AR DAUG KNYGŲ PAPUOŠ MŪSŲ BIBLIOTEKŲ LENTYNAS? (2020 m. vaikų knygų iliustracijos)
Rašyti 2020 m. knygų apžvalgą prireikė tam tikrų pastangų, kokių anksčiau, regis, nereikėjo. Smarkiai pasikeitęs mūsų kasdienis gyvenimas ėmė keisti ir temas, ir požiūrį į jas. Tai, kas buvo labai aktualu anksčiau, tarsi nuėjo į pogrindį, o staiga svarbūs pasidarė dalykai, buvę tarsi ne itin reikšmingi. Daiktiškasis ir materialusis pasaulis kiek nutolo, apsiribojama keturiomis namų sienomis ir kompiuteriu, o šis daro pasaulį vis virtualesnį: kasdienis darbas namie, nuotoliniai susitikimai, elektroninės knygos ir ekraniniai tekstai. Naujoji kasdienybės pusiausvyra kiek pakeitė ir mūsų įpročius, gyvenimo rutiną, laiko sampratą, fizinį judrumą. Reikia pasakyti, kad ir žvelgiant į keistųjų 2020-ųjų vaikams skirtas knygas tipinis vertinimas jau nelabai tinka, akis ilgisi kažko naujo, keistai veikia serijos – jos atrodo kiek atgyvenusi ir gerokai pabodusi knygos forma. Labiausiai jaudina naujovės ir ambicingi užmojai, tai, kas nauja, profesionalu, kūrybiška ir ko iki šiol nebuvo meninėje vaikų knygų kalboje.
Nurimus vaikų knygų apdovanojimų aistroms, galime plačiau aptarti meniškiausias 2020 m. knygas. Šiemet Domicėlės Tarabildienės premiją už gražiausią iliustruotą knygą vaikams pelnė Aušros Kiudulaitės autorinė paveikslėlių knyga Maksas ir 92 musės („Tikra knyga“). Tai trečioji tarptautinį pripažinimą pelniusios dailininkės knyga, tik šįkart ji – ir teksto autorė. Dailininkė kiek prislopintomis spalvomis, tarsi XX a. šeštojo–septintojo dešimtmečių koloristika ir stilistika dvelkiančia nuotaika kuria pasakojimą apie šunį Maksą ir jo kiek nuobodoką kasdienį gyvenimą. Kai kasdienybė tampa nepakeliamai nuobodi, Maksas pradeda skaičiuoti muses, jos tampa šuniui naujosiomis draugėmis. Dailininkė knygą kuria kaip vientisą meno kūrinį, ieško išraiškingesnės formos, paveikesnio atvaizdo, įdomesnio personažo, dailesnės faktūros, netikėtų jungčių ar rakursų. Iliustracijos plakatiškos, gerai apgalvotos, stilistiškai vienalytės, žaismingos ir nuotaikingos kaip ir pats nepaliaujamai įkyrus musių zvimbimas.
Meniškumu smarkiai išsiskiria ir Rasos Joni knyga Nematomi praradimai (optinių iliuzijų knyga) („Žalias kalnas“). Tai naujas ryškios ir žaismingos vaikų knygų dailininkės Rasos Joni kūrinys; teksto ir piešinių autorė yra ji pati. Ši knyga – išskirtinis dailininkės darbas, ji kuria savitą vaizdinį pasakojimą ir siūlo į jį žvelgti keliais lygmenimis: per pagrindinių knygos veikėjų vidinę jauseną, jų emocijas ir įvaizdį, t. y. kaip jie prisistato visuomenei. Tas tikroves dailininkė išskaido per kontūrinį trijų spalvų piešinį, į kurį galima žvelgti paprastai ir pro akinius, kurie priklausomai nuo jų spalvos rodo kitokį piešinį. Šioje knygoje dailininkė atsiskleidžia kaip režisierė: ji kuria stilingus interjerus, atveria paauglių pasaulį ir jo paslaptis, perteikia subtilias paauglių įvaizdžio detales. Knyga didelio formato, tarsi kūrybos albumas, kolekcionieriaus ar melomano knyga, taip geidžiama to amžiaus paauglių. Jos piešiniai yra naujõs stilistinės ir technologinės raiškos, pasižymi išraiškingu gerai pieštuką valdančios kūrėjos piešiniu, o bendra jų stilistika žavi puikia paauglių piešinių charakteristika, ir net atrodo, kad jiems sąmoningai jais (t. y. piešiniais) kiek pataikaujama. Knygos adresatas aiškus – paauglys, bet leidinio formatas ir raidžių dydis kelia abejonių, ar paauglys paims jį į rankas. Antra vertus, regis, dailininkė knygą išdidino sąmoningai, kad ji taptų tarsi meno albumu, geidžiamu mados objektu ir atributu, kad paauglys ją galėtų neštis kaip melomanas – mėgstamą plokštelę. Pats dailininkės darbas – itin kruopštus, kūrybingas, menine raiška atitinkantis naujausias dailės tendencijas, kitaip tariant, madingą jaunimo trendy stilistiką, šiek tiek primenančią tatuiruočių piešinius. Su akiniais galima matyti ir tyrinėti kelis piešinio lygmenis: vienaip jie atrodo plika akimi, kitaip – su akiniais, o tai knygai suteikia daugiau patrauklumo, nors ir šiaip ji labai originali.
Yra ir dar viena išskirtinė, skaitytoją pirmiausia pritrenkianti savo turiniu, menine kokybe ir daranti jam neišdildomą įspūdį knyga. Kalbu apie Mariaus Marcinkevičiaus knygą Akmenėlis („Tikra knyga“), kurią iliustravo nemažai apdovanojimų pelniusi vaikų knygų dailininkė Inga Dagilė. Tai viena ir bene vienintelė Lietuvoje paveikslėlių knyga, skirta ne vien Lietuvai, bet ir visam pasauliui skaudžiai temai – Holokaustui. Knygos dailininkė kiek išplėstame vaizdiniame pasakojime pamažu atskleidžia pačios temos dramatizmą, perteikdama tai labai subtilia ir gerai apgalvota vaizdine kalba. I. Dagilė – aktyviai Lietuvoje kurianti dailininkė, sulaukusi pripažinimo ir įvertinimo. Naujojoje knygoje ji vaizdu perteikia karo laikų atmosferą ir jauseną, tragediją, kurią tuomet patyrė ir išgyveno visa žydų tauta. Iliustracijos stilingai iškalbios, vientisos koloristikos, subtiliai elegantiškos ir įtaigiai perteikiančios jautrią žydų tautos istoriją. Knygai apibūdinti trūksta žodžių, nes tai, ką ji perteikia, yra iš esmės patirtinis jausmas. Tad telieka paragint nepraleisti progos tai patirti ar turėti šią knygą savo bibliotekoje kaip atminimo akmenėlį – tokį, kokį taip dažnai parsivežame iš viešnagės pajūryje. Ne tik gera ir maloni, bet ir skaudi patirtis, tegul tik papasakota, neįkainojamai praturtina jauną asmenybę.
Iš naujienų išskirčiau ir debiutinį dailininkės Dovilės Kubrakovaitės-Bakutės darbą iliustruojant Giedrės Rakauskienės knygą Paskutinis pasaulyje baltasis raganosis („Tikra knyga“). Tai pirmoji jaunos kūrėjos iliustruota paveikslėlių knyga. Minimaliomis raiškos priemonėmis – tik teptuku ir mėlyno bei raudono rašalo spalvomis – ji vaizduoja baltojo raganosio ir katino susitikimą bei įtaigiai perteikia jų draugystę. Knyga vizualiai išraiškinga ir meniškai paveiki, tekstas ir vaizdas labai susiję, darniai sulipę, lengvi kontūriniai ir be galo tikslūs išlavintos rankos piešiniai ją daro šiltą, o kaligrafiška tipografinė raiška išskiria iš tipinių paveikslėlių knygų. Šis dailininkės darbas rodo, kad išraiškingą piešinį galima sukurti ir labai minimaliai, nors ranka vedamos linijos judesio tikslumui pasiekti prireikia nemažai laiko.
Dar viena dailininkė, ieškanti naujo savito stilistinio braižo, – Agnė Nananai. Panašia stilistika ji pernai iliustravo dvi paveikslėlių knygas. Viena jų – Mariaus Marcinkevičiaus pasakojimas Kaip pelėdžiukas iš namų pabėgo („Alma littera“). Eiliuotas knygos tekstas darniai siejasi su iliustracijomis: jos malonios akiai, vizualiai minkštos, nes pieštos spalvotais pieštukais, o galutinė visuma sukurta kompiuteriu. Dailininkė į vieną kompoziciją jungia piešinius ir kompiuterinę grafiką – akvarelines salas, flomasteriais pieštus medžius ir kitus smulkius grafinius elementus. Pelėdžiuko išvaizda sukuria mielos ir jaukios žaislinės knygos įvaizdį. Didžiaakio pelėdžiuko atvaizdas kiek primena nenuoramą Kiką, daug kam pažįstamą iš vaikystės. Knygos apie šį veikėją iliustracijų meninė raiška darė įtaką ne vienai Lietuvos vaikų kartai, tad skaitytojai neabejotinai pamils ir aptariamąją knygą. Dar vienas Agnės Nananai iliustruotas darbas – Evelinos Daciūtės eilėraščių knyga Paslapčiausia paslaptis: eilėraščiai vaikams („Alma littera“). Piešiniai pasižymi subtilia menine derme, paprastu grafitiniu ir spalvotais pieštukais sukurtos subtilios iliustracijos mielos akiai, praplečia paties eilėraščio supratimą, nukelia skaitytoją į neapibrėžtą vaizdų pasaulį. Iliustracijų kompozicijose sąmoningai naudojami keisti rakursai – tai iš viršaus, tai iš apačios, sukeičiami vaizduojamų personažų dydžiai, dailininkė mėgsta fragmentuoti, iliustracijose daug smulkių detalių, leidžiančių vaikui tapti tyrinėtoju. Vyrauja gelsva popieriaus spalva, suteikianti knygai vertingo rankraščio jausmą. Nėra abejonės, kad mažieji Lietuvos skaitytojai ją pamėgs.
Pernai pasirodė ypač daug patiems mažiausiems skaitytojams skirtų kartoninių knygų. Tokių iki šiol Lietuvoje buvo išleidžiama gana mažai, o ir tai daugiausia verstinių. Akivaizdu, kad tam postūmį suteikė vienas projektas – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento organizuotas pirmosios knygos konkursas „Knygų startas“. Tai jis davė akivaizdžių ir apčiuopiamų vaisių. Projektas paskatino jaunuosius kūrėjus išbandyti jėgas kuriant knygą patiems mažiausiems. Konkurse buvo nurodyti tam tikri išoriniai reikalavimai knygai (formatas, popierius ir apimtis), bet tai nesutrukdė sukurti nuostabių kūrinių šios amžiaus grupės vaikams. Pirmiausia dera pakalbėti apie knygą laimėtoją – Indrės Zalieckienės Kapt kapt kapt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Kūrinys pasižymi ypatinga teksto ir vaizdo darna, leidžia vaikui būti pasaulio dalimi, susipažinti su supančia įvairove. Nors savo dailės kalba knyga nėra išskirtinė, ji žavi savotišku naiviuoju dailės primityvumu, raiškiomis spalvomis ir aiškiais vaizduojamų daiktų kontrastais – pagrindiniais edukaciniais aspektais. Tai pirmoji dailininkės iliustruota ir kartu pirmoji projekto „Knygų startas“ knyga. Įkvėpta kūrybinės sėkmės, dailininkė sukūrė ir savitą šios knygos tęsinį Kapt kapt kapt mieste: mano pirmoji knygelė („Alma littera“), kuriai pasirinko panašią meninę stilistiką: ji žaisminga, ryški, kviečianti mažylį, kurio saugumu rūpinasi tėveliai, pažinti miestą ir gyvenimą jame.
Kitos minėto konkurso knygos taip pat išvydo pasaulį ir džiugina ne vien mažiausiuosius, bet ir jų tėvelius. Pirmiausia verta paminėti Kotrynos Zylės knygelę Mažas kaip vabalėlis („Dvi tylos“) – ji šiemet buvo pripažinta geriausia pernai metų paveikslėlių knyga vaikams. Teksto ir vaizdo darna joje ypač glaudi, pasižyminti sąmoningai parinkta kitokia menine vaizdo maniera. Išskirtinė spalvų dermė, natūralios gamtos spalvos, subtilūs kontrastai, lengvi ir minkšti personažų ir supančios aplinkos kontūrai ir skylutės leidžia jai priartėti prie išskirtinės formos žaislinės knygos.
Visai kitokia mažiausiems skirtos Kristinos Rinkevičiūtės parašytos ir Monikos Šlančauskaitės nupieštos knygos Čia – pradžia, čia – ne pabaiga: mano pirmoji knygelė („Alma littera“) meno kalba. Iš pirmo žvilgsnio jos meninis sprendimas atrodo labai paprastas, net primityvokas, iliustracijos pieštos schemine linija ir flomasteriu, bet ji dvelkia kūrybingumu, meniškumu ir stipriai akcentuotais edukaciniais aspektais.
Meniškumu nenusileidžia ir mažiausiems skaitytojams skirta ABC mažiesiems („Alma littera“). Tai aktyviai kuriančios jaunos dailininkės Gretos Alice iliustruota knyga, pasižyminti darniomis kompozicijomis, lengvu ir nuotaikingu piešiniu, ryškia spalvų koloristika, vaizdų kontrastais, puikia spaudos kokybe. Nors panašaus žanro knygai didelių meninių pastangų nereikia, ji turi atitikti vaiko gebėjimą atpažinti tai, kas vaizduojama, ir susieti su pirmaisiais bandymais pažinti raides.
Be galo smagiai sumanyta Algimanto Stankevičiaus kartu su dailininke Inga Dagile sukurtoji Kas kaip miega? („Žalias kalnas“) – knygos piešiniai jaukūs ir nuotaikingi, graži spalvų dermė, iliustracijos komponuojamos atvartais, darniomis kompozicijomis perteikiančiais saldaus miego nuotaiką.
Su miego tema pernai dirbo ir dar bent keli autoriai. Vaikams pažįstamas rašytojas apie gamtą Selemonas Paltanavičius parengė ir išleido knygą Kaip miega gyvūnai („Tyto alba“). Gal tik dailininkės darbas nepadarė šio leidinio išskirtinio. Jį apipavidalino daugelio knygų iliustruotoja Marija Smirnovaitė, piešianti kompiuteriu ir labai mėgstanti iliustracijose tamsius, gilius spalvinius fonus. Šioje knygoje derinami realistiniai žvėrių piešiniai su dailininkės pamėgtais vaikučių – didžiagalvių nykštukų, kurie šioje knygoje yra miegančių gyvūnų stebėtojai, – atvaizdais.
Miego temai skirtas ir stilingesniais piešiniais išsiskiriantis jaunos dailininkės Lauros Tulaitės iliustruotas eiliuotas Mariaus Marcinkevičiaus Miegas („Tikra knyga“). Juodame popieriuje spausdinta knyga kuria nakties nuotaiką, lengvos, šviesios linijos joje formuoja ne visai konkrečius piešinių kontūrus. Toks tirpstančių ir kylančių linijų kamuolyje išryškėja dėdės miego atvaizdas, kurį matome ir knygos viršelyje.
Patiems mažiausiems skaitytojams skirta ir specializuotų temų knygų. Viena tokių – ankstukams ir neišnešiotukams skirta Tomo Dirgėlos pasaka Ketvirtadienį: knyga broliams ir sesėms („Pradedu augti“). Knygos dailininkė – jau kelerius metus knygų iliustracijas kurianti jauna iliustruotoja Eidvilė Viktorija Buožytė. Ši paveikslėlių knyga – vientisas pasakojimas apie meškinų šeimą, kurią netikėtai „ištinka“ ankstyvas sesutės gimimas. Nors pagrindinis kūrinio tikslas edukacinis, nevalia nepastebėti ir puikaus jo kūrėjų dueto – rašytojo ir dailininkės – darbo. Graži meninė dermė, harmoningas dėmių kontrastas, profesionalus piešinys daro leidinį patraukliu pasakojimu ir išskiria iš lietuviškų paveikslėlių knygų.
Mažiausiems skaitytojams skirtos ir kelios tęstinės serijos. Nors meniniu požiūriu jos paprastai niekuo nauju nepasižymi, vis dėlto paminėti vertos. Penkios anksčiau išleistos Vytauto V. Landsbergio tęstinės serijos apie lapiuko Pūkio nuotykius knygos pernai sujungtos į naują knygą Kas tas Pūkis? („Dominicus Lituanus“). Pernai pasirodė ir aštuntoji bei devintoji šios serijos knygos – Pūkis ir Pūkutis ir Pūkis ir kadagys. Tos pačios meninės stilistikos – kompiuteriu kurtais piešiniais, išspausdintais ant spalvoto popieriaus, – knygelėse pasakojama tęstinė istorija apie nenuoramą lapiuką Pūkį. Šią seriją iliustruoja dailininkė Dalia Karpavičiūtė. Jos stilistika vientisa, pagrindinis knygos personažas lengvai atpažįstamas, stilingas, nuotaikingas ir, svarbiausia, visada linksmas. Tokia pat menine stilistika pasižymi ir marmiai iš dvynių Indrės ir Martyno Pavilonių knygos Marmiai: kur gyvena meilė? („Alma littera“). Dar viena visiems gerai pažįstama veikėja Kakė Makė pernai pasirodė dar vienoje Linos Žutautės sukurtos serijos knygoje Kakė Makė ir baisi neteisybė („Alma littera“). Pernai pasirodė ir naujas Vytauto V. Landsbergio „serialo“ apie pelytę Zitą pasakojimas. Knygai Kaip pelytė Zita žmogumi pavirto („Dominicus Lituanus“) naują veidą sukūrė vaikų knygų dailininkė Vilija Kvieskaitė. Ji kuria kompiuteriu ir yra iliustravusi kelias knygas, kurios buvo pastebėtos ir įvertintos įvairiuose knygų konkursuose. Dailininkės iliustracijos pasižymi darna, pastelinių spalvų derme, vientisa stilistika, subalansuotomis ir maloniomis akiai kompozicijomis, nuotaikingais personažais. Šiai knygai ji sukūrė dvidešimt viso puslapio dydžio iliustracijų ir smulkių papildomų, pasakojimą praturtinančių vinječių. Pasakojimas vyksta Vilniuje, tad iliustracijose galima atpažinti kai kuriuos miesto architektūros fragmentus.
Naują stilistinį veidą pernai įgijo ir lietuvių literatūros klasika. Vienas tokių pavyzdžių – Jono Biliūno apsakymų rinkinys Brisiaus galas (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“). Iliustracijų autorius – Kelmėje gyvenantis ir kuriantis dailininkas Andrius Seselskas. Gerai pažįstamą tekstą jis iliustruoja savitai: juodo grafitinio pieštuko piešiniuose derina XIX a. buities realizmą su baltiškais simboliais, etnografiniais reliktais, tautiniais drabužiais, to laiko Lietuvos kaimo ir miestelių architektūra. Kai kur nespalvotą realistinį vaizdavimo būdą dailininkas jungia su siurrealistiniu, kai kur vaizdas persmelktas keistų mitologijos ir pagonybės paralelių. Iliustracijos perteikia kiek baugaus, mistinio ir tolimo meto atmosferą ir kasdienybę, apie kurią savo apsakymuose vaikams rašė klasikas J. Biliūnas ir kuri dar mokyklos suole giliai įsirėžė į daugelio mūsų pasąmonę.
Pernai pasirodė ir kelios originaliomis idėjomis pasižyminčios pažintinės knygos. Tai nauja Agnės Ulytės ir Monikos Vaicenavičienės knyga Gatvių susitikimai („Aukso žuvys“). Šis dviejų sesių duetas kūrybinio bendradarbiavimo patirties įgijo kurdamas knygą apie Lietuvos patriarchą Joną Basanavičių – knyga Per balas link aušros buvo labai palankiai įvertinta ir iki šiol neprarado meninės bei istorinės vertės. Naujas šių autorių kūrinys – stilinga ir originali knyga, skirta Vilniaus gatvių istorijoms. Jos labai originaliai pristato miesto gatves per jų susidūrimus, sankryžas, tarsi susitiktų ir kalbėtųsi dvi istorinės asmenybės. Įdomiausia, kad kalbasi ne tik žmonės, Vilniaus miesto žemėlapyje susitinkančios įvairios būtybės, daiktai, reiškiniai irgi kuria netikėtus dialogus. Knyga originali, šmaikšti ir kartu labai rimta, skirta tiek vaikui, tiek suaugusiajam, jų kelionei po miestą. Nupiešta jau atpažįstamu dailininkės M. Vaicenavičienės iliustravimo stiliumi: kiekviename atvarte ji piešia vieną didelę siužetinę iliustraciją, kai kada per visą atvartą, kuri jungiasi su knygoje išplėtotais pasakojimais. Dailininkės stilistiką atpažįstame iš ankstesnių jos knygų, įvertintų knygos meno konkursuose. Naujojoje ji tarsi susieja abejopą patirtį ir savo pasakojime jungia įvairius – žemėlapiavimo, enciklopedinį, portretinį, istorinį ir siužetinį – vaizdavimo būdus. Knyga didelės apimties, daugiau nei 200 iliustracijų, kurios sugula į vientisą pasakojimą apie Vilniaus miesto gatvių vardus ir asmenybes.
Užmojo galia išsiskiria ir pažintinė dviejų Viktorijų, Aprimaitės ir Urbonaitės, parengta knyga Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms: 100 įkvepiančių istorijų apie Lietuvos moteris („Dvi tylos“). Ją iliustravo devyniolika labai įvairaus meninio braižo ir pasirengimo Lietuvos dailininkių, tarp kurių yra stipresnių kūrėjų ir menkai su daile susipažinusių iliustruotojų mėgėjiškų portretinių atvaizdų. Knyga savaip patraukli, vientisumo jai teikia apgalvotas dizainas. Iliustracijose vaizduojami ne vien moterų portretai, bet stengiamasi atspindėti ir jų profesijas, pomėgius, tai perteikiant iliustracijos stiliumi ir, aišku, portretiniais asmenybių bruožais. Galima sakyti, kad knygoje pirmą kartą bandoma pristatyti Lietuvos veikliųjų ir ryškų pėdsaką mūsų istorijoje palikusių moterų panoramą. Tai, kas padaryta vaikų literatūroje ir skirta vaikams (ir ne vien mergaitėms), laukia didžiosios Lietuvos dailės istorijos, t. y. laikas parašyti moterų dailės istoriją, kurią mes turime ir kuria galime didžiuotis.
Tikiuosi, kad bent viena iš paminėtų knygų papildys jūsų biblioteką ir suteiks naujų potyrių. Ir dar: drąsiai leiskite, kad patys mažiausieji jiems skirtas knygas nuoširdžiai suskaitytų.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2021 Nr. 2 (98)
