„GYVENK, LYG NEŽINOTUM, KAS YRA NIEKŠYBĖ“

 

– Aldona, šiame „Rubinaičio“ numeryje skiriame dėmesio Vaižgantui. Žinau, kad Tavo šeimos istorijoje ir Tau asmeniškai Vaižgantas svarbus. Kaip? Kodėl?

– Vaižganto vardas, jo knygos, jo kūryba mane lydi nuo mažų dienų. Močiutės namuose, jos knygų spintos apatinėje lentynoje, buvo šeši Gabrielės Petkevičaitės-Bitės tomai, išleisti sovietmečiu. Už tų knygų, antroje eilėje, kad būtų toliau nuo svetimų akių, sudėti devyniolika tarpukariu leistų tomų – Vaižganto Raštai. Juos skaitydavau. Močiutė dažnai sakydavo: „Jeigu ne Vaižgantas, tai nė tavęs nebūtų buvę!“ Senelius tuokė Vaižgantas. Mamą krikštijo. Tad be Vaižganto neįsivaizduoju savo gyvenimo. Dešimtojo gimtadienio proga Močiutė padovanojo Pragiedrulių dvitomį gražiame kartoniniame aplanke. Tebeturiu tą dovaną. Pamenu, žiemą ilgai sirgau. Močiutė po darbo ateidavo pas mus, megzdavo, sėdėdama fotelyje, o aš jai garsiai skaitydavau Pragiedrulius. Paniurzgėdavau, kad nepatinka, kad sakiniai ilgi, kad kartais žodžiai neaiškūs, bet atsakymas buvo paprastas: „Jeigu ne Vaižgantas…“ ir dar pridurdavo, kad visą dieną galėjau skaityti kitas knygas, o dabar man mezgamas pageidaujamo rašto megztinis, tai turiu atsilyginti skaitymu. Tad skaičiau, nes mano skaitymo buvo labai atidžiai klausoma, buvau stabdoma ir skaitydavau iš naujo, nes „reikia sakinį perskaityti taip, kad jo melodija girdėtųsi, – juk čia Vaižgantas“…

– Savo močiutę, mamos mamą, esi pavadinusi šviesiausiu gyvenimo žmogumi. Kas ji buvo, kokia ji buvo? Kiek ir kaip ji lėmė Tavo pačios gyvenimą?

– Galima būtų pasakyti trumpai: močiutė buvo Močiutė. O jei išsamiau, tai ir neprastam romanui medžiagos tikriausiai atsirastų visą jos gyvenimą pasakojant. Prieškariu tapusi gydytoja, sovietmečiu buvo, kaip pati sakydavo, medikė… Dirbo poliklinikoje ir visi ją vadino Saule. Tokia daug pasakanti pravardė. Kretingiškių akyse ilgai buvau tik Saulės anūkė. Kai buvo švenčiamas poliklinikos šimtmetis, daug jos bendradarbių prisipažino, kad labiausiai prisimena Močiutės rengtas keliones, susitikimus su rašytojais (pasakojo apie Kretingos medikų apsilankymą pas Ievą Simonaitytę, kai ji ilsėjosi savo name Priekulėje), kad dar turi jos dovanotų knygų… Močiutei buvo svarbu, kad visi skaitytų, keliautų, lankytų spektaklius. Aš tose kelionėse (į Kaukazą, tuometinį Leningradą ir kt.) nedalyvavau (prisimenu tik lauktuves), bet pasakojimai apie tas tolimas keliones sunkvežimiais jau seniai virto legendomis.

Medikų vaikai irgi nelikdavo be dėmesio – nesyk važiavome autobusu į Klaipėdą žiūrėti kokio spektaklio. Po šiai dienai pamenu spektaklį „Karalius Motiejukas Pirmasis“ – praradau tądien didžiausią pasaulyje apelsiną, kurį man nupirko per pertrauką… Spektaklis eina į pabaigą. Įtampa auga. Tas, kuris turėjo nugalėti, pralaimi. Karalius Motiejukas Pirmasis teisiamas! Baisi neteisybė! Kai teisėjas suteikė jam paskutinį žodį, mažieji žiūrovai nebeištvėrę ėmė garsiai piktintis, trypti, rėkti, drąsesnieji, su jais ir mano vyresnysis brolis, veržėsi į sceną tvarkos daryti. Močiutės pamokymai, kaip elgtis teatre, eina perniek – pakilau ir aš. Lekiu paskui brolelį, bet Močiutė stabdo – čiumpa už rankos. Iš kitos mano apelsinas išsprūsta ir nurieda salės grindimis. Tiek jį ir bemačiau. Brolis buvo vikresnis – jį Močiutė pričiupo prie pat scenos. Dėl sumaišties spektaklis buvo nutrauktas, ir Karalius Motiejukas Pirmasis (tik vėliau man tapo svarbu, kad tada pirmą kartą scenoje mačiau aktorę Rūtą Staliliūnaitę) ramino visus, sakė vaikams, kad čia tik vaidinimas, kad Motiejukui pavojus negresia, kad nereikia jo ginti. Tai man pasirodė dar didesnė neteisybė ir apgaulė. Žodžiu, praradimų kupina diena. Netekau ne tik apelsino (dabar apelsinu, žinoma, jokio vaiko nenudžiuginsi, o tada tai buvo retas ir be galo branginamas vaisius), bet ir iliuzijos, kad tai, kas vyksta scenoje, yra tikra. Tas apelsinas dabar man kaip dingusios vaikystės aidas. Močiutė nuolat kartojo, kad gyvenimas yra stebuklas, todėl ir žmogus turi kurti aplink save stebuklus. Kad ir nedidelius, bet kasdien. Stebuklus bus lengva kurti, jei žiūrėsi ne į save, o į kitus. Tokios paprastos, bet esminės buvo jos tiesos.

1963 m. Kalėdos. Aldona ant kėdės
1963 m. Kalėdos. Aldona ant kėdės

– Tavo tėvai susituokė Sibire, tremtyje. Ten gimė vyriausiasis brolis. Kretingoje šeima smarkiai išaugo – turėjai ir tebeturi vyresnę se‑ serį ir dar vieną, jaunesnį, brolį. Pats esu šešto‑ jo dešimtmečio vaikas, tad žinau, kad išlaikyti, išauginti keturis vaikus buvo nelengva. Ką ir kaip prisimeni iš ankstyvosios vaikystės? Kuo ypatingi buvo Tavo namai, šeimos santykiai?

– Mano vaikystė buvo be galo šviesi. Mes nelankėme darželio. Augome namie, turėjome auklę. Net skaudžius išgyvenimus (ankstyva tėvo netektis) nustūmė į šalį begalinė Močiutės ir mamos meilė. Pamenu, kartą išgirdau, kaip kaimynės mamai priekaištauja už mūsų neva lepinimą. Mama ramiai atsakė: „Lepinau ir lepinsiu savo vaikus. O kas kitas juos lepins? Negi tu?“ Tai, ką kaimynės laikė lepinimu, mums buvo kasdienybė. Vakarais drauge žaisdavom stalo žaidimus, mama ištempdavo baltą paklodę ant spintos durų ir tamsiame kambary žiūrėdavome diafilmus. (Kai kūrėsi Žaislų muziejus, tą „Sputnik“ aparatą su įvairiais filmukais ir skaidrėmis padovanojau.) Filmelių nebuvo daug, parveždavo jų iš Klaipėdos, iš Liepojos. Apačioje parašyta rusiškai, kol nemokėjom rusiškai, mama paskaitydavo, bet mums labiau patikdavo patiems sekti pasakas pagal tuos filmukus. Sukurdavome savų siužetų. Kad būtų įdomiau, sudėdavo filmelius į tokį žalią drobinį maišelį, iš jo traukdavom dėžutę su filmeliu ir išsiskaičiuodavom, kuriam reiks pasakoti. Kvatodavom iš tų pasakojimų, papildydavom replikom.

Pertekliaus nebuvo, bet niekada nesijaučiau ko nors neturinti ar negalinti turėti. Mums su sese mama sarafaniukus siūdavo iš savo ir Močiutės sijonų, bet labai puošnios jautėmės. Mamai padėdavo Močiutė. Mūsų namuose pirmiau nei kituose atsirado šaldytuvas, televizorius. Pamenu, kaip kaimynai su kėdėmis atėjo žiūrėti Jurijaus Gagarino laidotuvių. Viena kaimynė visą laiką verkė dėl to, kad „Tereškova verkia ir alpsta“. Šiaip aš net jaučiausi daugiau už kitus turinti, nes rūbeliai visų paprasti buvo, o knygų daug kas namuose iš viso neturėjo… Pas mus jų buvo daug ir kiekvienas turėjo savo knygų pusę lentynos. Aš savąja dalijausi su mažuoju broliu, o vyresnieji turėjo savo. Visada maniau ir manysiu, kad vaikystę daro laimingą ne daiktų gausa, o artimųjų dėmesys ir meilė… Dažnai matau, kaip žaislais ir daiktais verste užversti vaikai nežinia ką atiduotų, kad turėtų su kuo vakare pakalbėti.

Mes 1968 m. žiemą. Aldona pirmoje eilėje pirma iš kairės
Mes 1968 m. žiemą. Aldona pirmoje eilėje pirma iš kairės

– Esi rašiusi, kad pirmąją knygą dovanų gavai dar negimusi. Ir tai buvo garsioji Antoine’o de Saint‑Exupéry pasaka Mažasis princas. Trumpai papasakok ir mūsų žurnalo skaitytojams tą nuotykį. Ką Tau reiškė ir reiškia toji knyga?

Mažasis princas (verstas Vytauto Kaunecko) buvo knyga, kurios man pavydėjo ne tik vyresnieji brolis ir sesuo, bet ir mažasis brolis. Diena, kai man buvo nupirktas Mažasis princas, per kiekvieną mano gimimo dieną buvo aptarinėjama vos ne minutės tikslumu… Pasakodavo, kad ta vėlyvo rudens diena buvo saulėta, o kai jau ėmiau bestis į šį pasaulį, Močiutė išsyk pasirūpino, kad mamą vežtų į Klaipėdą. Pati liko su vyresniaisiais anūkais, o mamą išlydėjo į Klaipėdą tėtis. Jau ant neštuvų vežama, prie lifto mama pamatė spaudos „kioską“ – paprastą stalą su išdėliotais laikraščiais, o ant jų gulėjo balta plona knyga. Kol laukė lifto, mama ištiesė ranką į knygą ir paliepė tėvui – „Nupirk!“ Sanitarė dar pasišaipė: „Женщинa! Там кричать, а не читать будешь!“ („Moterie, ten rėksi, o ne skaitysi!“). Mama tėvui ramiai pasakė: „Bus mūsų ateinančiam vaikui.“ Po kelių valandų atėjau knygos pasiimti.

– Negaliu patikėti, sunku įsivaizduoti, kad pradinėje mokykloje turėjai 41 bendraklasį. Ar tokiame kolektyve įmanomi artimesni tarpusavio ryšiai, as‑ meniškesnis santykis su pirmąja mokytoja? Ką iš to laiko pri‑ simeni? O svarbiausia, kokias atmeni pradinėje mokykloje skaitytas knygas? Ką apie jas prisimeni?

– Taip, klasėje buvo 42 pirmokai… Man, kaip nelankiusiai darželio, buvo daug įspūdžių… Visose klasėse po tiek mokinių mokėsi. Priklausau vaikų bumo kartai… Vaikai greit randa bendrą kalbą, o aš į klasę atėjau jau pažinodama vieną mergaitę, kurios mama irgi dirbo poliklinikoje. Su ja viename suole sėdėjau visus vienuolika metų, esu jos dukros krikšto mama. Tik pradinėse klasėse mūsų buvo 42. Kai dabar pagalvoju, nedaug įspūdžių, nors šiaip esu jiems imli, liko iš pradinės mokyklos. Baigdami pirmą klasę, mes, septyniolika klasės pirmūnų, prie mokyklos pasodinome ąžuoliuką. Jis tebeauga.

Kadangi pirmūnų klasėje buvo daug, pažangumas puikus, tai vieną dieną sulaukėme žurnalisto. Į direktoriaus kabinetą iškvietė atrinktus vaikus, tarp jų ir mane. Kažkoks nematytas dėdė manęs teiraujasi: „Patinka skaityti?“ Oi, kaip palengvėjo, – ėmiau pasakoti, kaip mėgstu skaityti. Kitas klausimas irgi nesutrikdė. Paklausta, kas išmokė skaityti, atsakiau, kad Močiutė. Atsakymas, matyt, nepatiko mokytojai, greit buvau palydėta į klasę…

Pradinėse klasėse mėgau pasakas. Kadangi šeimoje esu trečia, tai skaičiau ir iš vyresniųjų lentynos. Skaičiau Mikę Pūkuotuką, išleistą 1958 m. Tebeturiu tą knygą ir labai branginu. Ši buvusi vyriausiojo brolio nuosavybė dabar yra mano. Priklausau tai laimingai daliai viso pasaulio vaikų, kurie augo su Astridos Lindgren knygomis. Nesvarbu, kad vaikystėje jos knygų buvo nedaug (bene viso labo tik keturios), nesvarbu, kad jų viršeliai nuo dažno skaitymo ir skolinimo bendraamžiams kiek apspurę, bet dar tebesaugau ir pirmąjį Mažylio ir Karlsono, kuris gyvena ant stogo leidimą, ir Baltosios Rožės riterį, ir Aldonos Liobytės verstą Nykštuką Nilsą. Skaičiau ir Monteiro Lobato Geltonojo Genio ordiną (liet. 1965). Jau buvo puikių verstinių knygų, bet skaičiau ir lietuvių autorius. Kazio Sajos Klumpių pirmasis leidimas paliko neblėstančių įspūdžių. Atsimenu, kad miesto biblioteka tokių knygų nelabai turėjo. Draugė vis iš manęs skolindavosi. Be galo patiko mažutė knygelė Šepetys repetys – ir savo piešiniais, ir šriftu. Tokia didelė jaučiausi ją skaitydama. Salomėjos Nėries Baltais takeliais bėga saulytė buvo knyga, su kuria guliau ir kėliau. Eilėraščius išmokau atmintinai. Ir knygą tebeturiu. Skaičiau Kostą Kubilinską, Petrą Cvirką, Lazdynų Pelėdą, Žemaitę, Bitę. Bitelės visą raštų šešiatomį perskaičiau, nes labai norėjau būti didelė ir dėl to, kad ten buvo parašyta „teisybė apie Lietuvos istoriją“. Vėliau sužinojau, kad ta teisybė gerokai apkarpyta… Žodžiu, skaičiau daug. Ir mūsų namuose, ir pas Močiutę buvo daug knygų, skaitėm visi – negalėjau atsilikti. Knygų man nupirkdavo, bet ir pati nusipirkdavau. Gerai įstrigo atmintin, kaip nusipirkau pirmąją knygą. Gavau pirmąjį atlygį – Močiutė davė 20 kapeikų už pirmąjį trimestrą, kuriame buvo vieni penketukai. Tai buvo Ramutės Skučaitės pasaka Klaidų miestas. Kitaip sakant, ženkliška, kad savo pirmąjį „atlyginimą“ ištaškiau knygoms.

Vaikystės knygos skleidė kažkokią ypatingą šviesą. Atokiau laikydavausi nuo tų, kurie neskaitė. Tokių irgi, deja, buvo. Knygas aptardavau. Močiutė nepavargdavo klausytis mano išvedžiojimų, jei tik pradėdavau kalbą apie knygą. Pamenu, kaip skaičiau Felixo Salteno Bembį. Močiutė sukasi virtuvėj, aš kambary skaitau, kaip ką tik gimęs Bembis išeina į pievelę. Eina paskui mamą pro šakas, užsižiopso į besibarančius kėkštus. „Kokia niekšybė!“ – svaidosi jie priekaištais. Pamatę užsipuola spoksantį Bembį, tad stirniukas sprunka pas mamą ir apsimetęs, kad nebuvo niekur nuo jos nutolęs, teiraujasi, ką reiškia „niekšybė“. Mama jam atsako: „Nežinau.“ Aš tiesiog netelpu savy: koks Bembis mažas, kaip nesupranta tokio paprasto dalyko, tikrai galėčiau paaiškinti. Močiutė mane sustabdė: „O tu pasistenk gyventi taip, lyg nežinotum, – neprisileisk niekšybės…“ Ilgai mąsčiau apie tai, ką Močiutė pasakė… Vis prisimenu. Ir Bembį tebemėgstu… Ne tik knygos lydi nuo vaikystės, bet ir autoriai. Vytautę Žilinskaitę ėmiau skaityti nuo Melagių pilies (1968). Ir jau niekada nepaleidau…

– Sakai, kad mokykla Tau kaip skaitytojai didelio poveikio nedarė. Vadinasi, pakako šeimos įtakos, močiutės suformuotų tradicijų? Ar Tavo šeimoje skaitydavo visi? Paminėk nors keletą močiutės taikytų skaitymo skatinimo metodų – jie tikrai įdomūs.

– Manęs nereikėjo raginti skaityti. Tik buvo keista, kad, jau perėjus mokytis į vidurinę mokyklą, reikia skaitytų knygų sąsiuvinio, kad nebereikia apie knygą su mokytoja kalbėti. Užrašydavau, žinoma. Vėliau mokytoja, įsitikinusi, kad tikrai skaitau, tiesiog parašydavo penketą, net neužmetusi akies į mano užrašus. Močiutė labai dėmesingai žiūrėjo, kad skaitytume. Jai visad rūpėjo, kad skaitytume tik vertingą literatūrą. Ji dovanodavo mums knygas, žiūrėdavo, kad kiekvieno lentyna vis būtų papildyta, kad skaitytume, kalbėtume apie knygas.

Pamenu, kaip tamsiais vakarais žaisdavom kortelėmis. Buvo tokios bibliotekos kortelės su skylute. Nežinau, iš kur Močiutė jų gavo, tikriausiai iš bibliotekos, nes juk visi ją pažinojo. Iš knygos Patarlės ir priežodžiai (1958) ant tų kortelių dailyraščiu visi turėjom užrašyti po patarlę. Lenktyniavom, kas daugiau, kas gražiau parašys. Kai jau tų kortelių buvo labai daug, pradėjom žaisti. Išdalija visiems po keletą, o likusios bendrai padėtos. Išsiskaičiuojam ir tas, kuriam lemta, skaito patarlę. Kitiems reikia savo kortelėse rasti patarlę ir tęsti pokalbį. Nebūtinai pritarti, galima ir prieštarauti, svarbu, kad pokalbis tęstųsi. Pavyzdžiui, vienas sako: „Geros rankos netinginiauja“ ir deda savo kortelę į šoną, kitas perskaito savo: „Namai pilni gėrybės, tiktai reikia kantrybės“ ir t. t.

Kai pokalbis nutrūksta, aptariam. Kartais paaiškėdavo, kad vienas kitam prieštaraujam, kartais prisikvatodavom. Pamenu, man labai sunku buvo vyriausiojo brolio raštą įskaityti, tai jis pyko, kad kelias korteles „dėl Aldos ožių“ jam reikėjo perrašyti. Močiutei buvo svarbu, kad jos anūkų braižas būtų gražus. Dailyraščio užduočių sulaukdavom lietingais vakarais ar tamsiuoju metų laiku.

Močiutės raštelis. 1974 m.
Močiutės raštelis. 1974 m.

Kad skaitytume, knygų gaudavome dovanų. Dovanodavo kiekviena proga, o dažnai ir be jos. Dovanas Močiutė palydėdavo rašteliais. Nesuskaičiuojam nė vienas, kiek kartų lėkėm pas Močiutę dėkoti už knygą… Kartą pasakiau, kad daugiausia knygų gavau aš, bet vyriausiasis brolis baisiai pasipiktino: „Aš gavau daugiausia! Nebandyk ginčytis! Aš tada nenorėdavau skaityti, ir Močiutė taip mane pratino prie knygų!“ Bet ir sesuo, ir mažasis brolis panašiai ėmė vograuti. Likau it musę kandus.

Močiutė niekad nerašydavo į knygą. Jos knygose būdavo prikaišiota visokių raštelių su pastabomis, citatomis. Tie jos rašteliai dingo, kaip ir mamos per naktis iš savo pačios ir Močiutės suknelių siūti sarafaniukai, kelnytės. Kaip išaugti batukai. Bet – stebuklas – kiekvienas turime jų išsaugoję. Raštelis, kurį radau prieš beveik 45 metus ant savo rašomojo stalo, buvo padėtas ant Vydūno knygos Amžina ugnis. Prabočių šešėliai. Pasaulio gaisras. Ji buvo leista seniau, dar 1968 m., bet Močiutė tądien nutarė, kad man jau laikas pradėti išsamesnę pažintį su Vydūnu. Mama į knygas žiūrėjo racionaliau – leisdavo jas pirkti pačiai.

– Vienu metu paauglystėje žavėjaisi doku‑ mentine, arba, kaip dabar sakome, pažintine literatūra. Tada ir susiformavo dokumentinės literatūros etalonas. Kokios tai buvo knygos ir koks tas etalonas?

Paauglystėje skaičiau nuolat, dėl to net subardavo mama. Ėjo tokios puikios serijos „Kultūrų pėdsakai“, „Siluetai“… Jas ryte rydavau. Gal prasidėjo tai nuo Zenono Kosidowskio knygos Lisipo žirgai ir kiti pasakojimai. Močiutės knygų lentynoje susiradau to paties autoriaus Kada saulė buvo dievas, negalėjau išleisti iš rankų… Prie jų gulė Kurto Ceramo Dievai, kapai ir mokslininkai. Kartu su šitomis knygomis skaičiau 1972 m. išleistą Imre’s Trencsényi-Waldapfelio Mitologiją, Wandos Makowskos Graikų mitus. Žinoma, ir knygos apie meną. Ne tik nuolat vartomi Lietuvių liaudies meno albumai, bet ir tiesiog knygos (Levo Liubimovo Dangus ne per aukštai, vėliau Rudolfo Broby-Johanseno Menas ir mes) – ieškojau atsakymų į klausimus, kurių mokykloje nelabai ir kėlėm… Žinoma, skaičiau ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio Apie muziką ir dailę, išleistą 1960 m.

Tiražai tais laikais buvo nemaži, bet knygų nebuvo lengva gauti. Knygyne turėjom „blatą“ – knygų palikdavo… Buvo leidžiamos Henri Perruchot knygos apie dailininkus. Jų laukiau, jų ieškojau ir godžiai jas skaičiau… Būtent tos knygos supažindino mane su moderniuoju menu ir Paryžiumi. Svajodavau nuvykti į tą paslaptingą miestą – regėjosi, kad nepaklysčiau jo gatvių labirinte. Nepaklydau. Paskui visose knygose ieškojau (ir tebeieškau) tos detalių precizikos, faktų gausos ir interpretacijos laisvės. H. Perruchot pasakojimo lengvumo ir informatyvumo dermė tapo man etalonu, kuriuo matuoju dokumentinę prozą. Tokios dermės pasigedusi, sukritikavau žinomo mūsų autoriaus knygą apie Oskarą Milašių. Ruošdamas antrą knygos leidimą, jis nurodytas klaidas ištaisė. Rezervuotai žiūriu į „biografinius romanus“, rašomus apie mūsų kultūros žmones, jei ten faktus ir detales nustelbia fantastinės prielaidos, pateikiamos kaip realybė.

– Stebėjai savo sesers ir brolių, paskui jų vaikų, o dabar ir vaikaičių santykius su knyga. Kokių minčių kyla? Kaip tie santykiai keitėsi?

– Esu tvirtai įsitikinusi, kad vaiko santykį su knyga lemia šeima. Dėkoju likimui, kad augau su knyga, gal dėl to rūpi, kad ir jaunieji giminaičiai bei jų atžalos būtų knygų žmonės. Mes visi skaitom. Jaunimas (mano brolių ir sesers vaikai) jau užaugo, savo vaikų turi. Su knygomis auginti, jie nepasirinko lituanisto ar filologo kelio, bet skaito visi, dėl to esu laiminga. Sužinojusi, kad išleistas naujas Pūkuotuko pasaulis, su mažaisiais (brolių ir sesers anūkais) palyginau tris šios knygos leidimus: 1958 m. leistą ir mūsų skaitytą Mikę Pūkuotuką, jų tėvelių skaitytą Pūkuotuko pasaulį (1984) ir jų Pūkuotuko pasaulį, pasirodžiusį 1998 m. Svarstėme, ar reikia pirkti naujojo leidimo knygą. Visi šaukė, kad reikia, nes dabartinis Pūkuotuko pasaulis jau yra spalvotas. Kai vartom senąsias knygas, jie stebisi, kodėl jos nespalvotos, anot jų, negražios. Žinoma, nuo laiko lapai pagelto, bet man tos knygos pačios gražiausios. Tikiuosi, kad ir jų vaikystės knygos kada nors jiems bus brangios. Jaunimo atžalos įvairaus amžiaus – vyriausias jau ir pasą turi, pats renkasi knygas ir nelabai leidžiasi į pokalbius apie jas, nes domisi informatika ir kitais dalykais, apie kuriuos man pasako trumpai ir aiškiai: „Tu nesuprasi.“ Su mažaisiais dar paprasta – jie mokosi ar tik pradėję skaityti, tai skaito godžiai. Mano jaunimas, nors augdami turėjo knygų ir buvo mokomi atsakingai kaupti savo bibliotekas, dažniausiai skaito elektroninius variantus. Tik vaikams perka knygas… Sako, kad taip taupo vietą, kad patogiau ir t. t. Man knyga yra ir meno kūrinys. Noriu laikyti rankose, jausti kvapą ir svorį… Jiems užtenka skaityklės.

– Daugeliui pasirodys, kad tokia stipri Tavo meilė knygoms savaime atvedė į lituanistiką, į Vilniaus universitetą. Ar taip ir buvo? Kas lėmė profesijos pasirinkimą? Ar niekada dėl to nesigailėjai?

– Jei jau atvirai, tai lituanistika nebuvo mano svajonė. Prisiskaičiusi Kosidowskio ir Ceramo, labai žavėjausi tuo pasauliu, todėl norėjau tapti archeologe. Močiutės namai buvo toks savotiškas senųjų kretingiškių arbatos gėrimo klubas. Jei užlėkdavau iš anksto nepranešusi, dažnai rasdavau ją žaidžiančią šachmatais su kunigu Bronislovu Burneikiu, diskutuojančią su lituanistu Jurgiu Maceliu ar aptarinėjančią naujienas su kuo nors iš kolegų. Sužinojusi, kad planuoju rinktis archeologiją, Močiutė pasikvietė mane pokalbio tada, kai gėrė arbatą su istorike Joana Pečiūraite (puikus buvo žmogus). Išklausė ji mane ir atsidususi pasakė: „Jei rasi akmenį, po kuriuo „Iskra“ buvo pakišta, tai būsi archeologė. Jei nerasi tokio, archeologė nebūsi. Klausimas kitas – ar nori rasti tą akmenį?“ Supratau, kad tokio akmens nesinori ieškoti. Tada pasirinkau lituanistiką. Močiutės būrelio žmonės dar svarstė, ar tik nereikės man partiją ir vyriausybę šlovinančių tekstų rašyti. Apsiskelbiau visiems, kad studijuosiu lietuvių kalbą (apie literatūrą tikrai negalvojau), bet viskas nuo pat stojamojo egzamino pasisuko taip, kad pasirinkau literatūrą. Nesigailiu.

1977 m. gegužė
1977 m. gegužė

– Dėl močiutės grįžai į Kretingą, tapai mokytoja, nors galėjai eiti ir mokslininkės keliu. Ar nejauti dėl to nuoskaudos? Kaip žiūri į mokytojo darbą – jau iš kelių dešimtmečių patirties ir perspektyvos?

– Taip… Man grįžimas į Kretingą buvo skausmingas, bet neišvengiamas. Nors ir diplominio darbo vadovė, tuomet docentė, Viktorija Daujotytė, ir diplominio darbo oponentas profesorius (tuomet oficialiai neturėjęs to titulo, bet visų filologų taip vadintas) Vytautas Kubilius planavo man mokslininkės dalią, nesu linkusi svarstyti, kas būtų, jeigu būtų. Tokiais atvejais visada pacituoju Sigitą Gedą:

Jeigu Jonas būtų Petras,

Jeigu Petras Jonas būtų,

Jeigu kinas būtų teatras,

Teatro, žinoma, nebūtų.

Yra, kaip yra… Mokykla – tai vieta, kurioje kiekvienas patiria ir džiaugsmo, ir liūdesio. Netikiu mokytojais, kurie kalba tik pakylėta intonacija. Jei bendrauji su žmonėmis (o mokykloje tai neišvengiama), bus visko. Žvelgdama į mokytojavimo dešimtmečius, tegaliu pasakyti, kad liūdesio dabar galėtų būti mažiau… Apmaudu, kad vaikai dažnai nenori žinoti, jog pergalę atneša pastangos. Šiltnaminių vaikų dabar labai daug. Norisi, kad vaikas jaustų atsakomybę. To pasigendu. Vyrauja ne pareiga, o norai. Matom, kaip po kiekvieno egzamino pasipila „pageidavimų koncertas“: norėjau tos temos, o buvo kitos, ir t. t., ir pan. Galima diskutuoti dėl programų, dėl egzaminų vertinimo sistemos, bet egzaminas niekada ir niekur nėra norų išpildymo akcija. Nesinori, kad jaunoji karta manytų, jog norai turi pildytis be pastangų ir darbo.

Vaižgantui – 125. Palanga, 1994 m.
Vaižgantui – 125. Palanga, 1994 m.

– Kartais, kalbėdamas su mokytojais, už‑ simenu, kad vaikų literatūros studijos turėtų būti privalomoji pedagoginio cenzo dalis. Dažniausiai į tai atsakoma mandagia tyla. Esi viena iš nedaugelio mokytojų, kuri labai domisi vaikams ir paaugliams skirtomis knygomis, turbūt esi perskaičiusi visą klasiką, seki naujie‑ nas. Kodėl? Kokią vaikų ir paauglių literatūrą atradai jau dirbdama mokytoja, ką itin siūlai skaityti mokiniams? Ar pavyksta įsiūlyti?

– Neabejoju, kad mokytojui skaityti vaikų literatūrą privalu. Nesvarbu, kokia specialybė. Kartais manoma, kad koks matematikas gali ir neskaityti knygų, skirtų vaikams. Išsyk primenu matematiką Lewisą Carrollį ar inžinierių Robertą Louisą Stevensoną – jie taip nemanė, nes rašė vaikams. Ne mano atradimas, kad nėra reiklesnio ir griežtesnio skaitytojo už vaiką. Vaikai nežiūri, ką rašo recenzijos. Jie turi savo nuomonę apie tekstą, apie knygą kaip meno kūrinį. Kaip padaryti, kad vaikas susitiktų su knyga? Nežinau, ar tai didelė mįslė. Knyga – tylos ir ramybės sąjungininkė. Nežinau, ar vaikas gali skaityti knygą, jei dreba dėl to, kad dar negrįžo tėvas (laikas jam yra aiškus rodiklis, kad tėvas grįš su kvapeliu, o tada prasidės namuose barniai ar net muštynės), nežinau, ar vaikas gali ramiai skaityti knygą, jei prieš jį smurtaujama, jei jis bijo klausti… Man regis, ne. Saugus vaikas nori išbandyti viską, tada ir knyga ramiai gali konkuruoti su kompiuteriu. O jei vaikui neramu, , jis buriasi su kitais tokiais pat, tokie tampa „kiemo drąsuoliais“, kurių ima vengti aplinkiniai.

Sako, kad kompiuteriai vaikus dabar įtraukia… Įstumia į tuos kompiuterius vaiką jo gyvenimo patirtis. Kompiuteryje greit gali susidoroti su visais, kurie pasipainiojo kely. Knygą skaitydamas ir mąstydamas gali suprasti, kad neverta sviesti akmens į kitą, nes nekaltų nėra. Knyga verčia mąstyti, kompiuteris verčia skubėti… Šitame sumaištingame pasaulyje baugu vaiką palikti su prievartaujančiu sielą kompiuteriu. Knyga – kas kita. Todėl ir skaitau vaikų literatūrą, kad galėčiau kalbėti apie knygas, jų keliamus klausimus. Stengiuosi neatsilikti, nors, reikia pripažinti, ne visada spėju. Gavusi naują klasę, visada pradedu kalbą nuo knygų. Įtraukiu į nesibaigiantį projektą „Skaitykime kartu“ – ką naujo perskaičiusi, pacituoju vaikams, padedu klasėje į skolinamų knygų lentyną. Kai kuriuos tai sugundo. Paima, paskaito. Tada pakalbam. Jei vaikas labai rekomenduoja savo perskaitytą knygą, kurios nesu skaičiusi, būtinai perskaitau. Nesistengiu varžyti vaikų (nei giminaičių, nei mokinių) pasirinkimo. Man pačiai atrodo, kad „10+“ serijos knygos turėtų būti nuolat perleidžiamos. Didelis atradimas buvo Sonyos Hartnett knyga Sidabrinis asiliukas. Džiaugiuosi, kad ji įtraukta į literatūros programą. Ne visi vaikai susigundo, bet perskaičiusiems knyga tikrai patinka. Baigiantis mokslo metams, perskaičiau Maz Evans Eliotas ir ištrūkęs demonas, arba Kaip Olimpo dievai gelbėjo pasaulį. Papasakojau mokiniams ir padėjau į minėtą lentyną. Pasiėmė ir, kiek girdėjau, vis dalijasi. Džiaugiuosi, kad vaikų pamėgtas Siuntėjas sulaukė tęsinio. Mėlyna sruoga neužsibūna bibliotekų lentynose. Tai labai paveikios knygos, apie kurias galima su vaikais daug diskutuoti. Tai knygos, kurių skaitytojai ima sau kelti egzistencinius klausimus. Tokiems jau nebesinori grįžti į mygtukų maigytojų gretas.

A. Lindgren 100 metų. 2007 m.
A. Lindgren 100 metų. 2007 m.

– Ar, remdamasi savo mokytojystės patirti‑ mi, matai mokinių santykio su literatūra kaitą? Kaip ją apibūdintum bendriausiais bruožais?

– Dešimtmečiai, praleisti mokykloje, patvirtino, kad į knygų pasaulį vaiką gali atvesti šeima, artimiausi žmonės. Mokykla, nors ir vadinama antraisiais namais, nėra namai. Čia mokytojas neišvengiamai reikalaus skaityti ne tik tai, ką pasirinko vaikas, bet ir tai, ką reikia skaityti, – programinius kūrinius. Retai sutampa programa ir vaiko norai. Programų mano gyvenime pasikeitė nemažai, o santykis su įrašytomis į jas knygomis nepakito. Nežinau, kodėl taip yra. Užtenka pasakyti, kad knyga programinė, ir jau žinai, kad ją pasmerkei… Žinoma, kai paskaito, kai padiskutuoja, būna, kad pakeičia nuomonę. Smalsų skaitytoją išugdyti nelengva.

– Esi aktyvi Lituanistų sambūrio, taip pat Tarptautinės vaikų literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus narė. Šios organizaci‑ jos labai skirtingai žiūri į literatūrinį ugdymą mokykloje. Kaip praktiškai – o ir širdyje – su‑ derini šias priešingas pozicijas?

– Aktyviai negaliu dalyvauti jokios organizacijos veikloje vien dėl atstumo… Man liūdna, kad lituanistai (pripažinkime – tokia maža ir nykstanti visuomenės dalis) nesugeba sutarti. Man rūpi literatūra, gimtoji kalba. Vis dar tariuosi esanti lituanistė, todėl stengiausi ne atsiriboti nuo problemų, kai programa buvo svarstoma, o teikti pasiūlymus. Negaliu palaikyti pozicijos tų, kurie skelbia, kad vaikai skaitys, jei programoje bus tik įdomūs užsienio autorių kūriniai. Jei atsisakome savo literatūros klasikų (o šaukiančių, kad jų nebereikia, girdėjau ne vieną), tai kam tada reikalinga lietuvių kalba, gal ir lietuvių tautos nereikia?

Kretingos bibliotekoje. 2019 m.
Kretingos bibliotekoje. 2019 m.

– Kalbėdamiesi beveik nepaminėjome bibliotekų. Jos turbūt Tau ir nebuvo labai svar‑ bios, pakako knygų namie? Bet štai šį pokalbį rengiame Nacionalinės Martyno Mažvydo Bibliotekos Palangos vasaros skaitykloje. Kokių prisiminimų Tau kelia ši skaitykla?

– Mokydamasi mokykloje, tikrai bibliotekos nepasigedau. Bet Palangos vasaros skaityklą mėgstu nuo jos pastatymo. Ar ne 1966 m. ji pradėjo veikti? Aš jau buvau aktyvi skaitytoja. Neprisimenu vasaros, kad ten neskaityčiau. (Palanga nuo Kretingos – netoli.) Anksčiau ten net saulėtą dieną būdavo nemažai žmonių, o jei lietus, tai vietų greit nelikdavo. Paauglystėje ten matydavau daug poilsiaujančių rašytojų. Dažnai užsukdavo Laimonas Noreika, beveik nuo atidarymo iki uždarymo skaitydavo ir rašydavo Vladas Žukas, užeidavo Jonas Strielkūnas, Judita Vaičiūnaitė… Juos ten pamatydavau. Neteko tik Marcelijaus Martinaičio sutikti, nors jo labiausiai laukiau. Jau vyresnė būdama, toje skaitykloje atradau lentyną, kuri atvėrė naujus horizontus… Palangos vasaros skaitykla buvo tiesiog ideali vieta susikaupti. Nuvažiuoji, pasiimi knygą ir skaitai iki užsimiršimo. Tiesa, nebuvo galima išbėgti į kokią kavinę, nes ir tų kavinių nebūdavo, bet juk ir į pajūrį išsiruošdavome su savo sumuštiniais ir buteliu kompoto. Ten dirbdavo ir mano kuratorės Petronėlės Česnulevičiūtės sesuo… Kai, jau studijuodama, ėmiau lankytis Nacionalinės Martyno Mažvydo (tuomet – Respublikinės) bibliotekos Lituanistikos skaitykloje, ji mane atpažino: „Juk jūs Palangos skaitykloje mėgstat sėdėti prie lango?“ Dabar į šitą skaityklą ateinu su mažaisiais. Mano laikais nei knygų, nei žaislų vaikams čia nebuvo…

– Ačiū už pokalbį, Aldona. Šviesių rugsėjų!

Nuotraukos iš asmeninio A. Kruševičiūtės archyvo

Žurnalas „Rubinaitis“, 2019 Nr. 3 (91)

 

Įžanginis

MUMS NEBEREIKIA

Straipsniai

MOKYTOJŲ VAIZDAVIMO POKYČIAI LIETUVIŲ VAIKŲ IR PAAUGLIŲ LITERATŪROJE

Juozo Tumo-Vaižganto 150-osioms metinėms

VAIŽGANTO VAIZDUOTĖS SUKURTO PASAULIO VAIKAI
VAIŽGANTO MOKYKLINĖ PASAKA („PARS PRO TOTO“)*
VAIŽGANTAS – VAIKŲ LITERATŪROS KRITIKAS

Sukaktys

AMŽINASIS DARBĖNŲ MERAS (Minint Richardo McClure’o Scarry’io gimimo šimtmetį)

Atidžiu žvilgsniu

„Sukeisto“ keistumai, arba motinžudžio istorija
Ištraukti pūliuojančią rakštį

Bibliografija

2020 m. VAIKŲ LITERATŪROS DATOS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai