TARP PAPRASTUMO IR ORIGINALUMO (2020 m. verstinės vaikų ir paauglių knygos)

Kaip ir kasmet, 2021 m. IBBY Lietuvos skyrius apdovanojo geriausias pernai pasirodžiusias knygas. (Kaip malonu tai rašyti šiandieniniame pandemijos nežinomybės kontekste – kai kurie geri dalykai vis dėlto nepasikeitė, nors iššūkių sudarant komisijas ir dalijantis knygomis būta išties nemažai.) Dvi premijos skirtos reikšmingiausiems ir meniškiausiems vertimams: Eugenijos Stravinskienės premija už vertimą vaikams ir Adomo Druktenio premija už vertimą paaugliams. Prieš išrenkant laureatus, buvo paskelbti premijų nominantai (skelbiami nuo 2018 m.) – kiekvienoje kategorijoje po tris. Ir tai puiku, nes dėmesys atkreipiamas į daugiau gerų ir skaityti vertų knygų.

Ir vėl kaip kasmet leidyklos galėjo pačios siūlyti, jų nuomone, vertingiausias knygas. Šiemet aštuonios leidyklos pristatė devyniolika knygų – išties nemažai, tad vertintojams darbo netrūko. Kai kurios tradiciškai premijoms knygas teikusios leidyklos šiemet to nepadarė – o gaila, net neabejoju, kad komisija tikrai būtų atkreipusi dėmesį į, pavyzdžiui, „Odilės“ išleistą Nobelio premijos laureatės Olgos Tokarczuk ir dailininkės Joannos Concejo knygą Pamesta siela. Nuolat besidomintiems vaikų literatūros virtuve kartais kelia abejonių ir leidyklų pasirinkimas – ar tikrai pasiūlomos pačios geriausios? Na, bet tokie yra apdovanojimų nuostatai ir tikrai įdomu stebėti, kas kokiam šios spalvingos virtuvės patiekalui teikia pirmenybę.

Šiemet aiškiai išsiskyrė leidyklos „Debesų ganyklos“ knygos – net trys iš keturių pateiktųjų buvo nominuotos, o dvi laimėjo premijas. Na, o tiek vertimo kokybe, tiek produktyvumu pernai išsiskyrė vertėja iš vokiečių kalbos Indrė Dalia Klimkaitė – pasirodė net devynios jos verstos knygos (plačiau apie 2020 m. vaikų knygų leidybos padėtį žr. https://lnb.lt/vaiku-naujienos/6908-2020-me-tu-vaiku-knygu-leidybos-diagnoze-knygos-yra-super). Komisijai buvo pasiūlyti vertimai iš aštuonių kalbų. Be knygų iš vokiečių kalbos, skaitytojai gali džiaugtis pernai pasirodžiusiais kūriniais, verstais iš čekų, prancūzų, nyderlandų, lenkų, suomių, katalonų, na ir, žinoma, anglų kalbos. Įvairovė šiek tiek mažesnė nei pernai – tada komisija sulaukė vertimų iš dešimties kalbų.

Prieš pradėdama rašyti apžvalgą svarsčiau, kaip galima būtų sugrupuoti 2020 m. knygas, šalia kokių raktažodžių jas sudėlioti. Minčių kilo ne viena, o kuri geriausia?.. Na, tebūnie – aprašysiu viską iš eilės. Beje, įdomu, kad šiemet knygose į akis krinta dėmesys senajai kartai, jos vaidmeniui vaiko gyvenime, taip pat vis daugiau vertimų, pasakojančių skaitytojams apie įvairias, kartais labai egzotiškas kultūras. Nenuostabu, kad vienaip ar kitaip trys iš jų kalba apie žydų istoriją ir kultūrą – 2020-ieji buvo paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais.

Pažymėtina, kad daugeliu atvejų komisija šiemet dirbo vieningai, sprendimus priėmė taip pat beveik visais balsais. Tad ir šioje apžvalgoje mano žodžiuose, ko gero, nuskambės ne vienas teiginys, mintis, pastebėjimas, išgirstas iš kitų komisijos narių lūpų. Svarbu paminėti, kad jau pačioje komisijos posėdžio pradžioje buvo pabrėžta, jog svarbiausia ir pirmiausia, į ką bus atsižvelgta, – vertimo kokybė, originalumas ir taiklumas, tad kai kurios turinio ir menine prasme vertingos knygos, nors labai gaila, liko už nominacijų ribos. Joms, deja, nepasisekė su vertėjais ar (ir) redaktoriais. Žinoma, į šią taisyklę buvo pažvelgta ir iš kitos pusės – vien gero vertimo taip pat neužteko. Knyga turėjo būti verta dėmesio ir kitais aspektais. Kartais, sakykime, tema, idėja, kalba ir kitais dalykais labai paprasta knyga gali būti gerokai labiau vykusi už tą, kurios sumanymas įdomesnis, originalesnis, bet autoriui jo suvaldyti ar vertėjui perteikti nepavyko. Pažiūrėkime.

Vaikų literatūra

Pradėkime nuo knygų patiems mažiausiems.

Suomių rašytojos Elinos Hirvonen (iliustravo Mervi Lindman) Princesės Nutrūktgalvės žiemos burtai (iš suomių k. vertė Viltarė Urbaitė; „Nieko rimto“) – spalvinga (nors subtilesne raiška iliustracijos nepasižymi), žaisminga knyga, ko gero, patiksianti mažoms mergaitėms. Ir nenuostabu – juk viena iš kūrinio temų klasikinė ir, galima sakyti, banali: mergaitė nori būti princese. Tačiau Nutrūktgalvė puošiasi ne vien dėl paprasto ir galbūt lėkšto susižavėjimo suknelėmis, karūnomis ir žiedais. Kiekvienas daiktas čia turi savo antrinę ir gerokai svarbesnę funkciją – padėti persikelti į kitą vietą, išspręsti kokią nors problemą ir pan. Tik nuolat skubančiai ir pavargusiai mamai neaišku, kodėl dukrai taip reikia tos princesės suknelės einant čiuožinėti nuo kalniuko, – suaugusiajam daiktai dažnai atrodo tiesiog paprasti daiktai… Vaizduotės galia, žaismė, žavus, keliantis šypsnį vaikiškas naivumas, gebėjimas atsiprašyti, glaudus tėvų ir vaikų tarpusavio ryšys – visa perteikta kiekvienam vaikui suprantama, nepriekaištinga lietuvių kalba. Vis dėlto komisija nesileisdama į diskusijas nusprendė, kad didesnių sunkumų vertėjai nekilo, o knygos meninė vertė tikrai nusileidžia kitoms kandidatėms.

Annos Veriopoulou (iliustravo Mariana Villanueva Segovia) paveikslėlių knyga Lilė ir Liusė (iš anglų k. vertė Martyna Bražiūnaitė; „Dvi tylos“) pasakoja apie mergaitės ir šuns draugystę. Liusė ne tik praskaidrina mažajai Lilei dienas, bet ir išgelbsti visą kaimą nuo potvynio. Šis poelgis išjudina bendruomenę, sukuria šventinę nuotaiką, o meras aikštės vidury pastato statulą Liusės garbei… Galiausiai paaiškėja, kad Liusės atsikratė nemylintis šeimininkas. Siužetas gana tipinis, istorija paprasta. Paprastumas, kaip minėjau, anaiptol nėra blogai, dažnai istorija tuo ir stebuklinga, kad paprasta, tik, gaila, kad stebuklo komisijai šiame kūrinyje įžvelgti nepavyko, nors knyga vizualiai – bent jau neprofesionaliai akiai – atrodo gana patraukli. Deja, ir vertimas neblizga, kalba gana griozdiška ir sklandžiai neskambanti skaitant balsu – o juk paveikslėlių knygai tai itin svarbu.

Labai nekantravau pavartyti vos pasirodžiusią Elenos Val paveikslėlių knygą Pilna galva debesų (iš katalonų k. vertė Dovilė Kuzminskaitė; „Dvi tylos“) – buvo smalsu, kaip autorei pavyko susidoroti su neįprasta ir reta vaikų literatūroje senatvinės demencijos tema. Ko gero, didžiausia knygos stiprybė ir yra ši tema, kuria, be abejonės, su vaikais būtina kalbėti kaip ir su suaugusiaisiais. Komisijos posėdyje nuskambėjo ne vienas „Nusivyliau“, „Tikėjausi daugiau“. Gal ir nusivylimas iš to didelio lūkesčio?.. Vis dėlto gražių, ilgiau susitelkti į kai kuriuos puslapius kviečiančių dalykų knygoje tikrai esama, ir ne vien dėl iliustracijų. Ganėtinai įdomus pasirodė žaismas žodžio „debesys“ semantika: debesys čia – ir pabalę močiutės plaukai, ir apniukusios, lengvai nebesutelkiamos mintys, ir vaikui bei sergantiesiems šia liga būdingas išsiblaškymas („skraidžioja padebesiais“), lyginami jie ir su dūmais (o juk ir šie skirtingi) – tai nuosekli visos knygos linija. Čia justi norėtas perduoti neatsiejamas skirtingų kartų ryšys (verta paminėti ir taikliai panaudotą įsivaizduojamo draugo motyvą – jį turi ir močiutė, kitaip kas jai liepia elgtis taip keistai?..), gyvenimo rato sukimasis. Pasakojimas tikrai ganėtinai poetiškas, tik, sakyčiau, pritrūksta aiškesnio, vaikui pagavaus naratyvo.

Garsioji Naujosios Zelandijos autorė Joy Cowley Lietuvos skaitytojams pažįstama kaip Gyvatės ir driežo (turime dvi lietuviškai išleistas knygas) kūrėja, o pernai pasirodė jos sukurta ir Robyn Belton iliustruota Antis patrankoje (iš anglų k. vertė Viltaras Alksnėnas; „700 eilučių“), originaliai išleista dar 1969-aisiais. Tad nenuostabu, kad pirmas įspūdis skaitant šią nostalgiją neabejotinai keliančią knygą telpa į žodžius „nemari klasika“. Tai kūrinys, su autorei būdingu lengvu, subtiliu humoru kalbantis apie vieną didžiausių pasaulyje vertybių – taiką ir apie vieną beprasmiškiausių dalykų – karą. Bet ne tik apie tai – taip pat ir apie perdėtą žmogaus norą viską kontroliuoti, apie atsitiktinumo žavesį, gebėjimą stabtelėti ir apmąstyti poelgius, neretai apgaulingą pirmą įspūdį ir kita. Patrankoje įstrigusi antis, simbolizuojanti bet kokią jokių blogų kėslų neturinčią gyvybę, tikrai gali daug ką pakeisti! Istorijoje slypinčios reikšmės universalios ir aktualios visais laikais. Vertimui komisija taip pat neturėjo priekaištų. Tačiau norėta daugiau dėmesio skirti leidyklų pasiūlytiems naujos formos ir šiuolaikinio vaiko pasaulį bei problemas atliepiantiems kūriniams. Na, o šis klasikinis kūrinys tikrai nepaskęs knygų jūroje.

Itin išsiskiriantis pasirodė prancūzų rašytojos Roxane’os Marie Galliez ir iliustruotojos iš Laoso Seng Soun Ratanavanh kūrinys Mijuki, laikas miegoti (iš prancūzų k. vertė Erika Sabaliauskaitė; „Apkabink mėnulį“), kviečiantis švęsti paprastumą ir akimirkos žavesį. Kūrinyje vaizduojama jauki anūkės ir senelio akimirka prieš pat miegą. Nors Mijuki suranda šimtą priežasčių dar neiti miegoti, senelis leidžia jai tiesiog būti vaiku, kol mergytė pati maloniai nuvargsta. Labai aiškus ir reikšmingas šios knygos dėmuo – rituališkumas, pasikartojimas (dėl to toji akimirka atrodo ilgesnė, išbūta visa širdimi), labai svarbus vaiko rutinai. Žinoma, tai motyvas, būdingas pasakai. Būtent pasakos svarba, pasaka kaip įrankis, sujungiantis vaiką ir suaugusįjį, gražiai akcentuojama kūrinio pabaigoje: „Žinau, Mijuki, nepamiršau. Pasaka prieš sapną.“ Knygoje organiškai dera viskas: sklandus tekstas, puikus jo vertimas, patrauklios, stilingos iliustracijos Rytų motyvais, jautriai atskleidžiamas personažų ryšys ir gamtos grožis. Visa tai lėmė komisijos prielankumą ir sprendimą šią knygą nominuoti.

Žvilgtelėkime, kas buvo pasiūlyta kiek augesniems skaitytojams.

Garsaus lenkų rašytojo Grzegorzo Kasdepke’s, kuris mums jau pažįstamas kaip kūrinio Aš nenoriu būti princesė autorius, knyga Kaip auginti angelus (iš lenkų k. vertė Kazys Uscila; „Nieko rimto“) komisijai sukėlė dviprasmių jausmų. Viena vertus, kūrinys gana originalus ir išsiskiriantis pateiktų knygų (o ir paties autoriaus kūrybos) kontekste. Knygą sudaro du atskiri teksto dėmenys: angelų (šie, jeigu juos tinkamai prižiūri ir jais rūpiniesi, auga sode) auginimo vadovas, kuriam tam tikro autentiškumo suteikia Gražynos Rigall iliustracijos, ir istorija, kurioje susipina ir ryškus realizmas, ir fantastikos elementai. Vienuolikmetė Marta auga Varšuvoje ankštame bute su tėvais, broliu ir teta. Namie vyrauja įtampa, suaugusieji irzlūs, pavargę ir nelaimingi, alkoholis čia irgi neretas svečias. Vieną dieną Marta pro balkoną išvysta ant stogo vyrą, keliantį į skrydį angelus, ir smalsumas nugali – ji kerta neleistiną miesto ribą ir keliauja į sudominusią vietą. Nuo čia kūrinio istorija ima kelti daug klausimų ir, kaip sutiko visa komisija, iki galo kūrinio prasmę ir visas simbolines nuorodas suprasti sunkoka, o perskaičius apninka jausmas, kad kažkas liko iki galo neapčiuopta. Atrodo, angelai kūrinyje simbolizuoja vaikus, o pasitelkus šią metaforą iškeliama didžiulės atsakomybės ugdant žmogų svarba. Autorius šioje auginimo kelionėje dėlioja tam tikrus būtinus akcentus: šviesa, saugumas, skatinimas, žaidimas. Kaip vieną pagrindinių iškelčiau adresato problemą: sakyčiau, knyga skirta suaugusiam skaitytojui.

Dar viena knyga senatvės ir atminties sutrikimų tema – Lysette’s van Geel Operacija „Močiutės pagrobimas“ (iš olandų k. vertė Jolita Urnikytė; „Alma littera“). Joje šmaikščiai pasakojama, kaip vienuolikmetė Amarė sugalvoja ir imasi įgyvendinti močiutės gelbėjimo iš senelių namų planą. Kad močiutė nė už ką nenori ten gyventi, nors viską jau ima pamiršti, atrodo, girdi tik anūkė. Kartos, kad ir skirtingos, bet susikalba, tarp jų esti ryšys. Nors amžius skiria, bet apskritai tas ryšys, jeigu tik jį puoselėji, yra labai artimas, nes senatvė, ko gero, gali ir išlaisvinti, leisti vėl pasijusti laisvam kaip vaikui: „Kaskart, bangai užliejus iškraipytas perbalusias močiutės kojas, ji suspigdavo ir atatupsta traukdavosi į krantą atgalios. Džiaugėsi bangų mūša kaip vaikas. Visai kaip aš, kai buvau mažytė“ (p. 166). Vis dėlto knyga nėra verta išskirtinesnio dėmesio, veikiau paskęsta panašaus pobūdžio knygų jūroje. Bet ji tikrai galėtų tapti mažiau skaitančiam vaikui tramplinu į rimtesnę literatūrą – kodėl gi ne. Vertimui pastabų komisija neturėjo.

Pirmasis Onjali Q. Rauf romanas Berniukas klasės gale (iš anglų k. vertė Eugenijus Ališanka; „Alma littera“) tikrai galėjo atsirasti tarp nominantų, jei ne… vertėjo klaida. Originaliame kūrinyje knygos pasakotoja yra mergaitė – tai akivaizdu ne vienoje kūrinio vietoje, pavyzdžiui, kaimynas kūrinio pasakotojos motinai sako: „Užsukau pasakyti, kad jūsų duktė verčiau užsiimtų savo reikalais“ (p. 230). Keista, nes vertėjas patyręs, nors, žinoma, klysta ir geriausieji; kita vertus, su knyga dirba ne vienas specialistas. O šiaip kūrinys tikrai vertas dėmesio, jį perskaičius lieka žavaus, tik vaikui būdingo pasaulio jaukumo, švelnumo įspūdis, tiesa, gal perdėm idealistinis. Kita vertus, ar tik ne idealizmas ir pagimdo gražiausius, kilniausius dalykus pasaulyje?.. Knygoje vaiko akimis pasakojama pabėgėlio Achmeto istorija. Berniukas atvyksta į Didžiąją Britaniją ir lieka čia be negalinčių dėl užvertų sienų iš Sirijos atvykti tėvų, jam imasi pagelbėti keli klasės draugai. Bet daugiausia dėmesio kūrinyje skiriama tam, kaip vaikai pamažu priima, bando suvokti šį reiškinį. Knygoje ryškus ne tik vaikiškas, iš naivumo ir gerų norų kylantis maksimalizmas, nuoširdus siekis tiesiog draugauti, bet ir faktinė, istorinė plotmė – autorė pati kasdien susiduria su panašia realybe ir siekia ją perteikti. Globalėjančiame, su tapatybės krizėmis susiduriančiame pasaulyje tokių gerai parašytų knygų vertė tikrai didelė.

Itin produktyvios autorės Vanessos Walder Aš ir nevykėliai (iš vokiečių k. vertė Indrė Dalia Klimkaitė; „Debesų ganyklos“) iš pažiūros gali pasirodyti dar viena populiariai parašyta knyga vaikams. Tačiau įspūdis apgaulingas – ne veltui knygą komisija nominavo kaip vieną iš geriausių. Vienuolikmetė Enė – tėvų pamestas vaikas, keliaujantis iš vienų namų į kitus. Žinoma, toks gyvenimas turi pasekmių jos besiformuojančiai asmenybei: mergaitė pikta, ciniška, labai nepatikli, su kietu kiautu. Apkaltinta nusikaltimu, kurio nepadarė, ji atsiduria internate, kur sutinka įvairiausių tokių pat sunkių, dažniausiai kokią nors negalią turinčių vaikų. Ten ji supranta, kad žmonių būna visokių; neretai tie, kurie kelia pasitikėjimą, jo neverti, ir atvirkščiai. Enė – ne pagal amžių įžvalgi mergaitė, bet tai nė kiek neerzina ir lengvai įtikina, matyt, kitaip ir būti negali, kai gyvenimas taip skriaudžia. Įdomu, kad knyga parašyta tarytum išpažinties, pokalbio (nors visas tekstas pateikiamas pirmuoju asmeniu) principu – mergaitė pasakoja savo istoriją psichologui ir taip pati apmąsto savo poelgius bei geriau save pažįsta. Smagūs ir pasirinkti grafiniai elementai – „negražūs“ žodžiai, keiksmažodžiai užbraukyti, o tai veikia kaip smagus žaidimas ir, kaip sakė viena komisijos narė, lavina vaizduotę, be to, sakyčiau, leidžia skaitytojui pačiam pasijusti istorijos dalyviu.

Puikiu, vertėjos vardą puošiančiu darbu visi komisijos nariai pripažino Danielos Fischerovos (iliustravo Jitka Petrová) knygos Blogykla (iš čekų k. vertė Aigustė Vykantė Bartkutė; „Debesų ganyklos“) vertimą. Viršelyje šmėžuoja užrašas „Apdovanota knyga“, kurį dabar galima papildyti  – tai ir pati geriausia verstinė 2020 m. knyga vaikams. Kūrinyje pasitelktas apversto pasaulio (geri vaikai tučtuojau turi virsti blogais!) ir vaikų literatūroje populiarus magiškos mokyklos modeliai. Knygoje veikia mitologinio prado personažai: velniukai, laumiukai, raganos ir pan., autorės itin charakterizuoti. Kokie išmoningi jau vien jų vardai: Žandarmė, Taputapė, Kerštūnas, Storžievis ir kt. Veiksmas konstruojamas atsispiriant nuo pasakojimo svarbos gyvenime – net jei nemokame ar tiesiog negalime skaityti, kaip nutiko vienam knygos veikėjui Laumiukui, kiekvienam mūsų reikia geros istorijos! Viena esminių kūrinio vertybinių linijų – leisti vaikui būti savimi, nes jis iš prigimties yra geras.

Iš vertimo puikiai justi, kad autorė žaidžia kalbinius žaidimus, pasakojimas gyvas ir spalvingas. Tekste gana įprasti kreipimosi į skaitytoją intarpai, taip jis tampa dar interaktyvesnis. O ir šiaip siužetas labai dinamiškas ir, reikia manyti, tikrai patiksiantis šiuolaikiniam medijų kartos vaikui. Nors, tiesą sakant, net suvokiant knygos originalumą ir išmonę, kai kuriems komisijos nariams dėl šio tirštumo kiek sunkiau sekėsi skaityti.

Paauglių literatūra

Pernai komisija siautulingai diskutavo apie paauglių kategorijos knygas, nes daugelis jų buvo vertos dėmesio. Šiemet padėtis kitokia – labiau svarstyta tik dėl keturių knygų.

Pirmiausia komisija atmetė abi „Gelmių“ leidyklos knygas. Tiek rašytoją Florence Hinckel, tiek ir jos knygos Kaip veidrodžio šukės(iš prancūzų k. vertė Jūratė Karazijaitė) pagrindinę pasakotoją rašyti įkvėpė garsusis Anos Frank Dienoraštis. Čia žaidžiama pačia forma: Kleo, kaip ir Ana, rašo dienoraštį ir kalbasi su ta pačia Kite. Rašydama ji apmąsto gyvenimą, šeimos problemas, santykius su drauge, pirmosios meilės jausmus, yra itin jautri aplinkai ir detalėms. Rašymas veikia kaip terapija, kaip būdas kalbėti su savimi ir aplinka: „Rašyti  – mano vienintelis ginklas. Ir taip pat – vienintelė gynyba“ (p. 114). Dažnai Kleo brėžia paraleles su Anos gyvenimo detalėmis – juk ji irgi buvo panašaus amžiaus, jai rūpėjo tie patys dalykai. Merginai beveik šešiolika, tačiau skaitant atrodo, kad jos minčių raiška tokia, lyg būtų jaunesnė, nors apskritai ji įdomi, gana filosofiška. Nesu tikra, ar ir knygos maketas (ypač viršelis) sudomins skaitytoją paauglį.

Adresato problema pasižymi ir kita šios leidyklos knyga – Jeano-Baptiste’o Andrea’os Mano karalienė (iš prancūzų k. vertė Jonė Ramunytė). Jos pagrindinis veikėjas, protinę negalią turintis dvylikametis Šelas, gyvenantis su tėvais prie „Shell“ degalinės, leidžiasi į karą (kuris, žinoma, čia pat nevyksta), bet sutinka mergaitę, nušviečiančią jo mažą pasaulėlį kitomis spalvomis. Sunkiai įsivaizduoju tipinį paauglį (o gal tik lietuvį paauglį?..), susidomėsiantį šia istorija. Knygos maketas ir šiuo atveju nekviečia imti jos į rankas… Mano pamąstymams prieštarauja „Femina des Lyceens“ apdovanojimas, teikiamas pačių paauglių, – dėl to tik džiugiau, nes menine prasme knyga verta dėmesio. Atrodo, autorius išmano, kaip perteikti tokią negalią turinčio vaiko pasaulį ir jo minčių genezę, ir tas pasaulis kitoks – jis tikrai ne atstumia, o įtraukia. Pasakojimas labai poetiškas, nors vietomis gal kiek monotoniškas, nuobodokas.

Sukrečianti afganės mergaitės, turėjusios didelę gyvenimo dalį apsimesti vyru, kad galėtų išgyventi ir išlaikyti savo šeimą, istorija aprašyta Nadios Ghulam ir Agnes Rotger knygoje Mano turbano paslaptis (iš katalonų k. vertė Dovilė Kuzminskaitė; „Alma littera“). Žodį „aprašyta“ pasirinkau neatsitiktinai – knygos literatūrinė kalba silpnoka, o pagrindinis jos variklis tas, kad ši istorija tikra. Knyga išties būtų labiau pavykusi, jeigu būtų buvusi parašyta pačios tai patyrusios moters ranka (šiuo atveju yra tik užrašytojai papasakota istorija) arba pasirinkta kita forma. Žinoma, gebėjimas meniškai perteikti patirtį taip pat neabejotinai svarbus. Tikrovės įtaigumą į kitą lygmenį gali pakylėti tik meninis įtaigumas. Ir vėl šiek tiek abejonių kyla dėl knygos adresato.

Rašytoja Antje Babendererde lietuvių paaugliams jau žinoma, turime išverstą ne vieną jos knygą. Autorės kūryboje svarbi Amerikos indėnų kultūros tema, ją skaitytojas ras ir knygoje Sniego šokėjas (iš vokiečių k. vertė Teodoras Četrauskas; „Nieko rimto“). Aštuoniolikmetis Jakobas išvyksta ieškoti savo visą gyvenimą nematyto tėvo – kri genties indėno, o suranda ne tik jį, bet ir meilę. Kelionė ne tik fizinė – nuo pat kūrinio pradžios autorė plėtoja paaugliams svarbią kultūrinio ir asmeninio tapatumo, saviieškos temą, deja, pabaigoje ją užgožia minėtoji meilės linija, perdėm ištęsta ir iki galo neatskleista. Knyga verta dėmesio, visgi tekste nemažai korektūros klaidų, daug abejonių kelia viršelis ir kiti maketo dalykai – vargu ar jie patrauktų tikslinę skaitytojų grupę, nebent daug jaunesnius skaitytojus.

Ko gero, didžiausias šių metų nusivylimas – Naomi Novik maginės fantastikos kūrinys Šimtas metų žiemos (iš anglų k. vertė Daumantas Gadeikis; „Alma littera“). Nuvylė ne pats kūrinys, o gana prastas vertimas ir redagavimas. Knygos centre – trys stiprios, itin racionalios, pragmatiškos merginos (istorija pasakojama jungiant kiekvienos jų matymo perspektyvą), kovojančios su starikais – būtybėmis, lemiančiomis, kad Litvoje beveik visąlaik žiema. Autorei neabejotinai pavyko perteikti ledinės šalies atmosferą, atrodo, šaltis persmelkęs kiekvieną kūrinio personažą – to nesugadino net ir lietuviškas tekstas. Kurdama autentišką istoriją autorė naudoja vokiečių pasakos apie Rumpelstiltskiną motyvus, įpina daug kitų tautosakinių elementų. Pats kuriamas pasaulis įtaigus, kaip jau galėjote suprasti, kūrinyje labai svarbus istorinis naratyvas ir jo interpretacija, pozicijos išsakymas. Labai įdomiai komponuojama ir plėtojama žydų (autorės tėvai – litvakai) kultūros ir istorijos linija, keliami ir svarbūs žmogaus prigimties, vertybiniai klausimai. Knyga daugiasluoksnė ir nagrinėti čia tikrai būtų ką, vis dėlto dalis komisijos narių dėl minėtos priežasties visos knygos įveikti nesugebėjo.

Kita fantastikai – tik šiuo atveju mokslinei – priskirtina knyga yra Karlo Olsbergo Berniukas baltame kambaryje (iš vokiečių k. vertė Indrė Dalia Klimkaitė; „Debesų ganyklos“). Tai pirmas kūrinys, likęs už brūkšnio. Jis tikrai gali pavergti naujųjų technologijų mėgėjus ir gana lengvai sudomins bene sunkiausią skaitytojų grupę – berniukus. I. D. Klimkaitės vertimas, kaip ir galima buvo tikėtis, puikus, tekstas suredaguotas, tik, matyt, paties originalo kalba nelabai vaizdinga. Knygos stiprybė – idėja ir dinamika. Nesunku įsivaizduoti pagal ją pastatytą filmą, nors tarp kitų panašaus pobūdžio kūrinių savo plėtojama tematika revoliucingai jis tikriausiai neatrodytų – šiuo metu tai populiari tema.

Kūrinys prasideda intriguojamai – Manuelis nubunda patalpoje be durų, o su juo bendrauja tik kompiuteris. Negana to, berniukas nepamena savo vardo. Taigi jis turi pasitelkti visą išmonę, kad atsakytų į šį klausimą. Knygoje maloniai nustebina Alisos Stebuklų šalyje intertekstas – abu kūrinius sieja nuolatinis žaismas su sąmone ir vaizduote, nors jų, žinoma, nė iš tolo negalėtume lyginti. Kiek silpnesnė pasirodė antroji kūrinio pusė – ji perdėm suholivudiškėja, nors pabaiga gana stipri. Autorius kviečia šiuolaikinį žmogų susimąstyti: ar gali dirbtinis intelektas pranokti tuos, kurie jį sukūrė, – mus pačius? Ir kas galų gale esame mes, žmonės, ir kaip išlikti žmonėmis šiame sparčiai skaitmenėjančiame pasaulyje? Knygos interpretacijos, tiesą sakant, kelia šiurpą… Olsbergas – intelekto studijų daktaras, tad nenuostabu, kad jam pavyksta nagrinėjamas temas perteikti įtaigiai.

Pirmoji nominantų trejetuko knyga – lietuvių skaitytojams jau pažįstamos autorės Isabel Abedi romanas Ilgiausia naktis (iš vokiečių k. vertė Indrė Dalia Klimkaitė; „Nieko rimto“). Skaičiau šį kūrinį su malonumu – tiesiog gera buvo grįžti į paauglystės dienas ir prisiminti save su puikia knyga rankose. O grįžti ten buvo išties lengva – romanas turi viską, ko reikia įdomiai paauglių knygai: jaunatvišką polėkį, nuotykį, pirmosios meilės patirtį, paslaptį, kurią maga atskleisti…

Vita su draugais leidžiasi į kelionę po Europą, bet netikėtai planai pakrypsta nenumatyta linkme  – kelionė nutrūksta (o iš tikrųjų, kaip paaiškėja vėliau, kaip tik prasideda!) Italijoje. Kaip pastebėjo komisija, autorei puikiai pavyko atskleisti šios šalies atmosferą  – skaitydamas tiesiog alsuoji ja. Italijoje Vita susipažįsta su Luka, kurio šeima, pasirodo, yra neatsiejama merginos šeimos istorijos dalis. Visą jų draugystę gaubia artimų žmonių mirties paslaptis, kurią abu jaunuoliai pasiryžę atskleisti, – juk tai ir jų, ne tik jų tėvų tapatybės dalis. Tiesa, detektyvinė istorijos linija gal kiek pernelyg dramatiška paauglių romanui, bet neoriginalia jos tikrai nepavadinsi – kaip tik priešingai. Kūrinyje minima daug muzikos ir literatūros autorių, ir tai padeda kurti savitą pagrindinės veikėjos charakterį, su kuriuo, manau, gana lengvai tapatinsis daugelis paauglių. Kadangi vis dar nėra lengva keliauti, šis tikrai dėmesio vertas romanas gali būti puiki alternatyva.

Literatūriniu ir meniniu požiūriu svariausia – tarp trijų geriausiųjų atsidūrusi žymios vokiečių autorės ir vertėjos Mirjam Pressler knyga jaunimui Natanas ir jo vaikai (iš vokiečių k. vertė Indrė Dalia Klimkaitė; „Magnificat leidiniai“). Pasirinktoji tema – skirtingų religijų būvis viename pasaulyje – atspindi pačios autorės gyvenimo kelią: auginta krikščioniškai, ji tik pamažu pažino savo žydiškas šaknis. Gyveno Mirjam ir Izraelyje, kur, be krikščionybės ir judaizmo, išpažįstamas ir islamas.

Natanas ir jo vaikai sukurti atsiremiant į garsią Gottholdo Ephraimo Lessingo 1779  m. parašytą dramą. Dramos pagrindas išlieka, bet, kaip pabrėžia pati rašytoja, kitaip nei G. E. Lessingas, ji siekė perteikti aiškų istorinį foną ir charakterizuoti veikėjus, kurių jos kūrinyje atsiranda ir daugiau. Ir tai tikrai virsta šio kūrinio stiprybe: probleminis teksto klausimas tampa smarkiai įkūnytas, ne tik istoriškas, bet ir individualizuotas, perleistas per asmenybės patirtį ir mąstyseną, o tai, kaip paaiškėja, lengvai nesukategorizuojama, ką rodo ir knygos autorės patirtis.

Kūrinyje XII a. Jeruzalę matome net devynių veikėjų akimis. Pagrindinis jų – žydas Natanas, kurio lūpomis ir veiksmais bylojamos religinės sandraugos, humanizmo, tolerancijos idėjos. Įsimintiniausia kūrinio vieta yra pati kulminacija – Natano pasakojimas apie stebuklingą žiedą siekiant atsakyti į sultono Saladino klausimą: kuri religija teisingiausia? Toliau nesiplėsiu, nes daugiau apie šį kūrinį galima paskaityti Gintarės Adomaitytės recenzijoje (žr. Rubinaitis, 2020, Nr. 3 (95), p. 35–36). Vis dėlto privalu pasakyti svarbiausia: šis tekstas teigia, kad už kiekvienos religijos pirmiausia slypi žmogiškosios vertybės, iš kurių didžiausia – gerumas, taip pat protas, meilė ir daugelis kitų. Šios vertybės visuotinės, religija yra (ar turėtų būti, jeigu nepamiršime fakto, kad visuomet pasitaiko ir ekstremistinių jos pavidalų) tik jų interpretavimo ir panaudojimo forma. Draugiškas religijų sugyvenimas tiesiog tampa ir bendra tolerancijos kitam ir kitokiam metafora. Tai kūrinys brandžiam jaunimui, o jo raiška nėra pernelyg pretenzinga – tikras grynuolis. Vertimo kokybės atskirai komentuoti, žinoma, taip pat nereikia.

Vis dėlto Adomo Druktenio premiją laimėjo ir komisiją labiausiai pavergė paprastumo ir originalumo dermė  – Annet Huizing Kaip aš netyčia parašiau knygą (iš nyderlandų  k. vertė Birutė Avižinienė; „Debesų ganyklos“). Trylikametė Katinka neturi mamos, o tėčio gyvenime atsiranda kita moteris, kurią merginai priimti ne taip lengva. Dar ji svajoja tapti rašytoja ir turi begalę minčių, tik nežino, kaip jas tinkamai perteikti. Todėl mergaitė ima lankytis pas Lidvinę – garsią rašytoją, gyvenančią paprastą vidutinio amžiaus moters gyvenimą, visai neapakintą šlovės spindulių ir įkūnijančią tokį suaugusįjį, koks jis ir turėtų būti su vaikais, – atviras, tiesus, laikantis vaiką lygiaverčiu individu. Taip prasideda Katinkos kelionė savęs ir pirmosios parašytos knygos link.

Kaip ir kūrinyje Kaip veidrodžio šukės rašymas pasakotojai – būdas pažinti save, pirmiausia pačiai sau papasakoti savo istoriją – ne tik ją išgyventi, atsakyti į kilusius iššūkius. Tačiau tai ir kūrybiniai bandymai – Katinka rašo istoriją apie tai, kaip ji žingsnis po žingsnio mokosi ją kurti. Taigi knygoje yra du lygiagretūs tekstai – jie labai susiję, bet ir atskiri. Šitaip ji išbando ne vieną Lidvinės papasakotą techniką. Taigi kūrinyje aiški kūrybiško rašymo mokanti funkcija. Jame kalbama apie pasakotojo perspektyvą, charakterių kūrimą, teksto autentiškumą ir daug kitų dalykų. Linkusiam mintis reikšti raštu ir galbūt ateityje svajojančiam kurti paaugliui ši knyga gali tapti ne tik praktinių patarimų, bet ir įkvėpimo šaltiniu. Kaip atskira knygos dalis dar pridedamas sąsiuvinis, skirtas pirmiesiems literatūriniams bandymams, jame išrašyti Lidvinės patarimai. Štai kad ir šis: „Rašytojas apgalvoja ne tik tai, ką užrašyti, bet pirmiausia – ką praleisti, – tarė Lidvinė.“ Tad jei darai, tai ir padarai, jeigu labai nori – pasieki, o visų geriausia, kai dar pavyksta ir mėgautis procesu. Žiū, štai ir netyčia (tik ar tikrai?) knygą parašei. Vis dėlto turiu pridurti, kad redaktoriaus rankos šiai knygai šiek tiek pritrūko…

Štai tokia šiųmetė verstinių knygų istorija – ilga, neįtelpanti į pusę autorinio lanko! Ir, kad ir kaip ten būtų, kasmet unikali.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2021 Nr. 2 (98)