LIETUVIŠKUMAS – IR INKARAS, IR SPARNAI

– Žmogaus gyvenime visada labai svarbu ištakos. Papasakokite apie šeimą, giminę, kurioje išaugote.

– Gimiau pačioje Nepriklausomybės pradžioje, 1990-ųjų birželį. Atėjusį į šį pasaulį, mama mane pasitiko viena ir atstojo man visą šeimą. Esu jai dėkingas, kad augino mane gana liberaliai, kai kada gal net ir lepino, bet visada galėjau sprendimus priimti savarankiškai, taip ugdytis atsakomybę ir suvokti įvairių pasirinkimų pasekmes. Žinoma, ta laisvė buvo grįsta dorovės ir pagarbos principais. Mano mama gimė didelėje šeimoje, todėl dažnai lankydavausi pas tetas ir dėdes, nuo mažumės juos linksminau savo kuriamomis programomis – eilėraščiais, dainomis, vėliau jau ir akordeono garsais. Vaikystėje nuolat supo suaugusiųjų dėmesys, meilė ir palaikymas.

– Ar buvo Jūsų namuose knygų? Juk sakoma, kad vaiką formuoja aplinka.

– Knygų namie, žinoma, buvo, bet nepasakyčiau, kad labai daug. Mama buvo sukaupusi nedidelę bibliotekėlę, kurios knygose dar ir dabar randu savo keverzonių. Vėliau įvairiausių knygų turėjau ir pats, bet turiu prisipažinti, kad niekada nebuvau prisiekęs skaitytojas, nors mokytojams mokykloje atrodė, kad mėgstu skaityti. Pirmosiose klasėse netgi dalyvaudavau skaitovų konkursuose.

– Viename iš straipsnių apie Jus rašoma: „Būdamas trejų mėgo žaisti su muzikos instrumentais.“ O kokių dar vaikystės žaidimų ir užsiėmimų pamenate?

– Vaikas pažįsta tyrinėdamas, tiksliau, bet koks pažinimas vyksta tyrinėjant – tas pat pasakytina ir apie suaugusiuosius, ypač tada, kai jau pradeda atrodyti, kad viską žinome. Pasaulis per didelis, kad viską žinotume. Nežinojimas man visada yra tarsi variklis irtis pirmyn, mokytis, tobulėti. Pirmasis prisilietimas prie muzikos instrumentų man buvo kaip tik tokio pažinimo liudijimas. Atmenu, kad nuo pat pirmųjų tokių momentų tarp muzikos instrumentų jaučiausi savas, netgi nemokėdamas jais groti ar paprasčiausiai jų laikyti. Bet, manau, būtent tai ir lėmė laisvą ir atvirą muzikos atėjimą į mano gyvenimą.

– O kokias vaikystės, jaunystės knygas prisimenate? Gal turėjote mėgstamiausią knygą, personažą? Papasakokite plačiau.

– Ko gero, pirmiausia prisimenu brolių Grimmų pasakas, kurias skaitydavo mama, o vėliau ir aš pats. Žinoma, turėjau ne vieną edukacinę knygutę, o jau vėliau atsimenu skaitęs knygą apie Niccolò Paganini, įduotą tetos su intencija, kad suprasčiau, koks nelengvas yra muzikanto kelias.

Pamenu, labai sunkiai skaičiau tą knygą, gal buvo kiek ankstokas man šis veikalas – nelengva jaunai sielai suvokti gyvenimo sunkumus.

– Prisiminkime mokyklos laikus. Kokios pamokos patiko? Ar mėgote literatūros, lietuvių kalbos pamokas? Kaip rasdavote laiko akordeonui ir kitiems mokyklos dalykams? Ar sunku buvo viską suderinti?

– Mokykloje visada buvau imlus humanitariniams dalykams, tad literatūros ir kalbos pamokos buvo labiau prie širdies nei matematika. O vėliau labai pamėgau fiziką, nors matematika ir chemija ir toliau sekėsi vidutiniškai. Kaip rasdavau viskam laiko, tikrai nežinau, dažnai pagalvoju, kad tvarkaraščiai vaikus apsupa iš visų įmanomų pusių… Tai gali būti ir gerai, turint omeny, kad užsiėmimai turtina sąmoningumą ir žinias, bet ne visada daugiau išties yra daugiau. Aš viską suspėjau, nes kito varianto ir nebuvo. Ryte į mokyklą, popiet – į muzikos mokyklą… O dar vėliau viskas vyko po vienu konservatorijos stogu, todėl paauglystėje mokykloje praleisdavau daugiau laiko nei namie  – nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro.

– Kokius literatūros tekstus iš mokyklos laikų, tada skaitytų vadovėlių geriausiai atsimenate, pamėgote visam gyvenimui? Viename iš interviu neseniai prisipažinote, kad karantino metu vėl paėmėte į rankas Vinco Mykolaičio-Putino Altorių šešėly.

– Altorių šešėly į rankas paėmiau lankydamasis pas mamą – ji tą knygą buvo ką tik pabaigusi, o aš norėjau prisiminti, nes mokyklos laikais buvau skaitęs bent jau ištraukas. Iš tų laikų, ypač paskutinių klasių, labiausiai įsiminė Albert’o Camus, Antano Škėmos, Franzo Kafkos, Aido Marčėno kūryba. Apskritai egzistencializmo tema ir tada, ir šiandien yra svarbi ir atliepianti mano pasaulėvoką.

– Ar pritariate minčiai, kad kiekvienas vaikas turi būti perskaitęs tam tikras kanonines knygas, išklausęs tam tikrus kanoninius muzikos kūrinius? Kiek žmogui svarbu klasikinis išsilavinimas?

– Šiais laikais, manau, kyla dar fundamentalesnis klausimas: kiek svarbus išsilavinimas apskritai? Juk technologijų ir interneto įtakos šešėlyje žmonijos mąstymas ir įpročiai sparčiai kinta, todėl posakis „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“ praranda prasmę ir aktualumą šiandienos kasdienybėje. Todėl nebereikia iš esmės nieko „ant pečių nešioti“, pakanka telefono kišenėje. Ir tai nėra blogai: žmogus, norintis žinoti ir tobulėti bei mokydamasis naudoti technologijas, šiandien gali daug sparčiau ir efektyviau pasiekti ir įsisavinti įvairiausią informaciją. Bet ar informacijos žinojimas savaime yra išsilavinimo atitikmuo? Išsilavinimas, mano nuomone, yra mažiausiai susijęs su žiniomis. Jis remiasi žiniomis ir žinojimu, bet tikrasis raktas į išsilavinimą yra empirika. Svarbu, ką žmogus patirs ir suvoks vienokiai ar kitokiai informacijai pasiekus jo sąmonę. Taigi išsilavinimas, o juo labiau jį patvirtinantys diplomai ir įvairiausi laipsniai ilgainiui, manau, taps atgyvena. Bet joks įrenginys, informacijos apdorojimo programos ar robotai niekada nepakeis vidinio žmogaus sąmoningumo, kurį lemia gaunama informacija.

– Ar literatūros pamokos, Jūsų manymu, turi būti siejamos su muzikos, dailės, t. y. kitų menų, mokančiomis pamokomis?

– Mano nuomone, mokyklos dėstomuosiuose dalykuose iš esmės turi būti daugiau tikrovės ir gyvenimo patirties. Žinoma, perskaityti knygą ar atlikti vadovėlio užduotis yra svarbu, bet tai neprilygsta patirčiai. Todėl integralus mokymas pateikiant moksleiviams įvairiopos patirties, susiejančios visas meno kryptis ir rūšis, paletę yra efektyviausias. Paprastas pavyzdys – moksleivio apsilankymas koncerte, operoje ar spektaklyje. Nors dažniausiai tai traktuojama kaip ekskursija, laisvalaikio leidimas (bent jau mano mokymosi laikais), aš norėčiau, kad tai taptų patirtimi, analize ir diskusija grįsto mokymo pagrindu.

– Mokytojas – reikšmingas žmogus kiekvienam. Šiaulių konservatorijoje Jus mokė garsi akordeono pedagogė Marytė Markevičienė. Ką reiškia jaunam žmogui mokytojo autoritetas? Ar Jums apskritai reikšminga gyvenime autoriteto sąvoka?

– Džiaugiuosi, kad tarp visų vertybių augant man buvo įdiegta pagarba vyresniam žmogui, o tai savaime formuoja autoriteto suvokimą. Mokytojas mano gyvenime visada buvo autoritetas, tik gaila, kad ne visi pateisino mokytojo statusą. Žinoma, kad mokytojo priedermė yra išmokyti konkretaus dalyko ir ugdyti pilietišką, dorą žmogų. Bet mano kelyje buvo mokytojų, kurie stengėsi paveikti mano gyvenimą ir už mokyklos ribų, pasinaudodami net psichologiniu teroru ir manipuliacijomis. Tai supratau tik baigęs mokyklą, suaugęs, galiausiai pats pradėjęs dėstyti. Pagaliau ne visi mokytojai, kad ir kaip gaila, mano akyse išlaikė autoritetą. Kai kada tai lėmė jų vietiniai interesai, kai kada pritrūko paramos man kaip jaunam, savo tikslų siekiančiam žmogui. Tačiau esu labai dėkingas tiems mokytojams, kurie, galbūt nebūdami dėmesio ir pripažinimo fronte, pastūmėjo ir padrąsino mane priimti ateitį lemiančius sprendimus.

– Esate apdovanotas Karalienės Mortos premija, kuri teikiama pasižymėjusiems vaikams. O jau Jūsų muzikinius laimėjimus sunku visus ir išvardyti… Apie juos dar Jūsų mokykliniais metais daug rašyta regioninėje Šiaulių žiniasklaidoje. Ką vaikui reiškia apdovanojimai, padidėjęs dėmesys, šlovė? Ar lengva su tuo susidoroti psichologiškai? Kokia Jūsų patirtis?

– Būdamas dvylikos metų šeimos rate svarsčiau, ar tikrai pajėgsiu ir esu užtenkamai talentingas toliau žengti muzikos pažinimo keliu, ar esu pasirengęs tapti muzikantu. Šeima palaikė ir drąsino. Bet, žinoma, tai byloja, kad turėjau abejonių, galbūt net baimių. Tai natūralu. Manau, būtų keista, jei apskritai nebūtų abejojama. Kaip tik nuo tada pradėjau dalyvauti konkursuose ir mane ėmė lydėti vienokia ar kitokia sėkmė. Buvau scenoje pastebimas vaikas, išsiskiriantis pirmiausia artistiškumu ir sceniškumu. Tai, kad pakeliui pradėjau pelnyti apdovanojimų ir įvertinimų, žinoma, suteikė daugiau pasitikėjimo ir dar labiau kėlė norą muzikuoti. Tam buvo ir tinkamos sąlygos – turėjau akordeono mokytoją, kuri išsiskiria konkursinių mokinių ugdymu pedagoginėje praktikoje. Todėl, manau, ir psichologiškai nebuvo kitų alternatyvų, tik atsiduoti darbui, stengtis nenuvilti savęs ir kitų. Deja, konkursai ir apdovanojimai kelio į profesionalią ateitį negrindžia. Tai tik atskaitos taškai, ypač vaikų konkursai. Daug yra ir tokių mano bendramokslių pavyzdžių: jie, nors gerai grojo, pasirinko visai kitas profesines kryptis.

– Esate sakęs, kad vaikystėje buvote „kitoks“ nei visi. Kito problematika dabar labai dažna vaikų ir jaunimo literatūros tema. O patyčios? Kaip apie tai kalbėtis su vaikais? Ką gali menas šioje kartais ir labai sunkioje situacijoje?

– Menas yra atsvara kartais brutaliam ir žvėriškam pasauliui. Vaikai sako tiesiai, ką jie mato ir kaip jiems atrodo. Patyčių tema mano mokymosi laikotarpiu nebuvo labai eskaluojama, tai buvo tarsi natūraliai suvokiamas dalykas. Visada žinojau, kad mokytojai mane palaiko, gal man jaučia net tam tikrą pagarbą ir meilę. O tai, kad man neartimi bendraamžiai mesteldavo vieną ar kitą repliką dėl mano pasirinkto instrumento ar dėl užaugusių garbanotų plaukų, man per daug reikšmės neturėjo. Tai kaip tie apdovanojimai – tą kartą turi poveikį, bet ilguoju laikotarpiu yra tik fonas.

– Viename tekste apie Jus gražiai sakoma: „Šiauliai užaugino akordeono virtuozą.“ Kas Jums, pasaulį jau gerokai pamaišiusiam keliautojui, yra Šiauliai, gimtasis miestas? Kokias šio miesto vietas labiausiai mėgstate, ar turite savo gatvę, savo erdvę, savo Šiaulius?

– Deja, esu praradęs savo Šiaulius, vis rečiau čia atvykstu. O norėtųsi dažniau pasivaikščioti, pabūti, aplankyti, gal net profesiškai prisidėti ten, kur galiu būti naudingas.

– Daug keliavote ir keliaujate – studijuoti, koncertuoti… Kas Jums yra lietuviškumas šiais globalizacijos laikais?

– Man lietuviškumas pasaulyje yra ir inkaras, ir sparnai. Reikia išmokti lietuviškumą panaudoti kaip išskirtinę, unikalią savybę. Pirmiausia lietuviui reikia išmokti deramai save pristatyti ir atsikratyti ekstremalaus savo šalies peikimo arba sudievinimo. Ir tuomet jūsų paminėtasis išsilavinimas tampa labai svarbus – juk norint dalyvauti daugiakultūriame pokalbyje reikia išmanyti ir savo, ir kitų šalių istoriją, tradicijas, virtuvę, kultūrą… To vis dar pasigendu lietuviuose.

– Paklaustas, kas labiau patinka, groti ar kurti, sakote, kad groti („interpretuoju jau sukurtą tekstą“). Ar muzikos gaidų skaitymą galima palyginti su literatūros skaitymu? Muzikos interpretavimą – su literatūros interpretavimu?

– Įdomus klausimas, apie kurį esu jau mąstęs. Palyginti muzikavimą su literatūros interpretavimu galima, bet muzikoje ryškiau skiriasi meninės raiškos priemonės, stiliai… Man kiekvieno naujo autoriaus ar muzikos kūrinio interpretavimas – tarsi naujos kalbos mokymasis.

– Dabar viešojoje erdvėje daug dėmesio skiriama skaitymo skatinimo programoms. Meno, sporto pasaulio įžymybės pasitelkiamos skaitymui populiarinti. Ar pritariate tokiam būdui?

– Tai skaitymą daro madingą – labai gerai. Tai praturtina žmogaus kasdienybę, mąstyseną ir netgi kalbą.

– Esate pabandęs ir aktoriaus amplua, vaidinote filme „Dėdė, Rokas ir Nida“. Pastebėjote, kad Jumyse „slypėjo aktoriaus siela. Bet visai neugdyta.“ Artistiškumas – kaip apibrėžtumėte šią savybę?

– Nėra nieko blogiau, kai mokytojai atveda pas mane savo mokinius ir prašo išmokyti juos artistiškumo, tarsi mane kas kada nors šito būtų mokęs. Tai mane glumina, nes manau, kad galiu pasiūlyti jiems daug įdomesnių muzikos atlikimo meno dalykų. Artistiškumas nuo aktorystės skiriasi iš esmės. Artistiškumas gali būti natūraliai pajaustas, įgimtas ir praverčiantis scenos menuose. O aktorystė yra atskira profesija, jai reikia daug daugiau nei artistiškumo. Ir muzikuojant vien artistiškumo nepakanka.

– Esate pats savo namams susikūręs šviestuvų, dabar ėmėtės tapybos – bandote vis naujas sritis. Kiek svarbu žmogui kūrybiškumas, gebėjimas keistis, sugerti pasaulio patirtį?

– Man tai – aukščiausia gyvenimo skalės pakopa. Gebėti sukaupti kūrybinės energijos ir išreikšti save yra pilnatvės atspindys. Nesvarbu, ar tai būtų meninė, ar kulinarijos, konditerijos, ar sodininkystės ir kitokios sritys. Žmogus iš prigimties užkoduotas susirasti maisto, apsisaugoti nuo pavojų, išlikti. Bet aukščiau viso to yra kūryba, egzistavusi žmogaus gyvenime nuo pat jo ištakų.

– Turite galimybę žurnalo skaitytojams rekomenduoti sau reikšmingą knygą (nesvarbu kokią: seną ar naują, vaikų, jaunimo literatūros ar skirtą suaugusiesiems). Kokia tai knyga ir kodėl būtent ji?

– Neseniai baigiau Viktoro Franklio Žmogus ieško prasmės, o dabar gavau dovanų savotišką šios knygos tęsinį – žvilgsnį į labai ilgą žmogaus ir pasaulio istoriją. Tad rekomenduoju tai, ką ir pats dabar skaitau, – Yuvalio Noah Harari Sapiens. Glausta žmonijos istorija.

– Operos solistė Nomeda Kazlaus savo laidą „Skambantys pasauliai“ baigia klausimu muzikui, koks muzikos kūrinys jam yra svarbus. Tad šį klausimą peradresuoju Jums – kokį muzikos kūrinį patartumėte pasiklausyti žurnalo skaitytojams?

– Galėčiau rekomenduoti daug ir įvairios muzikos, bet nuolat grįžtu prie Richardo Wagnerio operos „Tanhoizeris“ uvertiūros.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2021 Nr. 2 (98)