VAIŽGANTAS – VAIKŲ LITERATŪROS KRITIKAS

 

 

 

 

Vaižgantas daugeliui iš mūsų – pirmiausia rašytojas, Dėdžių ir dėdienių, Pragiedrulių, kitų grožinių kūrinių autorius. Vis dėlto iš dvidešimt keturių Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto parengtų ir kelių leidyklų 1994–2016 m. išleistų jo Raštų tomų grožinei kūrybai skirti tik keturi. Kituose – publicistika, literatūros istorijos medžiaga, literatūros, teatro ir dailės kritika: straipsniai, recenzijos, atsiliepimai. Žinodami Vaižganto aktyvumą, plačius interesus ir visapusiškumą, neturėtume stebėtis, kad jo akiratin patekdavo ir vaikų literatūra.

„Specialistas knygoms girti“

Pirmosios Vaižgantui skirtos monografijos autorius Aleksandras Merkelis (1907–1994) Vaižganto kaip literatūros kritiko reikšmę apibūdina taip: „Laikraščiuose apie lietuvių rašytojus kun. J. Tumas galbūt daugiau rašė publicistiniais, negu moksliniais sumetimais. Tačiau ir tokiais sumetimais paskelbtos žinios mums rodo, kad kun. J. Tumui labiau, negu bet kuriam kitam publicistui, rūpėjo lietuvių literatūros dalykai, ir jis daugiau apie juos nusimanė.“1 Gilindamiesi į vaikų literatūros vertinimus pasidžiaugsime, kad Vaižgantas ne tik suvokė jauniesiems skaitytojams skiriamų lietuvių autorių knygų svarbą, bet domėjosi ir užsienio rašytojų kūriniais, gerai apie juos nusimanė.

Vaižganto literatūros kritika patvirtina vieną ir turbūt ne tik mano kartos mokykloje įsidėmėtą jo prigimties bruožą – vadinamųjų deimančiukų ieškojimą. Kitaip sakant, jis skubėdavo pasidžiaugti kiekvienu leidiniu, tik paskui vertindavo, kritikuodavo – ypač kalbos negeroves. Šį savo bruožą Vaižgantas įspūdingai paaiškino 1921 m.

„Skaitymų“ žurnale skelbtame straipsnyje „Knygoms apginti… nuo kritikų“: „Bet kuris leidinys literatūroj yra pliusas, didesnis ar mažesnis. Taigi kiekvienu leidiniu pirmų pirmiausia reikia pasidžiaugti. Tai mūsų dvasios turtas. Vieną kartą į mūsų iždinę – literatūrą įlaša tūkstantis auksinų, kitąkart šimtas, o kitąkart ir skatikas. Vis dėlto ir jis didina, ne mažina bendrąjį turtą. Tai kaipgi nesidžiaugsi? Reikia džiaugtis ir aš jokio sąžinės prikaišiojimo bei gėdos nejaučiu, kai iš manęs vieni tyčiojas, kiti net piktinas ir peikia, kam aš esąs specialistas knygoms girti. / Ne visai taip jau yra“2 (R-20, p. 177–178).

Išties ne visada taip yra. Kai kurias knygas ar rankraščius Vaižgantas visiškai sukritikuodavo ir nerekomenduodavo jų leisti ar laikyti bibliotekose. Vis dėlto daugeliu atvejų net ir trūkumus vertino tolerantiškai. O vertingus leidinius – tiesiog entuziastingai.

Apie vertimus ir išverstas knygas

Vaižganto gyvenimo ir kūrybos žinovė profesorė Aldona Vaitiekūnienė (1929–2017) teigia, kad 1888–1893 m. mokydamasis Kauno kunigų seminarijoje būsimasis rašytojas žavėjosi Kazimiero Būgos paskaitomis, ypač domėjosi lietuvių kalba. „Norėdamas tobulinti savo kalbą, Juozas Tumas seminarijoje nemažai vertė iš rusų, o po to ir iš lenkų kalbos. Išliko tik kai kurių vertimų fragmentai.“3 Vertėju Vaižgantas netapo, bet susidomėjimas šia sritimi paliko pėdsaką – Lietuvos vertimų kritikos istorijoje jam tenka pastebimas vaidmuo.

Virš. dail. Petras Kalpokas. 1921 m.
Virš. dail. Petras Kalpokas. 1921 m.

Pirmiausia atkreipkime dėmesį, kad Vaižgantas pripažino vertimų svarbą, nepriešino jų su savąja, tautine, literatūra. „Gerų knygų geras vertimas tai toks pat literatūros turtas, kaip ir jos pačios kūryba: lygiai sotina žmones sveiku dvasios maistu ir sklandžia, taisyklinga kalba“ (R-20, p. 72). Ši pastaba – iš 1918 m. atsiliepimo apie Voroneže išleistą Hanso Christiano Anderseno pasakų rinktinę. Antra, Vaižgantas labai seniai ir labai paprastai įvardijo pagrindinį gero vertimo kriterijų. 1900 m. „Žinyčioje“ jis rašė: „Vertimas tuomet tebus geras, kad skaitytojas nepažins, jog tai vertimas. Ne veltui pasakyta, vertikas esąs antrasis autorius, žinoma, tada, kada, permanęs svetimą mįslį, saviškai permislija ir pasako“ (R-19, p. 131). Recenzuodamas Juozo Balčikonio verstą Jules’io Verne’o romaną Kelionė aplink pasaulį per 80 dienų, džiaugiasi, kad vertėjas „taip atpasakoja svetimos kalbos originalą, jog nė jausti nejauti jį ne iš savęs kalbant“ (R-20, p. 155). (Vaižganto teiginį patvirtino laikas: šią knygą perleidžiant po beveik šimto metų (leidykla „Nieko rimto“, 2014), padiskutavus su profesionalais, buvo nutarta ne versti iš naujo, o pasikliauti Balčikonio vertimu.) Tą pačią Verne’o knygą pristatydamas kitame leidinyje, Vaižgantas apskritai aukština Balčikonio kaip vertėjo talentą, giria jo gebėjimą pasirinkti knygas. Recenzijoje (R-20, p. 182) jis pabrėžia, kad knygas būtina cenzūruoti visų pirma dėl kalbos. Dažnai didelę dalį Vaižganto recenzijų – tiek viešų, tiek vidinių, rašytų Knygų tikrinimo komisijai, – sudaro konkrečių klaidų sąrašas, jis ypač mėgo demaskuoti pažodinį vertimą, „atstatydamas“ iš teksto kyšančias rusų ar lenkų kalbų konstrukcijas.

Tačiau rūpėjo Vaižgantui ir verstinių knygų turinys, o rašant apie vaikų ir jaunimo literatūrą – ir jų poveikis skaitytojui. Šio pobūdžio knygų vertinimai įdomūs, o kai kuriais atvejais – ir aktualūs. Pirmiausia Vaižgantas buvo dėmesingas pasaulio klasikai, knygoms, kurios nebuvo rašytos vaikams, bet ilgainiui pasidarė vaikų, ypač paauglių, skaitomos. (Šią skaitytojų kategoriją jis apibendrina žodžiu „jaunuomenė“; paauglio sąvoka dabar vartojama reikšme anais laikais, matyt, dar nebuvo paplitusi.) Tokių, perėjusiųjų, knygų atmainą Vaižgantas aiškiai matė, skyrė, tik apibūdino ją savaip. 1915 m. rašydamas apie Selmos Lagerlöf Legendas apie Kristų, jis samprotauja: „Ilgaamžių knygų yra nemaža; tokių, kurias myli ir mėgsta rinktiniai žmonės: mokslo, poezijų. Maža bet tėra tokių, kurias mylėtų ir mėgtų griežtai visi pasaulio žmonės, dideli ir maži [išskirta cituojant. – K. U.], mokyti ir prasčiokai. Į tokias pridera: „Robinzonas Kruzė“, Bičer-Stovienės „Dėdės Tomo gryčelė“, Edmondo de Amicis „Širdis“. Ir ne taip seniai pamėgta ir griežtai į visas literatūrines kalbas išversta Lagerlöf knygutė“ (R-20, p. 32). Danielio Defoe knygos reikšmę jis buvo įvardijęs ir anksčiau, rašydamas apie Jeronimo Ralio ir Jurgio Šlapelio išverstą Robinzono gyvenimą ir jo nelaimes (1914), pabrėžė šios knygos reikšmę apskritai, minėjo ankstesnius jos sulietuvinimus ir apibendrino: „Bevelytume, kad kiekvienuose lietuvių namuose jaunuomenė turėtų savo knygų rinkinėlyje ir „Robinzono“ šį paskutinį leidimą“ (R-19, p. 195). Bendrojo skaitymo knyga Vaižgantas laiko ir italo Edmondo de Amiciso Širdį, nors, kaip dabar žinome, ji buvo kurta labiau kaip jaunimo, pedagoginė lektūra. Tokios knygos esančios „[v]iso pasaulio turtas, jos patinka, dera ir naudingos skaityti visiems – vaikams, jaunuomenei ir suaugusiems. Tai geriausios auklėjimo [išskirta cituojant. – K. U.] knygos. Jos žadina širdies jausmus, duoda gilaus savo pareigų supratimo, mokina artimo meilės, užuojautos, luomų ir stovių lygybės, tvarkos ir mokslo pamėgimo. Jas skaitydami galime išmokti mylėti tėvus ir tėvų žemę, ginti nuskriaustuosius“ (R-20, p. 71). Deja, Mato Grigonio vertimo (1915) kalbą Vaižgantas laiko tik „pakenčiama“.

Ch. von Schmido kn. „Šimtas apsakymėlių“ iliustr. 1922 m.
Ch. von Schmido kn. „Šimtas apsakymėlių“ iliustr. 1922 m.

Širdies vertinimai atskleidžia gana teigiamą Vaižganto požiūrį į vaikų ir jaunimo knygų didaktiškumą. Dar aiškiau ši nuostata suformuluota po ketverių metų rašytoje vokiečio Christopho von Schmido (1768–1854) Šimto apsakymėlių (1922) recenzijoje. Kūriniuose jis įžvelgia pasakėčios struktūrą, kai pamokymas „senoviniu būdu primezgamas gale“, prieštarauja literatams, kurie tokius pamokymus kritikuoja, ir apibendrina: „Šitie mažučiukai apsakymėliai tokios pat yra vertės pedagogikai, kaip ir Aizopo, Lafonteno, Krylovo pasakėčios. Jie draikosi po viso pasaulio chrestomatijas ir buvo visaip įvairuojami. Jų temos buvo imamos ir didesnėms apysakoms. Taigi žinotini ir skaitytini ir mūsų jaunuomenei. <…> Juo didesnis doros pavyzdžių bagažas, juo veikiau jauniklis bręsta net protu: tai jam atstoja suktąją filosofiją, leidžia kuo atsiremti“ (R-20, p. 346).

Keletą kitų pasaulinio garso knygų Vaižgantas apibūdina vienu dviem sakiniais: „Skoto skaitymai įdomūs“ (R-21, p. 16) – apie Walterio Scotto Aivenhą; „Klasikinis ir klasikinis veikalas“ (R-21, p. 17) – apie Marko Twaino Princą ir elgetą; „Mūsų jaunuomenei skundžiantis lietuvių literatūroje nesą įdomių knygų, „Aelita“ turėtų būti skaitomas“ (R-21, p. 122) – apie jaunimo lektūra laikomą Aleksejaus Tolstojaus fantastinį romaną Aelita. Kitoje publikacijoje Amiciso Širdies lyginimas su Wilhelmo Hauffo Pasakomis gana netikėtas ir abejotinas, bet vokiečių pasakininko pripažinimas įspūdingas: „Skaitai lyg apsvaigdamas, visai užmiršdamas, jog tai tik pasaka <…>. Siužetai pasakojimams imami iš visur – iš istorijos ir tautosakų, savų ir svetimų. <…> Dėl visa to aš, toli gražu nebe jaunikaitis, per kelias dienas, kol perskaičiau šias didžiules knygas su artistinėmis iliustracijomis, buvau tiesiog laimingas. Iš visos širdies laiminau Haufą ir gabų jo vertėją Balčikonį“ (R-20, p. 304–305). O štai garsiojo Anderseno pasakos, matyt, nebuvo perprastos, nebandyta jų vertinti, apibūdinti, nors reikšmė pripažįstama: „Anderseno pasakos verstos griežtai į visas kultūringųjų tautų kalbas. Visos tautos naudojas jomis savo jaunuomenei auklėti doroje ir aistetikoje. Tai knyga gera“ (R-20, p. 72). Dar keisčiau, kad Vaižganto dėmesio nesulaukė brolių Grimmų pasakų vertimai.

Pasakomis Vaižgantas laikė ir Jules’io Verne’o kūrybą. (Mokslinės fantastikos terminas irgi turbūt dar nebuvo įsigalėjęs. O štai 1916 m. Pranas Mašiotas vieną savo knygą jau vadina Mokslo pasakomis, šis terminas Vaižgantui, matyt, tiko.) Apie Verne’o Kelionę aplink pasaulį per 80 dienų 1921 m. jis rašė net du kartus. „Julijus Vernas rašo jaunuomenei vien tik mokslo pasakas“, – informuoja kritikas. Bet tos pasakos „atspėjo daug dalykų, kurie teįvyko XX amžiuj“. Atkreipiamas dėmesys į pažintinį turinį: „Pasaka išmarginta pervažiuojamųjų kraštų vaizdais, to krašto gyventojų papročiais, net istorijos žiniomis.“ Įžvelgiamas ir auklėjamasis poveikis: nugalėdami kliūtis, „keliauninkai rodo savo dvasios tvirtumą, drąsumą, kilnumą, artimo meilę“ (R-20, p. 154). Kitoje publikacijoje šis bruožas pasakytas dar aiškiau: „Julius Vernas nemoralizuoja; vis dėlto, sekdamas jo veikėjų žygius, gėries jų nesulaužoma valia“ (R-20, p. 183).

Dar stabtelėkime prie itin įdomių, ir literatams, ir lektologams aktualių minčių apie Thomo Mayne’o Reido knygas. „Specialistas knygoms girti“ šį nuotykių literatūros klasiką vertino kritiškai. Štai 1922 m. „Tėvynės balse“ visiškai suniekinęs Ksavero Sakalausko-Vanagėlio poeziją ir supeikęs prozą, vis dėlto daro išvadą, kad tie prozos teksteliai vaikams, „pradedant pažinti lietuvių buitį, yra geri pasiskaityti, daug geresni neg Mainrydo fantazijos ir svetimybės“ (R-20, p. 315). Mayne’o Reido meninė išmonė vertinama taip: „fantaziją, be abejojimo, miklina, bet ir depravuoja [griauna, naikina – paaiškinta Raštų pastabose. – K. U.], berniukai gauna visai klaidingo supratimo apie gamtą ir žmonių gyvenimo situacijas ir dar dabar bėgioja nuo tėvų, pasiėmę scizorikus [kišeninius peiliukus – paaiškinta Raštų pastabose. – K. U.], kovoti su indiečiais, medžioti buivolų, kurių (žmonių ir gyvulių) nė būti nebėra. Paviršutiniškumo kaltybė čia aiški“ (R-20, p. 342). Šios mintys pasakytos recenzuojant knygas Karo takais ir Išeiviai iš Transvalio, išleistas „Švyturio“ bendrovės serijoje „Jaunimo biblioteka“. Pagyręs pačią seriją, Vaižgantas apgailestauja, kad „iš spausdinamų 12 veikalų penki tomeliai yra vertimų iš Main Rydo“ (R-20, p. 341–342). Šio rašytojo, kaip ir šalia paminėtų Fenimore’o Cooperio, Gustavo Emaro, kūrybą Vaižgantas vadina „kliūčių romanais“ (gana įdomus terminas!), tokią lektūrą laiko paviršutiniška, oponuoja tiems, kurie vertina jos pažintinį turinį: esą tas turinys labai paviršutiniškas, lyg pro traukinio langą matomas. Ir čia pat pripažįsta, kad jaunimas tas knygas skaitys, kaip ir „mes kad skaitėme prieš 40 metų. Ir gerai darys, kad skaitys ir bent savo fantaziją lavins, nepasergėdamas psichologinių ir kitokių absurdų. Skaitys, nes paviršutiniškumas lektūrą padaro labai lengvą, nevarginančią, minties įtempimo nereikalaujančią“ (R-20, p. 343). (Visai šiuolaikiškas teiginys!) Recenzijos autorius labai prastai atsiliepia apie vertimo kalbą (vertė Kazys Puida), išvardija daugybę blogo vertimo pavyzdžių.

Tais pat metais ir tame pačiame leidinyje skelbtoje Mayne’o Reido Skalpų medžiotojų recenzijoje dar aistringiau samprotaujama apie nuotykių literatūros veikmę. „Hašišinis skaitymas – pradėjus negalima atsitraukti“ (R-20, p. 387). Argi ne vaizdus apibūdinimas?! „Aš esu įsitikinęs, jog tokia kinematografinė literatūra, kaip Main Rydo ir jam lygių, jei jų daug, daugiau duoda pragaišties jaunai sielai neg naudos. Bėga-veja-kaujas-skęstakeršija-klastas taiso – visa tai ir skaitytoją gena, gena vis tolyn, vargindami per ištisas dvi dienas. Margumas fabulos, greitumas įvykių neleidžia nė akimirkai sustoti, pagalvoti, atskiromis vietomis pasigėrėti. <…> Prie tokios lektūros pripratę jaunikliai tiesiog nebepaskaito rimto turinio knygos. Vadinasi, negalvoja patys, nesugeba nė kitų galvojimo sekti. / Visa laimė, kad mūsų literatūroje tos rūšies skaitymų nedaug. Tai ir esamieji gali būti net pageidaujami kitoms nuobodybėms atsverti. Retkarčiais“ (R-20, p. 387–388). Kaip matome, abi recenzijos baigiasi labai reikšmingomis išlygomis, kurios išduoda, kad Vaižgantas pastebi ir „kliūčių romano“ patrauklumą, privalumus. Beje, ar atkreipėte dėmesį, kad Mayne’o Reido knygas Vaižgantas laiko berniukų lektūra?

Apie lietuvių vaikų rašytojus

Kaip literatūros istorikas, Vaižgantas pateikė kai kurių lietuvių rašytojų „biografinius modelius“, juos rašydamas labiau rėmėsi „tikrais atsitikimais“, o ne rašytojų „sielos palikimu“4. Tokie „modeliai“ buvo skirti ir mums svarbiai rašytojai Šatrijos Raganai, o iš dalies ir Mašiotui. Vis dėlto pirmieji Vaižganto pastebėti vaikams skirti tekstai buvo iš Adomo Jakšto Dainų skrynelės (1894). „Tėvynės sarge“ (1898 m. Nr. 8) jis rašė: „Eilėse dėl mažų vaikelių“ vėl kitokia forma, minkšta, lipšni, rodos, per galvelę glostanti. Sunku išmislyti švelnesnę kalbą prieš kalbą „Klausimas vaikelio“, „Kur yra Dievas“, „Pikčiurna“. Trumpos, ale aiškiai pamokinančios. Kaip anų paminavotųjų dvasiško turinio eilių negal apleisti nei viena maldaknygė, taip šiųjų trijų – nei vienas elementorius, kurs, mokydamas skaityti, turi da dailinti prigimimą ir mokyti Dievo meilės“ (R-19, p. 72–73). Įdomu, kad šiame rašinyje pabrėžiama kūrinių raiška, forma. Šiaip jau daugeliu atvejų į vaikams skirtus tekstus Vaižgantas žiūri kaip į pedagogikos sritį. Šatrijos Raganos apysaką Vincas Stonis (1906) jis įvardija kaip „pedagoginį veikalėlį vaikams“, kaip „pavyzdį, kaip elgtis ir mokytis“ (R-14, p. 182). Įžvalgi mintis, kad šis kūrinys yra „lyg tąsa ar praplėstas tos pačios autorės „Į šviesą per ašaras“ – tas pats mažo berniuko veržimasis į mokslą“ (R-16, p. 174). Pedagoginiu straipsniu Vaižgantas laiko ir vaizdelį „Vyšnios“, bet ir stebisi, kad tokie dalykai yra meniški, be nuobodulio (R-16, p. 154–155). Vaižganto pastebėjimą, kad Vinco Stonio tekste įterptos keturios „istorijos pasakos“ pavartotos „tokioje pat rolėje, kaip de Amicis šventadienių pasakos „Cuore“ knygoje“ (R-16, p. 175), turi įsidėmėti būsimi Širdies įtakos lietuvių vaikų literatūros raidai tyrėjai. Ypač teigiamai, tik suabejojęs vienos kitos aplinkybės moksliniu tikslumu, Vaižgantas vertino Šatrijos Raganos Lietuvos senovės istorijos pasakas (1907) – esą nėra jokio patoso, perdėjimo (R-16, p. 174).

Teatriškumo, veiksmingumo požiūriu Vaižgantas vertino Sofijos Čiurlionienės pjesių rinkinį Vaikų teatras, ypač pagirdamas „Grybų barnį“ (R-20, p. 99–101), Antano Valaičio Vaikų sceną (1929). Ypač draugiška, išsami ir konkreti Vinco Vitkausko eilėraščių knygos Žiedeliai recenzija: „Ir forma dažnai lanksti, grakšti, aukštai iškylanti virš pedagoginės tendencijos“ (R-20, p. 222). Vis dėlto daugiausia Vaižganto dėmesio sulaukė Mašioto ir Antano Giedraičio-Giedriaus knygos. Tai suprantama – jie abu, o ypač Mašiotas, buvo aktyviausi to meto vaikų literatūros puoselėtojai.

Apie Praną Mašiotą: „specialistas vaikams kalbėti“

Vaižgantas buvo Mašioto (1863–1940) amžininkas, kone bendraamžis, Nepriklausomos Lietuvos laikais abu bendravo tiesiogiai. Su pasigėrėjimu aprašydamas 1923 m. Kaune švęstą Mašioto jubiliejų, Vaižgantas perpasakoja savo paties sveikinimo kalbą, kurioje ypač aukštino visuomeninį, pilietinį aktyvumą, teigė, kad, remiantis Mašioto 40 metų veikla, galima būtų „lietuvių pastangų istoriją nurašyti“ (R-15, p. 381). To paties jubiliejaus proga žurnale „Švietimo darbas“ Vaižgantas paskelbė publikaciją „Prano Mašioto bibliografija“, neapsiribodamas knygų sąrašu, bet ir apibendrindamas kūrybą. Vienas iš reikšmingiausių, jau ne sykį cituotų apibendrinimų toks: „Ar Pr. Mš. dailės kūrėjas? Greičiau ne. Bet jis sąžiningas nupasakotojas buvusių ar esamų dalykų; nupasakotojas ne nuobodžiam mokymuisi, tik įdomiam skaitymui. Pr. Mš. duoda dažnai tą patį mokslo dalyką, bet pavidale padailintos pasakos jaunutėms širdelėms pavergti ir jų atsidėjimui palaikyti. Geras, nenuobodus dėstytojas, pasakyčiau apie Pr. Mš. pasakas-nepasakas, nors nepaveja klasikinių pasakininkų – Anderseno ir kitų, ne taip sufantazuoja mokslinius dalykus kaip Julis Vernas. Visa, kas Pr. Mš. pasakojama, galima patikrinti“ (R-15, p. 387). Recenzuodamas švedų rašytojo Karlo Evaldo knygą, jo pasakas vadina „mašiotiškomis“, tačiau jose „daug talentingiau ir poetingiau apsakyti gamtos gyvybės veiksniai ir gyvūnai“ (R-20, p. 296).

Ar tai yra Mašioto kūrybos menkinimas, neigimas? Ne, greičiau sąžininga pastanga įžvelgti ir objektyviai įvertinti kūrybos prigimtį ir savitumą. Šią mintį paremia ir ankstėliau ar vėlėliau rašytos Mašioto knygų recenzijos. Vaižgantas pripažįsta Mašioto racionalumą, vertina kūrinių realistiškumą. 1916 m. recenzuodamas Mokslo pasakas Vaižgantas tiesiog šlovina Mašioto gebėjimą populiarinti mokslą, giria knygos kalbą. Mašiotas esą galėtų parašyti „gerą, įdomų fizikos mokslo vadovėlį“ (R-20, p. 57). Po poros metų aptardamas Mašioto pasakas, džiaugiasi, kad jose viskas sugyvinta, o „[k]alba gryna, taisyklinga, kaip paprastai Pr. Mašioto, ir vaikiškai mokslinga, o ne moksliškai vaikiška, destis dirbtinai vaikiška“ (R-20, p. 79). 1922 m. recenzuodamas pasakų rinkinį Sparnuočiai Vaižgantas samprotauja, kad Mašiotas savo pasakomis „daug ko skolinas iš svetimų. Bet tai daro ne vertimo reikalui, tik žaliosios medžiagos pasitiekdamas. Iš to jis jau kuria pats visai originalų dalyką. Iš svetimų Pr. Mašiotas tik mokosi, o ne jų įsitvėręs seka. Dėl to tokios savos tos Mašioto pasakos“ (R-20, p. 399). Deja, iš ko Mašiotas skolinosi ir mokėsi, nenurodoma. O štai jo kūrybos lietuviškumas, tautiškumas paaiškinamas: „Pr. Mašiotas mums senai aiškus savo pasakojimo talentu. Jis turi savo savotiškąjį stilių ir pasergėjimo talentą. <…> Žvirblis ar kas kitas paukščių – europietis, bet pas Mašiotą toli gražu jis ne internacionalas, tik lietuvis, lietuviškai įkyriąs ūkininkams“ (R-20, p. 399).

Mašioto racionalumas kaip vertybė pabrėžiamas 1922 m. recenzuojant realistinių apsakymų knygą Mano poilsis: „Tas pats trumpas specialisto matematiko logingas dėstymo būdas ir lyg specialisto gamtininko – konkretus“ (R-20, p. 348). Knygoje 24 kūriniai – „ir visi jie ne pasaka, tik dėstymas esamųjų mūsų gamtoje ir mūsų buityje dalykų“. Mašioto ypatybė – „visai nefantazijuoti. <…> Sakyčiau, tai labai sveika metodė: neerzinti per daug fantazijos, tik pratinti dairytis aplink ir pasergėti. / Pr. Mš. nemoralizuoja kaip Šmidas, vis dėlto dorina ir švelnina jauną savo klausytoją, žadina jame poetingumo, užjautimo, žmoniškumo jausmus ir kitką. Ir įtikina, nes viskas čia apčiuopiama, realu, piga patikrinti. / Pr. Mš. kalba rinktinė“ (R-20, p. 348–349). Realistiškumą Vaižgantas vertino ir recenzuodamas ne vieną verstinę knygą vaikams: Nikolajaus Rubakino Apsakymėlius iš gyvulių gyvenimo (1922), Eugenijaus Elačičo Pasakojimus iš gyvulių gyvenimo (1922), Maxo Geisslerio Taikųjį Adomėlį: vieno ežio istoriją (1929). O štai Wilio Vesperio Murziuko dienoraščio rankraštį sukritikuoja ir nerekomenduoja leisti ne tik dėl blogos kalbos, bet ir todėl, kad iš jos „nieko neišmoks mažiukai, tik suklys kai kur“, kad jo kūrinyje sunku atskirti „pasakiškumą nuo tikrumo“ (R-21, p. 428).

1925 m.
1925 m.

Turbūt paskutinis Mašioto kūrybos vertinimas – 1928 m. gegužės 27 d. Knygų vertinimo komisijai rašytas atsiliepimas apie rinkinį Būta ir pramanyta. Jis irgi labiau apibendrinantis nei analitinis. „Mašiotas scripsit! [Parašė Mašiotas. – K. U.] To gana. Jo sugebėjimas vaikams parinkti alegoriškai ar simboliškai pamokinančių pasakojimų, jo mokėjimas lietuviškai reikšti bet kurią mintį, savą ar svetimą, padaro tai, kad ir labai dar mažas pilietis jau gali naudingai skaityti iš Mašioto knygelių.“ Ir daro išvadą: „Knygelė visokeriopai rekomenduotina ir į knygynus, ir skaityti klasėje“ (R-21, p. 424).

Kaip matome, Vaižgantas itin vertino Mašioto kalbą, apskritai pasakojimą, adresato nuovoką. Tai taikoma ir šio rašytojo originaliajai kūrybai, ir vertimams. Taip pat Vaižgantas aiškiai įvardijo Mašioto vertimų strategiją. „Jis svetimus veikalus perkuria, ne verčia. Jo vertimai lietuviškos kalbos neužgauna. O žodingumas nepaprastas. Iš Mašioto knygelių vertėtų bet kam savo kalbos žodžių pasirankioti“, – rašoma Taikiojo Adomėlio recenzijoje (R-20, p. 228). Tiesa, recenzuodamas J. Vieros knygą Afrikos naujakuriai papriekaištauja, kad vertėjas praleido aprašymus, „pasitenkino tik akcija“ (R-21, p. 434). Beje, niekur nepaminima, kad Mašiotas nemažai knygų vertė iš tarpinės kalbos – gal todėl, kad tai buvo įprasta.

Vis dėlto gražiausias apibendrinimas išsprūsta recenzuojant Lagerlöf Nilso kelionių vertimą: „Kalbos atžvilgiu nedaug ką tegali prikišti. Ji gana taisyklinga, nors ne tokia sklandi, kaip Mašioto, specialisto vaikams kalbėti“ (R-21, p. 432).

Apie Antaną Giedrių ir pasakas

Mašioto kūrybą Vaižgantas gretino, o iš esmės (dažniausiai) priešino su Giedriaus (tikr. Giedraitis, 1892–1977). „Vienudu pačiu du tebevelka tą pačią naštą – vaikų aprūpinimą skaitymais. Pr. Mašiotas ir A. Giedrius tededa visą savo sielą ir sugebėjimą mūsų mažučiams, mūsų meilučiams. O tos sielos nevienodos. Pr. Mašiotas – gamtininkas; jo pasakojimai visai ne pasakos, tik pamokos apie gyvulius, augmenis, žmones, kaip ir kas jiems atsitinka. Giedrius – jau pasakininkas. Ir įdomus. Jis jau didesniems vaikams tarnauja. O abudu stilistai, kalbos žinovai. Iš jų ir dideli gali kai ko pramokti“ (R-20, p. 204).

Virš. dail. Kazys Šimonis. 1925 m.
Virš. dail. Kazys Šimonis. 1925 m.

Rašydamas apie Giedriaus knygas Vaižgantas susidūrė su besiformuojančiu reiškiniu – literatūrinės pasakos tolsmu nuo folkloro. Tiesa, net ir šiandien nesame reikiamai ištyrę ir apibrėžę šio svarbaus vaikų rašytojo kūrybos, kuri tikrai verta monografijos, jo vietos vaikų literatūros istorijoje. Vis dėlto gana aišku, kad Giedrius labiau plėtojo Anderseno ir Oscaro Wilde’o kūrybos liniją, brandino originaliąją pasaką. Ypač tai ryšku rinktinėje Sutemų šnekos (1925), kurią Vaižgantas aptarė vienoje iš plačiausių ir profesionaliausių savo recenzijų. Recenzentas iš karto kelia pasakų kilmės klausimą: „Autorius nė vienoje vietoje nepadeda mums susivokti, kaip jis šias pasakas surašė, iš kur pasiėmė siužetus.“ Toliau teigia, kad pusė pasakų pasiimta iš liaudies, „pusė prasimanyta“, ir kelia mintį, kad ne siužetų atitikmenys lemia kūrinių lietuviškumą, o pasakojimo būdas – „pradėjimai ir pabaigimai, simbolika, dorovė, liaudies filosofija, gyvenimo papročiai ir būdai“, išvardija, kurios pasakos tikrai „išgalvotos“, ir pateikia keletą svarių apibendrinimų: „A. Giedrius tad bene bus pirmas ir vienatinis šių dienų mūsų kūrėjas pasakininkas ir jo pasakos bene dėtinos yra aukščiau už visas klasikines, betgi tik verstines pasakas. Turi gi tautos savo pasakininkus. / Jei mano gautieji įspūdžiai būtų tikri <…>, tai „Sutemų šnekos“ būtų mums epochinis dalykas, literatūros istorijoje drąsiai imąs dar niekieno nepaimtą vietą, dėl to mielai sveikintinas ir uoliai skleistinas tarpe paaugusios jaunuomenės“ (R-21, p. 131–133). Taigi Vaižgantas juto Giedriaus intenciją kurti filosofinę, poetinę, alegorinę pasaką.

Vaižgantas parašė ir išsamią Giedriaus knygos Tautos pasakos (1928) recenziją, siejo ją su liaudies pasakomis, svarstė apie jų tautiškumą. „Tautiškas auklėjimas turėtų plačiai naudotis tautos pasakomis; jų mes turėtume daugybę prisispausdinti. / Atsirado tam pašauktas žmogus – Dėdė Giedrius <…> – tikras savo specialybės maniakas, mūsų tautos Afanasjevas“ (R-21, p. 191–194). Be abejo, turėtas galvoje rusų liaudies pasakų rinkėjas ir stilizuotojas Aleksandras Afanasjevas (1826–1871). Ar jis gretintinas su Giedriumi – abejotina. Tautos pasakos tikrai daug labiau nei ankstesnioji knyga remiasi folkloru, bet vis tiek tose pasakose labai daug individualaus pasakotojo balso, stilizavimo ir imitavimo. Įdomu, kad pastarąjį Giedriaus rinkinį Teodoras Šuravinas išvertė į rusų kalbą. Knyga Litovskije narodnyje skazki pasirodė 1930 m. su tomis pačiomis Kazio Šimonio iliustracijomis ir plačiu Konstantino Balmonto įvadu – tiesiog studija, kurioje žavimasi lietuvių liaudies pasakomis. Vaižgantas šią knygą recenzavo nė kiek nesuabejodamas, kad tai autentiškos liaudies pasakos (R-21, p. 303–304).

Giedriaus eilėraščių rinkinio Krisleliai recenzijoje irgi pabrėžiamas ryšys su liaudies kūryba: „Giedrius skanduoja sekdamas mūsų liaudies dainomis, ir tai jam itin sekasi: paėmęs skyrium eilutes, gali apsirikti ir palaikyti jas tikromis liaudies dainelėmis. Bet čia ir jų bejėgumas“ (R-21, p. 223). Kas tas „bejėgumas“, ne visai aišku. Simbolistinės, poetinės prozos knyga Nušviesti takai (1930) Vaižgantas abejoja, kaltina autorių vienodumu ir miglotumu – „ir visa knyga nežinia kam parašyta“ (R-21, p. 311). Nors dar sykį įvertina Giedrių kaip puikų stilistą.

Šiame kontekste įdomus į vieną recenziją (R-20, p. 349) įterptas Vaižganto pasakojimas, kaip jis suvokė, juto originaliųjų („išgalvotų“) pasakų reikalingumą. Jis prisiminė bendravimą su pusketvirtų metų mergaite – kaip, nemokėdamas pasakų, sekė jai pasakas apie kėdę, kėdės kojas… Esą pasakos apie karalaičius, mišką, zuikius jai buvo nesuprantamos, nes tų dalykų nebuvo mačiusi.

Knygų komisijos bendradarbis

„J. Tumas 1924 m.–1926 m. buvo artimas Švietimo Ministerijos Knygų ir Mokslo Priemonių Tikrinimo Komisijos bendradarbis recenzentas. Per tą porą metų jis recenzavo 66 veikalus, o per visą laiką (1924–1932) 70 veikalų. Kaip recenzentas jis buvo objektingas, punktualus ir greitas.“5

Minima komisija svarstė ir rankraščius, ir išleistas knygas, jos sprendimai buvo lemiami komplektuojant bibliotekas (tada vadintas knygynėliais), o tai, savaime suprantama, buvo finansiškai reikšminga leidėjams – aprobuotos knygos pirktos iš valstybės lėšų. Tad kildavo ir nepasitenkinimo. Pavyzdžiui, dėl to, kad recenzentai buvo įslaptinti6.

Taip pat verta atkreipti dėmesį, kad buvo svarstomos ne tik specialiai vaikams rašytos knygos. Iš šešiasdešimt keturių Raštuose skelbiamų recenzijų tik dvylika (iš dalies ir dar keli) Vaižganto recenzuotų leidinių buvo vadinamoji specialioji vaikų literatūra. Suaugusiųjų arba bendrojo pobūdžio knygų vertinimuose krinta į akis du dalykai. Vaižgantas labai palaikė antologijų ir chrestomatijų rengimą ir leidimą. „Ir iš viso antologijų spausdinimas yra labai pageidaujamas – jos populiarina poetus, kurių ištisų veikalų neturčiams nepiga gauti“, – rašoma apie poezijos rinkinį Amžiai ir dienos (R-21, p. 389). Entuziastingai įvertinta Juozo Tysliavos sudaryta suvalkiečių poezijos antologija Sūduva: „Tysliavos antologija – didelės pedagoginės vertybės leidinys. <…> Mes gi neturime pilnų antologijų nei chrestomatijų, o literatūros mokytis reikia, pavyzdžių pasiskaityti irgi reikia“ (R-21, p. 418). Antra, jam buvo labai svarbus moralinis knygų poveikis jaunai asmenybei. Atmesdamas Broniaus Vargšo romanus Katoržnikas ir Tėvynė Vaižgantas atkreipia dėmesį į jų pesimizmą: „Mokiniams skaityti tokie dalykėliai per anksti; jiem reikia šviesių vaizdų“ (R-21, p. 388). Vienoje recenzijoje vertintojas prisipažįsta, kad net „Dikenso vaikų kankinimo“ vaizdų jis nemėgsta, o Oliveris Tvistas, nors talentingas, bet pesimistinis, „anksti sudarąs nuomonę apie žmonių niekšybes“ (R-21, p. 399). Tiesa, pataisytą ir po trejų metų komisijai vėl pateiktą šio kūrinio rankraštį recenzentas laiko rekomenduotiną „tiek turinio, tiek kalbos atžvilgiu“ (R-21, p. 426). Nebeverta pridurti, kad vidinėse recenzijose Vaižgantas buvo toks pat griežtas kalbos vertintojas.

Iš specialiai vaikams skirtų knygų Vaižgantas labai adekvačiai įvertino Carlo Collodi Pinokio nuotykius, pažymėdamas, jog jie „su aiškia tendencija moralizuoti“, jog kūrinys „būtų įkyrus, kad ne juokingi nuotykiai, derinami medinukui. Siužetas labai keistas, dėl to ir įdomus“ (R-21, p. 417). O štai Lagerlöf knygos Mažojo Nilso kelionės vertinimas nustebina. Tai esąs „grynai švediškas veikalas“, jį skaityti yra „neproduktingas laiko eikvojimas“, vargu ar įmanoma priversti, kad „vaikas tris šimtus puslapių <…> paskaitytų skystimo kur ne kur teaptikdamas ką ne ką iš biologijos“. Stebimasi, kad „Lagerlöf galėjo parašyti taip įkyriai nuobodų, ištęstą veikalą – vaikams; jį tegali nugalėti pasišventėlis ar gerai užmokamas“; „Lagerlofės parašyta knyga negali būti bloga. Ji rekomenduotina, tačiau vyresniajai moksleivijai, gal net visai paaugusiems. <…> Pradžios mokyklai knyga neįmanoma“ (R-21, p. 431–433).

Virš. dail. Hewig Collin. 1934 m.
Virš. dail. Hewig Collin. 1934 m.

Vidinėse recenzijose Vaižganto palankiai įvertintos Mašioto išverstos Stefansono, Williamo Irwino, V. Durovo, J. Vieros ir kt. knygos. Viešai rašydamas apie Ferenco Molnáro Povilo gatvės vaikus, jis pripažįsta: „skaičiau su dideliu aistetiniu pasigėrėjimu“ (R-21, p. 232). „Chefd’oeuvre’as! Tokių pasaulio literatūra turi nedaug. Viskas čia originalu: stilius ir nuotykiai, nors siužetas paprastas: <…> Chef-d’oeuvre’as! Vaikams tinka“ (R-21, p. 435) – taip prasideda ir baigiasi danų autorės Karin Michaëlis Bebės recenzija. Toks entuziastingas vertinimas verčia suglumti: kodėl, dabar jau turėdami gausų danų kalbos mokovų būrį, vis dar nepasidomime autentišku šios knygos tekstu, jos likimu šiuolaikinėje skaityboje?

Vaižgantas mirė 1933 m., prieš pat pirmąjį lietuvių vaikų literatūros suklestėjimą, pakilimą. Galima tik įsivaizduoti, kiek įžvalgių recenzijų būtų sulaukusios naujos Petro Tarasenkos, Petro Babicko, Stepo Zobarsko, Prano Dovydėno, Petro Cvirkos ir kitų autorių knygos.

­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­_______________________________

1 Aleksandras Merkelis, Juozas Tumas Vaižgantas. Trečiasis (fotografuotinis) leidimas, Vilnius: Vaga, 1989, p. 329.

2 Vaižgantas, Raštai, t. 20, Vilnius: LLTI, 2010, p. 177–178. (Toliau straipsnyje šalia citatų iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto parengtų Vaižganto Raštų skliaustuose nurodomas tik tomas ir puslapis. Raštų rengėjai kiekvieno tomo pabaigoje pateikia pirminių šaltinių nuorodas, taigi prireikus galima juos susirasti.)

3 Aldona Vaitiekūnienė, Vaižgantas, Vilnius: Vaga, 1982, p. 23.

4 Ibid., p. 211–212.

5 Aleksandras Merkelis, op. cit., p. 349.

6 Plačiau apie tai žr. Genovaitė Raguotienė, Lietuvių vaikų lektūra 1918–1940 m., Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2001, p. 26–30.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2019 Nr. 3 (91)

 

Įžanginis

MUMS NEBEREIKIA

Straipsniai

MOKYTOJŲ VAIZDAVIMO POKYČIAI LIETUVIŲ VAIKŲ IR PAAUGLIŲ LITERATŪROJE

Juozo Tumo-Vaižganto 150-osioms metinėms

VAIŽGANTO VAIZDUOTĖS SUKURTO PASAULIO VAIKAI
VAIŽGANTO MOKYKLINĖ PASAKA („PARS PRO TOTO“)*

Mano vaikystės skaitymai

„GYVENK, LYG NEŽINOTUM, KAS YRA NIEKŠYBĖ“

Sukaktys

AMŽINASIS DARBĖNŲ MERAS (Minint Richardo McClure’o Scarry’io gimimo šimtmetį)

Atidžiu žvilgsniu

„Sukeisto“ keistumai, arba motinžudžio istorija
Ištraukti pūliuojančią rakštį

Bibliografija

2020 m. VAIKŲ LITERATŪROS DATOS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai