VAIŽGANTO MOKYKLINĖ PASAKA („PARS PRO TOTO“)*

 

 

 

 

„Kūdikis – tai bendroji taurė, į kurią dvasios pila vienas, antras ir trečias. <…> Tauta savo kūdikyje mato palaikytoją tūkstančių metų kalbos ir būdo ir niekuomet neužsivilia, kai tuo rūpinasi.“1

 

Vaižgantas ir mes, Lietuvos mokiniai ir mokytojai, vaikai ir tėvai

Visi mes esame ir mokiniai, ir drauge mokytojai, ir vaikai, ir tėvai tuo pačiu metu – dažnai pagalvoju prisiminusi, perfrazavusi, aktualizavusi taiklų Vytautės Žilinskaitės kalambūrą, kad „visi mes esame ir žaidėjai, ir žaislai“… Manyčiau, kad šios tariamai prieštaringos (o gal darnios?) misijos nėra tik vaidmenų žaidimai, pareigos, funkcijos, fikcijos, – tai mūsų kasdienė esatis, egzistencinė būtis, taigi – beveik – lemtis. Šioje daugialypėje ir daugiagelmėje – kosminėje, žemiškoje, daugiatautėje, individualioje ar dar kitokioje – erdvėje (aplinkoje, laukelyje, darželyje, kambarėlyje, mitiniame šulinėlyje ar mistinėje versmėje) kartais (arba nuolat) bandome apmąstyti savo gyvenimo motyvus, leitmotyvus ir imperatyvus. Šįsyk dėkoju „Rubinaičiui“, paskutiniam lietuvių pedagoginės spaudos mohikanui, už suteiktą garbę ir atsakomybę peržvelgti Vaižganto raštų (pa)likimą lietuviškuose mokykliniuose vadovėliuose ir parašyti šio prašymo inicijuotos ekspedicijos ataskaitą. Kaip ir daugelio iš mūsų, mano gyvenime daug kartočių: nors manau Vaižgantą turėjusi savy dar iki gimdama ir laigydama Aukštaitijos pievose vaikystėje, vis dėlto apie jį rašau (taigi lyg ir esmiškai prie jo sugrįžtu) trečiąsyk (pirmąsyk – studijų Vilniaus universitete metais, antrąsyk – pedagoginio darbo mokykloje pradžioje); VU „Ramuvos“ kraštotyrininkų ekspedicijos vykdavo vasarą (rugpjūtį) – mokyklinius Vaižganto atašvaitus irgi gaudau šių metų rugpjūtį. Kad galėčiau motyvuotai ir sąžiningai (sau) leistis į šį žygį, pirmiausia iškėliau klausimą: kodėl Vaižganto recepcijos mokykliniuose vadovėliuose tema galėtų būti svarbi mums (tiems, kuriuos įvardijau šio įvado pradžioje) šiandien? Individualų atsakymą radau iškart ir nedelsdama įrašiau straipsnio pavadinimo skliausteliuose („dalis vietoj visumos“), nes manau, kad, susitelkiant į vieno Lietuvos visuomenės, kultūros, literatūros, etninės gyvasties ir individualaus kūrybiškumo, asmeninio altruizmo reprezentanto atminimo (ne)išsaugojimo atvejį, galima atpažinti, įvardyti, numatyti bendrąsias lietuvių švietimo tendencijas ir… Kad ir kaip banaliai, t. y. didaktiškai (kai kurių supratimu, nors man didaktika yra poezija), tai skambėtų, padaryti tam tikras išvadas – tiesiogines ar potekstines, dar nežinau, nes šviežių Vaižganto mitologemos atradimų ir apmąstymų debesėliai kolei kas sukasi spiečiais…

Jeigu „pagrindinis didaktikos reikalavimas: pradėk mokyti nuo to punkto, kuriame yra pats mokinys, ir, nuo jo pradėjęs, vesk mokinį priekin nuosaikiai, be pertrūkio, be šuolių ir atsidėjęs“2, ir jeigu mes visi vienu metu esame ir mokiniai, ir mokytojai, vertėtų kiekvienam iš mūsų individualiai apmąstyti savo mintis, kurios kyla išgirdus ar ištarus lietuvių kultūros veikėjo, kunigo, rašytojo, pedagogo Vaižganto vardą. Galbūt retam XXI a. Lietuvos piliečiui „Vaižgantas yra tas, kuris kiekvieno įsivaizduojamas iš arti – jis, tas judrusis, baltaplaukis Vaižgantas, kurio žodis drąsus, sąmojingas ir atviras, skamba kiekvieno atmintyje“3, tačiau tam tikrų kultūrinių (pvz., slapyvardis pasirinktas užmenant mįslę apie lietuviškąją linų „mūką“ apvainikuojantį „kankinio“ vainiką, senųjų laikų dievybių galių pagarbinimą ar..?), literatūrinių (pvz., paviršutiniškas etnografiškumas ar archetipinė gelmė?) arba tiesiog emocinių (pvz., prisimenant savus vaizdinius ir jausmus, kylančius skaitant jo kūrybą) asociacijų galime patirti ir turbūt dar patiriame. Tik ar ilgam? O jeigu nebeilgam, tai ar tokių vaižgantiško lygmens Lietuvos asmenybių ir jų palikimo sąsajų su mūsų tautos kultūrine, t. y. perduodama iš kartos į kartą švietimo pedagoginiais būdais, atmintimi mažėjimo, nykimo, trynimo požymių konstatavimas svarstytinas kaip esmiškai svarbus šiandienos klausimas? Telieka jis kolei kas atviras – kaip pagrindinis tyrimo leitmotyvas – pradedant pažadėtąją vaižgantiškos ekspedicijos rugpjūčio šviesoje ataskaitą.

Rengiantis šiam tyrimui labai pagelbėjo šviesaus atminimo Teresės Bukauskienės Lietuvių literatūros mokymo istorija (iki 1940 m.) ir Aldonos Vaitiekūnienės monografija Vaižgantas, taip pat gerbiama Regina Norkevičienė, studijos Literatūrinis lavinimas. XX a. II pusė autorė ir nuotaikinga pašnekovė. Joms – tarytum mitinėms moiroms – lenkiu galvą ir nuoširdžiai dėkoju. Man pačiai teko detektyvo užduotis perversti beveik šimtą XX–XXI a. mokyklinių lietuvių literatūros vadovėlių bei pradinės ir vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros programų siekiant rekonstruoti mokyklinę Vaižganto pasaką, o ją užrašant aktualizuoti aliuzijas į Vaižganto Lino darbų pasaką ir Vilniaus pilies pasaką… Tyrimo eiga ir atradimai man pačiai darsyk patvirtino postmodernaus netvarumo principą (paradoksalu?), kad visi atsitiktinumai dėsningi, o dėsningumai, deja ar laimei, gali būti atsitiktiniai.

Vaižganto raštų misija XX a. pradžios ir tarpukario nepriklausomos Lietuvos mokyklinėse knygose (linų sėja, augimas ir žydėjimas)

Koks buvo Vaižganto, anot ironiškos Balio Sruogos replikos, „universalaus kaip Viešpaties diena“, santykis su Lietuvos švietimu? Be jokios abejonės, tai buvo dar viena iš jo rūpesčio sferų, kuriai dėmesį liudija ne tik Vaižganto publicistiniai straipsniai. Pavyzdžiui, 1919 m. jis spaudai rengė Vaizdų rinkinį, „kuris tiktų ne tik šiaip jau pasiskaityti, bet ypačiai mokyklose įvairiose klasėse skaityti“, tačiau šis sumanymas įgyvendintas tik 1933 m., išleidus Vaižganto Gyvulėlius, „paskutinę rašytojo parengtą knygą“4. Beje, 1922 m., priimdamas pasiūlymą dėstyti Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete, rašte dekanui Vaižgantas teigė, kad jam „labai rūpi sudaryti vadovėlį gimnazijoms“5. Taigi Vaižgantas mąstė apie Lietuvos mokyklos poreikius ir pats norėjo rengti mokymo(si) priemones, bet dėl begalinio užimtumo nespėjo.

Kokia galėjo būti Vaižganto parengta knyga mokyklai? Turbūt kūrybiška, nes, „kur tik jis galėjo pozityviai gaivinti kitų sielas, jam buvo kūryba“6. Savo įžvalgų ir išmintingą požiūrį į nacionalinės literatūros vadovėlius Vaižgantas išdėstė prakalboje, pristatančioje jo studentų Povilo Gaučio ir Viktoro Kamantausko parengtą mokyklinę chrestomatiją (1924): „Bet kuri tauta, turinti savo literatūrą, didžiuojasi savo rašytojais; nori žinoti, kaip ta literatūra iš maža išaugo. <…> Geriausias mokinys, kad ir studentas, iš pradžių tepažįsta savo literatūrą, taip sakant, apgraibomis: paskui tik pasirenka mėgstamiausius autorius ir juos nuodugniau panagrinėja, labiau jais pasigėrėja. <…> Tad niekas neskundžia populiarinti savo rašytojus pasirinktomis iš jų raštų gražiausiomis ir tipingiausiomis vietelėmis: jų minties ir mokėjimo deimančiukais. Tokių pasirinktųjų dalykėlių knygos vadinasi – chrestomatija.“7 Sprendžiant iš šių pastabų, Vaižganto vadovėlių rengimo koncepcija būtų paprasta ir drauge sudėtinga – „tik“ surinkti literatūros deimančiukus ir jie patys (tarsi savaime) žadintų mokinių sielas… O kokius paties Vaižganto kūrybos „deimančiukus“ į mokyklinius vadovėlius įtraukė ir kaip juos mokiniams pateikė aptariamojo laikotarpio Lietuvos vadovėlių sudarytojai?

Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į pirmųjų lietuviškų skaitymo vadovėlių, 1904 m. atgavus spaudą, specifiką: anot T. Bukauskienės, „Lietuvoje pradinių mokyklų vadovėliai buvo rašomi, pratęsiant slaptosios mokyklos geriausias tradicijas, einant J. Jablonskio chrestomatijos Vargo mokyklai pramintu keliu“8. Pažymėtina ir tai, kad lietuviškų skaitinių knygelių rengėjai rėmėsi ir užsienio vadovėlių patirtimi. Pavyzdžiui, Juozas Gabrys-Paršaitis savo „sutaisytos“ ir 1908 m. Tilžėje išleistos Skaitymo knygos mažiems ir dideliems prakalboje rašė: „Taisydamas šią chrestomatiją sekiau Vakarų Europos (Šveicarijos, Prancūzijos ir kitų) mokyklų tos pačios rūšies vadovėlių pavyzdžiais. Ten jau seniai atmestas senasis chrestomatijų taisymo būdas – rašymas tam tikrų apysakučių. Ten mokykla stengiasi kuo anksčiausiai supažindinti savo augytinius su tautiška literatūra. Ir negalima šito nepripažinti teisingu ir sekimo vertu.“9 Taigi pagrindiniai šio laikotarpio skaitymo vadovėlių sudarymo principai buvo atsižvelgimas į parenkamų tekstų turinį (tautinė literatūra), tinkamumą tam tikro amžiaus mokiniams (perpasakojimas, ištraukų parinkimas) ir chrestomatijos tipo (tekstų rinkinys be užduočių) vadovėlių rengimas. Būtent tokie grožinių ir negrožinių tekstų (skirtų visų dalykų pamokoms) skaitymo vadovėliai – tai yra chrestomatijos, arba „skaitymai“, vėliau „skaitiniai“ – vyravo ir 1918–1940 m. nepriklausomos Lietuvos pradinėje mokykloje. Aukštesniosioms – vidurinės mokyklos (po 1936 m. mokyklos reformos – ir IV–VI pradinės mokyklos skyriams) – klasėms buvo rengiami literatūros istorijos, literatūros teorijos ir mišrūs literatūros vadovėliai (su literatūros istorijos ir teorijos žiniomis, literatūros tekstais ir užduotimis). Šie vadovėliai, o vėliau ir jų turinį reglamentuojančios mokyklinės programos buvo probėgom peržvelgti ieškant Vaižganto kūrybos pateikties ypatumų.

Nors gimęs XIX a. (1869 m.) ir daugiausia rašęs apie to amžiaus žmones, Vaižgantas iš tikrųjų nebuvo ankstyvas rašytojas: jo pirmosios grožinės kūrybos knygelės buvo išleistos XX a. pradžioje, paskui pamažu jų daugėjo, bet kaip brandus rašytojas jis buvo pripažintas tik sukūręs Pragiedrulius (1918–1920), Dėdes ir dėdienes (1920–1921) ir Nebylį (1930). Gal todėl Vaižganto tekstų nebuvo J. Gabrio (1908), A. Runeikio (1920), Mečislovo Vasiliausko ir Justino Matulevičiaus (1921) vadovėliuose, nebuvo jo vardas paminėtas Sofijos Čiurlionienės (1918), Mykolo Biržiškos (1919), J. Gabrio (1924) lietuvių literatūros istorijos apžvalgose. Todėl manytina, kad mokykliniuose vadovėliuose, kaip ir literatūroje, Vaižganto lineliai dygo palengva, aukštaičiai pasakytų, „iš naravo“.

Virš. dail. Aleksandras Šepetys. 1938 m.
Virš. dail. Aleksandras Šepetys. 1938 m.

Kuriuose vadovėliuose ir kada Vaižganto „lineliai“ buvo pasėti pirmąsyk? Atsivertusi Petro Klimo 1916 m. „sutaisytų“ Skaitymų lietuvių kalbos pamokoms pirmąjį leidimą Vaižganto tekstų jau randu – tai „Tėvelis“, „Motutė“, „Rimai ir Nerimai“ iš Aukštaičių vaizdelių, 1918 m. leidime atsiranda „Vabzdžiai“, o septintajame (1932) prie ankstesniųjų išauga ir „Lino darbai“, „Lietuvaitės audimai“, „Naminė molė“, „Švento Jono pieva“, „Popšutė“, „Vilniaus pilies pasaka“ ir kt. 1921 m. skaitinių rinkinyje Vargo mokyklai – keturi Vaižganto kūrybos vaizdeliai – „Jo tėvelis“, „Jo motulė“, „Tėvelis obuolį reškia“ ir „Motulės žiponas“, o 1932 m. leidime Vaižganto tekstų daugėja, jie įvairesni arba toms pačioms ištraukoms suteikiami kiti pavadinimai – kaip ir kituose pradinei mokyklai skirtuose skaitiniuose (Sakalėlyje, Gimtajame žodyje, Rūtelėje, Aušrelėje, Vaikų darbymečiui). Vis daugiau ir sudėtingesnių ištraukų siūloma iš Pragiedrulių: pavyzdžiui, VI skyriui skirtoje Rūtelėje (M. Vasiliauskas, 1936) ir Lietuvių kalbos skaitymuose (Jurgis Ambraška, Stepas Zobarskas, 1939) yra „Alaušo varpas“, „Valiulio kalnas“, „Juodžiaus kelmas“ ir Vaižganto publicistikos tekstų – „Vaikai eina Tėvynės gintų“, „Užjauskime savo kareivį“ ir kt. Pragiedrulių ištraukų pateikiama ir vidurinei mokyklai skirtuose skaitiniuose – Mūsų mokykloje (Jonas Norkus, 1930), Naujuose skaitymuose (Juozas Ambrazevičius, Alina Skrupskelienė, Antanas Vaičiulaitis, 1936, 1937). Mokykloje skleidžiasi vis sudėtingesnė Vaižganto publicistika – Tėvynės žieduose (Juozas Žiugžda, Alfonsas Kalnius, 1938) atsiversta Vaižganto impresija „Vėlių vakarą“ nutvilko mane transcendentinėmis potekstėmis. Nustoju skubrom versti skaitinių lapus ir lėtai skaitau: „Karžygiai seneliai tebėra su manim. Jie gynė savo lizdus, jie krito nuo smūgių. Jų kūnus buvo nuvilkę į tėvynės pasienius, bet niekam nebuvo tiek galios neleisti, kad jų sielos atgal negrįžtų. <…> Ir liko savo dvasia su jais ir su jų žmonomis ir vaikais, ir jų, ir jų, ir su jų… iki mano dienų.“ Susimąstau: ar tebėra Vaižgantas su mumis iki mūsų dienų? Baigiamuosius šio teksto sakinius tyliai perkeliu į rašomo straipsnio pabaigą – atomazgai. O ši užuomina tebūnie straipsnio kulminacija. Abejodama, ar gebėsiu tilpti į numatytą šios ekspedicijos tyrimo ataskaitos apimtį, bandau tekstą trumpinti, bet vis tiek turiu palikti svarbius didaktinius aspektus.

Taigi – dėmesio – visose iki šiol apžvelgtose XX a. pirmosios pusės Lietuvos literatūrinių skaitinių knygose nebuvo užduočių mokiniams. Tik tekstai – pirmuosiuose rinkiniuose sunumeruoti, vėlesniuose šiek tiek grupuojami, jungiami pagal temas arba skaidomi pagal žanrus ar istorinius laikotarpius. Tačiau šalia grožinės literatūros tekstų nėra jokių klausimų, patarimų, pamokymų, nebent trumpi autorių pristatymai. Didaktiniu požiūriu žvelgiant, trūktų to, kas vadovėlį iš esmės turėtų skirti nuo nemokyklinio veikalo. Tiesa, šalia gamtos pažinimo tekstų (pradinėms mokykloms skirtose knygose jie buvo pateikiami drauge su grožiniais) esama mokinių mąstymą ir veiklas žadinančių klausimų. Aiškintis, kodėl atsirado toks skirtumas (hipotezes apmąsčiau), užtruktų, todėl stabtelėsiu tik prie to, kas ir kaip pakeitė šią literatūros skaitinių tradiciją.

Literatūros chrestomatijų ir skaitinių epochos perversmo Lietuvoje pradininku laikytinas mokytojas, literatūros laboratorinio metodo entuziastas Zigmantas Kuzmickis. Jis parengė aktyvios veiklos literatūros vadovėlius Lietuvių skaitymai viduriniosioms ir aukštesniosioms mokykloms (1932) ir Lietuvių literatūra aukštesniosioms mokykloms (1933, 1934). Šie vadovėliai – tarsi „Keturių vėjų“ sąjūdžio gūsis Lietuvos švietime, deja, nepabaigti rengti baigiamosioms vidurinės mokyklos klasėms (hipotetiškai spėtina, kad dėl akademinio mokymo autoritetų prioritetinių pozicijų vadovėlių rengimo veikloje). Z. Kuzmickiui buvo svarbūs šie klausimai: kaip skaityti su mokiniais mokykloje? kokios tvarkos laikytis? Vadovėlio rengėjas pratarmėje paaiškina savo pasirinktas pedagogines idėjas: „Naujoji mokykla – kūrybinio darbo mokykla. Duodamieji skaitymuose dalykai turi žadinti kuriamąsias mokinių galias, bet ne slopinti jas. Todėl ir medžiaga turi būti duodama mokiniams tokia, kuri ryškiau ir vaizdingiau kalbėtų į mokinio apercepuojamąjį dvasios pasaulį. <…> Kad mokytojui būtų lengviau orientuotis, duodu po kiekvieno straipsnelio ir klausimų keletą: jie pažymi tas gijas, kurios turėtų, skaitymų sudarytojo išmanymu, jungti draugėn atskirų ciklų straipsnius bendromis idėjomis. Tam reikalui plačiai rekomenduojamas čia lyginimas, kuris įtraukia mokinius į sąmoningesnį ir savarankiškesnį darbą.“10 Tokiomis didaktinėmis nuostatomis pagrįstas ir Vaižganto tekstų pateikimas mokiniams.

Z. Kuzmickio vadovėliuose mokiniai skatinami patys atrasti Vaižgantą. Jo tekstus palydi įvairių tipų (pvz., skaitytojo reakciją, žinias ar skaitomo teksto turinį, lyginimą su kitais tekstais aktualizuojančių) ir mokymo(si) taksonomijos lygių (pvz., žemesniųjų žinių, supratimo ar aukštesniųjų taikymo, analizės, sintezės) klausimai ir užduotys. Pavyzdžiui, po Vaižganto vaizdelio „Tėvelis ir motutė“ klausiama: „Kokio būdo buvo tėvelis ir kokio motutė? Sulyginkite juodu“; po „Vilniaus pilies pasakos“ – „Ar žinote kokių kovų, lietuvių kovotų ties Vilniumi? Ar lietuviai pagonys buvo religingi? Kam ir kodėl turi priklausyti Vilnius?“; po „Alaušo varpo“ – „Kaip galėtumėte paaiškinti Alaušo varpo reikšmę?“; po „Vasaros“ – „Kuo skiriasi Vaižganto vasaros vaizdelis nuo Žemaitės?“ Aptariant Vaižganto asmenybę ir gyvenimo kelią, mokiniams pasiūloma: „Nupieškite Vaižganto kelionių žemėlapį.“ Analizuojant Vaižganto publicistiką (straipsnį „Vaikai stoja Tėvynės gintų“) rekomenduojamos atidaus skaitymo gairės: „Nagrinėdami šį straipsnį, atkreipkite dėmesį į tai, kokiu svarbiu reiškiniu lietuvių tautai laiko Vaižgantas jaunųjų lietuvių pasiaukojimą tėvynei. Kurias pagrindines tezes iškelia Vaižgantas? Kaip jas argumentuoja? Koks šio straipsnio stilius? Atkreipkite dėmesį į sušukimus ir klausimus. Kurioje vietoje žymu didelio Vaižganto susijaudinimo ir užsidegimo?“ Be to, šiame vadovėlyje siūloma rašinių temų, pavyzdžiui: „Vaižgantas publicistas ir visuomenininkas“, „Vaižganto publicistikos stilius“, „Vaižganto asmuo jo publicistikoje“. Net dabar kai kurios užduotys alsuoja gyvastimi ir galėtų būti pritaikomos klasėje, o, žvelgiant iš laiko perspektyvos, vertintinos kaip novatoriškas proveržis, turėjęs įtakos ne tik kitiems šio laikotarpio vadovėliams, bet ir sovietinei literatūros didaktikai. Palankiai ir šmaikščiai šiuos Z. Kuzmickio vadovėlius įvertino ir pats Vaižgantas, drauge padėkodamas jų autoriui už padovanotąjį jam su dedikacija egzempliorių: „Kadangi aš tą Vaižgantpalaikį gana gerai pažįstu, tai už gražų jam tartą žodį pasistengsiu gražiai atsiliepti apie brangaus man ir gerbiamo Z. Kuzminskio pedagoginį darbą. Tai aš, o kiti ir be dedikacijų labai rimtai ir nebe šiandien skaitosi su lietuvių literatūros mokytoju pedagogu Z. Kuzmickiu, kuris savo darbą dirba con amore, kūrybiškai, ne „učitelskai“.“11 Tokios recenzijos ir atsiliepimai liudija vaižgantiškai natūralų bendravimą ir bendradarbiavimą su savo buvusiais studentais, mokytojais švietimo, literatūros, kultūros srityse.

Baigiamasis aptariamo laikotarpio mokymo(si) priemonių rengimo klausimas – literatūrinio ugdymo programos. Tiriant Vaižganto raštų atsiradimo mokykloje istoriją, į akis krinta indukcinis literatūrinio ugdymo turinio formavimosi pobūdis: atrodo, kad tarpukario Lietuvoje pirmiausia buvo rengiamos literatūros mokymo(si) priemonės (jų buvo daug ir įvairių), o tik paskui sudaromos oficialiosios programos diskutuojant dėl autorių, kūrinių ir jų mokymosi sekos bei suprantamumo mokiniams galimybių (daugiausia svarstyta senoji literatūra, o jos tekstai perkėlinėti iš klasės į klasę). Peržvelgus 1929, 1936, 1939 m. literatūrinio ugdymo programas, konstatuotina, kad iš pradžių I–IV skyriui konkrečių turinio nuorodų nebuvo pateikiama, vėliau konkretūs autoriai nurodomi jau nuo III skyriaus. Vaižgantas (be įvardytų kūrinių) rekomenduojamas IV skyriuje, VI skyriuje (II klasėje) įvardijami „Gyvulėliai“ (rinktinės vietos), Pragiedruliai („Alaušo varpas“, „Juodžiaus kelmas“, „Valiulio kalnas“, „Lietuvos žodis“), „Vilniaus pasaka“ ir pasirinkti publicistikos tekstai, III ir VII klasėje – Dėdės ir dėdienės ir Pragiedruliai. Taigi apibendrinant galima būtų teigti, kad tarpukario Lietuvos mokyklose Vaižganto kūrybai buvo sudarytos palankios sąlygos augti ir žydėti, o literatūros programos ir mokymosi priemonės buvo pasiekusios darnios sąsajos tarpsnį. Deja, 1940, 1941 ir 1944 m. į Lietuvą įsiveržusios sovietinės, nacių ir vėl sovietinės mūsų valstybingumą, tautiškumą, dvasinę ir fizinę gyvastį naikinančios pajėgos buvo nukreiptos ir į švietimo sistemą.

Vaižganto raštų revizija okupacijos metų programose ir vadovėliuose (linų rovimas, merkimas, džiovinimas, braukymas)

Pirmuoju sovietmečiu iškart pradėta išorinė ideologinė visų mokyklinių literatūros vadovėlių korekcija į juos įterpiant marksizmo klasikų citatų, įdedant sovietinių vadų nuotraukų ir biografijų aprašų, bet lietuvių literatūros turinys išliko daugiau mažiau tas pats. Pradžios ir vidurinių mokyklų programos, 1940 m. patvirtintos švietimo liaudies komisaro Antano Venclovos, buvo keičiamos įterpiant „vedamųjų“ ideologinių emblemų: įrašomi marksizmo ir socializmo klasikų vardai, jų veikalų citatos, praplečiamas sovietams palankių lietuvių poetų ir rašytojų (Vytauto Montvilos, A. Venclovos, Salomėjos Nėries, Liudo Giros, Petro Cvirkos, Juozo Baltušio ir kt.) bei rusų ar sovietinių rašytojų (Levo Tolstojaus, Maksimo Gorkio) tekstų pasiūlos fondas, bet Lietuvos literatūros klasikai (tarp jų ir Vaižgantas bei jo Pragiedruliai) išlieka.

Prasidėjus fašistinei okupacijai ir vykstant Antrajam pasauliniam karui, 1942 m. pradinės ir vidurinės mokyklų programas tvirtina švietimo generalinis tarėjas Pranas Germantas. Jose ištrinami sovietiniai rašytojai, braukiamas Ievos Simonaitytės Aukštujų Šimonių likimas, nebegrąžinama į programas Antano Smetonos publicistika. Lietuvių literatūros klasikai ir visas Vaižgantas (IV, V skyriuje bei II, IV ir VIII klasėse) išlieka. Lyg Konrado Valenrodo manifestas vidurinės mokyklos programos pratarmėje, pasirašytoje vidurinio ir pedagoginio mokslo departamento direktoriaus Igno Malinausko bei pedagoginių projektų ir priežiūros direkcijos viršininko Vaclovo Čižiūno, išdėstomos esminės Lietuvos švietimo nuostatos: „Idėjiniu mokyklos darbo pagrindu turi būti tikėjimas moraliniais veiksniais, kurių dėka individas pats gali vystytis ir kildinti savyje dar nežinomas jėgas. <…> Visapusiškam asmenybės išugdymui daugiausia lemia kultūriniai lobiai, kuriuos jaunimas turi pasisavinti mokydamasis vidurinėje mokykloje. Perteikdama tuos lobius, mokykla pirmoje eilėje remiasi tautine kultūra, duodančia savitų vertybių žmonijos kultūros lobynui ir konkrečiai savitomis formomis realizuojančia bendrinės pasaulio kultūros vertybes.“12 Šis stipriai sukaltas pareiškimas, mano manymu, išlieka svarbus mums visiems visais laikais – kaip padrąsinimas, patvirtinimas, sustiprinimas – vaižgantiškoje šviesoje – vakar, šiandien, rytoj.

Virš. dail. Juozas Gaučas. 1951 m.
Virš. dail. Juozas Gaučas. 1951 m.

Neabejotinai šios nuostatos išlieka kaip rezistencinis moralinis imperatyvas ir antrosios sovietinės okupacijos metais, kada niekas nebeleido tokių manifestų skelbti, o literatūrinio ugdymo programos jau iš tikrųjų buvo smarkiai revizuojamos… Ir Vaižganto nebeliko… Nebedėstomas jis ir aukštosiose mokyklose, o iš oficialių tribūnų, kaip atmena R. Norkevičienė, pavadinamas „mrakobiesu“… „Kas tai?“ – paklausiu supratusi Vaižgantą įvardijant kaip antgamtinę rūko ar miglos dievybę, bet gerbiama docentė man paaiškina: „Tamsos demonas.“ Mūsų „vaikščiojanti šviesa“, mūsų Vaižgantas pavadinamas visiškai priešingai tą beprotišką išvirkščių drabužių ir sielų metą.

Pasidygėdama verčiu to meto literatūros vadovėlius, dega jie mano rankose, nenoriu kartoti nė vieno jų įvaduose įrašyto vardo… Bet staiga užlieja juoko banga: skaitau ir negaliu patikėti akimis – tiesiog rezistencinis akibrokštas IV skyriui skirtame Gimtajame žodyje, išleistame 1947 m. Kauno valstybinės pedagoginės literatūros leidyklos! Vadovėlis, prasidėjęs A. Venclovos eilėraščiu „Krauju aplaistyta pražydo žemė“, po ideologiškai tinkamų eilėraščių pateikia malonią staigmeną – Kazio Binkio „Mes, Lietuvos kareivėliai“: „Į priešą pirmyn, / pirmyn, pirmyn, pirmyn!“ Šio atradimo pakylėta, ieškau toliau, ir sėkmė vėl nusišypso: pradinės mokyklos III klasei skirtame Gimtajame žodyje (Kostas Duobinis, Pranas Gailiūnas, Antanas Chlebinskas, Emilija Orvidienė, 1951) po sovietinių vadų citatų ir himnų tekstų išnyra… Vaižganto „Žiema“ – trumputėlė ištrauka iš alegorinės Pragiedrulių pradžios, praleidus tik pirmuosius sakinius: „Šiaurės žiemos – ilgos smarkios žiemos. Tik kaip Lietuvos žiema Rusijoje, tai tokios visoje šiaurėje nėra buvę. Rodės, nei pradžios jai nebuvo, nei bebus galo.“ Šalia nekaltos gamtos peizažo ištraukėlės pateikti paprastučiai klausimai („Koks buvo aprašomos žiemos dangus, debesys?“), bet ezopinė potekstė suaugusiesiems turbūt suteikė džiaugsmo atpažinti kitokio iššifravimo galimybę…

Ateina ir „atšilimas“: 1955 m. programoje VIII klasės užklasiniam skaitymui skirtų knygų sąraše atsiranda Vaižganto Dėdės ir dėdienės (aišku, nurodytas 1945 m. leidimas), o IX klasėje Vaižgantui jau skiriamos trys pamokos primenant: „Vaižgantas – lietuviškosios buržuazijos ideologas. „Dėdės ir dėdienės“ – baudžiavos ir pobaudžiavinio kaimo vaizdai. Moters išnaudojimo vaizdai. Idealistinės ir mistinės tendencijos apysakoje.“ Taigi „vaizdų kovos dėl kultūros“ panorama šiek tiek keičiasi – anot Vaižganto, „nušvito raudonai geltonos, melsvos, žalios vilties spalvos“. Kaip palengva buvo atėjęs į mokyklines programas tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje, taip palengva ir sugrįžta į sovietines programas bei pradinės (Gimtasis žodis), pagrindinės (Skaitiniai) ir vidurinės (Lietuvių literatūra) mokyklų vadovėlius, tiesa, sudėliojant sovietinės socialinės kritikos akcentus, bet paskui, dar labiau šylant politiniam klimatui, sugrįžtama prie tų pačių tarpukario metų programose rekomenduotų Vaižganto raštų ištraukų, kurioms parengiami išsamūs tekstų analizės klausimai ir užduotys.

Taigi, trumpai referavus šio tyrimo etapo atradimus, galima būtų konstatuoti, kad Vaižganto raštai, iškentę sovietinę „mūką“, sugrįžo į Lietuvos mokyklą ir nušvietė jos mokiniams literatūrinio išsilavinimo kelią savosios paslapties šviesa. Kiek ir kaip šių raštų potekstės buvo suprantamos, priklausė nuo daugybės išorinių ir vidinių mokymo(si) veiksnių, bet jo tekstų įvardijimas ir pateikimas pradinės, aštuonmetės ir vidurinės mokyklų programose bei vadovėliuose sudarė tiesiogines galimybes patiems mokiniams Vaižgantą skaityti ir laisvai „permanyti“ – net ir nelaisvės sąlygomis.

—————————————-

* Pradžia; pabaiga kitame numeryje.

1 Vaižgantas, „Tautinė mokykla išeivių gyvenime“, in Vaižgantas, Raštai, t. 9, Vilnius: Pradai, 1998, p. 84.

2 Juozas Mičiulis, Pedagogika ir didaktika, Kaunas: „Vyties“ bendrovės leidinys, 1933, p. 124.

3 Juozas Ambrazevičius, Vaižgantas: apmatai kūrybos studijai, Kaunas: Viltis, 1936, p. 6.

4 Aldona Vaitiekūnienė, Vaižgantas, Vilnius: Vaga, 1982, p. 128–129.

5 Ibid., p. 206.

6 Juozas Ambrazevičius, op. cit., p. 6.

7 Vaižgantas, „Prakalba“, in Chrestomatija prieš „Aušros“ gadynės dainių su Vaižganto prakalba. Surinko Gaučys P., Kamantauskas V., Kaunas: Biržų spaustuvės akcinė bendrovė, 1924, p. 4.

8 Teresė Bukauskienė, Lietuvių literatūros mokymo istorija (iki 1940 m.), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p. 60.

9 Juozas Gabrys, „Prakalba“, in Skaitymo knyga mažiems ir dideliems. Sutaisė J. Gabrys, Tilžė, 1908, p. 4.

10 Zigmantas Kuzmickis, Lietuvių skaitymai. Viduriniosioms ir aukštesniosioms mokykloms, Kaunas: Sakalas, 1934, p. 11.

11 Vaižgantas, „Zigmantas Kuzmickis. Lietuvių literatūra. II dalis“, in Vaižgantas, Raštai, t. 21, Vilnius: Pradai, 2010, p. 364.

12 „Pratarmė“, in Vidurinių mokyklų programos. Rankraščio teisėmis, Vilnius: Švietimo valdybos tarnybinis leidinys, 1942, p. 3–4.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2019 Nr. 3 (91)

 

Įžanginis

MUMS NEBEREIKIA

Straipsniai

MOKYTOJŲ VAIZDAVIMO POKYČIAI LIETUVIŲ VAIKŲ IR PAAUGLIŲ LITERATŪROJE

Juozo Tumo-Vaižganto 150-osioms metinėms

VAIŽGANTO VAIZDUOTĖS SUKURTO PASAULIO VAIKAI
VAIŽGANTAS – VAIKŲ LITERATŪROS KRITIKAS

Mano vaikystės skaitymai

„GYVENK, LYG NEŽINOTUM, KAS YRA NIEKŠYBĖ“

Sukaktys

AMŽINASIS DARBĖNŲ MERAS (Minint Richardo McClure’o Scarry’io gimimo šimtmetį)

Atidžiu žvilgsniu

„Sukeisto“ keistumai, arba motinžudžio istorija
Ištraukti pūliuojančią rakštį

Bibliografija

2020 m. VAIKŲ LITERATŪROS DATOS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai