Ištraukti pūliuojančią rakštį

 

Virš. dail. Kamilė Bėkštaitė-Dirsienė
Virš. dail. Kamilė Bėkštaitė-Dirsienė

Suomių rašytojos Nadjos Sumanen apysaka Rembo* tarsi nebūtų didelis atradimas ‒ probleminės psichologinės literatūros, ypač verstinės, paaugliams Lietuvoje turime daug ir įvairios. Dalis skaitytojų, spėju, ją mėgsta ne mažiau, nei kita dalis ‒ pramoginę nuotykių literatūrą. Vis dėlto norėtųsi atkreipti dėmesį būtent į šią knygą. 2015 m. ji laimėjo suomių vaikų ir jaunimo literatūros premiją „Finlandia Junior“ ir nugalėjo leidyklos „Otava“ jaunimo romanų konkurse. Pagal ją pastatytas spektaklis. Džiugu, kad versti apysaką patikėta patyrusiai vertėjai Aidai Krilavičienei, kuri knygai išėjus gavo Adomo Druktenio premiją už meniškiausią 2018 m. knygos paaugliams vertimą. Nenuostabu: tekstas pulsuoja gyvybe, pasakojama pirmuoju asmeniu, taigi išgirstame natūraliai perteikiamą beveik penkiolikmečio pagrindinio veikėjo Rembo balsą. O Rembo anaiptol nėra lengvas paauglys…

„Ar aš jaučiau, jog esu kitoks? Nejaučiau. Aš buvau kitoks. Gal todėl nuo pat pradžių mokykloje viskas klostėsi keistai“ (p. 11), ‒ taip apie save kalba Rembo. Jo net vardas neįprastas: nežinia kodėl mama jį pavadino garsaus XX a. devintojo dešimtmečio filmo personažo vardu, tad juo pašauktas negali išvengti aplinkinių dėmesio ir jaučiasi, tarsi į jį būtų projektuojami su herojaus charakteriu susiję lūkesčiai. Tačiau Rembo ‒ kitoks. Jis ‒ „asp. vaikas“ (knygoje nepaaiškinama, bet numanome, kad tai galėtų būti Aspergerio sindromas), jam nustatytas ADHD (šią santrumpą išnašoje paaiškina vertėja – tai aktyvumo ir dėmesingumo sutrikimas), tad vartoja vaistus ir yra „integruotas mokinys“ ‒ lanko pamokas kartu su kitais. Rembo žiūri į tai su ironija: „Šventas integravimo tikslas ‒ sunkųjį elementą nugramzdinti į paprastą masę <…>. Iš tikrųjų integracija reiškė nepageidaujamo individo buvimą tarp priešiškai nusiteikusių, o neretai ir nepalaikančių bendraamžių bei mokytojų. Bet aš tarp jų neištirpau ir normalus netapau. Užtat pradėjau suprasti, kad normalumas tėra samprata, kurios prasmė sukuriama kaskart kitaip, nelygu, kas ją kuria“ (p. 9).

Apysakos autorė ‒ ne tik rašytoja, bet ir psichoterapeutė, dirbanti su panašių problemų turinčiais vaikais ir paaugliais, tad veikėjo charakteris kuriamas itin apčiuopiamai. Autorė neturi tikslo susitelkti vien į tam tikrų ADHD nulemtų savybių ir namų aplinkos, kuri anaiptol nėra palanki augti (Rembo mama serga depresija), vaizdavimą savaime, t. y. kad parodydama, su kokiais iššūkiais tenka susidurti tokiems paaugliams, sukeltų empatiją. Taip, empatiją knygos veikėjui pajunti, tačiau būtent dėl to, kad jis, nors pristato save kaip kitokį, ilgainiui atsiskleidžia kaip paprastas paauglys: jam reikia bendraamžių draugijos, šeimos, kurioje jaustųsi saugus, kad ir kaip ironiškai žvelgtų į suaugusiuosius, galiausiai ima busti jo seksualiniai potyriai, su kuriais, kaip ir kiekvienam paaugliui, dar nelabai aišku, ką daryti. Net savo vardą ‒ Rembo ‒ jis tam tikra prasme pateisina: fiziškai gal ir nėra stiprus, bet tvirto charakterio, nuo vaikystės įpratęs pasirūpinti ne tik savimi, bet ir sergančia, beveik nesidominčia namais mama. Vasara, praleista vasarnamyje pas mamos draugo tėvus, pakeičia ne tiek jį patį, kiek jo požiūrį į žmones: nepatiklumą, priešišką ar ‒ geriausiu atveju ‒ ironišką žvilgsnį ir kalbėjimą (atidesnis skaitytojas, veikiausiai jau nebe paauglys, o literatūros specialistas, pastebės, kad kinta ir pasakojimo stilius, ironiją nustelbia lėtesnis, ramesnis kalbėjimas, atsiranda vaizdingų gamtos aprašymų) keičia suvokimas, kad jis kažkam nuoširdžiai rūpi, o su kitais galima sukurti artimą ryšį. Anksčiau Rembo labiau kreipdavo dėmesį į žmogaus išvaizdos detales ar elgesį „čia ir dabar“, bet ilgainiui ima gilintis į charakterį, analizuoti elgesio priežastis, bandyti suvokti, kas tam žmogui galėjo nutikti praeityje. Tad kokie žmonės supa Rembo?

Pirmiausia, artimiausias jam žmogus ‒ mama. Iš pradžių atrodo, kad jie tik egzistuoja šalia vienas kito. Rembo mama serga depresija. Ji beveik nesirūpina namais. Iš paauglio pasakojimo suvokiame, kad jie labiau primena landynę, dvokiančią neišneštomis šiukšlėmis („Tai buvo rūgštus pieno, kažkada išlieto ant virtuvės linoleumo, ankstesnių mamos draugužių cigaretėmis pradeginto sofos aksomo ir neskalbtos patalynės dvokas. Aš jau seniai nieko nekviečiau užeiti pas mus“, p. 15). Mama geria antidepresantus, kartais jaučiasi geriau, kartais patiria atkryčių. Rembo, kad ir kokia atsaini atrodytų jo kalba, baiminasi, kad mamai pablogės tiek, jog ji nusižudys, ‒ tuomet jis liktų visiškai vienas (tėvas berniuko atsižadėjo dar negimusio). Rembo nepatikliai žiūri į nuolatos atsirandančius ir pradingstančius vyrus ‒ atrodo, mama nesugeba užmegzti ilgalaikių santykių („Visi mamos draugai buvo panašūs į graužikus“, p. 15).

Vasarnamyje mamos liga vėl paūmėja, ją tenka vežti į ligoninę. Tad Rembo ten lieka vienas su žmonėmis, kurie su juo nėra susiję giminystės ryšiais: vos prieš metus mamos gyvenime atsiradusiu Ristu (Rembo jį vadina Žiurke), jo tėvais Erkiu ir Anike ir keturiolikmete Risto dukterėčia Lyna, kuri neatrodo sužavėta, kad vasarą teks leisti pas senelius. Šių žmonių santykiai primena ežerą, šalia kurio stovi vasarnamis: galbūt iš išorės atrodo gražūs, tačiau gelmėse slypi daug paslapčių. Atvirai nepasitenkinimą, susierzinimą, priešiškumą rodo tik paaugliai, o suaugusieji, regis, yra išmokę išgyventi neigiamus jausmus savyje arba netgi jų nepripažinti. Pavyzdžiui, tik vėliau paaiškėja, kodėl taip keistai ‒ lyg nustebę, lyg sutrikę ‒ reagavo Risto tėvai, sūnui pasirodžius jų vasarnamyje su Rembo ir jo mama. Ne dėl atsivežtų nepažįstamųjų, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ristas pas tėvus metų metus nesirodė po to, kai pralošė visas jų santaupas ir šie vos neprarado vasarnamio. Risto mama Anikė, lyg niekur nieko taip svetingai atvėrusi savo namų duris tarsi iš dangaus nukritusiai trijulei, iš tiesų, anot Lynos, „stengiasi visiems patikti, ir jeigu tie, kuriems nori patikti, paprieštarauja, vargšelė eina iš proto, nes jau nežino, kam patikti“ (p. 133). Lynos lūpomis čia prabyla jos mama ‒ vyresnioji Risto sesuo, anuomet išsigandusi prarasianti savo palikimo dalį. Atrodytų, Lyna gyvena viskuo aprūpinta, tačiau jai labiausiai trūksta tėvų šilumos. Ji pastebi, kad šeimoje ne viskas gerai: „Mūsų namuose… na, kaip ledo kubelių automate. Mama su tėčiu bendrauja velniškai šaltai. Mama jo visai nemyli, o jis nenori to suprasti. <…> Tėtis užsimano kepsninės mėsai čirškinti, mama tampa vegetare. Tėtis ima domėtis vynais, mama nuo tol geria tik žaliąją arbatą. <…> Mama vis skundžiasi, kad neturi sau laiko tiek, kiek reikia. O tėtis nieko nesako, tik šniokštuoja iškišęs liežuvį, kaip šunytis kažko tikėdamasis. Mamą tai dar labiau erzina, ji darosi vis bjauresnė. Tu nesupranti, kaip man negera! Aš labai norėčiau, kad jie išsiskirtų, kad nereikėtų daugiau to matyti“ (p. 130). Todėl Lyna yra tokia dygi ir supykusi skaudžiai kerta žodžiais. Jai, gyvenančiai pasaulyje, kur nuolatos apsimetinėjama, reikia išmokti patikėti nuoširdumu. Kas labiausiai padeda Lynai? Šiuo atveju turbūt ne tiek žmonės, kiek pati aplinka: toli nuo įprasto aktyvaus miesto gyvenimo, bendravimo išmaniaisiais telefonais paauglė suranda kitą veiklą ‒ mokosi jodinėti. Norint bendrauti su žirgu, prireiks kantrybės ir atidos. Tačiau Lynos charakteris smarkiai nepasikeičia. Desperatiškai trokšdama būti mylima, ji užmezga santykius su vyresniu vaikinu, rizikuoja vykdama vėlų vakarą su juo susitikti, o Rembo ją išgelbėjus siekia fizinio ryšio, nors pats Rembo nežino, ar iš tiesų nori būti su Lyna. Neabejotinai jis jaučia jai dėkingumą. Kai apniktas sunkių minčių, kad yra niekam nereikalingas, graužiamas įsivaizduojamos kaltės dėl mamos ligos, kuri paūmėjo jį pagimdžius, prisikrovęs kišenes akmenų, Rembo ateina prie ežero tarsi ketindamas nusižudyti, Lyna jį pabučiuoja: „Nenorėjau, kad prieitų prie manęs. Norėjau apsisukti ir sprukti šalin, apskritai dingti, bet negalėjau pajudėti. Lyna pristraksėjo tiesiai prie manęs ir sustojo. Paskui prisiglaudė prie sunkių kaip švinas mano šarvų, apsikabino mane per kaklą ir pabučiavo“ (p. 161). Rembo tai ‒ pirmasis bučinys, bet jis nelinkęs plėtoti romantinių santykių: galbūt iš drovumo, nejaukumo, nežinojimo, kaip tokiais atvejais elgiamasi, bet akivaizdu, kad labiausiai jam reikia tiesiog žmogiško palaikymo. O kasdienybėje Rembo vis dar išlikęs vaikiškas: jam labiau rūpi kitos veiklos, pavyzdžiui, sportas ar pasaulio ekologinė krizė. Tad epiloge Lynai laimingos pabaigos nenumatyta: punktyrais nupasakota jos tolesnė istorija liudija, kad tėvų skyrybos paauglei palengvėjimo neatnešė, Lyna liko tokia pat sutrikusi, besiblaškanti, nelaiminga, o štai Rembo gyvenimas akivaizdžiai tapo kur kas stabilesnis.

Taigi svarbiausias knygos akcentas ‒ šeimos santykiai ir galimybė juos atkurti, galima sakyti, iš griuvėsių. Čia tampa svarbi ir praeitis, istoriškai susiklosčiusios aplinkybės. Išmokęs klausytis, Rembo išgirsta Risto senelių šeimos istoriją. Autorė leidžia skaitytojui susidėlioti tą istoriją iš kelių perspektyvų. Iš pradžių Rembo išklauso Anikės pasakojimą. Kai Erkis, Anikės vyras, buvo mažas, jo tėvas kariavo, senelis buvo žuvęs: „Jį augino mama. Erkis taip pat buvo drovus, nekalbus. Anksčiau niekas nenagrinėdavo jausmų, ypač ‒ vaikų jausmų. Buvo manoma, kad vaikai nieko labai negalvoja ir nejaučia. Ypač berniukai. Todėl ir Erkis neišmoko pasisakyti, ką jaučia. Vėliau, kai pats tapo tėvu, nelabai suprato, koks turi būti tėvas“ (p. 104). Erkis įstojo į taikos palaikymo pajėgas, namie būdavo retai, vaikus augino viena Anikė, tad užmegzti tėvišką ryšį su Ristu jam sekėsi labai sunkiai. Erkį erzindavo, kad Ristas toks „nevyriškas“ ‒ verkia, bijo kirminų ir žuvų. Vėliau Ristui nelabai sekėsi mokslai, jam buvo nustatytas gebėjimo skaityti sutrikimas, jis nenorėjo eiti į kariuomenę, o Erkis to nesuprato ir jam buvo labai griežtas. Anot Anikės, iš dalies toks jo elgesys nulemtas „Suomijos vyrų istorijos“ (p. 104). Anikės pasakojimą Rembo stengiasi papildyti išklausinėdamas Erkį, o tai nėra lengva: „Norint žinoti, ką Erkis mano ir ko nori, reikėjo jį stebėti, bet ir stebėdamas ne visada galėjai suprasti. Jis buvo ramaus būdo ir jam tikriausiai sekėsi taikdariauti. Jis galėjo gyventi mažoje salelėje kaip atsiskyrėlis žvejys arba toli jūroje, dirbti švyturio sargu“ (p. 136). Rembo ir Erkį suartina žvejyba ‒ tai, ko Erkis tikėjosi, bet nesulaukė iš sūnaus. Žodis po žodžio atsiveria senojo vyro drama: taikdariaudamas, tai yra atsidūręs Kipre arba Izraelio ir Sirijos pasienyje, jis patyrė, kad esi bejėgis, jei neturi „valios gyventi taikoj, kad ir ką pašaliniai darys“ (p. 139). Iš Erkio pamąstymų gali suprasti, kad jis gailisi tuo metu nebuvęs su savo šeima: „Norėjosi nuveikti ką nors reikšminga gyvenime. Pasaulio labui, kad ir mano vaikams būtų geriau jame gyventi. Bet gal verčiau reikėjo likti čia tiesti vamzdžius ir žaisti su vaikais „Afrikos žvaigždę“ (p. 139). Erkio išvykimas į karo zoną nepraėjo be pėdsakų ne tik vaikams. Anikė, Rembo akimis, geroji namų dvasia, pasirūpinanti net menkiausia smulkmena, dėmesingumą rodanti, pavyzdžiui, tokiais veiksmais kaip kasdien dailiai paklota lova, veikiausiai vis dar išgyvena užgniaužtą nerimą, kad vyrui kas nors nutiks ir ji jo nebesulauks, ‒ tai vėlgi punktyru duoda suprasti autorė, kai kartą Erkis ir Rembo ilgėliau negrįžta nuo ežero vakarienės (Anikės namuose yra tradicija valgyti būtinai tuo pat metu, tarsi tai garantuotų saugumą). Kitaip kodėl ją taip išgąsdintų į stalą mušamo virto kiaušinio lukšto garsas?

Kad ir patirdamas įtampų, Rembo Risto šeimoje pritampa. Jis su baime laukia, kada mama grįš iš ligoninės. Juk tai gali viską pakeisti: „Nesuvokiau, ar noriu, kad atvažiuotų mama. Lyg norėjau, lyg ne. Supratau, kad man bus per sunku matyti jos nešvarius plaukus ir sulėtėjusius judesius. Bus per sunku nusivilti ir gėdytis. Mama sugrąžins mane į slogią kasdienybę, ir aš daugiau nesusitiksiu su Anike ir Erkiu. Ir su Lyna. Negalėjau net pagalvoti, kad daugiau niekada jų nepamatysiu“ (p. 195). Rembo sunku pasitikėti ne tik mama, apie kurios atkryčius ir nesugebėjimą užmegzti ilgalaikių stabilių santykių jis jau žino. Ristas taip pat kartais atrodo nepatikimas: jis juk įklampino tėvus į savo skolas, yra (ar buvo) lošėjas. Ar įmanoma, kad taip smarkiai pasikeitė sutikęs Rembo mamą? Pats Rembo tai lygina su tikėjimu Kalėdų Seneliu. Panašu į stebuklą. Knygos autorei čia vis dėlto svarbu palikti viltį. Mama iš ligoninės grįžta atsigavusi. Jos diagnozė buvo patikslinta: gydytojai nustatė, kad depresiją sukėlė fizinės organizmo ypatybės – sulėtėjusi skydliaukės veikla. Buvo atitaikyti vaistai, skirta psichoterapija ‒ kitaip nei anksčiau, suteikta kompleksinė pagalba. Ristas taip pat ėmėsi atsakomybės už savo gyvenimą. Kad grąžintų skolą, dirba dviejose darbovietėse: naktimis draugo kavinėje tepa bandeles, vakarais pusbrolio dirbtuvėje taiso automobilių grotuvus. Tad yra žmonių, kurie juo patikėjo. Tokia galbūt ir autorės žinia skaitytojui ‒ kelias į sveikus santykius yra, net jei būna atkryčių ir pasijunti silpnas. Svarbiausia įvardyti problemą, apie tai kalbėti. Tai liudija žodžiai, įdėti į pagrindinio veikėjo lūpas: „<…> neišsiaiškinti klausimai lieka kaip rakštis po oda ir supūliuoja“ (p. 179). Autorė ištikima savo, kaip psichoterapeutės, profesijai. Todėl neatrodo, kad pabaiga tampa laiminga dirbtinai: tie keli vasaros mėnesiai, praleisti naujosios šeimos ir gamtos apsuptyje, įsiklausant į savo ir kitų poreikius, gali nukreipti veikėjų gyvenimus gerų permainų link. Tad labai norėtųsi, kad vaikų literatūros specialistai ‒ mokytojai, bibliotekininkai ‒ pastebėtų šią knygą ir pasiūlytų skaitytojams paaugliams.

_________________________________________

*  SUMANEN, Nadja. Rembo / iš suomių k. vertė Aida Krilavičienė; virš. aut. Kamilė Bėkštaitė-Dirsienė. ‒ Vilnius: Gelmės, 2018. – 240 p. ISBN 978-609-8168-62-4

Žurnalas „Rubinaitis“, 2019 Nr. 3 (91)

 

Įžanginis

MUMS NEBEREIKIA

Straipsniai

MOKYTOJŲ VAIZDAVIMO POKYČIAI LIETUVIŲ VAIKŲ IR PAAUGLIŲ LITERATŪROJE

Juozo Tumo-Vaižganto 150-osioms metinėms

VAIŽGANTO VAIZDUOTĖS SUKURTO PASAULIO VAIKAI
VAIŽGANTO MOKYKLINĖ PASAKA („PARS PRO TOTO“)*
VAIŽGANTAS – VAIKŲ LITERATŪROS KRITIKAS

Mano vaikystės skaitymai

„GYVENK, LYG NEŽINOTUM, KAS YRA NIEKŠYBĖ“

Sukaktys

AMŽINASIS DARBĖNŲ MERAS (Minint Richardo McClure’o Scarry’io gimimo šimtmetį)

Atidžiu žvilgsniu

„Sukeisto“ keistumai, arba motinžudžio istorija

Bibliografija

2020 m. VAIKŲ LITERATŪROS DATOS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai