„Sukeisto“ keistumai, arba motinžudžio istorija

Lietuvių vaikų literatūra nuo seno pasižymi stipriais saitais su mitofolkloriniu paveldu. Nūdienos rašytojams jis – naujų personažų, temų, problemų šaltinis. Šiuolaikinius prozininkus jau kuris laikas itin traukia mitinės būtybės, retai kada vaizduotos klasikinėje vaikų literatūroje. Pastaraisiais dešimtmečiais vaikų kultūros lauke įsitvirtino kaukai, o šiuo metu pastebimas padidėjęs dėmesys laumėms. Laumė yra viena pagrindinių Vytauto V. Landsbergio knygos Iš gyvenimo laumių (2017) veikėjų, su laumėmis susiduriama Neringos Vaitkutės knygoje Klampynių kronikos (2018). Abiejuose kūriniuose, be kitų, plėtojamas ir laumvaikio motyvas, bet jis nėra svarbiausias. O naujausioje Kotrynos Zylės knygoje, mistiniame romane Sukeistas*, laumių vaikas atsiduria siužetinės kolizijos centre, yra ašis, apie kurią sukasi įvykiai. Išskirtinė jo vieta romane pabrėžiama ir pavadinimu Sukeistas, kaip autorė aiškino viename interviu, parinktu dėl artumo žodžiui „keistas“.

Šis žodis raktinis: keistumas – pirmas įspūdis, kurį kelia mitinis pasaulis, besiveriantis pagrindiniams romano veikėjams – šešiolikmečiams vienos Vilniaus dailės mokyklos moksleiviams Gabei ir Gedui, romano struktūroje atliekantiems pasakotojų vaidmenį. Keistumas yra visa apimantis, glūdintis ne tik turinyje, bet ir įvairiopai perkeltas į formą. Puikus autorės sumanymas sukeistinti Gabės ir Gedo pasakojimus, pateikiant juos ne vien tekstu, bet ir iliustracijomis, – taip jie raiškiau individualizuojami. Stilistinis pasakojimo autentiškumas kuriamas vartojant šiuolaikišką paauglių gatvės šneką – ekspresyvią, spalvingą ir ganėtinai žargonišką. Gabės pasakojimų kalba yra laisvai besiliejanti, tekstas išplėtotas ir pateiktas įprastu būdu – užima pagrindinę puslapių dalį, o iliustracijos Gabės mėgstama piešimo maniera plona kreiva pieštuko linija vienur kitur išvedžiotos puslapių paraštėse. Tuo tarpu Gedo pasakojimų puslapiuose iliustracijos rėžia akį storais teptuko potėpiais, būdingais jo dailės darbams, jos kėpso dviejų puslapių atvarto centre, o tekstas, lakoniškas, šiurkštus, sutrupėjęs į trumpus kapotus sakinius, yra nustumtas į paraštes. Dar vienas formos keistumas – rokiškėnų tarmė, kuria Gabės šeimoje kalba jos proseneliai. Tarmiška šneka suteikia papildomų spalvų kalbinei kūrinio faktūrai, bet jos vartojimas romano keistumų gausoje – lyg ir perteklinis. O štai kiekvieno skyriaus pradžioje pateikiami meteorologiniai vaizduojamos dienos duomenys (oro temperatūra, vėjo greitis, krituliai, sniego danga) – originalus rašytojos sumanymas, kurį irgi galima būtų priskirti prie formos keistumų, – pasirodė visiškai motyvuoti: šaltis, viesulas, gausūs krituliai mitiniame mąstyme įspėja apie sustiprėjusią mitinių esybių veikmę, o šiame romane, kaip ilgainiui paaiškėja, yra susiję su laumėmis.

Visą romaną rėpia mirties tema. Kas nutinka žmogui mirštant, kur jis atsiduria, ką patiria – į šiuos ir panašius egzistencinius klausimus atsakoma iš realybės keliantis į mistinę sferą. Pirmasis knygos skyrius baigiamas Gabės prosenelės, šeimoje vadinamos motute, mirties scena, kiek sutrikdančia Gabę keistu reginiu: pabalusiomis motutės lūpomis ropoja bitė, kuri, Gabei bandant nuvyti, išnyksta ore. Netrukus Gabė paklius į avariją, išvys virš savęs į baltą drobulę susisiautusią senę, kyščiojančią smailą liežuvį, pasijus tapusi bite, iš nežinia kur atsiradusio vėjo bus nunešta ant švytinčio stiklinio kalno viršūnės, kur išvys Rokiškio prosenelių sodą, už jo vartų – ilgą suolą, ant kurio drauge su kitais žmonėmis sėdės motutė, ten Gabė atgaus žmogišką pavidalą, tik jis bus perregimas kaip dūmai ar migla – knygoje atpažįstami iš lietuvių mitologijos perimti giltinės, vėlių, vėlių kalnelio, vartelių, suolelio ir kiti aną pasaulį reprezentuojantys vaizdiniai. Pro vėlių vartus Gabė nebus įleista, mat materialusis jos kūnas dar nemiręs, jis ligoninėje, prijungtas prie aparatų – koma. Gabė išmoks vėlės pavidalu keliauti tarp dausų ir gyvųjų pasaulio, stengsis sužinoti dabartinės savo būklės priežastį ir trūks plyš sieks vėl tapti gyva. O priežastis ir galimybė grįžti gyventi, kaip paaiškės, susijusi su Gedu.

Gedas – laumių vaikas, paliktas auginti žmonėms, sukeitus su tikruoju jų sūnumi. Kotryna Zylė kryptingai naudojasi mitologinių sakmių medžiaga: kaip ir sakmių laumiukai, jis išsirito iš pataluose palikto šiaudų ryšulio; yra deformuotos išorės – kuprotas, akys skirtingų spalvų; savotiškai prasikiša ir laumėms būdingas ryšys su vandeniu: ieškodamas privačios erdvės, kurios taip trūksta jo šeimai gyvenant bendrabučio kambary, įsikuria nebenaudojamuose dušuose. Tikrąją jo kilmę šešiolikmečiam Gedui atskleidžia bendrabučio kaimynė ragana baba Jadzė, bet vaikinas tai laiko kliedesiais. Tačiau keisti įvykiai, prasidėję Gabei ir Gedui tada, kai ėmė megztis artimesnis jų ryšys, ir sukrėtimas, pamačius į stulpą atsitrenkusią ir sniege gulinčią, jo manymu, žuvusią Gabę, verčia pasimetusį Gedą paklusti babos Jadzės raginimui nueiti prie upelės – gal laumės pagelbės. Persibraukęs upelės vandeniu akis, Gedas apstulbsta: „O aš netikiu tuo, ką matau. Nuogi kūnai. Siūbuoja nuo juosmens nutįsę papai. Jos pačiame ledinės srovės viduryje. Kojos kreivos, apžėlusios šlapiu kailiu. Plačios plikos subinės tupia tiesiai ant ledo“ (p. 131). Laumės atpažįsta savo vaiką, vedasi į olą po tiltu, kur jų buveinė, pasakoja sukeitimo istoriją, pas laumes Gedas išvysta ir tikrąjį jį auginusių žmonių vaiką Gediminą, šaukšteliu kelių laumių maitinamą iš dubenėlio ir, kaip sužinos vėliau, iki šiol tebežindomą. Tautosakoje labiausiai išskiriami du laumių išorės ypatumai: ilgi plaukai ir didelės krūtys. Sakmių, kuriose iškeliami atstumiantys laumių išorės bruožai, reta, dažniau pabrėžiamas jų jaunumas ir gražumas. Kotryna Zylė iš tautosakos perima tuos laumių bruožus, kurie, žvelgiant iš žmonių perspektyvos, atrodo atgrasūs, negana to, juos sutirština ir sukarikatūrina. Gedui sunku priimti dvigubą savo tapatybę, toliau jis linkęs likti su žmonėmis, bet saitų su laumėmis nenutraukia, lankosi pas jas, kad geriau pažintų. Situacija tampa dar sudėtingesnė, vėlės pavidalu pas Gedą atkakus Gabei: suvilgęs akis laumių duoto buteliuko vandeniu, jis mato ano pasaulio esybes, taigi ir Gabę.

Čia siužetas suka netikėta kryptimi, ir itin keista ima atrodyti etinė kūrinio pozicija. Tiesą sakant, žodis „keista“ šiuo atveju per silpnas. Trikdo ir diskutuoti su autore verčia laumių nužudymo, tiksliau, motinžudystės, siužetinė linija, į vieną mazgą surišanti romano temas ir problemas: mirties, tapatybės, santykio su kitokiais ir meilės. Prisimindami netolimą praeitį, Gabė ir Gedas nusprendžia, kad Gabei nutikusios keistenybės (balandžių apdergtas jos langas, senamiestyje vištų užpulta ir apdergta pati Gabė, galiausiai ožkos, užtveriančios Gabei, skubančiai į pasimatymą su Gedu, kelią, dėl ko Gabę kliudo slystanti karinė mašina) – tai laumių pastangos neleisti megztis jos ir Gedo meilės ryšiui. Gabė įsitikinusi, kad laumės – jos žudikės, bet iš tiesų tai subjektyvi merginos nuomonė: ožkų pavidalą prisiėmusios laumės Gabės nebadė, netrypė, tik neleido praeiti.

Netrukus atskleidžiamos tikrosios keistai surizgusių įvykių priežastys – tai, kas nutiko ir dar nutiks Gabei ir Gedui, buvo nulemta jiems gimstant. Į kūrinį įvedant tris likimo lėmėjas, plečiama mistinė sfera ir komplikuojama problematika. Užuominomis likimo lėmėjos prasitaria apie Gabės ir Gedo ateitį: Gabę išgelbėti gali tik Gedas, nužudydamas laumes arba mirdamas pats. Kadangi lėmėjos šaržuojamos (plaukuotos rubuilės vorės, virstančios į mažas rubuiles damutes, ciniškai žaidžiančias galia lemti), atrodo, kad toliau siužetas gali tapti komiškas. Antikiniams mitams prilygstantis lėmimas leistų sukti ir tragizmo link. Bet rašytoja renkasi sentimentaliai dramatišką siužeto vystymo kryptį.

Lėmimas nėra vienakryptis, jis – su tam tikromis galimybėmis. Jų pasirinkimas liudija veikėjų moralines nuostatas, tik gaila, kad kūrinyje nesileidžiama į gilesnius pasirinkimo apmąstymus. Gabė supranta, kad tapti gyva gali tik kito gyvybės kaina, bet troškimas gyventi toks stiprus, kad ši kaina jai – nė motais. Žinoma, Gedo mirties galimybę ji atmeta. Mirti dėl Gabės neketina ir Gedas. Tad be didesnių svarstymų abu renkasi laumių žudymą, kas romane traktuojama kaip Gedą heroizuojantis veiksmas. Deja, jis perdėm primena teroristinį aktą: Gabės pamokytas, sprogmenų prikimštą kuprinę vaikinas naktį įkiša į olą, pro kurią pats neseniai įlįsdavo pas laumes. Suprantamas Gedo noras grąžinti gyvenimą pamiltai merginai, bet keista, kad tai daroma be didesnės vidinės kovos, nesikankinant dėl primestos lemties ir tarsi niekad negirdėjus apie Dievo įsakymą „Nežudyk“. Sukrėtė Gedo sakinys: „Ryžtis žudyti padarus visai ne tas pats, kas ryžtis žudyti žmogų“ (p. 193). Svarbu ne jame glūdinti prieštara (juk Gedas savo kilme priklauso vadinamiesiems padarams) ir ne sprendimas, kokią tapatybę rinktis, bet požiūris į kitokius. Archajinėse visuomenėse žmonėmis buvo laikomi tik savieji, visi kiti, ypač kitokie, žmonių kategorijai nepriskiriami, šio požiūrio tąsa yra JAV gyvavęs rasizmas ar holokaustu baigęsis žydų žeminimas Europoje. Motyvuojant tariamų nežmonių skirtį, jie būdavo demonizuojami, jiems suversdavo piktadarybes. Analogiškai elgiasi ir Kotryna Zylė. Žinias apie laumes, kurių Gedas ir Gabė randa internete ir knygose, rašytoja pateikia selektyviai atrinktas – laumės traktuojamos tik kaip žudikės, o draugiškas jų sambūvis su žmonėmis, jų dovanos, pagalba nutylima. Informacijos, kaip laumes užmušti, Gedas ir Gabė neranda, ir tai atitinka tautosakinę tradiciją – lietuvių sakmėse laumės nežudomos. Be abejo, rašytojos valia vienaip ar kitaip modifikuoti pasiskolintus personažus ir kreipti siužetą, bet nepamirškim, kad siužeto vingiais yra išsakomos ir etinės nuostatos. Šiais laikais, kada itin garsiai kalbama apie toleranciją kitokiems, romane Sukeistas jie demonizuojami ir, prisidengiant lemties idėja, pateisinamas jų žudymas, net motinžudystė.

___________________________________

* ZYLĖ, Kotryna. Sukeistas: mistinis romanas. – Vilnius: Aukso žuvys, 2019. – 232 p: iliustr. ISBN 978-609-812039-4

Žurnalas „Rubinaitis“, 2019 Nr. 3 (91)