AŠ IR KNYGA (2018 m. Prano Mašioto premijos laureatės mintys)
Daugybė vaikystės smulkmenų išsitrynė ir visiems laikams prasmego praeities šulinyje, bet iki šiol puikiai prisimenu pirmąją perskaitytą knygą.
Gavau ją dovanų. Vartydavau puslapius, žiūrinėdavau iliustracijas ir įsivaizduodavau, kas gi ten vyksta. Kai pradėjau iš raidžių dėlioti žodžius ir perskaičiau pirmąjį skyrių, mane pribloškė suvokimas – o juk viskas kitaip, nei šnabždėjo mano klastinga vaizduotė! Apimta godulio ir smalsumo skaičiau toliau. Vis greičiau ir greičiau. Vis labiau įgusdama. Po poros savaičių užverčiau paskutinį puslapį. Pirmoji mano perskaityta istorija baigėsi, o skaitymo godulys pasiliko visiems laikams.
Skaitydavau nuvogdama laiko nuo namų darbų, todėl taip ir neišmokau matematikos. Užtat sužinojau, kad Žemė sukasi apie Saulę, daktaras Dolitlis supranta gyvūnų kalbą, siuvėjas gali įveikti milžiną, hobitų olos jaukios ir patogios, o nuo kometos galima pasislėpti pajūrio grotoje. Žinoma, jei esi muminukas ir netoliese yra tinkama bangų išgraužta grota…
Vogčiomis skaitydavau šviesiais gegužės vakarais, slėpdama knygą po antklodės raukšle, kad tėvai nenuvarytų miegoti (juk rytoj į mokyklą!). Skaitydavau liūdėdama, skaitydavau apimta nenusakomo džiugesio. Skaitydavau, kai į sprandą ledu alsuodavo vienatvė. Savaitgaliais skaitydavau iki pat nakties gilumos. Pakeldavau žvilgsnį nuo knygos, kaimyninių namų languose nepamatydavau nė švieselės. Gūžteldavau pečiais ir vėl palinkdavau prie knygos puslapių.
Vieną dieną suvokiau, kad skaitydama spėjau nugyventi ne vieną, o šimtus skirtingų gyvenimų. Šimtuose skirtingų visatų. Skirtingų herojų kailyje. Skraidžiau tarp žvaigždynų kosminiais laivais; kovojau ir gėrio, ir blogio pusėje; aplankiau tūkstančius vietovių, kurių niekada nepamatysiu savo akimis.
Su knygų herojais pykau ir džiaugiausi, nekenčiau ir mylėjau. Išgyvenau jų emocijas, tarsi būtų manosios. Kartais verkdavau, negražiai šniurkščiodama nosimi, kartais kvatodavau, kol iš juoko paskausdavo šonus.
Dažnai užvertusi paskutinį puslapį dar ilgai negalėdavau atsipeikėti ir slampinėdavau po namus it apimta transo. Mintyse vis dar sūkuriuodavo Kopos planetos smiltys, spalvų ir kvapų pliūpsniais svaigino Indija, virš galvos pliaukšėdavo laivo burės, nuo drėgnos atogrąžų miško žemės mažomis liepsnelėmis nuplasnodavo drugiai, o ant liežuvio galo lėtai tirpdavo tūkstančiai išskanautų žodžių.
Be knygų, kurias skaičiau, aš niekada nebūčiau sukūrusi savųjų pasaulių. Nebūčiau parašiusi nė eilutės, o mano vaizduotė būtų tyliai mirusi badu.
„Klampynių kronikos“ niekada nebūtų tapusios realybe, nebūtų nei kūrybos džiaugsmo, nei garbingų apdovanojimų.
Tad kas aš būčiau be visų perskaitytų knygų? Vienas didelis garbanotas niekas.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2019 Nr. 2 (90)
