MOKYTOJŲ VAIZDAVIMO POKYČIAI LIETUVIŲ VAIKŲ IR PAAUGLIŲ LITERATŪROJE

„Pokytis“ – pastaruoju metu itin madingas žodis. Bet pamatyti ar pamatuoti pokytį nėra lengva. Kaip rašė Justinas Marcinkevičius, „reikia atsigręžti atgal, kad pamatytum, kiek nuėjai ir ar iš viso eini“. Todėl atsigręžkime į XX amžių, kad pamatytume, kas pasikeitė XXI a. pradžioje.

XX a. mokytojai – autoritetai

Ilgai sukusi galvą išrinkau tris XX a. kūrinius, kurie tebėra skaitomi ir kuriuose, mano nuomone, mokytojų paveikslai yra ryškiausi.

Kazio Binkio pjesėje Atžalynas (1938) visa košė užverda per klasės auklėtojo išsiblaškymą – jis pasigenda šimto litų. Tai didelė suma, bet mokytojui Tijūnui ne pinigai svarbiausia. Jam svarbiausia, kas darosi jaunuolio, žengusio tą nelemtą žingsnį – pavogusio pinigus, – galvoje. Jis kolegoms aiškina: „Ir štai… viena iš tų jaunučių sielų priėmė nuodų. Ji dabar kankinasi, blaškosi. Jei skubiai nesuteiksi pagalbos – ji žus.“ Auklėtojas nusiminęs, kad auklėtiniui sužalota siela niekuo negali padėti. „Vagies“ prisipažinimą mokytojas laiko kone žygdarbiu, nes supranta, kokios didžiulės drąsos ryžtis tokiam poelgiui reikėjo. Vėliau, sužinojęs, kad Petras mokosi savarankiškai, mokytojas pasisiūlo vakarais pamokyti sunkių temų, žinoma, nemokamai. Piniginei atsiradus auklėtojas visų auklėtinių nuoširdžiai atsiprašo. Grąžindamas Petrui išsaugotą banknotą Tijūnas sako: „Pusę metų aš jį nešiojau kišenėj, ir jis man tartum deginte degino krūtinę nujautimu, kad jis ne man priklauso.“

Tijūnas ypatingas, nes yra iš tų mokytojų, kurie visą savo gyvenimą paskyrę mokiniams. Kaip sako gimnazijos direktorius, „[n]ė vienas mokytojas nėra tiek galvos guldęs už savo klasę. Jis žmogus vienišas, neturi artimųjų. <…> Per penkiolika darbo metų jis nė vieno cento nėra susitaupęs, nes visus likučius nuo savo kuklios mokytojo algos jis išleisdavo neturtingus mokinius bešelpdamas. Ir vakar, paėmęs iš kasos avansu šimtą litų, jis ruošėsi <…> sumokėti <…> už vadovėlius, kuriuos jis perka ir dalija nepasiturintiems savo mokiniams.“

Psichoterapeutė Genovaitė Petronienė sako, kad geras mokytojas turi pasižymėti dviem pagrindinėmis savybėmis – būti nuoširdus ir suprasti mokinius¹. Akivaizdu, kad Tijūnas kaip tik toks. Idealistas, besąlygiškai tikintis vaikų gerumu. Tai mokytojas iš pašaukimo. Auklėtiniai jį labai myli, nes jis labai geras. Literatūros ir teatro žinovas Dovydas Judelevičius daro pagrįstą išvadą, kad Kazys Binkis, „smerkdamas dvasinį sumiesčionėjimą, karštai pritaria gilios vidinės kultūros žmonėms – tokiems, kaip mokytojas Tijūnas, siuvėjas Žiogas ir Petras“².

Petro Cvirkos apsakyme „Vaikų karas“ (1935) mokytojas yra labai svarbus veikėjas. Literatūros istorikas mokytojo paveikslą šiame kūrinyje seniai pastebėjo ir įvertino jo svarbą: „Dar naujas reikšmingas dalykas šiame apsakyme – tai šviesus kaimo mokyklos mokytojo, gero pedagogo paveikslas. Apsakymo mokytojas gerai pažįsta vaikus, moka prie jų prieiti, juos paveikti.“³

Pirmiausia krinta į akis bevardžio mokytojo ramybė ir kantrybė. Štai įsismarkavęs trečiojo skyriaus neklaužada Mikė „pamato priešais save stovintį ramų mokytoją“. Ir kreipiasi šis mažybiniu maloniniu vardu „Mikuti“. Kai mažutė pirmo skyriaus mergaitė pasiskundžia, kad Mikė ją pastūmė ir į balą įmetė knygas, mokytojas „ramiu ir tėvišku balsu“ išrėžė netrumpą kalbą: „Kaip matote, jis ne vyras ir ne kavalierius. <…> Mikutis neturi geros širdies. <…> Mikė nelaimingas. Vaikai, padėkime jam… Jeigu jis jus nuskaus, nepykite, nesipriešinkite ir nusišypsokite jam. Pažiūrėsime, argi jau Mikė visai toks blogas vyras!“ Mikei ašarą išspaudžia mokytojo žodžiai: „Tavęs daugiau niekad nebausiu. Daryk, kas patinka. Jeigu esi vyras, prižadėsi sau, kad visuomet būsi geras.“ Kitą kartą garsiai pagyręs Mikės plunksnakotį, jo paties išdrožinėtą, ir rašyseną, mokytojas, atrodytų, visai pakeičia nenuoramą: „Matai, kai tik nori, gali visai geras vyras būti.“ Pastebėjęs, kas berniukui geriausiai sekasi, ir už tai jį keletą kartų pagyręs, mokytojas pasiekia tai, ko troško visi, – mažai kas besiskundė Mikės nuoskaudomis.

Bet, žinoma, didžiausią vaidmenį mokytojas suvaidino sniego karo įkarštyje. Tai, kas įvyko, mokytojas įvardija kuo griežčiausiai: „Taip galėjo pasielgti tik beširdis.“ Nusivylęs tęsia: „Aš matau, kad tau sunku pasitaisyt.“

Pirmąsias doros pamokas ir sunkią atsakomybės už priimtus sprendimus naštą mokytojas patiki patiems vaikams: „Mikutis tavo rankose, Juozapėli.“ Ir: „Juozapėli, tu dar kartą parodei esąs geros širdies. Manau, kad tai padės Mikučiui geriau kaip pati sunkiausia bausmė…“

Akivaizdu, kad mokytojas vaizduojamas kaip neginčijamas autoritetas. Jis puikiai pažįsta vaiko prigimtį ir žino, kad geriausiai pasimokoma iš savų klaidų, kartais, deja, skaudžių. Mokytojas tiki, kad iš prigimties žmogus yra geras, todėl tik gerumu stengiasi spręsti iškilusias problemas. Pasitikėjimas mokiniais ne tik užtikrina gerus tarpusavio santykius, bet ir skatina mokinių asmenybės brendimą.

Artėjant prie XXI a. būtina aptarti Vytauto Račicko apysakos Zuika padūkėlis (1985) veikėją, garsiąją prancūzų kalbos mokytoją Genovaitę Gruodytę, mokinių pravardžiuojamą Papūga. Anot kritikos, jos paveiksle išvengta „standartinės geibios filologės bruožų“⁴. Mokytoja Gruodytė padarė didžiulę įtaką Rimantui Zuikai – pagrindiniam veikėjui. Šeštokui įsimylėti mokytoją – ne pats įprasčiausias dalykas, bet Rimantui taip atsitiko, nes „Gruodytė ne tokius vyrus moka suvystyti…“ Mokytojos, o jų apysakoje gana daug, bet ypač Gruodytė, tapo pagrindine Zuikos ir jo geriausio draugo kalbų tema. Įsimylėjusiam Rimantui visas pasaulis pakvipo mokytojos nertinio kvapu – migdolais… Bet svarbiausia, kad ta meilė įkvėpė mokytis prancūzų kalbos. Iš nuostabos mokytoja net du kartus apalpo, bet buvo labai laiminga. „Štai ir suprask tuos mokytojus! Nesimokai – blogai, mokaisi – irgi blogai. Kokios vis dėlto jautrios mokytojų širdys. Išgirdo porą taisyklingų prancūziškų frazių ir apalpo“, – svarsto Zuika. Ištekėjusi už mokyklos direktoriaus, mokytoja Genovaitė labai pasikeitė: trumpi, kukliai sušukuoti plaukai ir jokio kuodo, vietoj geltono nertinio – solidus pilkas švarkas. Ir tarp suolų eilių kaip anksčiau nebebėgiojo it stirna. Kad mokytoja laukiasi, Rimantas nesuprato. O sužinojus iš nusiminimo net iškalti prancūzų kalbos žodžiai išsibarstė. „Chacun est l’artisan de sa fortune!“ („Kiekvienas yra savo laimės kalvis!“) – mėgstamas mokytojos Genovaitės posakis. Vadinasi, dažnai jį vartodama mokytoja skatina mokinius imtis iniciatyvos, nori, kad jie būtų aktyvūs, savarankiški, atsakingi. Nejučia darydama įtaką mokytoja keičia mokinių „judėjimo kryptį“, t. y. net didžiausias neklaužada pasikeičia į gera.

Mažo Meškučių miestelio mokytojams dėmesio apysakoje netrūksta. Juk jie gyvena toje pačioje bendruomenėje. Mokytojai labai tikroviški, jie nėra šventi angelėliai, kiekvienas su savo trūkumais ir mielais bruožais. Bet mokytojų ir mokinių santykiai gana draugiški, grįsti pagarba ir pasitikėjimu.

Akivaizdu, kad aptartieji mokytojai pirmiausia vaizduojami kaip moraliniai autoritetai. Jiems rūpi ne vien ką mokiniai išmoks, bet, visų pirma, dvasinės jų vertybės. Svarbiausias mokytojų tikslas – kurti ir formuoti vaikų asmenybes. Mokiniai gerai jaučia įtaką, kuri tarsi skatina augti, atsinaujinti. Autoritetą mokytojai įgyja gerumu, žmoniškumu, teisingumu, pagarba ir meile vaikams. Tai mokinius patraukia ir atveria jų širdis.

XXI a. mokytojai – nuo demonų iki draugų

XXI amžius dar tik įsibėgėja. O stengiantis įžvelgti mokytojų vaizdavimo pokytį kūrinių atrankos kriterijai nebuvo tokie aiškūs… Pirmiausia dėmesį patraukė 2014 m. leidyklos „Alma littera“ jaunimo literatūros konkurso laimėtojas – Akvilinos Cicėnaitės romanas Niujorko respublika (2015). Vaikų literatūros istorikai pažymi: „Bene pirmą kartą šiuolaikinėje lietuvių paauglių prozoje taip plačiai atskleidžiamas mokyklos pasaulis: vaizduojami Vilniaus mokyklos septintokai, jų santykiai, brendimo pojūčiai, paaugliška draugystė.“5 Dėsninga, kad knygoje vaizduojama ir nemažai mokytojų. Viena – kaip reta atgrasi. Pačioje kūrinio pradžioje pagrindinę veikėją Beatričę iš svajonių apie Niujorką į tikrovę sugrąžina mokytoja Gaidienė, it kokia Džomolungma stūksanti priešais, rankomis įsisprendusi į šonus: „Iš už milžiniškų akinių rėmelių blykčiojo vištiškos akys, o iš nasrų veržėsi pragaro liepsnos. Akivaizdu, kad Gaidienė jos nekentė. Šis jausmas buvo abipusis. Tiesą sakant, Gaidienė nekentė daugumos mokinių ir jų tėvų. Nekentė ji ir savo kolegų, ir viso kito.“ Mergina buvo įsitikinusi, kad „savo daugiabučio sandėliuke šalia dėžės bulvių ir trijų dešimčių stiklainių su raugintais agurkais Gaidienė yra įtaisiusi viduramžiškų kankinimų įrenginių skaičiuoti nemokantiems septintokams“. Niekas nenorėdavo būti paliktas po pamokų r spręsti uždavinių iki septintos vakaro, o gal net ir vidurnakčio. „Gaidienė vis tiek kartais nakvodavo mokykloje, o naktimis, kaip kažin ką, gėrė septintokų kraują.“ Ši „rėksminga ir bjauri“ višta Gaidienė mokiniams kėlė siaubą.

Supažindinta su tokia įspūdinga asmenybe, buvau, ko gero, ne vienintelė, iš to laukusi ko nors ypatingo. Tačiau teko nerti į daugybę kitų situacijų, o prie Gaidienės grįžtama tik kūrinio pabaigoje, kur paaiškėja, kad ši mokytoja išeina į pensiją. Mokiniai lengviau atsikvėpė, nes jau manė, kad „Gaidienė veikiausiai niekad nemirs. Ji it kokia niekaip neišraunama piktžolė, tarsi piktasis Koščėjus, o šis, kaip žinia, buvo nemirtingas.“

Akivaizdu, kad šios mokytojos demonės paveikslas šaržuojamas, o blogumas hiperbolizuojamas, bet neapykantos priežastis nepaaiškinama. Galima numanyti, kad tai pačios mokytojos nejautrumas, nemeilė, nepagarba mokiniams. Neužsimenama ir kaip santykiai klostėsi atėjus naujai mokytojai.

Į istoriką pravarde Mažulis niekas rimtai nežiūrėjo. „Tai buvo pasaulyje liūdniausių akių storulis raudonais skruostais ir kruopščiai užšukuota plike.“ Eidamas krypuodavo išdidžiai nešdamas pilvą lyg ordiną. „Jo veidas visuomet panėšėdavo į nuskriausto vaiko.“ „Jis vis dažniau bėgdavo iš savo paties pamokų. Mokinių bijojo labiau nei tie jo.“ „Iš jo veido buvo akivaizdu, kad jis norėtų būti ne čia, o kur nors toli. Geriausia – Pietų pusrutulyje.“

Biologijos mokytoja, pravardžiuojama Paskenduole, „buvo panaši į prisikėlusią mumiją, ilgais pelenų spalvos plaukais ir baltu numirėlišku veidu. Net jai praėjus šleifu nusidriekiantis kvapas primindavo šlapios žemės, dumblo ir seno vandens mišinį. Ji buvo panašesnė į vaiduoklį iš apleisto malūno, o ne į mokytoją.“ Per anatomijos pamoką ji turėjo pasakoti apie tai. Mokiniai abejojo, ar mokytoja išdrįs. „Kaip ir reikėjo tikėtis, Paskenduolė pavojingąjį skyrių praleido.“ O nusivylusius mokinius greitai nutildė: „Ar kas nori kuolo už drausmę?“ Kuolo niekas nenorėjo. Paskenduolė buvo labai nuspėjama.

Užtat klasės auklėtoja Volkova ne iš kelmo spirta. Ši garsiakalbė ir geraširdė „šalčiausiomis žiemos dienomis per rusų kalbos pamokas savo auklėtinius vaišindavo pačios keptomis riebiomis spurgomis ir saldžia, stipria arbata“. Auklėtoja tvirtai laikė klasę, pagrasindavo dvejetais už elgesį. Nors „jos rusišką akcentą kartais būdavo sunku suprasti“, mokiniai ją gerbė.

Kad ir kokios įspūdingos personos, šio romano mokytojai vis dėlto lieka fone, tai antraeiliai veikėjai. Dauguma sėdintys ne savo rogėse, negerbiantys mokinių ir jų pašiepiami. Mokytojai akademines žinias iškelia aukščiau visko, daugumai nerūpi, kaip vaikai jaučiasi, o šie turi daugybę problemų. Paaugliai nori, kad jų nuomonė būtų išgirsta, kad į ją būtų atsižvelgta, kad ji būtų suprasta. Romano veiksmas prasideda pirmą rudenį, kai šalis tapo nepriklausoma, vėliau vaizduojami Sausio įvykiai, dar ir todėl visi sutrikę, o tai konfliktus, be abejo, paaštrina. Bet vis dėlto atrodo, kad be mokytojų šis kūrinys mažai ką prarastų…

Kiek jaunesniems skaitytojams skirtose knygose apie Domą ir Tomą populiarusis, linksmasis rašytojas Tomas Dirgėla irgi skiria dėmesio mokytojams. O kaipgi kitaip, jei veiksmas vyksta Miestamiesčio miesto Miestiečių mokykloje. Viskas joje būtų gerai, jei ne… mokytojai, kurie, kaip ir visose mokyklose, dažnai tik trukdo. Knygoje Domas ir Tomas. Dingusios šluotos byla (2016), kritikų apibūdintoje kaip „detektyvo parodija“⁶, apgailestaujama, kad mokytojai „prie lentos pakviečia kaip tik tada, kai pamokai būni nepasiruošęs <…>. Arba dar blogiau – kai nusiperki kolos su nuolaida ir prieš pat pamoką supranti, kad tavo kelnės šlapios, nes buteliuko dugnas buvo įskilęs… Negana to, po pamokos Jono Valančiūno ūgio mokytoja pakviečia žemiausią klasės mokinį valyti lentos.“ Mokytojai kelia ir kitokių problemų. Pavyzdžiui, „vos pabandęs pagerinti bėgimo koridoriumi rekordą, išgirsi neaišku iš kur prie tavęs išdygusios mokytojos pastabą: Nebėgiooooot!!!!!“ Vos prisėdęs ant palangės „ilsėtis gali tik iki tol, kol priėjusi ta pati mokytoja pamėgins susprogdinti tavo ausų būgnelius: Ant palangės nesėdėėėėėėt!!!!!“ Štai tokiai mokyklai vadovauja direktorius Liudas Mėmė. Jis turi vieną keistą įprotį – įsikišti pirštą į nosį ir jį nuolat sukinėti. Kadangi anksčiau vadovavo zoologijos sodui, kartais jis susipainioja, pavyzdžiui, per mokyklos radiją paskelbia, kad kitą dieną mokykloje apsigyvens keletas egzotinių gyvūnų, ir tik išgirdęs vaikų klyksmą pasitaiso, kad kiekvienas mokinys privalo atsinešti į mokyklą po laikraštį. Ir taisydamasis suklysta, todėl vėl turi pasitaisyti. Direktoriui kilo mintis, kol bus surasta dingusi šluota, iškloti mokyklos grindis laikraščiais. Sumanymas buvo įgyvendintas, o mokytojai tą situaciją panaudojo kuo puikiausiai: kiekvienas skyrė su tais laikraščiais susijusias užduotis. Esu tikra, kad tik mokytojai atkreipia dėmesį į šį epizodą, nes integruotas, patirtinis ir panašus mokymas šiuo metu yra ant bangos. Bet svarbiausia, be abejo, yra tai, kad surasti dingusią šluotą direktorius patikėjo 4b klasės mokiniams Domui ir Tomui. O šie direktoriaus nenuvylė.

Antroje ciklo knygoje Domas ir Tomas. Mokyklos vaiduoklio mįslė (2017) pasakojama, kaip kartą mokykloje apsigyveno vaiduoklis, krečiantis įvairiausias eibes. Iš pradžių direktorius veikė pats, bet, kai keptuve trinktelėjo ne vaiduokliui, o inspektoriui Kukulaičiui per galvą, vėl prireikė garsiųjų detektyvų pagalbos, nes jeigu direktorius nesugebės vaiduoklio atsikratyti, mokykla tiesiog bus uždaryta, o ir kai kurie „tėvai ketina paduoti direktorių Mėmę į teismą, nes jis nepalaiko mokykloje tvarkos“. Pats direktorius nuo vaiduoklio nukentėjo labiausiai: ant galvos užvirto kibiras šaltibarščių, dingo „Opelis“, buvo išdaužtas kabineto langas, dokumentai išmėtyti po visą patalpą, galų gale jis pats surištas buvo įgrūstas į spintą. Atrodytų, kad vargšas direktorius pasmerktas būti atleistas, bet sumanieji detektyvai prisikasa iki tiesos. Paaiškėja, kad planą su vaiduokliu sugalvojo matematikos mokytoja Trikampytė, ta pati, kuri sugadino autobusą, kai mokiniai lankėsi Didmiestyje (kn. Domas ir Tomas. Išklerusio autobuso detektyvas).

Nors direktorius vaizduojamas tikras mėmė, tai yra apykvailis ir žioplys, man jis atrodo geraširdis, išsiblaškėlis naivuolis, nuolat pakliūvantis į kuriozines situacijas. Jam labai rūpi mokykla, jis pasitiki mokiniais, o tai, kaip matome, ir lemia sėkmę. Nors šaržuojamas, direktorius nusipelno skaitytojų (bent mano) simpatijų. Pripažinti problemą ir jai spręsti į pagalbą kviesti kitus juk ne silpnybė…

Ir dar vienas naujosios paauglių literatūros kūrinys – Domo Ausčio Mergiotė ir miražas dovanų (2018). Jame vaizduojami keli mokytojai, kurių viena yra pagrindinė veikėja. Tai anglų kalbos mokytoja Simona, lydinti grupę mokinių į pasaulinės geografijos olimpiados finalą Peru sostinėje Limoje. „Ji tik šiemet baigė edukologijos universitetą ir pradėjo dirbti jų mokykloje. Anglistė buvo reikli, bet šmaikšti ir teisinga. Mokiniai ją mėgo dėl linksmo būdo. Dauguma mokytojų turėjo pravardes, o ją vaikai tarpusavyje vadino tiesiog Simona.“ Nuotykiai prasidėjo, kai penki mokiniai su mokytoja Simona pakliuvo į nagus tarptautiniams nusikaltėliams, užsiimantiems prekyba žmonėmis, inkų relikvijų vagystėmis ir kontrabanda. Paaiškėjus, kad pagrobtajai grupei gresia mirtinas pavojus, teko bėgti. To, ką belaisviai patyrė nepažįstamame krašte, džiunglėse, trumpai nupasakoti neįmanoma, bet gyvi jie liko pirmiausia Simonos dėka. Supratusi, kad atsako už penkių vaikų gyvybę, mokytoja parodė itin stiprų charakterį. Nors buvo sutrikusi ir bijojo ne mažiau nei vaikai, ji elgėsi be galo drąsiai, ryžtingai, išdidžiai, pirmoji stojo prieš kliūtis. Jei būtų galėjusi, būtų pasiaukojusi nedvejodama. Kartais slėpdama ašaras ramino ir drąsino vaikus, didvyriškai gynė auklėtinius nepaisydama didžiulio nuovargio. Kitaip ir negali būti, kai esi vienintelė vaikų viltis ir ramstis. Mokytojos atkaklumas, dvasios stiprybė išgelbėjo nuo persekiojančių mafiozų smogikų. Rūpestingoji Simona mažai ką išmanė apie džiungles, krioklius, pelkes, bet slėpė nerimą ir net paniką. Ji atvirai rodė, kaip didžiuojasi savo auklėtiniais, šitaip kurstė jų pasitikėjimą savimi ir vienas kitu, ragino įveikti vidinę baimę ir neprarasti vilties. Mokiniai tai įvertino: „Mokytoja Simona! Kokia jūs šaunuolė! Jūs pati geriausia mokytoja pasaulyje!.. Ir pati drąsiausia!..“ Vargu ar kas pavydėtų tokių nuotykių, bet esu tikra, kad mokytoją kaip Simona – mokytoją draugę – norėtų turėti dauguma mokinių.

Kelios įžvalgos

Ko gero, laikas daryti išvadas. Manosios būtų tokios: atsigręžusi pamačiau, kad nueita dar ne taip ir toli: mokytojų vaizdavimo pokyčiai kol kas nėra itin ryškūs, nors ir patys mokytojai, ir požiūris į juos keičiasi. Mokytojo vaizdinį literatūroje labiausiai lemia asmeninės veikėjo savybės.

Prie aptartų kūrinių pridėję dar vieną kitą galėtume daryti išvadą, kad mokytojų ir mokinių santykiai pasikeitė, nes veiksmas vis dažniau vyksta nebe kaime, o mieste. Akivaizdu, kad mažoje bendruomenėje gyvenančių mokinių ir mokytojų ryšys glaudesnis, santykiai artimesni, mokytojų įtaka didesnė.

Naujojoje paauglių literatūroje vaizduojami mokytojai dažnai nebe autoritetai. Jie nebėra mokinių likimo kalviai.

Šio amžiaus kūriniuose daug akivaizdesnis yra jaunų ir pagyvenusių mokytojų paveikslų skirtumas. Jaunieji – ryškesnės, spalvingesnės asmenybės. Patraukliausi mokytojai apdovanoti tokiomis savybėmis kaip draugiškumas, linksmumas, pagarba ir pasiaukojimas. Mokiniams nepatinka nuobodūs, pikti, neigiamas emocijas rodantys ir labai griežti mokytojai.

Kad ir kaip būtų, pokytis amžiui įsibėgėjant neišvengiamai bus ryškesnis. Nors keisis mokytojo vaidmuo, keisis ir mokytojų bei mokinių santykiai, tikiuosi, vaikų ir paauglių literatūroje mokytojai bus svarbūs veikėjai, be abejo, gerąja prasme.

_________________________________

¹ „Pačios svarbiausios mokytojo savybės“, prieiga per internetą: https://gyvbudas.lrytas.lt/psichologija/2015/08/20/news/pacios-svarbiausios-gero-mokytojosavybes-3069057/.

² Dovydas Judelevičius, „Kazys Binkis – dramaturgas“, in Kazys Binkis, Generalinė repeticija, Vilnius: Vaga, 1965, p. 13.

³ Vytautas Galinis, Petro Cvirkos apsakymai, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1954, p. 102.

⁴ Kęstutis Urba, Auginančioji literatūra. XX a. lietuvių vaikų literatūros tyrimai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015, p. 225.

⁵ Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė, Kęstutis Urba, Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai. Reikšmingiausių lietuvių autorių knygų vaikams ir paaugliams katalogas, Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka; IBBY Lietuvos skyrius, 2017, p. 39.

⁶ Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė, „Kas yra laimė? (2016 m. pasakinė proza)“, Rubinaitis, 2017, Nr. 1 (81), p. 8.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2019 Nr. 3 (91)