„IŠ TIKRŲJŲ NEŽINAU, KAIP REIKIA PIEŠTI VAIKAMS“

 

Pasileidęs plaukus (Čia ir kitur Mariaus Zavadskio pieš.)
Pasileidęs plaukus (Čia ir kitur Mariaus Zavadskio pieš.)

– Prisiminkite save vaiką. Mažasis Marius – koks jis: su pieštuku, teptuku, žaislu, o gal knyga rankose? Kokį save pamenate vaikystėje? Ką mėgdavote veikti? Koks buvo mėgstamiausias žaislas?

– Tai kad nelabai kas pasikeitė iki šiol. Atrodo, labai mėgau maivytis ir vaidinti. Žaislų buvo daug, bet niekas stipriai neįstrigo, išskyrus gal kelis pripučiamus žvėris. Tenuskamba patetiškai, bet turbūt ryškiausi vaikystės prisiminimai susiję su knygomis. Ne su tekstais, žinoma, ‒ su paveikslėliais. (šypsosi) Na, dar su multiplikaciniais vadintais filmais.

– O ar buvo ta vienintelė numylėta ir nučiupinėta, iki šiol atmintyje saugoma knyga? Galbūt pirmoji pavartyta ar perskaityta savarankiškai?

– Vaikiškų knygelių turėjom labai daug. Jų iliustracijas „skaičiau“ kruopščiai ir po daug kartų. Tai buvo paralelinis, ryškesnis ir spalvingesnis gyvenimas. Knygelių turbūt buvo per daug ir per įvairių, kad pavyktų išrinkti vienintelę. Iš nedaugelio išsaugotų ir iki šiol žavių ‒ rusų dailininko Viktoro Čižikovo iliustruotas Hanso Christiano Anderseno Skiltuvas.

– Papasakokite, kokioje aplinkoje augote. Esate miesto ar kaimo vaikas?

– Augau Kaune ir pakaunės kolektyviniame sode, bet jaučiuosi labiau miestietis.

– Šeima – dažniausiai lemiamas žmogaus gyvenimo veiksnys. Visi tyrimai trimituoja apie šeimos vaidmenį formuojant jaunuosius skaitytojus, apie tai, kad tik skaitančius tėvus matantys vaikai užaugę skaitys patys ir mokys to savo vaikus. Tad klausiu: kokioje šeimoje užaugote? Ar joje mėgta skaityti? Gal tėvai turėjo biblioteką, o gal kai kurias knygas slėpė, kas, kaip žinia, labiausiai masina vaikus paimti į rankas knygą?

Gyvenimas knygose 1
Gyvenimas knygose 1

– Tėvai – skaičiavimo technikos ir ryšių inžinieriai, bet abu buvo gabūs dailei. Mama domėjosi architektūra, iki šiol įspūdingai siuvinėja. Aš paveldėjau polinkį į vaizdus, o štai skaičiuoti – neįgalus… Knygų namie buvo daug, jos buvo kaupiamos, dovanojamos, mažiau skaitomos, labiau vartomos, grožimasi jų paveikslėliais. Atminty aiškiai išsiskiria mamos vaikystės (penktojo–šeštojo XX a. dešimtmečių) knygos, stebinusios keistoka kalba, neįprastomis iliustracijomis. Dar buvo solidus holivudiniu vaizdingumu ir reprodukcijų kokybe pribloškiančių amerikietiškų žurnalų „National Geographic“ rinkinys, kelios šiurpulingai iliustruotos knygos apie dinozaurus, pirmykščius žmones ir dar daug kitų. Visos buvo laisvai prieinamos. Tik knygas be paveikslėlių skaičiau (ir tebeskaitau) vangiai.

– Tad tikriausiai vaikystėje mielai būtumėte pritaręs Alisai, legendinę popietę paupy svarsčiusiai, „kuriems galams tokia knyga, kurioje nėra paveikslėlių nė pasikalbėjimų“. O kokia Jūsų nuomonė dabar? Kaip manote, ar reikia iliustruoti paauglių, suaugusiųjų knygas, kurios tradiciškai neiliustruojamos, o jei ir iliustruojamos, tai tik minimaliai?

– Alisai ir dabar pritarčiau. Nors su tais paveikslėliais augesniųjų knygose sudėtinga ‒ kaip padaryti, kad jie derėtų su skaitant galvoje besidėliojančiu vaizdu? Bet, žinoma, vaizdų galėtų būti ir daugiau.

– O gal ir piešti mokėtės iš knygų? Kada ir kaip Jūsų gyvenime atsirado dailė? Ar nuo mažumės svajojote būti dailininku?

– Tikrai taip, reprodukcijos knygose, o ne gyvi paveikslai ar skulptūros buvo ir yra svarbiausias daugumos šiuolaikinių (brendusių iki interneto laikų) dailininkų mokymosi šaltinis. Įdomu, kad reprodukcijų, panašiai kaip ir literatūros vertimų, kokybė (bent jau anksčiau) labai priklausė nuo poligrafijos galimybių ir retušuotojų meistrystės. Tad iš prastai spausdintų paveikslėlių buvo galima prisimokyti to, ko niekad nebuvo originaluose.

Gyvenimas knygose 2
Gyvenimas knygose 2

Vaikystėje buvo nuspręsta, kad esu gabus dailei, tad ir mokiausi dailės mokyklose. O ir labai patiko. Tai ir važiavau tiesiai, neklajodamas aplinkkeliais. Problemų ir prasmės klausimų atsirado gerokai vėliau.

– Ar teko išgyventi paauglystėje dažną „indėnų laikotarpį“, o gal svajojote surasti lobių salą ar patirti tokių nuotykių kaip Jules’io Verne’o knygose? O gal paauglystė buvo maišto (taip pat ir prieš knygas) metas?

– Paauglystėje kelias tekstines knygas tikrai skaičiau, bet svarba jos nė iš tolo negalėjo rungtis su iliustruotomis knygomis, iliustruotomis enciklopedijomis, dailės albumais. Ten gyventi ir nuotykiauti buvo gerokai įdomiau nei realybėje. Vienas esminių knyginių įvykių buvo ne indėnai ar Jules’is Verne’as, o sovietijoje plačiai skleista komunistuojančio danų karikatūristo Herulfo Bidstrupo kūryba, jo piešinių albumas. Nors ne visada suprasdavau pieštinių istorijų siužetus, bet, vaizdų užburtas, ne vieną piešinį mokėjau „mintinai“, o pasakojimo stilius, pozos, išraiškos persekioja ir po šiai dienai. Panašiai svaiginausi Vlado Drėmos studijos apie Pranciškų Smuglevičių iliustracijomis. Smuglevičius ir Bidstrupas po ranka knygų lentynoje iki šiol, neprastas duetas.

Dar atsidėjęs studijavau rusų kalba čekų leidyklos „Artija“ išleistą Liudmilos Kilbalovos, Olgos Gerbenovos ir Milenos Lamarovos Iliustruotąją mados istoriją (rus. «Иллюстрированная энциклопедия моды»). Tai leidinys, kuriame mados raida nuo Egipto iki XX a. vidurio pristatoma dailės kūrinių reprodukcijomis. Dabar matau, kokia poligrafiškai suvargusi ši knyga, bet prieš trisdešimt metų ji atrodė dailės istorijos, stilių vandenynas, grožio šventraštis. Dažnai net perskaitydavau paveikslėlius komentuojančius užrašus! Kartais pagaunu save, kad iliustruodamas knygas vaikams nesąmoningai bandau perpiešti šią knygą.

Skaito vaikams
Skaito vaikams

O štai trečia pamokoma istorija, gal ir nelabai tinkanti „Rubinaičio“ puslapiams (Tinka, tinka!  – I. M.), – apie tai, kokia žiauri gali būti knyga augančiam organizmui. Jei paklausinėtumėte mano amžiaus ir kiek vyresnių dailininkų apie svarbias jų gyvenime knygas, be perstojo kartotųsi Henri Perruchot biografinių pasakojimų apie prancūzų impresionistus serijos vardas. Bent penkios to rinkinio knygos buvo mūsų namuose, bet mane pasiglemžė viena ‒ Tuluz-Lotreko gyvenimas. Net nemokant skaityti reprodukcijos atrodė ir jaukios, ir paslaptingos, ir gąsdinančios, kažkaip atpažįstamos, o Toulouse’o-Lautreco „tetos“, nors baugios, bet kažkur matytos. O vienas paveikslas, vaizduojantis oranžiniame fone ant pliušinių otomanių sėdinėjančias damas, atrodė stulbinamai mielas  –  jame buvo taip pat jauku kaip mūsų kambaryje, nuspalvintame pro užuolaidas besiskverbiančios šviesos. Bėgo dienos, pramokau šiek tiek skaityti – užrašas po žaviuoju paveikslu skelbė: „Ponios tokios ir tokios…“, o toliau – nesuprantamo žodžio vietininko linksnis. Nenugalimos Toulouse’o-Lautreco traukos genamas, atsiverčiau knygą jau kiek praprusęs paauglys ir perskaičiau: „Ponios tokios ir tokios viešnamyje“ (Turimas omenyje Henri de Toulouse’o-Lautreco paveikslas „Mulen gatvės viešnamio salone“. – I. M.). O, koks tai buvo smūgis! Bet reprodukcija vis vien žavi, o Toulouse’as-Lautrecas ‒ švyturys ir guru.

Gyvenimas knygose 3
Gyvenimas knygose 3

– Esate plataus profilio menininkas – skulptorius, dailininkas. Štai neseniai lankiausi Europos parke ir išbandžiau skulptūrą „Karuselė“, kurioje gali suktis it žiurkėnas rate. Ir kaip dažnai būna bandant apžiūrėti daugybę meno kūrinių ir perskaityti informaciją apie juos, autoriaus pavardę tuoj pat pamiršau. Tik pradėjusi ieškoti informacijos apie Jūsų kūrybą ir darbus, supratau, kad tai Jūsų skulptūroje ką tik sukausi, kilo įdomus atpažinimo ir šiokios tokios nuostabos jausmas. Esate iliustravęs daugybę įvairaus žanro, stiliaus ir adresato leidinių – nuo žurnalų viršelių iki vadovėlių ir grožinių knygų vaikams, o Jūsų kurtąją Pirštinę IBBY Lietuvos skyrius pripažino geriausia 2013 m. knyga mažiausiems skaitytojams. Kokia vieta Jūsų kūryboje tenka vaikų literatūrai, jos iliustravimui?

– Ta „Karuselė“ dar iš tų laikų, kai visomis išgalėmis stengiausi tapti miaaaaanininku. Kai nenusisekė, supratau, kad prasmingiau būtų užsiimti tuo, ko iš tikrųjų reikia žmonėms. Taip tapau dailininku, t. y. tokiu amatininku, kuris padailina per mažai gražius daiktus. Toks techninis dailės servisas. (šypsosi) Tarp padailintų paveikslėlių neretai įsimaišo ir piešinių vaikiškoms knygoms.

– Kuo ypatingas piešimas vaikams? Ar tam reikia kitokio nusiteikimo, kitokio vidinio režimo, būsenos? Ar apskritai mąstote apie adresatą kurdamas?

– Iš tikrųjų nežinau, kaip reikia piešti vaikams. Manau, tam reikia brandos ir išmanymo – abiejų man stinga. Kažkada labai svajojau iliustruoti vaikiškas knygas. Bet išsipildžiusi svajonė kartais tampa košmaru… Kuo toliau, tuo mažiau suvaikau, kaip tą darbą reikėtų dirbti. Kadangi daugiausia užsiimu taikomaisiais dailės darbais, tai pasitaikius progai iliustruoti vaikišką knygą labai susijaudinu, manyje atbunda kažkur giliai viduje tebetūnantis miaaaaanininkas, todėl dažniausiai pamirštu adresatą ir pripaišau visokių miaaaaaninių keistenybių, kurios vaikams paprasčiausiai neįdomios… O ir mano dailininkai globėjai (Bidstrupas, Toulouse’as-Lautrecas, kiti) kaišioja paišelius į ratus…

Bidstrup Smuglevičius
Bidstrup Smuglevičius

Iš ganėtinos krūvelės mano pripieštų vaikiškų knygelių kokią nors vertę, manau, teturi viena ar dvi. O pripaišęs esu tokių neskonybių, kad nuodugniai susipažinusi su mano iliustracijomis IBBY greičiausiai ir prie vieno stalo neprisileistų. (šypsosi) Pavyzdžiui, panašiai nutiko su man brangios Gendručio Morkūno knygos Traškančios žvaigždės piešiniais. Piešdamas priraičiau visokių vaizdinių gudrybių, užuominų, citatų ir simbolių, kuriuos, atrodo, tik pats ir įskaitau. Bet savo klaidas supratau, stengsiuosi pasitaisyti.

Kita vertus, kad ir koks genialus būtų dailininkas, man atrodo, kone nusikalstama būtų tuo pačiu braižu, panašiais vaizdiniais iliustruoti lietuvių liaudies pasaką, Vytautės Žilinskaitės apysaką, Eduardo Mieželaičio ir Hoffmanno tekstus.

Dailininkas tokiu atveju, žinoma, brutaliai nugali, bet skaityti vaizdą ir tekstą kartu tampa neįdomu…

– Pasaulis akivaizdžiai vizualėja. Tai jaučiama ir vaikų literatūroje: populiarėja betekstės knygos, vaizdų romanai (angl. graphic novel). Paradoksalu, bet tam, kad jas perskaitytume, žodžių nebereikia, bet reikia mokėti skaityti vaizdus. Kaip manote, ar mums Lietuvoje užtenka išmanymo, o kartais ir noro atsiverti vizualiajai kultūrai, ar betekstė knyga vis dar nelaikoma knyga?

Salone
Salone

– Kokia gėda: nugyvenau trisdešimt metų, kol supratau, kad žmonės nevienodai suvokia pasaulį. Iki tol įsivaizdavau, kad visi, kaip ir aš, mąsto vaizdais. Bet kartą buvau pakviestas nupiešti žurnalo viršelį, ir redaktorius, nusakydamas užduotį, išbėrė man ištisą romaną su ekspozicija, konfliktu, šalutinėmis siužeto linijomis, atomazga ir finalu. Ir visa tai turėjo sutilpti į A4 formato piešinį… Tik tada pradėjau suvokti, kaip skirtingai suprantame ir interpretuojame aplinką. Vienam pagrindinis suvokimo būdas yra kalba, kitam – vaizdai, o juk dar yra tokių, kuriems labai svarbu garsai, ir dar kitokių, ir dar… Nesu tikras, ar pats esu įgalus adekvačiai suvokti ir įvertinti literatūrinius tekstus, apie garsinius – apskritai tyliu. Manau, man dar reikėtų gerokai pasimokyti.

Knygų vizualumas pas mus labai priklauso nuo leidyklų politikos. Greičiausiai netrukus jis suvešės ir knygų puslapiuose. Ir smarkiausiai vizualumas skverbsis ne iš knygų, o iš interneto platumų. Įdomu, kodėl vizualumas taip įsigali? Ar tai demokratijos laimėjimas, ar civilizacinis Vakarų kultūros nuosmukio ženklas?

Dailės darbų servisas
Dailės darbų servisas

– Ar skaitote savo vaikams? O gal kartu piešiate knygas?

– Retkarčiais paskaitau – turim tokį pusėtiną vaikų klasikos rinkinį.

– Ačiū už pokalbį!

– Ačiū už klausimus, netikėtai pats nemažai sužinojau apie save.

P. S. „Rubinaičio“ redakcija sveikina dailininką, IBBY Lietuvos skyriaus narį Marių gražios sukakties proga ir linki kuo daugiau kūrybos valandų skirti vaikų literatūrai.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2019 Nr. 2 (90)

 

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

AŠ IR KNYGA (2018 m. Prano Mašioto premijos laureatės mintys)

Apžvalgos

NOMINUOTOS IR APDOVANOTOS 2018 M. VERSTINĖS VAIKŲ IR PAAUGLIŲ KNYGOS
VAIZDAS IR ŽODIS 2018 M. NEGROŽINĖSE KNYGOSE VAIKAMS IR PAAUGLIAMS
DAILININKAI – VAIKAMS (2018 M. VAIKŲ KNYGŲ ILIUSTRACIJOS)

Pokalbis

AR VAIKUS TEBEJAUDINA JONO BILIŪNO KŪRYBA? O GAL GĄSDINA?

Atidžiu žvilgsniu

Už ką lokiai pelę teisė

Supažindiname

ŽODŽIAI KAIP DAINA (Padėkos kalba priėmus Hanso Christiano Anderseno medalį)

Bibliografija

Apie vaikų literatūrą, skaitymą 2018 m.

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai