Marius Marcinkevičius. Kad vaikai nekartotų klaidų

Kad vaikai nekartotų klaidų Nors jau esu išleidęs vienuolika knygų vaikams ir vieną suaugusiesiems, o eilėje laukia dar daugybė sumanymų, vis dar nelaikau savęs nei poetu, nei rašytoju. Gal todėl, kad esu labiau skaitytojas nei rašytojas. Per gyvenimą esu perskaitęs dešimtis genialių, šimtus gerų ir tūkstančius blogų knygų. Iš tiesų visos knygos yra geros ir duoda daug naudos: genialios įkvepia ir keičia pasaulėžiūrą, geras skaityti labai įdomu, o blogos rodo, kaip nereikia rašyti.
Pirmieji mano literatūriniai bandymai prasidėjo dar mokykloje. Rašydavau trumpus šmaikščius ketureilius apie klasiokus. Jie visiems labai patiko, žinoma, išskyrus tuos, apie kuriuos rašiau. Kai eilėraščių susikaupė kritinė masė, ketureilių herojai susivienijo ir gerokai įkrėtė man į kailį. Tuo mano ankstyvoji literatūrinė karjera ir baigėsi.
Vėliau, gimus vaikams, ėmiau kurti jiems. Kadangi nusibodo kas vakarą skaityti tas pačias pasakas, pradėjau kurti savas. Vaikai man duodavo užduotis, sugalvodavo herojus, apie kuriuos jiems kas vakarą sukurdavau vis naują istoriją. Išvykęs į komandiruotę, pasakas sekdavau telefonu arba atsiųsdavau elektroniniu paštu.
Vieną kartą Vilniuje eidamas Arklių gatve nedidelio knygynėlio vitrinoje pamačiau Evelinos Daciūtės, su kuria susipažinau Pekine, knygas. Rašytojai ir knygos man visada atrodė mistiškas dalykas. „Ak, kad taip kada nors ir mano knygos čia stovėtų“, – pasvajojau. Bet svajonėms lemta išsipildyti, kai ir pats truputį pakrutini subinę. Buvau jau nebe jaunas ir daugelį mano draugų jau buvo apėmusi vidurinio amžiaus krizė. Jie vaikščiojo liūdni ir pasimetę, keiksnojo nenusisekusį gyvenimą ir nežinojo, kuo užsiimti. Ir tada aš supratau, kad iš tikrųjų tai jokia ne krizė, o GALIMYBĖ. Galimybė nuveikti tai, ką nori, apie ką svajoji, ir įgyvendinti neišpildytus vaikystės lūkesčius.
Taip aš ėmiausi žygių. Išrinkau gražiausius, mano galva, eilėraščius, išspausdinau juos ir Knygų mugėje išdalijau kokioms penkiolikai leidyklų. Visos pažadėjo parašyti, net jeigu atsakymas būtų neigiamas, bet taip nė viena ir neparašė. Šiek tiek nuliūdau, bet vidurinio amžiaus galimybė suteikė man jėgų. Todėl lėšų pirmajai mano knygai sumetė draugai ir pažįstami. Taip išleidau pasakų ir eilėraščių knygą Tolimoji karalystė. Ją pardavus gautos lėšos buvo skirtos sergantiems vaikams. Paskui mano literatūrinė karjera prasidėjo antrąkart – antrą knygą išleidau su fondu „Švieskime vaikus“.
Pradžioje stengiausi rašyti linksmus, neįpareigojančius eilėraščius ir istorijas vaikams. Bet kuo toliau rašiau ir gilinausi į kūrybą, tuo aiškiau supratau, kad rašau ne tik vaikams, bet ir mums, suaugusiesiems. Mat tikiu, kad literatūra ir poezija tikrai keičia vaikų pasaulėžiūrą, ir jei nors keli iš jų taps geresni, manysiu, kad mano misija įvykdyta. Juk toliau gyventi ir leisti senatvę reikės jau jų pasaulyje.
Knyga Akmenėlis atėjo iš vaikystės prisiminimų. Karas ir pokaris man visada atrodė kažkokie tolimi ir nebūti dalykai, bet suaugęs supratau, kaip tai artima, nes gimiau praėjus vos dvidešimčiai metų po Antrojo pasaulinio karo, o dvidešimt metų – labai trumpas laikotarpis. Gimiau Rūdninkų gatvėje, kuria kaip tik ėjo Vilniaus geto riba. Mano vaikystės Vilnius buvo visiškai nepanašus į dabartinį. Senamiestis buvo apgyvendintas žmonių, atvykusių iš kitų miestų ir respublikų, kiemai ir butai buvo atviri, ir man su kiemo draugais įdomiausias užsiėmimas būdavo landžioti po rūsius arba karstytis ant aukšto. Ten rasdavome daugybę daiktų, užsilikusių nuo buvusių gyventojų, su keistais užrašais ir senoviniais paveiksliukais.
Tada aš detalė po detalės, faktas po fakto pradėjau lipdyti savo miesto istoriją. Daugybę istorijų man papasakojo močiutė, kuri gyveno tarpukario ir pokario Vilniuje. Ji rodydavo, kur buvo žydų kavinės, restoranai ir įvairios ateljė, kur gyveno jos draugės ir kur ji leisdavo laisvalaikį. Iš jos pasakojimų Vilnius regėjosi kaip kažkoks mistinis pasakų miestas. Ir tik pakliuvęs į Sovietų armiją supratau, kad karas yra žiaurus ir beprotiškas suaugusiųjų žaidimas, kuriame žudoma prisidengus šviesios ateities ir žmonijos gerovės lozungais. O šitų baisių, kruvinų žaidynių įkaitais tampa vaikai, turintys visa tai išgyventi.
Mano knyga Akmenėlis yra apie Vilniaus getą, bet tokia istorija galėjo nutikti bet kur Europoje, kur į getus buvo suvaryti milijonai žydų kilmės žmonių. Vaikščiodamas po savo gimtas gatves dažnai mėgindavau įsivaizduoti, kaip turėjo jaustis gete uždaryti vaikai. Juk vaikystė, meilė, draugystė ir noras žaisti niekur nedingsta, net jei yra užtverti aukščiausiomis tvoromis. Aš šią istoriją ilgai nešiojausi širdyje, galvodavau apie ją nubudęs anksti iš ryto, kol vieną dieną susikaupiau ir išklojau popieriuje.
Manau, kad tokios istorijos vaikams labai svarbios ir reikalingos. Kad jos suteiks šiokį tokį supratimą ar bent jau taps pokalbio sunkiomis temomis pradžia. Ir labai viliuosi, kad mūsų vaikai niekada nekartos tėvų ir protėvių klaidų.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2021 Nr. 2 (98)