Už ką lokiai pelę teisė

Visus profesinio darbo metus manęs nepaliko mintis, kad Lietuvoje turime per mažai geros, stiprios prancūzų vaikų literatūros. Kad tos literatūros, ko gera, yra daug daugiau, tik negebame jos atrasti. Gal todėl su ypatingu smalsumu knygyne atsiverčiau Romaną apie Ernestą ir Selestiną*. Be to, ir autoriaus pavardė traukė: Danielį Pennacą (Penaką) Lietuvos bibliotekininkai ir mokytojai atrado 2004 m., pasirodžius įkvepiančiai jo knygai apie skaitymą, skaitymo skatinimą Kaip romanas (2008-aisiais, Skaitymo metais, leidinys pakartotas masiniu tiražu). Neseniai Jonė Ramunytė išvertė šio autoriaus apysaką paaugliams Šuva Šunėkas. Gėdydamasis prisipažįstu nepastebėjęs, kad daugiau kaip prieš dešimtmetį ta pati vertėja mums dovanojo ir Pennaco romaną suaugusiesiems Žmogėdrų laimei.

Recenzuojamo leidinio autorystė ypatinga, nors pasirašyta tik Danielio Pennaco vardu. Pasirodo, knygos personažus sukūrė belgų rašytoja ir dailininkė Gabrielle Vincent (Vensan, 1928–2000). Tarptautiniai moksliniai šaltiniai ją mini kaip svarbiausią tos šalies paveikslėlių knygų kūrėją, išgarsėjusią ciklu apie lokį Ernestą ir pelę Selestiną. Savo knygos pabaigoje Pennacas rašo apie bičiulystę su šia menininke, apie jųdviejų susirašinėjimą ir niekad neįvykusį susitikimą. O pradžioje jis dėkoja dailininkei Seji Rojondė, kuri, imituodama Vincent piešinius, sukūrė būsimo filmo personažus (nors pati knyga, kaip sužinome iš kitų šaltinių, iliustruota filmo režisieriaus ir dailininko Benjamino Rennero piešiniais).

Taigi 2012 m. buvo sukurtas didelio tarptautinio pripažinimo sulaukęs prancūzų ir belgų animacinis filmas „Ernestas ir Selestina“. Perskaitę filmo siužeto santrauką suvokiame, kad iš esmės jis sutampa su knygos siužetu. Nieko keista – filmo scenarijų parašė tas pats Pennacas.

Pagvildenę autorystę, grįžkime prie knygos įspūdžių ir apibūdinimo. Pirmiausia pasakytina, kad tai tekstinė knyga, prieš kiekvieną skyrių yra po vieną iliustraciją. Nupieštos jos, atrodo, guašu ar akvarele, spalvotos, bet spalvos kiek prislopintos. Prislopintas man pasirodė ir knygos siužetas, nors įvykių gausu ir jie gana dramatiški. Pelytė su balta kuprinyte gyvena požemio pasaulyje. Ji užaugusi pelių prieglaudoje, kur buvo gąsdinama Didžiuliu Piktu Lokiu, ji verčiama tapti dantiste, tai yra privalo kas vakarą ieškoti po pagalvėmis slepiamų neseniai iškritusių meškiukų dantukų ir nešti juos į Kliniką. Selestina turi pristatyti iš antžeminio pasaulio penkiasdešimt du dantis. „Stipriojo Danties“ parduotuvėje ji aptinka dantukų. Padedama lokio, pilną maišą tų dirbtinių dantų ji nuneša į „Baltąją Kliniką“. Taigi Selestina nusikalsta. Ernestas nusikalsta kitaip… Kaip sakiau, įvykių knygoje gausu, bet nėra reikalo jų atpasakoti. Pakaks pasakyti, kad abu veikėjai persekiojami, kad pasislepia, apsigyvena lokio namuose – „mažoje trobelėje, gerai pasislėpusioje miško tankmėje“. Kaip tik ši situacija knygų ir filmo interpretuotojus turbūt labiausiai ir paskatino kalbėti apie lokį kaip suaugusįjį, o apie pelytę – kaip vaiką ir aiškinti, kad Ernestas įsivaikina Selestiną. Prisipažinsiu, skaitant knygą abu šie veikėjai atrodė bemaž vienodo mentaliteto, iš jų poelgių ir jausmų didelio amžiaus skirtumo nepajutau.

„Oi! Užmiršau pasakyti, kad Selestina dievina piešimą. Ji piešia kaire ranka, mat yra kairiarankė“ (p. 15). Knygos pabaigoje pasakoma, kad dailininkė Vincent irgi buvo kairiarankė. „Oi! Užmiršau pasakyti, kad Ernestas dievina muziką ir dainas. Nuo pat vaikystės groja visais instrumentais ir kuria dainas apie viską, ką įsivaizduoja ir mato“ (p. 25–26). Veikėjų meniniai gabumai siužete yra svarbūs, jie gražiai panaudojami vaizduojant bendrą gyvenimą miško trobelėje, padeda kurti atmosferą, komizmą.

O mums ši aplinkybė akivaizdžiai rodo, kad Pennaco knyga yra literatūrinė animalistinė pasaka (tiksliau, pasaka-apysaka, nesvarbu, kad pavadinime yra žodis „romanas“). Kai kurie literatūros mokslininkai tokio tipo kūrinius vadina antropomorfinėmis pasakomis, mat juose gyvūnų paveikslai sužmoginami. Be pagrindinių veikėjų, kūrinyje veikia ir daugiau lokių, daugiau pelių, taip pat žiurkių, bebrų, voverių ir kt. Ir nėra veikėjų žmonių.

Animalistinė literatūrinė pasaka, neabejotinai išaugusi iš liaudies pasakų apie gyvūnus, arba žvėrių pasakų, artimiausia mažesniems vaikams. Skaitydamas Romaną apie Ernestą ir Selestiną visą laiką tarsi girdėjau ją sekamą, garsiai skaitomą ikimokyklinukams. Radus žinių apie knygos genezę (neskaitančiam prancūzų kalba tai padaryti gana nelengva), viskas tarsi atsistojo į vietas. Juk tos paveikslėlių knygos, iš kurių išaugo „romanas“, aišku, ir buvo skirtos patiems mažiausiems. Vertinimuose užsimenama, kad jose buvo labai mažai teksto. Scenarijaus kūrėjui, o dabar – ir knygos autoriui, matyt, pavyko pirmines intonacijas, adresato nuojautą perkelti į didesnės žanrinės formos kūrinį.

Taigi Romanas apie Ernestą ir Selestiną be jokių išlygų yra knyga vaikams. Apie šiuo metu vaikų literatūroje madingą dvigubą adresatą nėra pagrindo svarstyti, suaugusiuosius labiau suklusti privers gal tik viena kita detalė. Vis dėlto į šios knygos adresatą galima pasižiūrėti ir problemiškai. Vaizduojamasis pasaulis, dinamiškas siužetas, personažai tikrai artimiausi mažesniesiems. Ypač tiems, kuriems krinta pirmieji dantukai. O šie, pasak tarptautinio folkloro, yra slepiami po pagalve ir patikimi pelytėms. Bet net ir pirmokas vargu ar įveiks tokios apimties, 188 puslapių, knygą. O kokioje trečioje klasėje ji gal jau atrodys ir per paprasta. Žinoma, ilgainiui ir Lietuvoje atsiras tokių, kurie šią knygą bus jau pamilę ir norės prie jos sugrįžti. Įsivaizduoju, kad Prancūzijos ar kitų šalių vaikai šiuos herojus pamilę iš paveikslėlių knygų ar animacinio filmo. O kad taip ir mūsiškiai galėtų tą filmą matyti! Iš trumpų anonsų, aptinkamų internete, susidaro įspūdis, kad tai labai stilingas, jaukus filmas. Tokios stilistikos filmus pastaruoju metu vadiname senąja animacija ir jos ilgimės.

Baigiant samprotauti apie adresatą, reikia pasakyti, kad šią Pennaco knygą išties tinka skaityti vaikams prieš miegą – po keletą skyrių. Neabejoju, kad paaugęs ne vienas norės skaityti ją savarankiškai.

Ir pagaliau apie tai, kas Pennaco knygoje man pasirodė nuostabiausia. Tai pasakojimo menas! Net ir maži vaikai turėtų jį pajusti. Tas pasakojimas skaidrus, tarsi pokalbis su klausytoju. Neretai kuriamas simultaninis veiksmas – pasakojama, ką tuo pačiu metu veikia Ernestas ir ką Selestina. Tais atvejais kartojamos tos pačios frazės, ta pati sakinių struktūra, iš to randasi pasakojimo ritmas, vaikams artimos formulinės pasakos įspūdis. Kai kur pajunti ir kino scenarijaus  principus – tik išvardijami įvykiai, judesiai. Dar kitur kone prasiskverbia eilėraščio forma. O dar įspūdingiau… Bet čia turiu paneigti teiginį, kad šioje knygoje nėra veikėjų žmonių. Yra – tai AUTORIUS. Jis ima kalbėtis su personažais, tekstas pateikiamas dramos forma, vaidmenimis. AUTORIUS teisinasi arba pavargsta, nusprendžia neatsakinėti į klausimus ir pan. Ir tikrai aiktelėjau, kai 42 puslapyje netikėtai išnyra ir prabyla SKAITYTOJAS. Beje, gana aktyvus, net aikštingas. Jis reikalauja tęsinio, padeda išspręsti vienas situacijas ir siūlo kitas, įtikinėja personažus su jais tapatinąsis. „Bet aš ir esu jūsų vietoje, Ernestai! Jei juokiatės jūs, juokiuosi ir aš, jei verkiate jūs, verkiu ir aš, jei bijote jūs, bijau ir aš“ (p. 65). Kitoje vietoje jis piktinasi negražiu Ernesto poelgiu (p. 89) arba perdėm ištęstu aprašymu (p. 94), diskutuoja su AUTORIUMI dėl kai kurių vertybių ir jų poveikio skaitytojams (p. 118), prisipažįsta, kad bijo tęsinio, bet toji baimė jam patinka (p. 144). Skaitytojo paveikslu Pennacas perteikia kai kurias savo kaip skaitymo specialisto nuostatas. Na o šie postmodernaus naratyvo intarpai suteikia knygai daug žavesio ir tuo (jeigu ne turiniu ir idėjomis) turėtų patraukti ir suaugusiuosius. Nuostabu, kad stilingas kūrinio tekstas, mano supratimu, puikiai išverstas.

O kokia knygos idėja? Siužeto pabaigoje Ernestas ir Selestina susekami. Jie teisiami tame pačiame teisme, tik vienas antžeminėje salėje, kitas – po žeme, pastato rūsyje. Prasideda teismo dalyvių peštynės, sprogsta lempa, kyla gaisras, teisiamieji ne tik patys išsilaisvina, bet ir išgelbsti savo teisėjus. AUTORIUS po viso to nueina pokaičio: „Šios dvi bylos, du teismai jį visai išsekino“ (p. 175).

Mums autoriaus kaip ir nebereikia, nes atsakymą į recenzijos pavadinimo klausimą jau pateikė Ernestas (beveik tuos pačius žodžius teisėjams pakartojo ir Selestina): „Jūs mane teisiat už tai, kad mudu su Selestina esame geriausi draugai pasaulyje! Štai už ką jūs mane teisiat! Lokys ir pelė – draugai, taip nedaroma! Išdavystė! Baisus nusikaltimas! Lokiai viršuje, pelės apačioje, taip buvo nuo senų senovės! Visi jums tai pasakys! Štai už ką jūs mane teisiat! Jūs teisiat Ernesto ir Selestinos draugystę!“ (p. 169).

Apie draugystę, apie laimę būti kartu autorius (gal šiuo atveju – pasakotojas) samprotauja 20 skyriuje, kuris, kaip ir visi kiti skyriai, turi pavadinimą ir paantraštę – „Paskui (Laimė)“. Laimę esą galima aprašyti vienu sakiniu, bet Ernesto ir Selestinos laimei aprašyti reikėtų milžiniškos knygos. Ir vardija tam tikrus laimės potyrius, apskaičiuodamas, kiek puslapių jiems reikėtų skirti. Turbūt laimei, kurią patiria kartu būdami skirtingi, kitokie, išties reikia daugiau puslapių…

­­­­­­­­­­­­­­___________________________________

*  PENNAC, Daniel. Romanas apie Ernestą ir Selestiną / iš prancūzų k. vertė Stasė Banionytė. – Vilnius: Žara, 2018. – 188 p. ISBN 978-9986-34-334-9

Žurnalas „Rubinaitis“, 2019 Nr. 2 (90)