruopščiai laikosi proporcijų ir dydžio. Nurodęs, kad liliputai yra dvylika kartų mažesni už Guliverį, autorius griežtai paiso proporcijų, smulkiai papasakoja, kiek teko vargti, kol keliautojui buvo pasiūti nauji drabužiai, kiek išėjo audinio, kaip brangiai atsiėjo jį maitinti:

„Viršutinius drabužius siuvo trys šimtai vyrų, tik matavo jie kitaip. Aš atsiklaupiau, o jie atrėmė į mano kaklą kopėčias, vienas atlipo ligi apykaklės, paleido žemyn prie siūlo pririštą švino rutulėlį ir taip gavo surduto ilgį. <…> Pabaigtas surdutas buvo panašus į patiesalus, kuriuos siuva anglų moterys iš nedidelių visokių kąsnelių, tik jis buvo vienos spalvos. <…> Valgyti man taisė trys šimtai virėjų. <…> Kiekvienas jų mėsos valgis man tebuvo geras kąsnis, o kiekviena vyno statinė – pusėtinas gurkšnis.“10

Vis dėlto pirminė Swifto kūrinio sumanymo idėja buvo ne malonus laisvalaikio pasiskaitymas su fantastikos elementais, bet satyra, nukreipta prieš žmonių ydas, nesutarimus, politinę santvarką ir geopolitinę padėtį. Nuosekli politinė satyra yra išplėtota aprašant nykštukų karalystę. Liliputija primena XVIII a. pradžios Angliją. Čia pašiepiamos aukštakulnių (trameksanų) ir žemakulnių (slameksanų) partijos – toriai ir vigai; plongalių ir drūtgalių konfesijos, negalinčios sutarti, nuo kurio galo geriau mušti kiaušinį, – protestantai ir katalikai, blefuskų sala (netoliese esanti kita karalija, su kuria kariaujama) primena Prancūziją. Ministrų ir dvariškių akrobatiniai triukai ant virvės arba lazdos pabrėžia jų politinį vikrumą siekiant karjeros.

Didelio efekto pasiekiama supriešinant dydžius ir vertybes: liliputų pretenzijas į didingumą ir labai menką įspūdį, atsirandantį dėl jų mažumo. Didybės manija sergantys nykštukai, pasižymintys garbėtroška ir puikybe, laiko savo mažytį karalių pasaulio viešpačiu.

Susipažinęs su Liliputija, perpratęs jos tradicijas ir santvarką, Guliveris įgyja vis daugiau priešų, prieš jį pradedamas rengti sąmokslas. Todėl jis nutaria pabėgti pas blefuskus, o iš ten, pasistatęs laivą, 1701 m. rugsėjo 24 d. išplaukia namų link. Kitų metų balandį grįžta į Angliją.

Kas nutiko milžinų šalyje

Sugrįžęs pas šeimą, namie Guliveris praleidžia vos kelis mėnesius – jūra ir pažinimo troškimas vėl jį pašaukė 1702 m. birželį. Mėtomas ir vėtomas stiprių audrų, keliautojas su įgula atsiduria paslaptingoje saloje ir ten paliekamas. Vienišauti ilgai netenka, nes sala, pasirodo, – tai milžinų šalis Brobdinjagas, kuriame jį, įsitaisiusį kemsynėlyje, aptinka ir nusineša žemdirbys:

„Iš pradžių jis į mane žiūrėjo, kaip žiūrima į mažą gyvulėlį, kai norima jį sugauti, bet bijomasi, kad neįkąstų ar neįdrėkstų. Pagaliau jis mane paėmė su dviem pirštais iš užpakalio ir, kad geriau būtų galima apžiūrėti, laikė per tris jardus nuo savo akių.“11

Supratęs, kad mažytis Guliveris yra įdomus vietiniams, milžinas nusprendžia jį vežioti po šalį ir rodyti it kokį eksponatą. Šitaip išnaudodamas savo gyvulėlį, jis uždirba nemažai pinigų. Galiausiai žemdirbys atvyksta į karaliaus rūmus ir parduoda Guliverį pačiam šalies valdovui. Šis susitikimas ir tolesnis keliautojo bei milžinų karaliaus pokalbis – svarbiausia antros knygos dalies ašis, mat Guliveris papasakoja apie anglų šalies įstatymus ir papročius. Karaliui žmonių gyvenimas pasirodo labai menkas, kaip ir Guliveriui – liliputų. Išmintingo karaliaus lūpomis Swiftas paniekina valdininkų ir politikų savanaudiškumą ir parsidavėliškumą, ydingą parlamento santvarką, teismo vilkinimą, kruvinus karus, skurdinančius žmones, ir t. t.:

„Jūs labai norėjot išgirti savo tautą, bet pasirodė, kad tamsumas, tinginystė ir kitos ydos yra vienintelės įstatymų leidėjo ypatybės; kad įstatymai geriausiai aiškinami ir taikomi suinteresuotų žmonių. Kitų jūsų įstaigų pamatai būtų nepaprasti, bet žmonių pagedimas viską niekais verčia.“12

Žano Granvilio iliustr.
Žano Granvilio iliustr.

Taigi antroje kūrinio dalyje Swiftas skaitytojo dėmesį kreipia ne į konkrečias šalies negeroves, kurias pabrėžė Liliputijoje, bet į visą valdymo ir santvarkos sistemą. Aprašant Guliverio apsilankymą milžinų karalystėje, įspūdis dar labiau stiprinamas kontrastu. Pats buvęs milžinu Liliputijoje, jis tampa nykštuku milžinų krašte. Šioje šalyje gyvena darbštūs ir dori žmonės, valdovas – išmintingas ir išsilavinęs. Brobdinjagai nemėgsta tuščių pramogų, nesididžiuoja turtais, piktinasi karais.

Vis dėlto, pabuvęs kurį laiką, Guliveris ir čia pamato daug neteisybės. Milžinų šalyje daug varguolių, kurių žaizdos ir ligos dėl didesnės formos dar labiau krinta į akis. Be to, šiame krašte jis nėra laisvas, nes tėra mažytis žaislelis, gyvenantis mediniame žaisliniame namelyje, kuriame nuo pavojų (čia ir musės, ir žiurkės, ir visi kiti įnamiai yra įspūdingo dydžio) jį saugo ir laiko karalienė.

Vieną dieną tarno išneštą į lauką medinį namelį su Guliveriu nusineša paukštis:

„Supratau, kad erelis, pagriebęs už grandies, neša mano dėžę, norėdamas ją mesti iš snapo lyg vėžlį ant kokios uolos, kad galėtų, jai sudužus, mano kūną suryti.“13

Matyt, supratęs, kad su grobiu bus per daug vargo, paukštis paleidžia medinę dėžę, ir Guliveris atsiduria jūroje. Per laimingą atsitiktinumą jį randa ir iš dėžės išlaisvina doras laivo kapitonas. Jis pasirūpina ir kad keliautojas saugiai pasiektų gimtuosius namus Anglijoje.

Skraidanti šalis

Trečia Guliverio kelionių dalis, kaip manoma, parašyta vėliausiai ir yra išbarstyta vietos ir laiko atžvilgiu. Keliautojas aplanko net keturias nepaprastas šalis – Laputą, Balnibarbį, Glubdubribą ir Lugnagą. Geografinės erdvės ir laiko ribos nepaprastai plačios ir rašytojas tarsi tikras fantastikos kūrėjas savo personažą kilnoja tai į praeitį, tai į ateitį.

1706 m. rugpjūčio 5 d., namie pabuvęs kelis mėnesius, Guliveris ir vėl išplaukia. Šį kartą jis patraukia Rytų Indijos kryptimi. Įpusėjus kelionei, laivą užpuola plėšikai. Mokėdamas jų kalbą, keliautojas pasiekia, kad jo su visa įgula nenužudytų. Plėšikai su Guliveriu pasielgia humaniškai (kas skaitytojui taip pat atrodo it scena iš fantastinio romano) – įsodina į mažytį laivelį, įduoda irklus ir paleidžia plačiojon jūron:

„Beveik valanda prieš pamatant plėšikus, aš buvau apskaičiavęs, kad mes plaukėm ties keturiasdešimt šeštu platumos ir šimtas aštuoniasdešimt trečiu ilgumos laipsniu. Atsitolinęs gerokai nuo plėšikų, išsitraukiau iš kišenės žiūroną ir pasižvalgęs pastebėjau pietryčiuose kelias salas.“14

Žano Granvilio iliustr. 1987 m. leid.
Žano Granvilio iliustr. 1987 m. leid.

Plaukdamas nuo salos prie salos, vienoje jų Guliveris išlipa. Po kurio laiko pastebi, kad link jo dangumi artinasi sala. Tai – Laputa, sudėtingas įrenginys, turintis deimantinę apačią. Šio įstabaus mechanizmo viduje įtaisytas magnetas, pritraukiantis salą prie apačioje esančio žemyno arba nustumiantis nuo jo. Sala paprastai nusileidžia tada, kai reikia surinkti mokesčius arba pagąsdinti ir nubausti apačioje esančius gyventojus. Tai puikiausia valdžios santvarkos satyra, tinkanti ir mūsų laikams!

Tiek skraidančios salos, tiek žemyninės dalies, prie kurios Laputa priskrenda, gyventojai skiriasi išvaizda:

„Jie turėjo galvas palenktas vieni į dešinę, kiti į kairę, todėl žiūrėjo viena akimi žemyn, kita aukštyn. Jų drabužiai buvo papuošti saulės, mėnulio ir žvaigždžių figūromis ir išsiuvinėti fleitų, arfų, smuikų, trimitų, gitarų ir kitokių Europai visai nežinomų muzikos instrumentų paveikslais.“15

Laputos gyventojai turi tarnų, kurie savo šeimininkams per lūpas ir ausis barškina pūsle, pilna džiovintų žirnių ar akmenėlių. Mat vietiniai daug mąsto, o kalbėti ir klausyti gali tik tada, kai jų ausis ir burną paliečia koks nors daiktas ar garsas. Sukūręs tokius groteskiškus personažus, Swiftas pašiepė ano meto mokslininkus ir absurdiškus, praktiškai nepanaudojamus jų išradimus. Laputos mokslininkų projektų rezultatus jis pavaizdavo Balnibarbyje, žemyninėje dalyje, kur kadaise buvęs derlingas ir klestintis kraštas nuo nepritaikomų išradimų visiškai nusmuko ir nuskurdo. Išjuokęs atitrūkusius nuo gyvenimo mąstytojus ir projektuotojus, satyrikas Swiftas atkreipia dėmesį į eksperimentus. Balnibarbyje Guliveris atsiduria Lagados akademijoje:

„Ten atradau kitą mokslininką, deginusį ledą į paraką. <…> Ten pat buvo vienas labai išradingas architektas, sugalvojęs statyti namus pradedant nuo stogo ir varant žemyn lig pamato. <…> Ten buvo ir vienas aklas mokslininkas, turėjęs keletą tokių pat aklų mokinių. Jų darbas buvo maišyti dažus tapytojams <…>.“16

Šioje akademijoje buvo atliekami bandymai, kaip suminkštinti marmurą, išauginti plikų avių veislę, išmokyti neišmanėlius rašyti filosofijos, poezijos, matematikos veikalus. Su ironija rašytojas kalba apie kalbos tobulintojus, kurie nutarė žodžius pakeisti daiktais ir su jų pagalba bendrauti.

Trečioje dalyje Swifto satyra nukreipta į žmonijos likimą, prigimties esmę. Burtininkų šalyje Glubdubribe Guliveris susitinka su didžiausių praeities asmenybių dvasiomis, ir tai verčia susimąstyti apie politinį visuomenės regresą.

Nuvykęs į Lugnagą, Guliveris susipažįsta su struldbrugais – nemirtingaisiais. Nors jie gyvena amžinai, bet amžinai jauni neišlieka. Nors su amžiumi ateina patirtis, bet jų ydos tik didėja, struldbrugai netenka atminties, nebemoka bendrauti su kitais, susvetimėja. Galų gale keliautojas pasiekia Japoniją – vienintelę tikrą šio kūrinio šalį. Čia Guliveris pasisvečiuoja labai trumpai. Susiradęs laivo įgulą, po kelių mėnesių jis pasiekia gimtojo krašto krantus.

Taigi trečia kūrinio dalis rodo, kad Swiftas vis labiau susimąsto apie žmogaus likimą ir žmonijos esmę. Šioji dalis labiau susiejama su įvairiomis filosofinėmis prasmėmis, kurios ypač atsiskleidžia paskutinėje kūrinio dalyje. Čia alegoriniai vaizdai darosi vis sudėtingesni. Tarpusavyje susipynę groteskas, ironija ir paradoksas verčia vis iš naujo permąstyti, ką iš tiesų autorius norėjo pasakyti.

Ygagų ir jahų kraštas

Namie su žmona ir vaikais praleidęs penkis mėnesius, 1710 m. rugsėjo 7 d. Guliveris sėda į laivą ir paskutinį kartą su įgula išplaukia į ilgą kelionę. Jos metu dalis jūreivių suserga ir miršta. Juos pakeitus kitais, laive kyla maištas, ir pavergėjai keliautoją surakinę įkalina kajutėje. Tik po kurio laiko ir nežinia kuria kryptimi plaukę, jie išlaipina Guliverį nežinomose žemėse. Čia keliautojas akis į akį susiduria su sužvėrėjusiais žmonėmis jahais, kuriuos kaip gyvulius laiko ir įvairiems darbams naudoja protingieji arkliai ygagai. Jis atsiduria Ygagų karalijoje.

Thomo Morteno iliustr.
Thomo Morteno iliustr.

Sunku pasakyti, ką autorius norėjo pavaizduoti jahų ir ygagų įvaizdžiais. Galima manyti ir laikytis tos nuomonės, kad jahas simbolizuoja gyvuliškos, pirmapradės prigimties žmogų – egoistą, neišsilavinusį, gašlų, besirūpinantį tik svarbiausiais biologiniais poreikiais. Ygagas – tai žmogiškų savybių siekiamybė, susijusi su altruizmu, protu, išsilavinimu. Apskritai ketvirtoje dalyje svarstoma žmogaus prigimtis (kad ir kokia ji būtų) ir tai yra idėjinė ir emocinė visos knygos kulminacija:

„<…> čia nebuvo pašaipų, liežuvininkų, šmeižikų, kišenvagių, plėšikų, kurstytojų, sąvadų, juokdarių, žaidėjų, politikų, niurzglių, plepių, ginčų, melagių, sukčių, galvažudžių; <…> čia jie laikėsi didžiausio padorumo, bet vengė mažiausios ceremonijos; čia kiekvieno kalbančiojo žodžiai suteikdavo malonumo ne tik jam pačiam, bet ir klausytojams <…>.“17

Vis dėlto Swiftas, būdamas puikus satyrikas, Guliverio ir ygagų santykiams suteikė ironijos atspalvių. Rašytojas daug kur pašiepė keliautojo žavėjimąsi arkliais, ypač jam išvykus iš arklių karalijos. Šypsnį kelia scenos, kai Guliveris, rodydamas pagarbą, norėjo pabučiuoti jį laikančiam arkliui į kanopą arba niekino jį išgelbėjusį kapitoną Don Pedrą, nes jis nebuvo panašus į arklį.

Swiftas taip pat parodo, kad protingieji arkliai nėra idealios būtybės – protingos, bet neturinčios vaizduotės, nekūrybiškos, bejausmės, jos nežino, kad egzistuoja kitos šalys ir tautos, neturi rašytinio palikimo – vien tik žodinį. Taigi šios dalies satyros objektu tampa ne žmogaus gebėjimas galvoti, o gebėjimas tinkamai pasinaudoti proto galimybėmis.

Vietoj pabaigos

Swifto kūrinys – alegorinis-satyrinis, arba satyrinis-fantastinis, romanas, kurio personažai ir siužetas išreiškia tam tikrą idėjinę sistemą. Rašytojas išjuokė žmonių ydas ir nedorus darbus. Suteikęs kūriniui pasakiškumo ir fantastikos elementų, su Apšvietos epochai derama didaktikos gaidele jis ragina skaitytoją pastebėti žmogiškas ydas ir jomis bjaurėtis. Rašytojo satyra daugiareikšmė, sudaryta iš sudėtingos formos alegorinių vaizdų, todėl ją nelengva iššifruoti, ji turi begales interpretacijų.

Norėjęs sukurti literatūrinę kelionių pasakojimų parodiją, Swiftas parašė aštrią politinę visuomenės satyrą. Pasirodžius Guliverio kelionėms Swiftas išgyveno dar apie dvidešimt metų. Šis kūrinys galutinai įtvirtino pasaulio literatūroje satyrinę fantastiką.


Literatūra

1. „Jonathan Swift 1667–1745: Irish Novelist, Essayist, and Satirist“, Children’s Literature Review, vol. 161, 2011, p. 87–173.

2. Elena Kuosaitė, Anglų ankstyvojo švietimo proza, Vilnius, 1983.

3. John Middleton Murry, Jonathan Swift: a Critical Biography, London, 1954.

4. Džonatanas Sviftas, Guliverio kelionės, Kaunas, 1987.

5. Visuotinės literatūros istorija: XVII–XVIII a., Vilnius, 1992, p. 132–149.

______________________________
1 Lot. Hic depositum est Corpus IONATHAN SWIFT S.T.D. Hujus Ecclesiæ Cathedralis Decani, Ubi sæva Indignatio Ulterius Cor lacerare nequit. Abi Viator Et imitare, si poteris, Strenuum pro virili Libertatis Vindicatorem.

2 Juozapo Zavadskio leidykla veikė Vilniuje 1803–1939 m. Joje buvo išspausdintas pirmasis Adomo Mickevičiaus poezijos rinkinys (1822), Konstantino Sirvydo Punktai sakymų (1845), Lauryno Ivinskio kalendorius (1846), Motiejaus Valančiaus Žemaičių vyskupystė (1848) ir kt. 1911 m. leidinukas Guliveras buvo mažytis, 8 puslapių, su iliustracijomis. Vienas jo egzempliorius saugomas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

3 „Švyturio“ leidykla veikė 1918–1931 m. Iki 1922 m. buvo įsikūrusi Vilniuje, vėliau – Kaune. Išleido apie 300 pavadinimų knygų. Vienas dvitomio Guliverio kelionės į nežinomas šalis egzempliorius saugomas Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje.

4 J. Swifto Guliverio nuotykiai (visas ar adaptuotas vertimas) buvo išleisti 1935, 1938, 1947, 1957, 1975, 1986, 1987, 1998, 1999, 2000, 2002, 2005, 2007 ir 2010 m. Lietuvos aklųjų bibliotekoje saugomas 1979 m. išleistas kūrinys Brailio raštu.

5 Džonatanas Sviftas, Guliverio kelionės, Kaunas, 1987, p. 3.

6 Ibid., p. 11.

7 Garsioji interneto paslaugų kompanija „Yahoo“ šį vardą pasiskolino iš Guliverio sutiktų jahų (yahoos). Yahoo tapo visuotinai vartojamu žodžiu, nusakančiu neišauklėtą, paviršutinišką, netašytą žmogų.

8 Džonatanas Sviftas, op. cit., p. 11–12.

9 Kiekvienas tikras filologas greit pamilsta poliglotą Guliverį – jis per visą kūrinį stebina gebėjimu greitai perprasti ir išmokti svetimą kalbą. Verta pažymėti, kad šią personažo savybę galėtume laikyti deus ex machina, mat įvairių kalbų mokėjimas ne kartą išgelbėja jam kailį iš pačių kebliausių situacijų.

10 Džonatanas Sviftas, op. cit., p. 46–49.

11 Ibid., p. 68.

12 Ibid., p. 108.

13 Ibid., p. 116.

14 Ibid., p. 129–130.

15 Ibid., p. 133.

16 Ibid., p. 154.

17 Ibid., p. 238.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2017 Nr. 4 (84)

Įžanginis

„Aš ir skaitau lietuviškai...“

Straipsniai

DU BARONAI MIUNHAUZENAI LIETUVOJE
„HOBITAS“: PASAKA, NETIKĖTAI PERAUGUSI Į DIDINGĄ EPOPĖJĄ
ŽVILGSNIS Į ŽMONES IR NYKŠTUKUS

Pokalbis

KAS TA(S) „FANTASY“?

Sukaktys

„Pilnas miškas nykštukų!“ (Kazio Sajos knygos 50-mečiui)

Mano vaikystės skaitymai

KNYGOS IR VAIKAI MAN ĮDOMU

Supažindiname

MIESTAS, KURIAME UŽGIMĖ MARKO TWAINO LEGENDA

Atidžiu žvilgsniu

Knyga, kurios reikėjo
Knyga berniukams ir ne tik
Apie laivo katastrofą ir politinius režimus

Laiškai

Apie knygas ir skaitymo pradžią

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai