AR VAIKUS TEBEJAUDINA JONO BILIŪNO KŪRYBA? O GAL GĄSDINA?

 

Inga Gresienė, Gintaras Augustinavičius, Kazytė Startienė, Rasma Raudonienė
Inga Gresienė, Gintaras Augustinavičius, Kazytė Startienė, Rasma Raudonienė

Tyliai, beveik negirdimai praėjo Jono Biliūno (1879 04 11–1907 12 08) 140-osios gimimo metinės. Nespėjo pasirodyti Andriaus Seselsko iliustruotas apsakymų rinkinys Brisiaus galas. Bet pasirodys – dar šiais, jubiliejiniais, metais.

Be abejo, įvairios bendruomenės, turbūt ir mokyklos, šią sukaktį paminėjo, tik kad apie tokius minėjimus atpratome pranešti ir jais džiaugtis.

„Rubinaičio“ bendruomenė tikrai pagalvojo apie Biliūno kūrybą ir vaikus. Neturime tvirto pagrindo manyti, kad pats Biliūnas siejo save su vaikų literatūra. Vis dėlto jis vienas iš pirmųjų lietuvių rašytojų rašė vaikystės tema, sukūrė keletą ryškių vaikų paveikslų. Mažų mažiausiai trys jo apsakymai – „Brisiaus galas“, „Joniukas“, „Kliudžiau“ – tapo chrestomatiniais, mokykliniais vaikų tekstais. Du iš jų pateko į sąrašą Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai ir turi ten gana aukštą vietą.

Keletą mokytojų pakvietėme nors glaustai pasvarstyti, koks šiuolaikinių vaikų santykis su šiais Biliūno kūriniais. Į žurnalo vyr. redaktoriaus klausimus atsako Vilniaus Gabijos gimnazijos pradinių klasių mokytoja ekspertė Kazytė Startienė, Kauno Aleksandro Puškino gimnazijos pradinių klasių ir lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Rasma Raudonienė, Šiuolaikinės mokyklos centro lietuvių kalbos vyr. mokytoja, vadovėlių autorė Inga Gresienė ir Varėnos r. Valkininkų gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas metodininkas, teatro režisierius Gintaras Augustinavičius.

– Prisiminkite pirmąjį savo sąlytį su kuriuo nors ar galbūt ir visais ką tik paminėtais Jono Biliūno apsakymais. Kaip, kada tai įvyko, kas įsiminė?

„Brisiaus galas“. Dail. Andrius Seselskas
„Brisiaus galas“. Dail. Andrius Seselskas

Kazytė Startienė. Su apsakymu ,,Brisiaus galas“ susipažinau pati būdama mokinė. Prisimenu, kai mokytoja skaitė kūrinį, pravirkau… Ne tik mano, ir kitų bendraklasių akyse kaupėsi ašaros… Pokalbio turinio neprisimenu, bet atmenu, kad mokytoja uždavė namų darbą – aprašyti savo šunį, jį nupiešti.

Inga Gresienė. Pirmąkart susidūriau su Biliūnu, žinoma, mokykloje, pradinėse klasėse. Neprisimenu, kurį tekstą perskaičiau pirmiausia, bet rašytojo pavardė išsyk susijo su jautriu įsižiūrėjimu į aplinką, į mažesnįjį kitą (gyvūną). Gyvenau kaime, tad Biliūno vaizduojama aplinka mums, kaimo vaikams, labai artima ir suprantama buvo, nes dažnai tekdavo susidurti ir su patvorių katytėmis, ir su nusenusiais brisiais. Tik gerokai vėliau supratau, kad šie tekstai jau tada padėjo daug ką įsivardyti kaip atjautą ir kaltes… O svarbiausia, kad jie ne apie katytę ir šunį, o apie žmones ir jų prigimtį.

Rasma Raudonienė. Skaityti pradėjau būdama penkerių. Daug knygelių esu perskaičiusi savarankiškai, viešėdama pas tetą Daliją Vilkaviškyje. Ji buvo pradinių klasių mokytoja ir turėjo nemažą biblioteką. Ypač patiko knygos apie gyvūnus. Labai mėgau Olgos Perovskajos knygą Vaikai ir žvėreliai. Apie tragišką baltosios katytės baigtį perskaičiau būtent viešėdama pas šią mamytės seserį. Manau, tuomet man buvo šešeri. Apsakymą skaičiau keletą kartų, negalėdama patikėti, kad katytė nebegyva. Verkiau ir vėl iš naujo verčiau puslapį atgal, bandydama patikrinti – gal šįsyk istorija baigsis laimingai… Nuo to karto su broliais ir pusbroliais nebežaidžiau karo, nesmailinau karklų šakų, iš kurių darydavomės špagas… Šunelio Brisiaus istoriją išgirdau vėliau. Bet tikrai dar buvau pradinukė. Aštuonerių ar devynerių metų. Apsakymą skaitė mokytoja. Pasikūkčiodama raudojau, negalėdama suvokti, kad žmogus taip žiauriai pasielgė su ištikimu ir atsidavusiu draugu, nieko blogo nepadariusiu, niekuo nekaltu padaru. Kaip galima nušauti dėl to, kad senas… Man rodos, tada mačiau ir kitų klasės draugų ašarotas, paraudusias akis.

Nuo mažens labai mylėjau gyvūnus. Mūsų penkių asmenų šeima gyveno Kauno senamiestyje vieno kambario bute, o aš vis dar parūpindavau augintinių. Tįsdavau namo benamius šunis, kates… Kartą parnešiau kelis aklus kačiukus, nes jų kniaukimas draskė man širdį. Kieme prie sandėliukų laukiau iki sutemų, bet katė taip ir negrįžo. Kas beliko – nešti mažylius kambarin. Įkurdinau dėželėje – priklojau skudurėlių, o tėvelis maitino pūkuotukus iš pipetės… Mamytė ir tėtis daugybę kartų turėdavo pasakoti apie savo vaikystės augintinius – kiaulytę Baltę, šunį Dingą, senelio eigulio priglaustą stirnaitę Žibutę.

Rūpinausi ir negyvais gyvūnėliais – su broliais už kiemo tvoros buvome įkūrę jų kapinaites. Laidojom surastus nugaišusius balandžius, peles…

Gintaras Augustinavičius. Su Biliūnu pirmąkart susitikau ketverių ar penkerių metukų, kai mama prieš miegą pasekė pasaką apie laimės žiburį. Tai padarė neišdildomą, iki šiol prisimenamą įspūdį. Pamenu, ilgai galvojau apie žmonių nesavanaudiškumą. Ir tai man buvo atradimas: keista šiurpi pasaka, bet laiminga pabaiga. Tą labai gerai prisimenu. Ir tik vėliau, būdamas mokinys, sužinojau šio kūrinio autorystę. Kiti šio rašytojo kūriniai taip pat buvo ypatingai sutikti. Galbūt jie privertė sustoti vaikystėje darius „bandymus“ su gyvūnėliais. Juk vaikai tikrai yra žiaurūs – tą galiu paliudyti iš patirties.

– Biliūno apsakymų vaizduojamasis pasaulis, be abejo, nutolęs nuo šiuolaikinių vaikų. Ko vaikai nebeatpažįsta, nebesuvokia? Gal apskritai nebėra prasmės stengtis tą pasaulį priartinti?

Inga. Bendrauju su miesto vaikais, kurie, žinoma, daug ko, kas man jų amžiaus buvo savaime aišku, nebesupranta, tad prireikia daugiau laiko aiškinantis tam tikras Biliūno kūrinių detales. „Brisiaus galo“ jau pirmą sakinį su diendaržiu ir spalių krūva reikia „išversti“, „Joniuko“ visai neįmanoma suvokti neperpratus piemenėlio statuso tuomečiame kaime, „Kliudžiau“ berniuko minimą Kuperį tenka palyginti su kokiu nors jų tuo metu skaitomu autoriumi, o „Amerikos tyrlaukių gyventoją“ – su mėgstamo filmo herojumi. Bet vaikai susidomėję klauso komentarų, patys dalijasi patirtimi, taip bendrom jėgom bandom detales sutraukti į visumą ir pagaliau prisiliesti prie tekste užkoduotų prasmių, kurios, kaip paaiškėja, yra universalios ir tebeaktualios. Tad atidžiojo skaitymo laiko investicijos visada atsiperka. Tą pasaulį priartinus šiuolaikinis vaikas gali suprasti, kad kai kurie bendražmogiški dalykai nepriklauso nei nuo laiko, nei nuo vietos. Stengtis, manau, verta.

Kazytė. Apsakymo vaizduojamasis pasaulis, be abejo, nutolęs nuo šiuolaikinių vaikų. Jie nežino tokių žodžių kaip ,,spalių krūva“, ,,diendaržis“, ,,viduaslis“. Vaikai nesuvokia, kodėl seną šunį šeimininkas nušovė. Išsako savo nuomonę, kad buvo galima jį užmigdyti, o ne pasielgti taip žiauriai. Manau, būtina kalbėti su vaikais apie praeitį. Juk seniau nebuvo įmanoma šuns užmigdyti.

Gintaras. Nuolat keliu klausimą, ar tikrai Biliūno vaizduojamasis pasaulis nutolęs nuo vaikų. Ar tikrai amžinosios jausmų temos – kaltė, netektis, atjauta, gailestis – nebejaudina mūsų mažųjų? Juk tėveliams, psichologams nelengva su vaikais kalbėti apie jausmus. Bet būtina. O geresnių ir, svarbiausia, per kartas einančių kūrinių nelabai surasime. Juk kalbėti apie atjautą, empatiją, netektį, kaltę reikia pasirengimo. Šie kūriniai tobuli. Analizuoti ištisų kartų. Atrodo, imkime ir naudokimės rašytojo įdirbiu ir skaitymo tradicija. Tradicijos kuriamos tam, kad žmonės lengviau gyventų. Jeigu tradicinis kūrinys pasitaiko po ranka, saugiau jaučiasi visi. Naujaip jį nagrinėti ar interpretuoti palikime kūrybiškiausiems mokiniams ir mokytojams. Nejaugi nesuvokiame, jog atsisakę sąvokų, istorizmų (tikiuosi, žodis „piemenukas“ – dar ne istorizmas) tik todėl, kad jie nebesuprantami, padarysime jaunajai kartai žalos. Keliaudami po kalnuotas turistines vietoves mažieji dar ir dabar pamato piemenų, ganančių aveles ar kitus gyvuliukus. Turėtume didžiuotis tokiais kūriniais, kurie šiandien, pasak psichologų, leidžia visavertiškai analizuoti savo ar artimo emocinį intelektą.

Esu pastebėjęs, kad vadinamąjį prozos lyriškumą ar psichologiškumą lengviau suvokia septintokai, pvz., Aldonos Liobytės, Juozo Apučio kūriniuose, bet Biliūno tekstai yra pradžiamokslis. Juos puikiai supranta ir mėgsta penktokai, šeštokai. Penktokams lengva suprasti pasakų pasaulį. Bet realistinis potyris irgi labai svarbus. Juk prozos lyriškumas, kaip svarbiausias kūrinio sąrangos dėmuo, gali būti atskleistas tik aukštesniosiose klasėse, kas ir daroma. Ir dar – Biliūno kūryba labai mėgsta remtis abiturientai egzamino rašiniuose. Jie, ypač silpnesnieji, dažnai sako, kad šio rašytojo kūryba aiški ir suprantama.

Rasma. Visais laikais pasaulis pilnas visko – ir gėrio, šviesos, pasiaukojimo, drąsių poelgių, ir niekšybių, melo, smurto… Svarbu, kad augančiam žmogui būtų su kuo dalytis savo mintimis, aptarti džiaugsmus ir skaudulius. Manau, kad anksčiau šeimoje buvo bendraujama artimiau, glaudžiau. Giminės dažniau lankydavosi vieni pas kitus. Suaugusieji pasakodavo savo vaikystės istorijas, o mes, vaikai, klausydavomės. Šiais laikais tėvai dažniausiai prapuolę darbuose, buityje, socialiniuose tinkluose ir iš širdies pasikalbėti, pabendrauti su savo vaikais stokoja laiko. Retai šalia kurio vaiko yra seneliai, kurie galėtų ramiai šnekučiuotis su anūkais įvairiomis temomis. Retas kuris mokinukas gali papasakoti apie savo tėvų (o ką jau kalbėti – apie senelių) vaikystę. Pradinukams be saiko leidžiama naudotis mobiliaisiais telefonais, žaisti interneto žaidimus. Netinkamo turinio interneto tinklalapiai (žiaurumai, baimės ir neapykantos kurstymas) žaloja vaikų ir paauglių psichiką, kenkia asmenybės raidai. Todėl manau, kad prasminga su vaikais skaityti jautrius kūrinius, ir nevengiu to daryti.

– Kuriuos iš šių trijų apsakymų teko dėstyti savo mokiniams? Kas iš tos patirties ypač įsiminė? Kaip keitėsi (yra pasikeitęs) vaikų santykis su šiais tekstais?

Gintaras. Visus kūrinius esu dėstęs. Labai džiaugiuosi, kad jie yra. Su jais galima dirbti labai įvairiai. Tekstai trumpi, todėl patys mokiniai juos skaito ir analizuoja tematiškai, psichologiškai. Mokiniai juos supranta ir mėgsta. Labai gera turėti kirčiuotą tekstą, pvz., apsakymo „Joniukas“. Duodu ir raiškiojo skaitymo užduočių. Šis tekstas – tai nacionalinė vertybė. Lietuviškas savo prigimtimi ir siela.

„Kliudžiau“. Dail. Andrius Seselskas
„Kliudžiau“. Dail. Andrius Seselskas

Kazytė. Su pradinių klasių mokiniais (ketvirtokais) kasmet skaitome apsakymą ,,Brisiaus galas“. Pirmiausia paklausome įrašo. Paskui kūrinį skaitome dalimis ir aptariame, diskutuojame. Mokiniai puikiai suvokia tekstą, jautriai reaguoja, reiškia gailestį pasenusiam Brisiui. Atsakinėja į vadovėlyje pateiktus klausimus, ieško jauno ir seno šuns aprašymų. Vieni teigiamai vertina šeimininką, kiti smerkia. Vaikai drąsiai reiškia nuomones apie užmirštą, apleistą, niekam nereikalingą žmogaus draugą, sunkią Brisiaus senatvę.

Mokiniai labai susimąsto perskaitę paskutinę pastraipą, juos jaudina ta apsakymo vieta, kur rašoma, kad Brisius tik kojas norėjo paskutinį kartą palaižyti šeimininkui – norėjo padėkoti už visą savo gyvenimą kartu su juo ir atsisveikinti. Jie bando suvokti, kodėl šeimininkas, nušovęs Brisių, bėga net neatsisukdamas.

Be ,,Brisiaus galo“, visada perskaitau ir apsakymą ,,Kliudžiau“. Juos abu palyginame. Vaikai jautriai reaguoja į gyvūno pravardžiavimą – ,,žabalis“, ,,žilius“; jiems nepatinka, kad šeimininkas rėkia, šaukia; jie reiškia gailestį sulysusiai, drebančiai iš šalčio, niekam nereikalingai katytei. Šie apsakymai ugdo mokinių dorines vertybines nuostatas. Mokiniai pritaiko žinias kasdieniame gyvenime, mokosi elgtis su gyvūnais.

Ketvirtos klasės vadovėlyje ,,Naujasis šaltinis“ apsakymų ,,Joniukas“ ir ,,Kliudžiau“ nėra, bet kai kurie vaikai, susidomėję programiniu Biliūno kūriniu, perskaito ir šiuos apsakymus.

Rasma. Kiekvienos savo laidos mokiniams būtinai skaitau apsakymus „Kliudžiau“ ir „Brisiaus galas“, nesvarbu, ar vadovėlyje, iš kurio mokomės, šie tekstai yra, ar ne. Tikiu, kad šie kūriniai būtini siekiant ugdyti vaikų empatiją mažutėliams, budinti jų sąžinę, atjautą. Kiekvienąsyk skaitydama susigraudinu, užlūžta balsas, pabyra ašaros. Sužvilga jos ir mokinukų akyse… Prireikia ilgokos pauzės. Tuomet kalbamės – jautriai, iš širdies į širdį…

Inga. „Brisiaus galą“ ir „Joniuką“ jau labai seniai dėsčiau, tad įspūdžiai gerokai priblėsę, o „Kliudžiau“ skaitymo patirtis gana šviežia ir ryški. Pirmiausia tai, kad penktokams ar šeštokams (su mažesniais neturiu patirties) skaitant „Kliudžiau“ (paprastai pirmą kartą skaitau aš pati garsiai) vis dar būna ašarų, ir tai labai vertinu. Vertinu kaip užmegztą santykį ne tik su tekstu, bet ir su manim kaip mokytoja, su kartu tai išgyvenusiais bendraklasiais. Pažįstu buvusią kolegę, kuri neverkdama negalėdavo šio teksto skaityti… Vaikai visada itin jautriai tai vertindavo. Bet kad įvyktų toks jautrumo pasitikrinimo testas ir niekas nebijotų paviešinti jo rezultatų, tikrai negalima (net, sakyčiau, nusikalstama) šio kūrinio skaityti vos susitikus su penktokais mokslo metų pradžioje kaip pirmos pažinties teksto (tai, deja, rekomenduoja penktos klasės programa!). Būtina užgyventi su vaikais bent šiek tiek bendros patirties ir papurenti atvirumo dirvą, kad tokiais tekstais galima būtų auginti gležną jautrumo daigelį.

Po pirmojo emocinio perskaitymo nusišluostę ašaras, paprastai kitą dieną, pasitelkę jau ir protą, imamės atidžiojo skaitymo ir analizės. Tekstas trumpas, tad tinka tam kuo puikiausiai. Skaityti siūlau vos ne pažodžiui, viską aptariant.

– Kokiais būdais siekiate sudominti vaikus Biliūno apsakymais? Kaip pavyksta?

Rasma. Tiesiog imu ir skaitau. Mano mokiniai labai nori, kad paskaityčiau. O apie gyvūnus vaikams visada patinka klausytis.

Gintaras. Kartais mėgstu leisti pavaidinti per literatūros pamokas, bet Biliūno kūrinių niekada neinscenizavome. Manau, tai suprantama. Tai grynojo skaitymo, reflektavimo lektūra. Aiškinamės, jaučiame, išgyvename, apibendriname, kartais verkiame.

Inga. Dėl minėtų priežasčių remiuosi „Kliudžiau“ pavyzdžiu. Šis tekstas negali įšokti į pamoką neparengus jo konteksto. Nuo mokslo metų pradžios turėtų būti praėję maždaug du mėnesiai. Prieš tai su penktokais skaitom ir aptariam Bitės Vilimaitės novelę „Kačiukas“, kurioje mergaitė priglaudžia benamį gyvūnėlį. Ši situacija padeda atrasti santykį su patėviu, suaugusysis iš vaiko net gali kai ko pasimokyti (tekstas aktualus šiuolaikiniams vaikams). Tada jau skaitome Biliūną. Svarbiausias atradimas, kurį padariau prieš keletą metų padedama vieno penktoko, – pirmiausia kalbėti apie šį kūrinį ne per kaltės prizmę, o akcentuojant tai, KODĖL buvo paleistas šis šūvis, t. y. nurodant jo priežastis: vaikas buvo labai įsijautęs į žaidimą, į to Kuperio aprašyto herojaus vaidmenį, buvo juo „apsitaisęs“. Čia jau pakanka tik užsiminti apie tai, kaip žaidimas gali įtraukti, ir leisti vaikams išsipasakoti, kaip jie žaidžia (ypač berniukai – virtualius žaidimus) ir kaip sunku išeiti iš žaidimo, kai į jį įsijauti, kaip virtualybė tampa realesnė net už tikrovę. Išgirstu tikrai įdomių liudijimų, kaip vaikai kartais patenka į tokią padėtį, kai žaidimas persikelia į tikrovę, susiduria su ja, susipina ir dėl to kyla įvairių problemų. Tai jiems tikrai labai aktualu: tame jie tiesiog gyvena, susiduria su tokiom situacijom. Suvokiame, kad taip atsitiko ir Biliūno apsakymo berniukui, juk jis, atrodo, tik žaidė, nenorėjo katytės nušauti, tai vyko tik žaidžiant, bet žaidimas taip užvaldė, kad peržengė ribas, o kaltė, deja, yra reali ir visam gyvenimui… Žodžiu, tas berniukas nenuteisiamas kaip koks niekšelis chuliganas, blogiukas, o stengiamasi jį suprasti kaip skaudžią klaidą padariusį ir ją suvokusį. Vaikams tada pasidaro suprantama, kodėl tas šūvis buvo „laimingas“ ir, ačiūdie, vienintelis to berniuko gyvenime. Kalbame, kaip šis įvykis berniuką pakeičia, kaip apskritai žmogų pakeičia skaudūs įvykiai ir net klaidos. Tad Biliūnas labai aktualus. Paskui dar skaitom ir nedidelį minėtojo Kuperio epizodą (James Fenimore Cooper Paskutinis mohikanas). Šiame tekste berniukas tampa jau ne žaidimo, o realios situacijos herojumi, lyginame šiuos du berniukus, jų poelgius, prieiname prie išvados, kad vaikas ne tik klysti gali.

Kazytė. Kiekvieną pavasarį su ketvirtokais vykstame į Anykščius, aplankome Jono Biliūno trobą. Kad sudominčiau, pasakau, jog aplankysime vietas, kur vyksta apsakymo veiksmas. Noriu pasidžiaugti muziejaus gide, kuri veda edukacinę gerumo pamoką, geba mokiniams įtaigiai papasakoti, net sugraudinti juos. Išgirdę tikrovišką pasakojimą apie Biliūną, vaikai giliau permąsto apsakymus. Pasiūlau jiems sukurti kitą kūrinio pabaigą.

– Vienos privačios mokyklos mokinės mama, žinodama, kad pamokoje bus analizuojamas apsakymas „Kliudžiau“, neleido dukrai eiti į mokyklą, kad ji nebūtų traumuojama. Ar tikrai šis Biliūno apsakymas (o galbūt ir kiti) taip žeidžia, gąsdina šiuolaikinius vaikus?

Rasma. Gerai, kad mama saugo savo vaiką. Galbūt ta mergaitė labai jautri. Būna tokių vaikų. Vaikas gali taip įsijausti į kūrinį, kad net suserga, jam pakyla temperatūra. Kai mano dukrelė buvo penkerių, jai užkilo temperatūra pažiūrėjus senosios animacijos filmą „Pingvinai“. Ėmiau atidžiau rinkti, ką jai skaityti ar kokį filmuką žiūrėti.

Kazytė. Manau, kad Biliūno papasakota istorija negąsdina vaikų, bet šeimoje, klasėje svarbu kalbėtis apie vaikų žaidimus, šiuo atveju – apie šaudymą iš lanko, apie vaiko poelgį apsakyme: berniukas šovė tik vieną kartą, ir šis įvykis sukrėtė jį visam gyvenimui. Berniukas kankinosi, kad nušovė katytę, kurią žmonės buvo išmetę į patvorį.

Inga. Galbūt ta mama pati turi kokios nors trauminės patirties, susijusios su šiuo kūriniu, ir nori apsaugoti dukterį… Galbūt yra kokių objektyvių asmeninių priežasčių arba abejojama mokytojo kompetencija… Bet man sunkiai suprantamas noras apsaugoti vaikus nuo tokių skaudžių ir jautrių dalykų – juk jie kaip tik ir ugdo empatiją, žmogiškumą. Deja, dabar dažnas iš tėvų nusiteikęs tik žaidinti, linksminti vaiką visokiomis išorinėmis, nuperkamomis priemonėmis (įspūdingi 3D filmai su ne pačiais pozityviausiais efektais, žaidimų ir net siaubo kambariai, batutų ir kitokie „išsikrovimo“ parkai, lazerių arenos, kuriose, beje, vaikai šaudo vieni į kitus (nesvarbu, kad žaisliniais šautuvais), taip galbūt siekdamas kompensuoti nuoširdaus ir tikro bendravimo stoką, kad tik vaikui efektinga būtų. Manau, reikia kartais leisti taip prilinksmintam šiuolaikiniam vaikui paverkti dėl Biliūno katytės…

Gintaras. Psichologai pasakytų, kad ta mama ir vaikas verks gyvenime, jeigu nesusidurs su tuo, ką galėtų patirti mene. Čia tik treniruotės. O paskui – gyvenimas. Neįsivaizduoju sukontroliuojamų paauglių šiuolaikiniame skaitmeniniame pasaulyje. Norėčiau susitikti su tokia motina ir ją demaskuoti. Gal jai palengvėtų.

– Jeigu būtumėte mokyklinių programų rengėjai, kurį Biliūno apsakymą pirmiausia dėtumėte į programą? Kodėl? Kelintai klasei jį rekomenduotumėte?

„Joniukas“. Dail. Andrius Seselskas
„Joniukas“. Dail. Andrius Seselskas

Kazytė. Tikrai pirmiausia dėčiau apsakymus ,,Brisiaus galas“ ir ,,Kliudžiau“. Juos rekomenduočiau skaityti vieną po kito, kad mokiniai galėtų palyginti, diskutuoti apie žiaurią gyvūnų mirtį. Rekomenduočiau ketvirtos klasės mokiniams. Apsakymą apie vaikų piemenavimą „Joniukas“ irgi įtraukčiau į programą, rekomenduočiau jį trečios klasės mokiniams.

Inga. Neturiu darbo su pradinukais patirties, bet apsakymas „Kliudžiau“ visai tinka penktokams, tik, kaip minėjau, ne mokslo metų pradžioje, kai vaikai su mokytoja dar mažai pažįstami ir neužgyvenę santykio. Jau gerokai vėliau su devintokais ar dešimtokais skaitome Rimvydo Stankevičiaus esė „Apie taiklumą“, kurioje apmąstoma Biliūno teksto įkrova visam jį jautriai perskaičiusio žmogaus gyvenimui. „Joniuką“ galima skaityti aptariant piemenų dainas (pagal dabartinę programą jos dėstomos septintoje klasėje).

Rasma. Pastaruoju metu ypač daug girdime, kaip svarbu ugdyti emocinį vaikų intelektą. Tai tokios savybės kaip gerumas, empatija, pagarba. Mokslininkų tyrimai rodo, kad emocinis intelektas lemia gyvenime sėkmę ir laimės jausmą. Jis padeda socializuotis, sutarti su kitais žmonėmis ir labiausiai prisideda prie sėkmės, pasitenkinimo gyvenimu jausmo. Biliūno apsakymai „Kliudžiau“ ir „Brisiaus galas“ – tai gerumo, žmogiškumo, užuojautos mokykla.

Manau, trečiaklasiai jau drąsiai gali skaityti ir aptarti apsakymą „Kliudžiau“. Devynerių–dešimties metų vaikai tikrai gali pajusti tai, ką jautė Biliūno aprašomas berniukas, „sumedžiojęs“ bejėgę katytę, – jo baimę ir sutrikimą. Pradinukai puikiai supranta, jog aprašytas berniuko poelgis įrodo, kad tik mažas vaikas galėjo pasielgti taip neapgalvotai.

Ketvirtos klasės pabaigoje ar penktoje klasėje verta skaityti apsakymą „Brisiaus galas“ – nagrinėti naudos siekimą ir teisingumą, bejėgiškumą ir stiprybę, senatvę ir nereikalingumą.

Gintaras. Pats pirmasis ir centrinis – „ Kliudžiau“. Visiškai tinka penktai klasei. Tada „Ubagas“ – jau galima septintoje ar aštuntoje klasėje. Dar būtinai rekomenduoju „Laimės žiburį“ – taikant alegorijos, parabolės temas nuo septintos iki dešimtos klasės (beje, kai kuriuose vadovėliuose jis ir buvo pateiktas devintoje klasėje). Kodėl? Todėl, kad tai meniškiausi kūriniai; jie leidžia vaikams gilintis į save, kurti santykius su artimu, pasauliu ir… už jį kovoti.

– Ką dar pasakytumėte tema „Biliūno proza ir vaikai“?

Kazytė. Manau, kad Biliūno tekstai turi būti skaitomi amžinai, nes juose vaizduojamas vaikų pasaulis, žmonių vidiniai išgyvenimai. Apsakymų istorijos ugdo jautrumą, gebėjimą atjausti, padėti silpnesniam.

Rasma. Skaitydami knygas, vaikai kaupia gyvenimo išmintį, o tapatindamiesi su herojais išgyvena vidinius konfliktus, priima sprendimus, mokosi užjausti, atpažinti tiesą, atskirti ją nuo melo, gėrį – nuo blogio, ima geriau pažinti patys save ir kitus. Kuo daugiau vaikai perskaito knygų, tuo geriau pažįsta save. Mano įsitikinimu, Biliūnas – puikus rašytojas ir jo kūriniai ypač tinka ugdant emocinį intelektą.

Gintaras. Juozo Apučio apsakymas „Šūvis po Marazyno ąžuolu“ jau nebesuvokiamas be „Brisiaus galo“ konteksto, Biliūno „Vagies“ versijų mūsų literatūroje taip pat keletas. Jos padeda aiškintis autorių individualumą.

Vilniaus Gabijos gimnazijos 4d klasės mokiniai Jono Biliūno tėviškėje  2019 m. gegužės 27 d.
Vilniaus Gabijos gimnazijos 4d klasės mokiniai Jono Biliūno tėviškėje 2019 m. gegužės 27 d.

Inga. Turiu tokios liūdnos patirties, kaip kartais neriamasi iš kailio norint, kaip deklaruojama, naujai, šiuolaikiškai perskaityti klasikos tekstus ir persistengiama atakuojant Z kartos vaikus vaizdais, vaidinimais ir visokiais efektais, kurių jų gyvenime ir taip apstu. Taip neva padedama perskaityti, o iš tikrųjų atimama galimybė pačiam vaikui jautriai išgyventi tekstą ir atmatyti tai, ką matė. Turiu omeny viešai prieinamą literatūrinio ugdymo būrelio veiklos įrašą apie „Kliudžiau“ (http://www.penki.tv/ video?rid=8080&oid=265971). Mano galva, tokie metodai ne tik kad nepadeda perskaityti kūrinio, bet atima galimybę pačiam vaikui suprasti ir – o tai baisiausia – iškreipia teksto prasmę, kai Biliūno „Kliudžiau“ pagrindu kažkodėl kalbamasi su vaikais apie patyčias, nors šiame tekste jokios patyčių temos nėra… Nesinori, kad šis Biliūno tekstas taptų tiesiog pokalbio pretekstu. Apie tai reikėtų visiems plačiau diskutuoti, nes kartais geranoriški psichologai, dailininkai, aktoriai ir šiuolaikiškų projektų kūrėjai, norėdami būti patrauklūs, ateina į pagalbą neva nuobodžiam mokytojui, užmėto vaikus garsais ir vaizdais, žaidimais ir pratimais, paskandindami juose patį Biliūną, kuriam, mano galva, nereikia papildomų efektų, užtenka jo teksto ir nuoširdaus pokalbio. Manau, kad Biliūno žodžio poveikis stipresnis nei bet koks sušiuolaikinimas, kai vietoj Kuperio knygoje aprašyto lanko „Kliudžiau“ berniukui įduodama į rankas laidynė ir iš indėną žaidžiančio vaiko jis paverčiamas primityviu blogiuku, kurio poelgis pasmerkiamas ir pasiliekama tiesiog prie primityvaus moralo „taip negalima“.

Kažkodėl dar tebetikiu Biliūno tekstų paveikumu…

P. S. Pašnekovų mintys apie Biliūno kūrybos pristatymą vaikams gana šviesios, optimistinės. Tai džiugina, bet vis dėlto neleidžia pamiršti, kad situacijų būna ir kitokių, daug sudėtingesnių. Būtų reikšminga, jeigu „Rubinaitis“ sulauktų tų kitokių nuomonių.

Šio pokalbio rengėją beveik kaip tą mažąjį Biliūno apsakymo veikėją sukrėtė vienas netikėtas trumpas pašnekesys, beje, įvykęs per Jono Biliūno jubiliejinį gimtadienį šio rašytojo vardu pavadintoje Anykščių gimnazijoje, kur buvo surengtas Lietuvos mokinių meninio skaitymo konkursas. Mokytoja iš Kauno išsakė savo patirtį, įspūdžius kalbant su vaikais apie „Kliudžiau“. Išgirdę pavadinimą mokiniai linksmai subruzda, kažkas šūkteli: „Ar čia ta, kurią kiaurai?..“ Pasirodo, mokiniams tas kūrinys buvo pateiktas jau anksčiau, ir labai moderniai. Reikėjo nupiešti katytę, paskui į ją taikyti – tikėkimės, kad tik nusmailintu pieštuku… Džiūgavo tie, kuriems buvo pavykę piešinį perdurti kiaurai. Taigi mokiniai kūrinį tikrai įsiminę! Turėtume džiaugtis? Ar apgailestauti, kad siekdami įtaigumo, modernumo tikriausiai be piktos valios šauname pro šalį? Kad esame priversti taip daryti?..

Pokalbį parengė Kęstutis Urba

Žurnalas „Rubinaitis“, 2019 Nr. 2 (90)

 

 

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

AŠ IR KNYGA (2018 m. Prano Mašioto premijos laureatės mintys)

Apžvalgos

NOMINUOTOS IR APDOVANOTOS 2018 M. VERSTINĖS VAIKŲ IR PAAUGLIŲ KNYGOS
VAIZDAS IR ŽODIS 2018 M. NEGROŽINĖSE KNYGOSE VAIKAMS IR PAAUGLIAMS
DAILININKAI – VAIKAMS (2018 M. VAIKŲ KNYGŲ ILIUSTRACIJOS)

Mano vaikystės skaitymai

„IŠ TIKRŲJŲ NEŽINAU, KAIP REIKIA PIEŠTI VAIKAMS“

Supažindiname

ŽODŽIAI KAIP DAINA (Padėkos kalba priėmus Hanso Christiano Anderseno medalį)

Atidžiu žvilgsniu

Už ką lokiai pelę teisė

Bibliografija

Apie vaikų literatūrą, skaitymą 2018 m.

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai