AK, BABARAI, KAIP TAVE SKAITYSIME?

Ar turėtume Babarą sudeginti?¹ – taip vadinasi amerikiečių pedagogo Herberto R. Kohlo esė rinkinys apie vaikų literatūros klasiką. Skamba nejaukiai ir net baugiai, ar ne? Kas tas Babaras? Ir kuo jis toks pavojingas, kad turėtume jį deginti? Nors mums, gyvenantiems Lietuvoje, Babaro vardas mažai ką sako, Vakaruose šis personažas, šiemet švenčiantis 90-ąjį gimtadienį, puikiai pažįstamas, numylėtas kelių vaikų kartų. Bet taip pat kai kuriems suaugusiesiems knygos apie jį kelia nemažai abejonių, sulaukia įvairių kaltinimų, dvejonių dėl tinkamumo mažiesiems, siūlymų uždrausti ir išimti iš bibliotekų lentynų².

Iš pirmo žvilgsnio pasakojimai apie Babarą atrodo šviesūs, juokingi ir nekalti: drambliukas iš džiunglių, netekęs motinos ir padedamas geradarės ponios, pažįsta civilizaciją ir tampa pavyzdingu dramblių karalystės valdovu. Apie kurioziškus šio ramaus, taikaus ir geraširdžio dramblio nuotykius, keliones, šeimą ir karalystės valdymą pasakojanti prancūzų rašytojo ir iliustruotojo Jeano de Brunhoffo (1899–1937) knygų serija yra itin reikšminga paveikslėlių knygos žanro raidai. Daugybę dešimtmečių ji buvo tokia paveiki, kad Babaras tapo kultiniu vaikų literatūros personažu gimtojoje Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kai kuriose kitose šalyse. Išleistos stirtos knygų apie šį solidų kostiumuotą dramblių karalių, prigamina įvairiausių žaislų ir kitokių daikčiukų su jo atvaizdu, o taip nutinka tik mylimiausiems knygų veikėjams. Ir vis dėlto virš šios knygos pakibęs tamsus debesis…

Vakaruose dėl knygų apie Babarą vyko ir tebevyksta diskusijos, tuo tarpu lietuviškai pirmoji knyga apie jį Dramblio Babaro nuotykiai³ pasirodė vos prieš dvejus metus tyliai ir buvo nelabai pastebėta nei skaitytojų (tą bent iš dalies liudija lietuviškų atsiliepimų stygius internete), nei vaikų literatūros specialistų.

Prisipažinsiu, kad šios knygos neprisijaukinau nei skaitydama ją pirmąkart, nei vėliau. Ir šio straipsnio sėdau rašyti tik iš smalsumo ir noro suprasti, kodėl knygos apie šį veikėją svetur buvo tokios mėgstamos. Gal pas mus pasirodė per vėlai? Kaip šiandien turėtume jas skaityti? Taigi pasistengsiu supažindinti su Babaro pasauliu – ir su šviesiausiomis, gražiausiomis jo pusėmis, temomis, problemomis, ir su tamsesniais šio kūrinio aspektais.

Serija apie Babarą – šeimos kūrinys

Daugybė knygų vaikams gimė ne sėdint prie rašomojo stalo, o kūrėjams bendraujant su vaikais ar kitais namiškiais, ne išimtis ir serija apie Babarą.

Drambliuko vardu Babaras istorija prasidėjo prancūzų de Brunhoffų šeimoje XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje. Cécile de Brunhoff savo sergančiam sūnui ėmė pasakoti istoriją apie našlaitį drambliuką, panorusį pamatyti miestą. Jos vyrui J. de Brunhoffui, baigusiam tapybos studijas ir vieno dailininko studijoje dirbusiam pameistriu, kilo mintis šį pasakojimą išplėtoti ir parengti paveikslėlių knygelę. Iš pradžių galvota vien apie knygą šeimynykščiams, bet galiausiai nuspręsta ją išleisti platesniam skaitytojų ratui. 1931 m. pasirodęs Drambliukas Babaras netrukus sulaukė sėkmės ne tik gimtojoje Prancūzijoje, bet ir užsienyje, ypač anglakalbėse šalyse⁴.

J. de Brunhoffas sukūrė septynias knygas apie Babarą, jos pasirodė kone pamečiui (dvi išleistos jau po kūrėjo mirties). Gal knygelių būtų buvę sukurta ir daugiau, deja, ilgai kovojęs su tuberkulioze, Jeanas mirė nesulaukęs keturiasdešimties. Kai kurie tyrinėtojai netgi mano, kad autoriaus liga ir atskirtis nuo šeimos gydantis Šveicarijoje suteikė jo istorijoms paternalistinį toną ir leido pačiam Babarui tapti tėviška figūra⁵.

Vis dėlto mirtis ne visada yra pabaiga – Babaro nuotykiai tebesitęsia iki šių dienų. Laurent’as de Brunhoffas (g. 1925), vyriausias J. de Brunhoffo sūnus, dvylikos likęs be tėvo, suaugęs ryžosi tęsti jo pradėtą darbą. Baigęs tapybos studijas jis ėmė kurti naujas knygas apie Babarą tėvo pradėtuoju stiliumi. Per ilgametę karjerą pasirodė per 60 knygų apie šį dramblį – ne tik grožinių, bet ir pažintinių. Vis dėlto patys populiariausi (ir reikšmingiausi) iki šiol išlieka tėvo darbai.

Lietuviškasis leidimas

Kaip minėta, Lietuvoje Babaras ilgą laiką buvo nepažįstamas, toks, sakyčiau, ir tebėra: 2019 m. atėjo pas mus tyliai, be jokio supažindinančio straipsnio, pristatymo ar viešų skaitytojų reakcijų.

Solidžiai atrodantį lietuviškąjį leidimą Dramblio Babaro nuotykiai sudaro penkios J. de Brunhoffo sukurtos dalys, originaliai išleistos atskiromis knygomis: Drambliukas Babaras (orig. Histoire de Babar, 1931); Babaro kelionės (orig. Le  Voyage de Babar, 1932); Karalius Babaras (orig. Le Roi Babar, 1933); Babaras ir jo šeima (orig. Babar en famille, 1938) ir Babaras ir Kalėdų Senelis (orig. Babar et le père Noël, 1941).

Lietuviškajame leidime nėra tik dviejų J. de  Brunhoffo sukurtų dalių: Babaro abėcėlė (orig. L’ABC de Babar, 1934) ir Zefyro kelionės (Les vacances de Zéphir, 1936). Vėliau išsakysiu savo nuomonę, kodėl taip yra.

Temos ir problemos, arba Našlaitis tampa karaliumi

Pirmojoje knygoje Drambliukas Babaras skaitytoją pasitinka jaukūs džiunglių vaizdai: čia Babaras gimsta apsuptas žalumos, čia motina meiliai jį sūpuoja hamake, čia mažylis žaidžia su kitais drambliukais. Deja, netrukus šioje džiaugsmo ir grožio oazėje įvyksta tragedija – „bjaurus medžiotojas“ (p. 12) nušauna mažylio mamą, o pačiam Babarui pavyksta pabėgti. Po kelių dienų klajonių drambliukas atsiduria mieste. Miesto jis dar nebuvo regėjęs, todėl viskuo labai susižavi – nuo gatvių iki žmonių. Našlaičiui ilgai būti vienam netenka: „Laimė, jį pastebėjo labai turtinga sena ponia, kuri mažutėlius matė kiaurai, todėl iškart suprato, kad labiausiai Babaras trokšta dailios eilutės“ (p. 17).

Prabangiame prekybos centre – iliustracijose matome didelį kabantį šviestuvą, liftą su liftininku (p. 19) – jis įsigyja žaliąjį kostiumą. Nors kartais dramblys aprangą keičia, visose J. de Brunhoffo pieštose knygose jis bent kartą pavaizduotas su šiuo kanoniniu kostiumu. Būtent juo Babaras dažniausiai vilki ir vaizduojamas įvairiuose suvenyruose.

Padedamas senosios ponios, mieste drambliukas gyvena aukštesniosios klasės gyvenimą: lankosi salonuose, važinėja automobiliu, jį moko kviestinis profesorius. Vis dėlto praleidęs mieste dvejus metus jis grįžta pas gentainius ir netrukus (mirus senajam) išrenkamas dramblių karaliumi, o karaliene tampa jo gentainė⁶ Celestė.

Neretai Drambliukui Babarui tiek profesionalai, tiek tėvai ir kiti skaitytojai prikiša psichologinio niuansuotumo stygių. Esą knygoje neįtikinamai ir nejautriai aprašoma mažylio Babaro tragedija. Netekęs mamos, po kelių dienų jau nelabai ją prisimena – džiaugiasi miesto gyvenimu, o senoji ponia, „kuri mažutėlius matė kiaurai“, svetimame mieste klaidžiojančiam našlaičiui siūlo ne užuojautą ar rūpestį, bet tuoj pat duoda pinigų, kad nusipirktų gražių drabužių ir civilizuotųsi. Tiesa, vėliau kartą prie motinos dar grįžtama – gyvendamas su ponia Babaras nebuvo visiškai laimingas ir prisiminęs mamą „apsipildavo ašaromis“ (p. 30).

Pirmosios knygos pabaigoje po iškilmingo karūnavimo ir vestuvių Babaras su žmona oro balionu išvyksta į povestuvinę kelionę „ieškoti naujų nuotykių“ (p. 54), o šie jau plėtojami knygoje Babaro kelionės. Nuotykiaujant ištinka nelaimė – patekęs į audrą balionas subliūkšta ir jaunavedžiai atsiduria saloje, kur juos užpuola „žiaurūs laukiniai žmogėdros“ (p. 66).

Dramblių poros užpuolikai vaizduojami itin rasistiškai, pasitelkiant to meto būdingiausius afrikiečių vaizdavimo stereotipus: jie laukiniai, žiaurūs, su karikatūriškai didelėmis ryškiomis lūpomis, nemoka elgtis su europietiškos civilizacijos daiktais (vienas kojinę užsimauna ant galvos, kiti du bando sulįsti į vieną kelnių klešnę iš skirtingų galų, tad iliustracijose matyti vien jų užpakaliai). Be to, baltųjų gyvenimas, kuriam knygose pirmiausia atstovauja senoji ponia, o vėliau, perėmęs iš jos, ir pats Babaras, rodomas kaip civilizacijos viršūnė, kaip gėrybių ir gerovės šaltinis: taikus, padorus, tvarkingas, tviskantis, tuo tarpu tamsiaodžių – visiškai priešingai. Taip, kai kurių tyrinėtojų nuomone, buvo įtvirtinami kolonijiniai stereotipai⁷ ir pateisinama prievartinė kolonizacija. Be to, šią situaciją galime palyginti su pirmojoje knygoje regėta Babaro mamos nušovimo scena – nors medžiotojas apibūdinamas kaip bjaurus, jis tėra beveidis baltasis su galingu ginklu ir tvarkingais safario drabužiais; jo elgesiui, išvaizdai nesuteikiama papildomų reikšmių ir nuostatų, priešingai nei tamsiaodžiams.

Laimei, sutuoktiniams pavyksta apsiginti nuo laukinių, bet jų dar laukia nemažai kitų nuotykių. Vieną kuriozinę situaciją keičia kita: sutikęs drambliams padėti, juos ant mažulytės uolos pamiršta banginis; ten porą suradusi didžiulio laivo įgula „nenorėjo patikėti, kad jie dramblių karalius ir karalienė“ (p. 78), tad jie buvo sutikti anaiptol ne karališkai, o uždaryti į arklidę ir vėliau atiduoti cirkui. Iš cirko jiems pavyksta pasprukti, atsigavę po patirtų išgyvenimų abu grįžta namo kaip tik laiku, mat dramblių karalystėje prasidėjo karas su raganosiais. Babaras, žinoma, jį laimi greitai ir lengvai.

Pažymėtina, kad nuo vienos dalies prie kitos pereinama labai sklandžiai. Kur baigiasi viena knyga apie Babarą, ten prasideda kita. Antrosios knygos pabaigoje Babaras taria: „Stengsiuosi būti geras karalius“ (p. 104), o trečioje knygoje Karalius Babaras matome, kad jam puikiai sekasi eiti naująsias pareigas. Dramblių karalystę jis paverčia klestinčia civilizacija, įkuria pirmąjį miestą – sostinę, kurią žmonos garbei pavadina Celestėnais.

Šiuolaikišku ekologiniu požiūriu miesto statybos kelia šiurpą: „Ši vieta labai graži, – kalbėjo Babaras, – kaskart nubudęs negaliu atplėšti nuo jos akių. Čia mes pastatysime miestą“ (p. 110–111). Tam pasirenkama ne kokia nors dykynė – iliustracijose regime idilišką tropikų vaizdelį: tolumoje – kalnai, džiunglės su kylinčiomis palmėmis, vidury – ežeras su gausybe įvairiausių paukščių, viskas žydi ir žaliuoja. Iškilus miestui šio kvapą gniaužiančio grožio nebelieka, regime šachmatiškai išdėstytus, į vandens telkinį atsuktus namus, tarp jų auga mažulytės, nemetančios jokio šešėlio palmės, pakrantės sutvarkytos, įrengtos maudyklos, tolumoje bendruomeninės paskirties pastatai (p. 118–119). Miestas tvarkingas, bet monotoniškas ir nykus, ypač palyginti su tuo, kas buvo⁸.

Beje, būtent pastačius miestą civilizuojasi ir kiti Babaro gentainiai. Iki tol apsirengusį regėdavome tik patį Babarą, Celestę, jos brolį Artūrą, iš dalies apsirengusį – visų dramblių vyriausiąjį ir Babaro patarėją generolą Kornelijų. Nuo šiol su drabužiais ir stovinčius ant dviejų kojų jau regime visus dramblius ne tik šioje, bet ir vėlesnėse J. de Brunhoffo knygose.

Apranga knygose reiškia labai daug. Iliustracijose drambliai niekada neatrodo juokingi: drabužis visada atitinka situaciją, guli kaip nulietas⁹. Net uodegos nematyti kyšančios, kitaip nei, pavyzdžiui, Babaro šeimos draugo beždžioniuko Zefyro.

Drabužis knygose yra aukštesnio statuso, civilizuotumo, stovėjimo ant aukštesnio hierarchijos laiptelio ženklas. Štai pirmojoje knygoje į miestą Babaro aplankyti atvykę gentainiai Celestė ir Artūras irgi yra civilizuojami: į džiungles grįžta apsirengę ir automobiliu. Tuo tarpu pabėgėlių ieškoti atvykusios mamos nėra civilizuojamos. Jas net regime žeminančioje scenoje – nuogas bėgančias paskui vaikų automobilį, iškėlusias aukštyn straublius, kad neprisikvėpuotų išmetamųjų dujų (p. 39).

Be to, tie, kurie su drabužiais, yra individai, jie turi vardą ir charakterį, stovi ant dviejų kojų, tuo tarpu visi kiti yra bevardė minia. Pavyzdžiui, Babaro karūnavimo ir vestuvių šventėje iš daugybės dramblių niekaip nepavyktų išskirti nuotakos mamos (p. 50).

Pastačius miestą, visi bendruomenės drambliai ne tik aprengiami – pasikeičia ir jų gyvenimo būdas: užuot laisvai gyvenę džiunglėse, dabar jie yra tipiški miestiečiai: sodina sodus, vaikšto takeliais, gamina maistą, žaidžia tenisą, eina į teatrą, drambliukai mokosi senosios ponios vadovaujamoje mokykloje. Visi drambliai mieste randa sau vietą: tampa dailininkais, siuvėjais, batsiuviais, šlavėjais, klounais ir t. t.

Suaugusiesiems į akis turėtų kristi ir dramblių nuolankumas: jie neužginčija nė vieno valdovo sprendimo, jam nesipriešina, netgi su malonumu viską priima. Nuo pat pradžių drambliai vaizduojami kaip malonūs, naivūs padarai, be savo kultūros ar papročių, iš nykaus gamtiško būvio „išlaisvinti“ ir net pakylėti civilizacijos. O juk žinome, kad tikrovėje taip paprasta niekada nebuvo. Dvelkia kolonialistine svaja, ar ne?

Nuoskaudų nejaučia ir Babaras – civilizuotas žmogus nužudė jo motiną, bet civilizacija jį taip masina, kad nė vienoje iš knygų jam nekyla jokių kritiškų minčių. Kolonizuotas personažas pats tampa kolonizatoriumi¹⁰.

Ketvirtoje knygoje Babaras ir jo šeima sulaukiama šeimos pagausėjimo – Babarui ir Celestei gimsta trynukai! Knygoje daug veiksmo, vaikiškų kurioziškų nuotykių: su mažyliais žaidžiama, išdykaujama, jie pakliūva į juokingas, kartu ir pavojingas situacijas. Vienas jų įstringa medyje, vos nenuskęsta. Babarui ir jo šeimai tenka kaip reikiant paplušėti prižiūrint mažylius.

Paskutinėje knygoje Babaras ir Kalėdų Senelis Babaro vaikai užsimano, kad juos, kaip ir žmonių vaikus, aplankytų Kalėdų Senelis. Babaras leidžiasi į kelionę, kad savo brangiausiesiems surastų Kalėdų Senelį ir pakviestų jį į Celestėnus. Nieko apie Kalėdų Senelį nenutuokiančiam karaliui tenka gerokai paprakaituoti, bet jis pasiekia tikslą.

Knygos, kurių neturime

Jau minėta, kad į rinkinį nepateko dvi J. de Brunhoffo knygos apie Babarą. Kaip galime nuspėti iš pavadinimo, Babaro abėcėlė yra taikomojo pobūdžio knyga, iš kurios vaikai gali mokytis abėcėlės – ieškoti paveikslėliuose daiktų, prasidedančių atitinkama raide (žinoma, prancūzų kalba).

O Zefyro kelionėse pasakojama apie beždžioniuką Zefyrą, kuris keliauja į beždžionių karalystę gelbėti pagrobtos beždžionių princesės. Zefyras – tai beždžioniukas, kurį knygos Babaro kelionės pabaigoje Babaras padovanoja senajai poniai už gerą širdį globojant karalių ir karalienę bei už jos pagalbą slaugant mūšyje su raganosiais sužeistus dramblius. Vėliau Zefyras tampa vienu iš Babaro aplinkos narių (kaip ir senoji ponia, generolas Kornelijus), daug laiko praleidžia su jo mažyliais (kaip tik Zefyras ir pakiša vaikams mintį apie Kalėdų Senelį).

Taigi šios dvi knygos gerokai skiriasi nuo tų penkių, kurios sudėtos į lietuviškąjį leidimą, todėl nestebina, kad jų nuspręsta neversti. Net ir akademinėje literatūroje apie šias knygas retai kada užsimenama kalbant apie visą seriją.

Tėvystės rūpesčiai ir džiaugsmai

Daugumoje knygų Babaras yra suaugęs, atsakingas ir įvairių rūpesčių turintis veikėjas, bet jam nuolat nutinka kurioziškų situacijų, o tai, kad dramblį skaitytojas pažįsta nuo mažumės, daro jį savą ir artimą. Be to, Babaras – ne tik pagrindinis veikėjas, jis yra ir herojus klasikine prasme: protingas, sumanus, drąsus, geras ir mylintis šeimą.

Šeima, ypač paties Babaro, – svarbi kūrinio vertybė. Dėl žmonos Celestės ir vaikų saugumo jis pasiryžęs padaryti viską, ne mažiau jam svarbios ir jų užgaidos, tegul ir nuvarančios jį nuo kojų. Babaras apibendrina: „Auginti vaikus nelengva, <…> bet tokie jie, tie vaikai, meilučiai. Be jų negalėčiau gyventi“ (p. 196).

Apibendrindamas J. de Brunhoffo sukurtas knygas apie Babarą (ypač Babaras ir jo šeima, Karalius Babaras ir Babaras ir Kalėdų Senelis) vaikų literatūros specialistas Harry C. Payne’as teigia, kad jos yra tiek apie suaugusiųjų atsakomybę, tiek apie vaikišką pasimėgavimą (angl. gratification)¹¹.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad tėvu Babaras tampa dukart. Pirmą kartą – simboliškai, kai prisiima atsakomybę už savo karalystę. Juk jis yra absoliutus monarchas, sprendžiantis savo tautos likimą. O antrą kartą – kai jam gimsta vaikai. Abi pareigas jis prisiima su malonumu ir stengiasi, kad jo vaikai (tiek simboliniai, tiek tikrieji) gyventų kuo gražiau ir geriau. Prisiėmęs atsakomybę, jis jau gyvena ne vien dėl savęs, bet ir dėl kitų.

Svarbios gyvenimo pamokos

Dramblio Babaro nuotykiuose pateikiama daug svarbių, ir šiandien aktualių pamokų – jos kūrinyje pridengtos nuotykių, juokingų aplinkybių apdaru. Visų pirma, Babaro pavyzdys teigia mokymosi, apsiskaitymo svarbą. Senosios ponios dėka gavęs gerą išsilavinimą, Babaras tampa karaliumi ir sumanumu bei gerumu sukuria klestinčią šalį. Juk protas, lydimas gerumo, meilės ir supratingumo, subrandina saldžiausius vaisius.

Proto naudą rodo ir tai, kaip Babaras nugali raganosius. Antrojoje knygoje jam išvykus į povestuvinę kelionę neprotingas drambliuko Artūro poelgis (vienam raganosiui jis pritaiso prie uodegos petardą…) sukelia dramblių ir raganosių karą. Babarui pavyksta užbaigti karą be didesnių aukų: pakeitęs dramblių išvaizdą, jis sumaniai apgauna raganosius, ir šie, išvydę pabaisas, pasprunka iš mūšio lauko.

Knygos teigia gyvenimo džiaugsmą, kviečia mėgautis kiekviena akimirka, bet nenutyli, kad visa pasiekiama sunkiu darbu ir pasiaukojimu. Nors Babarui gyvenime sekasi – juk ne kiekvieną našlaitį įsivaikina turtinga ponia, – sėkmė jo neišpaikina, skatina gera daryti kitiems.

Gyvenimas gražus, bet kartais sunkus

Dramblio Babaro nuotykiai trykšta gyvenimo džiaugsmu, siekiu sukurti pasaulį, kuris būtų geras tiek vaikams, tiek visiems gentainiams. Vis dėlto kone kiekvienoje knygoje J. de Brunhoffas kalba ir apie tamsiąją gyvenimo pusę – apie karą, ligas, nelaimingus atsitikimus ir pavojus. Tai aiški programinė autoriaus nuostata: net mažiausiesiems, kuriems ir skirtos jo knygos, būtina atskleisti įvairiopą gyvenimą, nevalia nieko nutylėti. Juk kartais gyvenime nutinka blogų dalykų, todėl reikia gebėti su tuo susitaikyti, kaip ir jam pačiam teko susitaikyti su liga. Vaikams apie blogybes ir skaudulius kūrėjas rašė jautriai, siekdamas ne įbauginti, bet įspėti – visos bėdos knygose baigiasi laimingai. Sunkumai turi ne gąsdinti, ne kelti neramias mintis, o kaip tik įkvėpti nenuleist rankų. Senoji ponia kalba: „Gyvenime niekada negalima prarasti vilties. Bjauri gyvatė man kirto, bet likau gyva. Kornelijus irgi pasveiko. Tad kibkim į darbą ir visada būsim laimingi“ (p. 153).

Moterys dramblių karalystėje

Dramblio Babaro nuotykiai buvo kritikuoti ne tik dėl kolonialistinės dvasios, rasistinių stereotipų, bet ir dėl lyčių nelygybės. Nors Babaro žmona Celestė civilizuota, bet neturi jokių individualesnių bruožų, tegali klusniai stovėti šalia vyro ir auginti vaikus.

Ypač nelygybė atsiskleidžia, kai drambliai apsirengia ir imasi įvairių profesijų. Iki tol jie buvo vientisa minia, todėl sunku pasakyti, ar, pavyzdžiui, dramblės kovėsi su raganosiais, bet jų tikra neregime tarp darbininkų, inžinierių, karininkų, jų vieta tik šalia vaikų (auklės, mokytojos), vyrų ar virtuvėje (p. 120–143).

Vienintelė šiokią tokią galią turinti moteris  – senoji ponia. Ji galinga, nes yra žmogus, yra turtinga ir civilizuota, bet kai Babaras pasiekia panašų statusą, jos įtaka ir galia smarkiai sumenksta, o vaidmuo darosi panašus į Celestės ir kitų knygos moterų.

Vietoj išvadų

Kaip jau rašiau, Dramblio Babaro nuotykių neprisijaukinau: nemaloniai nuteikė ne tik rasistinės ir kolonialistinės nuostatos, nepatrauklus pasirodė ir pats literatūrinis audinys: psichologinių niuansų stoka, padrikas stilius, nelogiškumas. Besigilindama supratau, kad dalį šių knygų žavesio ir sudaro tas nepertraukiamas nuotykių srautas be perėjimų, reikšmingesnių pastabų ar apibendrinimų, kas labai patinka mažiesiems. Juk tokių istorijų labai lengva klausytis. Suvokiau ir šių knygų privalumus: teksto ir vaizdo dermę, tyrinėti skatinančias iliustracijas, ne tik akivaizdų, bet vietomis ir subtilų humorą, tėvišką šilumą, gyvenimo džiaugsmą, juokingus kuriozus, neįprastus laikams, kai pasirodė šios knygos, nors nebūtinai inovatyvius mums, išlepintiems XXI a. paveikslėlių knygų. Tik pažiūrėkite: dramblys su garbia ponia užsiima joga, slidinėja pačiūžomis, pirmą kartą gyvenime mėgaujasi kelione liftu ir t. t. Tai juokinga, bet kartu ir labai atpažįstama – juk turbūt visi vaikystėje troškome išbandyti šiuos šiandien, rodos, visiškai kasdienius ir lengvai pasiekiamus dalykus. Taigi ankstesnių kartų vaikai, skaitydami Dramblio Babaro nuotykius ir pasitelkę fantaziją, galėjo visa tai išbandyti.

Be abejo, savotiškai džiugus ir klasikinis siužetas – tai, kad vargšui nuskriaustam našlaičiui gyvenime pasiseka. Jaučiame, kad teisinga, jog už patirtą kančią gyvenimas jam deramai atlygina, juk lygiai taip pat neretas išgyvename katarsį, kai literatūriniams Babaro likimo broliams ima sektis: Bembis išauga stiprus ir galingas, o Haris Poteris atranda magijos pasaulį.

Ir galiausiai grįžtu prie to, kuo ir pradėjau: ar turėtume knygas apie Babarą deginti? Savo esė H. R. Kohlas pabrėžia kritinio skaitymo svarbą ugdant vaikus, o galiausiai prieina prie tokios išvados: „Aš nesiūlyčiau Babaro drausti ar deginti, ar išimti iš bibliotekų lentynų. Bet pirkti jį? Ne. Nematau reikalo pajudinti nė piršto, kad padaryčiau Babarą prieinamą vaikams. Pirmiausia todėl, kad mokyklose nepakanka kritinio skaitymo, be to, negalima propaguoti vaikams kolonializmo, seksizmo ar rasizmo. Yra daugybė kitų mielų ir puikiai iliustruotų, mažiau jaunus žmones žeidžiančių knygų.“¹²

Visada esu už kalbėjimąsi ir kritinio mąstymo ugdymą, bet tokiai išvadai sunku nepritarti. Niekada netraukčiau vaikams šios knygos iš rankų, jeigu tik ji juos domintų, bet taip pat niekada jos ir nerekomenduočiau.

__________________________________

¹ Herbert R. Kohl, Should We Burn Babar?: Essays on Children’s Literature and the Power of Stories, New York: The New Press, 1996.

² Jungtinės Karalystės Rytų Sasekso biblioteka, atsižvelgdama į skaitytojų skundus dėl rasinių stereotipų, 2012 m. Babaro keliones buvo išėmusi iš lentynų. Prieiga internetu: https://www.dailymail.co.uk/news/article-2133798/Childrens-favourite-books-removed-library-shelves-parentscomplain-offensive.html [žiūrėta 2021 03 30].

³ Jean de Brunhoff, Dramblio Babaro nuotykiai, iš prancūzų k. vertė Dorotėja Pisčikaitė, Vilnius: Garnelis, 2019.

⁴ Įdomu, kad angliškai išleisti šią knygą pasiūlė mums gerai pažįstamas Mikės Pūkuotuko autorius A. A. Milne’as. Jis taip pat yra ir pirmo angliškojo leidimo pratarmės autorius.

⁵ „Entry. Babar: Jean and Laurent de Brunhoff“, Children’s Literature Review, Detroit: Thomson Gale, 2006, Vol. 166, p. 30.

⁶ Originale vartojamas žodis „cousins“, angliškame vertime – taip pat. Pirminė šio žodžio reikšmė – „pusseserės, pusbroliai“. Bet lietuviškame leidime, galbūt vengiant kontroversijų, tai pakeista neutraliu žodžiu „gentainiai“.

⁷ Sika Alaine Dagbovie, „Long Live King Babar! Long Live Bourgeois Imperialism! Racist Elitism in The Travels of Babar“, CLA Journal, 2006, Vol. 49, No. 4, p. 447–448. Prieiga internetu: www.jstor.org/stable/44325336 [žiūrėta 2021 05 07].

⁸ Kai kuriuose naujesniuose knygos leidimuose džiunglių niokojimo epizodai išimti. Žr. Maria Nikolajeva, „Othering the Visual“, in Power, Voice and Subjectivity in Literature for Young Readers, New York, London: Routledge, 2010, p. 175.

⁹ Annie Piscard, „Long Live Babar!“, Lion and the Unicorn, 1983–1984, No 7–8, p. 70–87. Cit. iš Children’s Literature Review, Detroit: Thomson Gale, 2006, Vol. 166, p. 37.

¹⁰ Maria Nikolajeva, op. cit., p. 175.

¹¹ Harry C. Payne, „The Reign of King Babar“, Children’s Literature, 1983, No. 11, p. 96–108. Cit. iš Children’s Literature Review, Detroit: Thomson Gale, 2006, Vol. 166, p. 47.

¹² Herbert R. Kohl, „Should We Burn Babar?: Questioning Power in Children’s Literature“, in Should We Burn Babar?: Essays on Children’s Literature and the Power of Stories, New York: The New Press, 1996. Cit. iš Children’s Literature Review, Detroit: Thomson Gale, 2006, Vol. 166, p. 84.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2021 Nr. 2 (98)