MUMS NEBEREIKIA

 

Paminklas Vaižgantui Svėdasuose. Skulptorius Bernardas Bučas
Paminklas Vaižgantui Svėdasuose. Skulptorius Bernardas Bučas

Vasaros pradžioje už du eurus ir keliasdešimt centų nusipirkau savo knygą Auginančioji literatūra. Storą, išleistą 2015 m. 600 egz. tiražu. Triskart atpigintą ir vis tiek tebedulkančią „Vagos“ knygynuose. Lietuvoje yra daugiau kaip tūkstantis mokyklų, daugelis turi bibliotekas. O iš viso bibliotekų Lietuvoje bene pustrečio tūkstančio. Štai tada ir švystelėjo galvoje vieno kūrinio pavadinimas – „Mums nebereikia“. Tai novelė iš Juozo Baltušio Parduotų vasarų. Rašytojo, kurio mums irgi nebereikia.

Rašau ne dėl šios konkrečios knygos lemties, o dėl jos sukeltų klausimų ar abejonių. Kodėl taip nyksta mūsų humanitarinės ir pedagoginės bendruomenės smalsumas, noras žinoti ir suvokti šiek tiek daugiau, nei reikalauja kasdienis darbas, noras išmanyti platesnį kontekstą. Ir ne vien vaikų literatūros reikalus turiu galvoje. Jau daugybę metų Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (žinoma, ir Lietuvių kalbos bei kitų institutų) mokslininkų knygos, net įdomiausi, novatoriški veikalai nepriimami į knygynus, nes jie esą visiškai neturi paklausos. Nepasiekia jie ir bibliotekų. O aš, mintimis šoktelėjęs į jaunystę, prisiminiau, kaip baigiamosiose klasėse kaimo mokyklos bibliotekoje radau ir noriai skaitinėjau šviesaus atminimo Vytauto Kubiliaus, Irenos Kostkevičiūtės ir kitų literatūrologines knygas. Taip taip – kiti laikai, kiti papročiai… O gal kas kita kitaip? Išgirdęs repliką, kad „Rubinaičio“ publikacijos mokytojams per sudėtingos, iškart puoliau save tikinti, jog tai atsitiktinė nuomonė. Bet gal simptomiška?

Niekaip nepalieka maudulys ir dėl šių metų IBBY Lietuvos skyriaus teikiamos Vinco Aurylos premijos už vaikų literatūros tyrimus, kritiką, sklaidą. Docentė Asta Gustaitienė pastaruosius keletą metų krikščioniškųjų vertybių aspektu analizavo naująją lietuvių vaikų ir paauglių literatūrą. Jos tyrimas paskelbtas kolektyvinėje monografijoje Krikščionybė ir šiuolaikinė lietuvių literatūra. Taigi vaikų ir paauglių literatūra kaip lygiavertė atsidūrė tarp kitų literatūros žanrų. (O juk šito mes atkakliai siekiame.) Tačiau ši studija minėtajai premijai nebuvo net nominuota. (Viešos nominacijos – naujosios valdybos priimta naujovė.) Vadinasi, nieko verta. Vinco Aurylos premija sumanyta pirmiausia kaip rašančiųjų apie vaikų literatūrą skatinimas. Toks skatinimas ypač svarbus jauniems, ateinantiems. Bet ir tiems, kurie užsimoja plačiau, – kaip kolegė Asta. Kiekvienų metų „Rubinaityje“ rastume vieną kitą publikaciją, vertą tos finansiškai kuklios premijos. Ką jau sakyti apie kituose, plačiau skaitomuose leidiniuose pasirodančias. Jeigu mums patiems, vaikų literatūros puoselėtojams, tokių tyrimų nebereikia, ar bereikės jų kitiems?

Šoktelėsiu prie svarbiausio šio numerio akcento – Vaižganto. Rugsėjo 1-osios sekmadienį, labai saulėtą dieną, atsidūręs Svėdasuose, stovėjau priešais šio rašytojo paminklą, 1937 m. sukurtą skulptoriaus Bernardo Bučo ir architekto Felikso Vizbaro. Akys krypo į saulės vis nutviskinamą postamento fasade įtvirtinto bareljefo fragmentą – prie knygos palinkusį vaiką. O juk Vaižgantas tada neturėjo vaikų rašytojo vardo! Tai gal jis taip pagerbtas už dėmesį vaikų literatūrai, už recenzijas, apskritai už jos palaikymą? Prieš 80 metų šito, matyt, reikėjo…

Kęstutis Urba

Žurnalas „Rubinaitis“, 2019 Nr. 3 (91)

 

Straipsniai

MOKYTOJŲ VAIZDAVIMO POKYČIAI LIETUVIŲ VAIKŲ IR PAAUGLIŲ LITERATŪROJE

Juozo Tumo-Vaižganto 150-osioms metinėms

VAIŽGANTO VAIZDUOTĖS SUKURTO PASAULIO VAIKAI
VAIŽGANTO MOKYKLINĖ PASAKA („PARS PRO TOTO“)*
VAIŽGANTAS – VAIKŲ LITERATŪROS KRITIKAS

Mano vaikystės skaitymai

„GYVENK, LYG NEŽINOTUM, KAS YRA NIEKŠYBĖ“

Sukaktys

AMŽINASIS DARBĖNŲ MERAS (Minint Richardo McClure’o Scarry’io gimimo šimtmetį)

Atidžiu žvilgsniu

„Sukeisto“ keistumai, arba motinžudžio istorija
Ištraukti pūliuojančią rakštį

Bibliografija

2020 m. VAIKŲ LITERATŪROS DATOS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai