APIE GYVYBIŠKAI SVARBIAS KNYGAS (2020 m. negrožinė vaikų literatūra)

Lygiai prieš metus rašydama 2019 m. negrožinių knygų vaikams apžvalgą minėjau karantiną būdama tikra, kad situacija išskirtinė ir niekada daugiau nepasikartos. Deja, 2020 m. negrožinės vaikų literatūros apžvalgą rašau panašiomis aplinkybėmis. Svarstau, jog būtent pernykščiai leidiniai buvo kuriami, tobulinami labai neįprastomis sąlygomis. Kaip ore tvyranti įtampa paveikė kūrėjus? Kaip ji veikia mus, skaitytojus? Devynmetis ekspertas siūlo rinktis gyvybiškai svarbias knygas ir atiduoda už jas savo balsą: „Knyga apie rudąjį lokį yra gyvybiškai svarbi. Jei užpuls rudasis lokys, bus šakės.“

Taigi kokios temos 2020 m. pasirodė svarbios, kurie leidiniai ir kuo yra jei ne gyvybiškai svarbūs, tai bent įdomūs, naudingi vaikams, jų tėvams ir mokytojams? Aptarkime penkis ryškiausius.

Duoklė aktualijoms: jausmai, gamtosauga

Mariaus Poškaus Ką aš jaučiu: jausmų žinynas 5–8 metų vaikams („Alma littera“) – šiuo laikotarpiu ypač aktuali ir kiek… neįprasta knyga. Pirmiausia todėl, kad ji turi maloniąją ir nemaloniąją pusę. Ir tai ne kalbos žaismas, o techninis sprendimas: knyga gali būti vartoma, skaitoma iš dviejų pusių. Sumanymas, nors ir nenaujas, šiame leidinyje kuria papildomas reikšmes, net potekstę: kiekviename iš mūsų gyvena ir malonūs, ir nelabai malonūs jausmai. Apie tai tiesmukai nekalbama, paliekama erdvės skaitytojo atradimams. Sumaniai kuriama mąstymą skatinanti lyginimo situacija: kiekvienos knygos dalies įvadiniai puslapiai akivaizdžiai panašūs, tad vartai knygą ieškodamas panašumų ir skirtumų. Aplankęs jausmas, „kur aš tai mačiau?“, pasirodo, labai naudingas. Lygindamas paveikslėlius, užrašus atrandi naujų dalykų. Beje, kiekvienoje pusėje išlaikoma ta pati struktūra: įvadinis atvartas – savotiškas knygos turinys jaunajam skaitytojui ir instrukcija, kaip skaityti, ko ieškoti; po to pristatomi penki jausmai ir apibendrinama. Kiekvienam jausmui skiriamas vienas atvartas, kiekvienas jausmas vaizduojamas kaip savita, sunkiai žodžiais apibūdinama būtybė, personažas, turintis savitą spalvą, formą, charakterį. Piešinys kiek nekonkretus, kaip ir jausmas – ne visada aiškiai atpažįstamas. Kiekviename iš jų ieškau žmogaus bruožų ar bent panašumo į gyvūnus, daiktus. Pavyzdžiui, smalsumas – lyg origamio būdu išlankstytas klaustukas ar povandeninio laivo žiūronas. Jis teturi vieną akį, bet kaip įdėmiai žvelgia į skaitytoją, į knygą, į kitą kambarį, į plaštakę, į kurmio urvelį… Visai kaip mažas smalsus vaikas. Atpažįstame vaikų gyvenimo situacijas ir vieną kitą pokštą kiek vyresniam skaitytojui. Apmąstytas, pritaikytas adresatui atrodo ir tekstas: ne tik jo kiekis, bet ir pateikimas. Teksto nedaug, bet skaitytojas randa viską, kas jam svarbu: jausmo pavadinimą, paprastai pateiktą informaciją, kaip atpažinti jausmą, kaip jį valdyti. Pabrėžtinai remiamasi vaiko patirtimi: „Kai jautiesi smalsus, tau kyla daug klausimų.“ Kiekvieno atvarto pabaigoje yra patarimas, perspėjimas: „Smalsumo gali būti ir per daug“, „Kai jautiesi drąsus, dažnai elgiesi pavojingai.“ Personažo spalvos užrašai paveikslėliams suteikia komikso gyvumo, o kiek kitoks kalbos stilius (Oi ačiū, ačiū, dėkui, dėkui, nagi, labai labai jau ačiū, dėkui, ačiū…) papildo arba plėtoja pateiktą informaciją pasitelkdamas humorą, subtiliai primindamas skaitytojui patirtas situacijas.

Kuo ilgiau vartau, tuo labiau džiaugiuosi šia knyga: žinyno žanras, aktuali tema, aiškus adresatas, apmąstytas turinio ir formos derinys. Spalva, šriftai, grafinis išdėstymas – profesionaliai naudojami įrankiai teksto sluoksniams, prasmių gyliui kurti. Nuosekli, darni knyga. Tikiu, kad bus skaitoma namie, grupėje, klasėje ne vieną kartą, pasitelkiama įvairioms veikloms. Kad tik šrifto dydis nepakištų kojos – visgi knyga skiriama jaunajam skaitytojui.

Dar viena aktuali šių dienų tema – gamta, gamtosauga, ekologija. Keli šiai temai skirti leidiniai nudžiugino įdomiais sprendimais.

Justo Tertelio, Elenos Maya, Ritos Mačiliūnaitės-Dočkuvienės Vandens gyvenimo linija („Lietuvos jūrų muziejus“) – turbūt vienas iš labiausiai nustebinusių pernai pasirodžiusių leidinių – siūlo žvelgti, lyginti tai, kas yra virš vandens ir po juo, t. y. žemiau horizonto linijos. Papildytos realybės elementai natūraliai, jautriai susilieja su puslapių žodžiais ir vaizdais, pripildydami dailininko ir rašytojo paliktas erdves garsų. Beveik vienuolika minučių garsų (jūros, vėjo, žuvėdrų, laivų…) subtiliai virsta muzika ir padeda skaitytojui pajusti vandens liniją ne tik kaip vandens gyvūnų ir žmonių pasaulius skiriančią, bet ir kaip jungiamąją liniją. Įdomi mintis: būtent garsas, pasirodo, aiškiausiai mus skiria. Po vandeniu viskas kitaip, todėl knyga skaitytojui siūlo ne tik pažvelgti į pasaulį jūros gyventojo ruoniuko akimis, bet ir išgirsti jo girdimus garsus. Tekstas parašytas pirmuoju asmeniu, gyvenimo istorija pasakojama kviečiant keliauti drauge, bandant užmegzti pokalbį su skaitytoju, lyg lyginant, atskiriant: virš – po, aš – tu, maniškiai – taviškiai… Pamažu aiškėja, kiek daug turime bendro, tad atskirtis mažėja: jūra turime dalytis kartu, keičiuosi aš, keitiesi ir tu… Taupiai naudojamos spalvos, vaizdai, žodžiai ir garsai palieka erdvės skaitytojo vaizduotei ir jausmams, mūsų – sausumos gyventojų – svečiavimosi vandens pasaulyje prisiminimams. Tikiuosi, kad ši knyga sudomins gana platų skaitytojų ratą: jaunesniuosius pirmiausia patrauks siužeto (ruoniuko gyvenimo) elementai, vyresniuosius sudomins ekologinės kūrinio gelmės, o bet kokio amžiaus besidominčiuosius muzika ir kūryba – garso takelis, žodžio, vaizdo ir garso deriniai.

Leidinys akivaizdžiai veržiasi iš taisyklių rėmų: laviruoja ant grožinio ir negrožinio kūrinio ribos, eksperimentuoja raiškos priemonėmis, adresato apibrėžtimi. Knyga neturi negrožinėms knygoms būdingos struktūros (turinio, skyrių) ir net autorių pavardžių viršelyje. Priimu tai kaip norimos perteikti idėjos tęsinį: ekologinė tema vienija žmones trindama personalijų, kalbos ir amžiaus ribas. Minimalistiniai sprendimai suteikia erdvės. Juk jūrai nereikia dekoracijų. Todėl teksto pradžia ir pabaiga – „tik ilga, viską pusiau skirianti linija“ – dvelkia ramybe ir išduoda: šio laivo vairą laiko patyrusi komanda. Trijų menininkų kūrinys, sukurtas bendradarbiaujant su Lietuvos jūrų muziejaus specialistais, tikiu, bus skaitomas ne vieną kartą. Pirmoji pažintis tikriausiai įvyks lankantis Jūrų muziejuje, galbūt taps išvykos atradimu. Ekologinė tema ir galimybė derinti vaizdą, žodį ir garsą puikiai tiks integruotoms pamokoms pradinėse ar net ir aukštesniosiose klasėse, kai ieškome originalesnių sprendimų, nekasdienių potyrių. Puiki priemonė klausymosi gebėjimams ugdyti siejant su muzikos, dailės pamokomis. Na, ir, aišku, idėja, kaip pamokoje panaudoti mobilųjį telefoną. Laikau kumščius: kad tik knyga nepasimestų tarp daugybės ryškiaspalvių leidinių.

Lino Jonausko Kur ieškoti rudojo lokio ir kiti nutikimai gamtoje (iliustravo Dovydas Čiuplys; „Baltų lankų“ leidyba) – dar viena gamtai, gamtosaugai skirta knyga. Paantraštė „gidas jauniesiems tyrinėtojams“ leidinį neabejotinai išskiria iš kitų: nedidelis formatas, storas viršelis, net juostelė puslapiams prilaikyti – pagarbus požiūris į nešiotis skirtą knygą. Temos suskirstytos pagal metų laikus, tekstas gausiai papildytas piešiniais ir nuotraukomis, sutartiniais ženklais, įvairiomis nuorodomis… Instrukcijos, receptai, nuotaikingos iliustracijos su užrašais vis primena: gamtą tyrinėti įdomu, smagu. Net kiek sendinti, baltos spalvos vengiantys knygos puslapiai skaitytoją drąsina veikti, nebijoti sutepti, išsitepti.

Autoriaus entuziazmą, darbo su vaikais patirtį rodo veiklų įvairovė: ruošiamės meškerioti, stebėti paukščių, net susitikti su ruduoju lokiu. Atsakingą požiūrį atskleidžia dėmesys naujoms sąvokoms, žodynėlis, vieta užrašams knygos gale, raginimas tikslingai naudoti išmaniuosius įrenginius. Pratarmėje nurodomas gana plačiai suprantamas adresatas: ikimokyklinukams, pradinukams ir net suaugusiesiems. Sutikčiau, kad 5–10 metų vaikams ir jų suaugusiesiems: spalvinimo puslapiai, sutartiniai ženklai, daug užduočių siūloma atlikti drauge su tėvais. Kelionių maršrutai, filmuko apie gamtą montavimas ir kitos bendrų veiklų idėjos padės suaugusiesiems nukreipti vaikų energiją ir smalsumą tinkama kryptimi.

Nuoširdžiai kurta knyga: asmeniškas prisistatymas knygos pradžioje, šeimoms ir pedagogams įkvėpimo linkintys žodžiai ir gal ne visų pastebimi edukaciniai sprendimai: tyrimo idėjos ir veiklų lapai, užduotį atlikti padedantys bendraamžių darbų pavyzdžiai, idėjos technologijoms panaudoti… Mintyse kirbantį klausimą – kodėl piešinių daugiau nei nuotraukų – tildau džiaugdamasi pokštais iliustracijose, primindama sau, kad aplink šią knygą skaitantį jaunąjį tyrinėtoją bus gamta, o išmanieji įrenginiai padės užfiksuoti, pasidalyti, susirasti papildomos informacijos. Tada knygos iliustracijoje – naudojamoje ne vietoj gamtos, o gamtoje – smagu aptikti perkeltinę prasmę, pokštą, nuotaiką… Pavyzdžiui, kino salę miške ar superherojaus portreto kraštelį, išduodantį, spėju, jaunojo tyrinėtojo ambicijas.

Vilnius, Vilnius, Vilnius

2020 m. ypač daug dėmesio sulaukė Vilnius.

Rūtos Norkūnės Vilnius. Vija ir Meška miestinėja: miesto gidas (iliustravo Asta Kulikauskaitė; „Alma littera“) – dar viena knyga, kurią rekomenduočiau vietoje nenustygstantiems tyrinėtojams – 8–10 metų skaitytojams.

Leidinio struktūra atitinka paskirtį: trumpai su Vilniaus istorija supažindina laiko juosta, informacija dalijama atvartais, o tekstas skaidomas neilgais savarankiškais straipsneliais, papildomas spalvotais informaciniais lapeliais, gausiais piešiniais su užrašų debesėliais, knygos gale pateikiama idėjų veikloms ir turinys. Patogu skaityti atsirenkant.

Knygos autorė – gidė, tad pavadinime duotą žaismingą pažadą tyrinėti – kvietimą miestinėti – pildo pasitelkta skaitytojo bendraamžė devynmetė mergaitė Vija su šuneliu Meška. Informacija apie miestą ir jo istoriją pateikiama saikingai, paprastai, tekstą ir paveikslus papildo vaikams įdomūs faktai ir nukrypimai (stebuklinga grindinio plytelė, WC ženklo reikšmė, švenčių sąrašas…). Puiki mintis – miesto augintiniai ir jų žemėlapis. Skaitytojo dėmesį stengiamasi išlaikyti siūlant kiekviename atvarte ieškoti šunelio, knygą vartyti (rašoma tai vertikaliai, tai horizontaliai). Manyčiau, autorei pavyko sukurti laisvalaikio veikloms taip reikalingą žaismingą, optimistinę nuotaiką pasitelkiant kalbos žaismą (miestinėja, šunytė), jaukias iliustracijas ir… vaikų pilną miestą.

Kai kuriais sprendimais kiek abejoju: ką vaikui sako neiliustruotas miesto švenčių sąrašas? Galbūt nuotraukos geriau perteiktų, ko galima tikėtis viename ar kitame sostinės renginyje? Svarstau, kodėl tokiame leidinyje nuotraukų visai nėra – ar mieste pirmą kartą besilankančiam kito miesto vaikui jas atstos piešiniai, kurie, pritariu, kuria stilistinį knygos vientisumą? O gal tai daroma sąmoningai, juk miestinėjančius vaikus tikrai lydės suaugusieji, tad gretinant miesto žemėlapį suaugusiųjų rankose su šio leidinio iliustracijomis galima atrasti daug įdomaus. Pasigendu ir įvairesnių idėjų vaikų veikloms mieste – vieno atvarto su žiupsniu idėjų knygos pabaigoje mažoka. Greta pasiūlymų surasti, pasižiūrėti visoje knygoje galėtų atsirasti užduočių, mįslių, galvosūkių. Tereikia dalį spalvotuose lapeliuose pateiktos informacijos paversti užduotimis. Bet kokiu atveju pasidžiaukime: pagaliau Vilnius turi miesto gidą vaikams.

Agnės Ulytės ir Monikos Vaicenavičienės Gatvių susitikimai: o kas, jei Vilniaus gatvės šnekėtųsi? („Aukso žuvys“) – irgi knyga apie Vilnių, tik skirta kiek vyresniam skaitytojui. Ji sudomins 14–16 metų ir net dar vyresnius. Jaunesniems, tikėtina, norėsis skaityti nenuosekliai, atsirenkant, galbūt pirmiausia stabtelint prie piešinių. Neabejoju, vilniečiams pirmiausia rūpės rasti savo gatves.

Dėmesio centre – neįprasta pažintis su Vilniumi atskleidžiant jo gatvių pavadinimuose užfiksuotą istoriją, reiškinius. Būtent taip vaikai, jaunimas, Vilniaus svečiai su juo susitinka, susipažįsta. Kad gatvių pavadinimai nebūtų tik bereikšmis garsų skambesys – gana sudėtinga misija, kurios imasi leidinio autorės. Ir daro tai lengvai, žaismingai. Trumpi komiksai apie gatves – originali, diskusijas (grožinė ar negrožinė?) kelianti mintis. Leidinio struktūra sklaido abejones: knygos pradžioje pateikiamas turinys – komiksų sąrašas, knygos gale – naudoti šaltiniai ir net kelios (asmenų, gatvių temų ir gatvių amžių) rodyklės. Imkite ir skaitykite atsirinkdami, išsirinkdami.

Vienas atvartas – vienas gatvių susitikimas, t. y. sankryža. Kiekviename atvarte esantis trumpas komiksas ir tekstas – ilgesnis ar trumpesnis stabtelėjimas tose kryžkelėse, o kiekviename komikse įkomponuota gatvių žemėlapio dalelė – lyg mažas didelės dėlionės gabalėlis, lyg patikinimas: viskas tikra. Išmonė, pokštai, minties šuoliai, žodžių žaismas, komiksus ir tekstus papildančios netikėtos detalės ir nukrypimai – siurprizai skaitytojui. Ir priminimas… nežiūrėti pernelyg rimtai. Dingsta įtampa, kad ko nors nežinai, neprisimeni tikslios datos ar kūrinio pavadinimo. Tobulai netobulas originalus, net linksmas požiūris į Vilniaus žemėlapį. Autorės kalbina skaitytoją: o kaip tu aiškintum? O kaip tau atrodo? Papildyk mus, jeigu ką praleidome. Akivaizdu, jog gatvių susitikimai atsitiktiniai, tad smagu svarstyti, kokių sąsajų pats įžvelgtum. Spėju, nėra paprasta sugalvoti veiklų gana plačiai suprantamam adresatui, vyresniam skaitytojui, tad kūrybos užkulisiai (komiksų tinklaraščio ištakos, siūlymas spėti, ką kuri sesuo piešė…) ir leidinio iliustracijos (renkame lapus, miesto užrašus…) siūlo idėjų. Autorės neapsimeta visažinės: išsprūdęs žodis „pasirodo“ drąsina ir skaitytoją pasidomėti plačiau, pasitikslinti.

Kūrybingai mezgamas miesto gatvių istorijų tinklas pravers su kiek vyresniais mokiniais dirbantiems pedagogams. Jei ne lietuvių kalbos, istorijos, tai dailės pamokose. Tarpdalykinės sąsajos („Įsivaizduok, ką gautum, pavyzdžiui, lietuvių kalbos pamoką suplakęs su geografijos?“) siūlo idėjų pamokoms paįvairinti. Tikiu, knyga įkvėps net išrankius paauglius sukurti kažką panašaus apie savo gatves, miestą, padės mokytojui kurti klasėje kūrybingumą skatinančią aplinką, drąsins kurti net tuos, kurie žino mažiau, nespėjo pasidomėti asmenybe, žodžiu, reiškiniu. Neabejoju, kad pasidomėjusiųjų, pasigilinusiųjų kūrybiniai darbai nustebins, ne tik papuoš klasę, bet ir augins.

Leidinys neabejotinai įdomus nauju požiūriu. Į Vilnių, į negrožinę literatūrą, į knygos ir kitų medijų sąsajas. Kaip Vilniaus žemėlapiai knygos priešlapiuose – perpiešti, papildyti – atsiskleidžia visai kitaip išryškindami tai upę, tai miesto žmones ir gyvūnus. Primindami vienos iš autorių praėjusių metų leidinius: savitas, lakoniškų spalvų iliustravimas, gausu detalių… Keletas korektūros klaidų, keli tuštoki puslapiai ir menkutė abejonė – kiek knyga bus įdomi ne vilniečiams? – tikrai nekliudys skaitytojui mėgautis šia knyga.

Apibendrindama svarstau, kaip svarbu kūrinyje palikti erdvės: skaitytojo žvilgsniui, minčiai, atradimui. Galbūt net svarbiau, negu laikytis kažkieno nustatytų taisyklių. Mažiau yra daugiau. Net jei tai knyga jaunajam skaitytojui. Net jei labai norisi pamokyti. Juk draugas, su kuriuo leidiesi į nuotykį, neturi žinoti visų atsakymų. Ir tada gal ne taip svarbu, ką tyrinėsi: save, gamtą ar savo miestą. Knygos nukreips tinkama linkme ir padės išgyventi.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2021 Nr. 2 (98)