NOMINUOTOS IR APDOVANOTOS 2018 M. VERSTINĖS VAIKŲ IR PAAUGLIŲ KNYGOS
Vertimų vertinimo komisijai leidyklos šiemet pateikė šešiolika knygų: devynios iš jų skirtos vaikams, šešios – paaugliams; nustatyti dar vienos knygos adresatą komisijos nariams buvo gana keblu. Už reikšmingiausią ir meniškiausią metų vertimą vaikams tradiciškai skiriama Eugenijos Stravinskienės premija, o už reikšmingiausią ir meniškiausią metų vertimą paaugliams – Adomo Druktenio premija. Naujosios IBBY Lietuvos skyriaus valdybos pavedimu komisijai šiemet pirmą kartą teko ne tik išrinkti reikšmingiausią ir meniškiausią vertimą, bet pirmiausia kiekvienai iš dviejų premijų nominuoti po tris kūrinius. Įdomu, kad šiemet komisija kone vienu balsu sutarė dėl 2018 m. išleistų knygų laureačių. Smagu ir tai, kad visos šešiolika sąraše atsidūrusių knygų tikrai vertos skaityti. Telieka pasidžiaugti ir padėkoti leidėjams ir vertėjams, kad šie kūriniai nuo šiol prieinami ir lietuvių kalba. Tad kokios vertingos verstinės knygos pernai papildė lentynas?
Vertimai vaikams
Leidykla „Alma littera“ 2018 m. išleido žymaus britų rašytojo Michaelio Morpurgo knygą Baltasis liūtas (iš anglų k. vertė Danguolė Žalytė). Kaip ir kituose šio autoriaus kūriniuose, ir čia siužeto centre vienas ypatingas gyvūnas – baltasis liūtas. Daug dėmesio čia skiriama beveik magiškam žmogaus ir žvėries ryšiui. Būdamas dar visai mažas berniukas, Bertis Afrikoje nuo hienų išgelbsti be motinos likusį liūtuką ir pamilsta jį amžiams. Bet nuoširdžiai berniuko ir liūto draugystei lemta patirti daugybę išbandymų. Liūtas atsiduria Prancūzijoje, cirke, o Bertis iš savo gimtųjų namų Afrikoje išvyksta į Angliją mokytis. Nors knyga labai dinamiška ir vos 125 puslapių, joje pasakojamos ne tik Berčio ir baltojo liūto, bet ir Berčio gyvenimo nuo vaikystės iki senatvės, jo draugystės ir meilės Milei linijos. Tiesa, apie viską kalbama labai glaustai, o personažų charakteriai beveik nepsichologizuojami, bet tai netrukdo pajusti kūrinio atmosferos – laukinės Afrikos vaizdiniai, šaltas, tuščias ir mistiškas Milės dvaras Britanijoje, karo negandos, žlugęs cirkas ir paslaptingas baltasis liūtas skaitytoją įtraukia ir įtikina. Morpurgo pasakojimo stilius jaukiai paprastas, sklandus ir patrauklus tiems, kurie mėgsta greitą naratyvo tempą ir daugiasluoksnių poteksčių neperkrautą tekstą.
Netikėtas ir gana originalus latvių autorių debiutas Lietuvoje – Māros Viškos, Uldžio Daugavinio ir Mārtinio Sirmais knygelė vaikams Baltasis lokiukas („700 eilučių“, iš latvių k. vertė Veronika Adomonytė). Leidinio paantraštė „Pasakų knyga vaikams apie maisto gaminimą“ sufleruoja, kad tai nuotaikinga receptų knyga mažiesiems skaitytojams. Iliustracijų ir teksto santykis čia apylygis, tad vizualiai leidinys patrauklus akiai. Istorijos siužetas pasakinis – įstrigęs ant ledo lyties, baltasis lokiukas keliauja po netikėčiausias vietas ir patiria įvairių nuotykių, o kartu sužino gardžių receptų. Kelionė aprašoma ir lokiuko nuotykiai pasakojami kartu pateikiant smagių, vaikams pritaikytų receptų. Vaikams skirtų receptų knygų lietuvių kalba ne taip jau ir daug, tad skaitytojai šio leidinio neabejotinai turėtų paieškoti knygų lentynose (o gal ir virtuvėse?).
Klauso Hagerupo knygą Mergaitė, norėjusi išgelbėti knygas („Nieko rimto“, iš norvegų k. vertė Eglė Išganaitytė-Paulauskienė) galima laikyti beveik filosofine. Kodėl beveik? Istorijos centre – dešimtmetė Ana, kuriai užvis labiau patinka skaityti knygas. Daug laiko ji praleidžia bibliotekoje ir bijo pasenti. Kartą Ana susimąsto apie niekieno neskaitomas ir niekam nereikalingas knygas, kurių dalia tragiška – jas tiesiog sunaikina. Mergaitė nusprendžia tas knygas išgelbėti ir vykdydama šią kilnią misiją randa atsakymus į daugelį ją gąsdinančių klausimų: kodėl neverta bijoti mirties? kodėl nereikia bijoti ateities ir nežinomybės? kaip ir kuo knygos gali padėti žmonėms? Visi šie aspektai gvildenami subtiliai, poetiškai, daug ką nutylint ir paliekant erdvės pasvarstyti pačiam skaitytojui. Visgi tas „beveik“ perskaičius kyla iš literatūrinės nuojautos, jog kažko čia tiesiog pritrūko. Galbūt kiek keistas ir nenatūralus, prie teksto deramai nepriglundantis atrodo antraeilio veikėjo Miltono Bergo pasiūlymas Anai kartu parašyti knygą? Galiausiai norisi pridurti, kad ši knyga itin estetiška – norvegų dailininkės Lisos Aisatos iliustracijos išties sužavi. Tai puikus tekstas vaikams apie biblioteką, skaitymo malonumą ir meilę knygai.
„Alma littera“ vieną po kitos išleido dvi Nyderlandų autorės Sylvios Vanden Heede ir iliustruotojo Thé Tjong-Khing knygas – Lapinas ir Zuikė ir Lapinas ir Zuikė. Iki pasimatymo (abi vertė Birutė Mumėnaitė). Knygų viršelius žymi apvalūs ženkliukai, kuriuose rašoma: „Aš jau skaitau! 5–8 metų vaikams.“ Galiniuose knygų viršeliuose nurodoma, jog „specialiai kurta pradedančiam skaityti vaikui: trumpi sakiniai, įdomūs nuotykiai, smagios, patraukliai iliustruotos istorijos“. Taigi šios knygos skirtos mažiesiems skaitytojams. Ir su kai kuo tikrai negalima nesutikti: aprašomi nuotykiai smagūs, istorijos iliustruotos tiesiog puikiai – piešiniai mieli ir jaukūs, charakteringi. Visgi tas sakinių trumpumas, čia iškeliamas kaip ypatingas pliusas pradedantiesiems skaityti, vertintinas nevienareikšmiškai. Mokantis skaityti trumpi sakiniai tikrai patys tinkamiausi, bet tokia jų gausa ir toks pasakojimo tempas (nenutrūkstamas dialogas ir kapotas kalbėjimo tonas) ima erzinti ir net vargina. Sunku susigaudyti ir suspėti net suaugusiajam, o vaikui?.. Iliustracijų galėtų būti ir daugiau – juk puikių piešinių 5–8 metų vaikams knygose tiesiog negali būti per daug.
Šiek tiek paikos istorijos („700 eilučių“, iš estų k. vertė Viltarė Urbaitė) – dar viena populiarios estų rašytojos ir iliustruotojos Piret Raud knyga. Tai 30 trumpų, tarpusavyje nesusijusių nuotaikingų istorijų. Jų personažai – žmonės, gyvūnai, daiktai, augalai – „keistoki, užtat labai mieli ir geri“. Jiems nutinka įvairių netikėtų ir tikėtų, smagių ir nelabai smagių nuotykių (pavyzdžiui, suvalgę savo kepurėles, miško grybai suserga sloga, dėdė Ralfas žvejodamas ežere pameta savo mažulėlį bailųjį telefoną ir t. t.). Istorijos pozityvios, lengvos, komiškos, šiek tiek primenančios šmaikščius Donaldo Bisseto pasakojimus. Ir nors pasakojama labiau apie nebūtus nei apie būtus dalykus, kiekvienoje istorijoje galima apčiuopti ir sumaniai paslėptų realaus gyvenimo užuominų. Taigi istorijos paikos, bet tik „šiek tiek“.
Viena iš Eugenijos Stravinskienės premijos nominančių – lietuvių skaitytojams dar nepažįstamos norvegų rašytojos Marijos Parr knyga Vaflinės širdelės („Alma littera“, iš norvegų k. vertė Agnė Guigaitė). Ant smagaus, šviesiai gelsvo jos viršelio puikuojasi prierašas „Astridos Lindgren knygų gerbėjams“. Ir tikrai neabejoju, kad tie, kuriems patinka švedų rašytojos kūryba, su malonumu skaitys šią knygą, nostalgiškai prisimindami Padaužų kaimo vaikus, Mūsų visų Madikę ar Lotą iš Pramuštgalvių gatvės. Vaflinės širdelės kupinos to sunkiai nusakomo skandinavų literatūrai būdingo jaukumo, švelnaus humoro ir subtilios išminties.
Pagrindiniai istorijos veikėjai – pradinukai Teobaldas Rodrikas, arba tiesiog Trilė, ir geriausia jo draugė Lena. Bičiuliai neišskiriami: gyvena kaimynystėje, kasdien kartu žaidžia, net mokosi toje pačioje klasėje. Trilė su Lena niekada nenuobodžiauja ir kartais, patys to nenorėdami, prikrečia kvapą gniaužiančių šunybių. Dėl jų kiek kaltesnė Lena – tikra neklaužada, maištininkė ir drąsuolė. Trilė ramesnis, paklusnesnis, bet stengiasi nuo Lenos neatsilikti – gėda būtų nusileisti mergaitei. Ir dar tai, kurią laiko geriausia drauge ir kurios dėmesio taip nori sulaukti. Nieku gyvu!
Rašytoja kūrinyje lygiavertiškai plėtoja Trilės ir Lenos paveikslus. Fone aktyviai veikia, pasakojimo nuotaiką kuria ir abiejų vaikų šeimos. Trilė turi mamą, tėtį, vyresnius brolį ir įseserę, jaunesnę sesutę, senelį ir senelio seserį Tetulę-bobulę. O Lenos šeima visai mažytė – tik ji ir mama. Lenai labai trūksta tėčio, ji vienturtė, tad nieko keista, kad yra šiek tiek ūmi ir valdinga. Trilė žino, kad Lena dažnai prisišaukia bėdos, bet jam tai nė motais – toji padykėlė berniukui brangesnė už viską. Nuoširdžią vaikų draugystę nelauktai užklumpa skaudūs išbandymai, bet nė vienas neketina pasiduoti. Vaflinės širdelės – jaukios, minkštos, idealiai tinkamos skaityti vakarais prie stiklinės pieno ar karštos kakavos puodelio.
Kita premijai pristatyta knyga yra taip pat pirmą kartą Lietuvoje leidžiamų kūrėjų – Naujosios Zelandijos rašytojos Joy Cowley ir dailininko Gavino Bishopo į vientisą ciklą suaugęs trumpų pasakų rinkinys Gyvatė ir Driežas („Odilė“, iš anglų k. vertė Viltaras Alksnėnas). Ši knyga gali nepelnytai pasirodyti esanti viena tų, kurios liūdnai dulkės lentynoje, nes vaikai nenorės jų neštis namo. Taip sakau dėl to, kad jos viršelis kuklus, nerėksmingas, o pavadinimas – tarsi Ezopo pasakėčios. Bet tekstas nepaprastai sužavintis, tad viliuosi, kad taip nenutiks!
Knyga pasakoja apie du bičiulius – Gyvatę ir Driežą. Jie vertina vienas kito draugiją, bet yra labai skirtingi, todėl dažnai pykstasi. Šypseną kelia ne tik dinamiški, nuotaikingi, kartais švelniai sarkastiški jų dialogai, bet ir kasdienės, visai paprastos situacijos, sukeliančios jųdviejų konfliktus. Pavyzdžiui, Gyvatė kritikuoja Driežo žiaumojimo ypatumus, o Driežas bjaurisi Gyvatės gebėjimu praryti devynis kiaušinius jų nekramtant; Driežas netyčia užmeta Gyvatei ant uodegos akmenį, o Gyvatė dėl to per daug skundžiasi; Driežas įkyriai klausinėja Gyvatės, kodėl jos tokia prasta nuotaika, nors jos nuotaika visai gera, ir t. t. Beskaitant smulkūs bičiulių kivirčai ima atrodyti artimi ir kažkur girdėti, tad turbūt ir vaikas nesunkiai suvoks, kad Gyvatė ir Driežas – tai mes patys, žmonės. Iš tiesų, šie veikėjai personifikuoti be galo raiškiai ir įtaigiai. Vyresniam skaitytojui gali šmėstelėti mintis, kad neatsitiktinai personažų lytis čia aiškiai moteriškoji ir vyriškoji. Gyvatė labai jautri, kartais įnoringa, dramatiška. Driežas užsispyręs, kiek pasipūtęs ir kartais grubus. Kad ir kivirčydamiesi, bičiuliai geba vienas kitam nusileisti, pripažinti ir vertinti vienas kito skirtumus ir galiausiai visuomet susitaiko. Pasirodo, Naujojoje Zelandijoje šie autoriai jau yra išleidę tris knygutes apie Gyvatę ir Driežą. Nuoširdžiai viliuosi, kad lietuvių skaitytojus pasieks ir kitos dvi.
Eugenijos Stravinskienės premija šiemet įteikta vertėjai iš vokiečių kalbos Rūtai Jonynaitei už Wolfo Erlbrucho paveikslėlių knygą Antis, Mirtis ir tulpė („Odilė“). Vokietijoje ši knyga pasirodė 2007 m. Perskaičiusi nusistebėjau, kad tokios knygos prireikė laukti daugiau nei dešimt metų. Negi niekas anksčiau nepastebėjo šio kūrinio? Gal pastebėjo, bet neatkreipė dėmesio? O galbūt atkreipė dėmesį, bet nedrįso leisti, nes išsigando, kad knyga bus sutikta skeptiškai ir nepatikliai? Tai istorija, kurios pagrindinė veikėja – Mirtis, iliustracijose vaizduojama kaip giltinė languotu sarafanėliu.
Prakalbusi apie iliustracijas, negaliu netarti keleto žodžių ir apie bendrą estetinį knygos vaizdą. Tai nepaprastai elegantiškas, ramus, subtilus, švelnus ir skoningas kūrinys. Visi šie epitetai puikiai tinka tiek leidinio išvaizdai, tiek turiniui. Nesu tikra, kada kūrinį jau galima laikyti literatūros klasika, bet aš klasiką įsivaizduoju kaip tik tokią – kaip įsirėžiantį į atmintį, daugybę įvairiausių jausmų ir minčių sukeliantį kūrinį. Turintį toli gražu ne vieną pagrindinę mintį ir potekstę.
Trumpai nusakyti, apie ką yra Antis, Mirtis ir tulpė, gana nelengva. Visų pirma, apie Mirtį. O galbūt apie gyvenimą? Ir apie draugystę, toleranciją, meilę, baimę, susitaikymą. Apie gyvenimo ir mirties dėsnius. Apie visus tuos, kurie apdovanoti gyvybe. Erlbrucho kūrinys persmelktas tokio švelnaus liūdesio, kad skaitant prieš akis iškyla visi tie, kuriuos kažkada praradome. Žinoma, tai žvilgsnis iš suaugusiojo perspektyvos, vaikai tokių prisiminimų, duok Dieve, turi mažiau. Bet tekstas toli gražu ne vien graudus ar liūdnas! Jis skatina nusišypsoti, gal net nusijuokti. Jis švelniai ironiškas ir žmogiškas. Iš pirmo žvilgsnio (didelė knyga, daug iliustracijų, didelės raidės) šio kūrinio adresatas gali pasirodyti vienprasmis – ji skirta vaikams. Bet kaip tik apie tokias knygas paprastai sakoma: skaitytojams nuo kokių penkerių iki devyniasdešimt devynerių metų amžiaus. Tai filosofinis ir be galo subtiliai didaktiškas literatūrinis pasakojimas. Tai turbūt vienas geriausių tekstų vaikams apie mirtį ir netektį, bent jau sprendžiant iš to, ką asmeniškai teko skaityti. Įdomumo dėlei pažiūrėjau, koks šio leidinio tiražas, – 1500 egzempliorių. Gaila, kad tik tiek. Jeigu Erlbrucho Anties, Mirties ir tulpės dar neturite, nuoširdžiai kviečiu įtraukti šią knygą į asmeninę biblioteką.
Vertimai paaugliams
Amerikiečių rašytoja Kate DiCamillo – lietuvių skaitytojų žinoma ir pamėgta knygų Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė, Pasaka apie Desperą, Jei ne Vinis Diksis autorė. Tigro šuolis („Nieko rimto“, iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė) – naujausias autorės kūrinys lietuvių kalba. Jame pasakojama apie šeštoką Robą, gyvenantį su tėvu ir sielvartaujantį dėl mamos mirties. Robo gyvenime įvyksta daug netikėtumų: mokykloje jis susipažįsta su keistuole užsispyrėle Siksta, kuri laukia nesulaukia savo melagio tėvo, o miške, už „Kentukio žvaigždžių“ motelio, aptinka narvą, kuriame įkalintas tikrų tikriausias tigras. Robas, Siksta ir tigras turi daug bendra – visi trys pikti, įskaudinti ir savotiškai įkalinti. Aišku, kad tigrą būtina paleisti į laisvę, bet nei Robas, nei Siksta dar nežino, kokia didelė bus tigro laisvės kaina…
Tigro šuolis – gana niūrus, daug opių problemų keliantis kūrinys. Plėšraus gyvūno paleidimas asocijuojasi su pagrindinio veikėjo išsivadavimu iš vidinių skaudulių. Knyga visai trumputė – galbūt dėl to ją perskaitęs pajunti, kad veikėjų charakteriai atskleisti ne iki galo, o tigro šuolio irgi truputį per mažai.
Renatos Piątkowskos biografinė apysaka Kuri iš jūsų Malala? („700 eilučių“, iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė) unikali savo tematika. Tai tikrais faktais paremta narsios pakistanietės merginos Malalos Jusafzai istorija. Nusprendusi pasipriešinti žiaurius nusikaltimus vykdantiems talibams, Malala pradėjo rašyti atvirą, drąsų interneto dienoraštį, kuriame atskleidė pakistaniečių patiriamą siaubą. Mergina tikėjosi, kad pasaulis išgirs jos pagalbos šauksmą. Išgirdo… bet ne tik tie, kuriems buvo skirtas. 2012 m. spalio 9 d. talibai įsiveržė į mokyklinį autobusą, kuriuo Malala važiavo į mokyklą, ir smarkiai ją sužeidė. Malalai labai pasisekė – ji išgyveno ir pasveiko, o 2013 m. jau kalbėjo oficialiame Jungtinių Tautų atstovų susirinkime. Šios knygos siužeto pagrindas – tikra herojiškosios Malalos istorija, galinti įkvėpti daugelį. Pasakojimo stilius aiškus ir lengvas skaityti.
Apie Kimberly Brubaker Bradley knygą Karas, kurį galiausiai laimėjau („Nieko rimto“, vertė Inga Tuliševskaitė) plačiau nekalbėsiu – užtenka paminėti, kad tai tos pačios autorės knygos Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą (turbūt pamenate, kad pernai jos vertimas į lietuvių kalbą buvo apdovanotas Eugenijos Stravinskienės premija) antroji dalis. Jei skaitėte pirmąją, patiks ir ši – tekstas niekuo nenusileidžia.
Viena iš Adomo Druktenio premijos nominančių – Maz Evans knyga Eliotas ir ištrūkęs demonas, arba Kaip Olimpo dievai gelbėjo pasaulį („Tyto alba“, iš anglų k. vertė Jūratė Dzermeikaitė). Perskaičius šią didelės apimties knygą kilo mintis, jog autorė su trenksmu paneigė stereotipą, kad antikos mitai šiuolaikiniams paaugliams neįdomūs. Didžiojoje Britanijoje šis kūrinys akimirksniu tapo bestseleriu, o vėliau žaibiškai pasiekė dar septyniolika šalių. Pasisekė, kad atkeliavo ir į Lietuvą.
Pagrindinis knygos herojus – dvylikametis berniukas Eliotas, kurio pečius slegia daugybė visai nevaikiškų rūpesčių: mama sunkiai serga, nuolatos trūksta pinigų, sunku mokykloje ir šiaip baisiai nesiseka. O paskutinė žinia Eliotą visai sugniuždo – jeigu greitai negaus 20 tūkstančių svarų, jis su mama neteks namų. Padėtis, atrodytų, beviltiška. Bet nelauktai įvyksta magiškas netikėtumas ir Eliotas susipažįsta su mergaitės pavidalu Žemėje atsidūrusiu Mergelės žvaigždynu. Įdomiausia, kad, net ir būdama žvaigždynas, Mergelė visa kuo labai žmogiška. Susidraugavę jiedu leidžiasi į beprotišką kelionę, kad išgelbėtų pasaulį nuo šiurpaus demono. Keliaudamas Eliotas susipažįsta su svarbiausiais Olimpo dievais – Dzeusu, Atėne, Hermiu ir Afrodite. Tiesa, jie visai kitokie, nei greičiausiai įsivaizdavote skaitydami originalius mitus. Elioto sutikti dievai labai žmogiški, labai netobuli ir… labai juokingi (pavyzdžiui, dievas Hermis nepaleidžia iš rankų savojo aiDievo). Kitaip nei tradicinėje graikų mitologijoje, šių dievų bijoti neverta, nes jie draugiški ir artimi. Žmonių pasauliui artimi ne tik dievai, bet ir aplinka, kurioje jie gyvena: Olimpe griežtai draudžiama viršyti greitį, o bulvarinė spauda peržengia visas ribas.
Nors knygoje gausu išmonės ir literatūrinių interpretacijų, skaitytojas tikrai atpažins ir tradicinius mitų motyvus, tad, ko gero, šį kūrinį tikslinga priskirti pažintinės literatūros tipui. Dar vienas knygos pranašumas – jautrus žvilgsnis į negandas patiriantį vienišą vaiką, į žmonių susvetimėjimą ir ciniškumą. Autorė profesionaliai derina Elioto situacijos dramatiškumą ir dieviškųjų veikėjų komizmą. Knygą verta perskaityti ne tik graikų mitologijos mėgėjams, bet ir tiems, kurie kadaise tuos mitus skaitydami žiovavo.
Antroji premijai pristatyta knyga – Antje Babendererde romanas Indigo vasara („Nieko rimto“, iš vokiečių k. vertė Teodoras Četrauskas). Šis kūrinys – tai gaivus ir šviežias vandenyno, saulės, pirmosios paaugliškos meilės ir egzotiškos indėnų kultūros pliūpsnis. Pagrindinė istorijos veikėja – penkiolikmetė Smila, dalyvaujanti moksleivių mainų programoje ir metams atvykstanti į Sietlą. Kartu su amerikiečiais draugais ji keliauja į užburiantį, Ramiojo vandenyno bangų skalaujamą La Pušą, kuriame susipažįsta su žavingu indėnu Kvileutu Konradu. Smila visai kitokia nei jos amerikiečiai draugai, prie kurių ji slapta stengiasi pritapti, – ji tikra europietė, vokietė, šiek tiek introvertiška ir dažniausiai rimta. Smilą žavi ir domina visa, kas ją supa, į vandenyną, paplūdimį, uolynus, vietinius gyventojus indėnus ji žvelgia būsimos fotografės akimis. Konradas – vietinis indėnų jaunuolis, į svečius žiūrintis su nepasitikėjimu ir atviru pykčiu. Visgi sutikus ir pažinus Smilą atsiskleidžia ir kita – romantiška, švelni, nuoširdi – Kvileuto pusė.
Personažų paveikslai ryškūs, išplėtoti, įtikinami. Autorė daug dėmesio skiria ne tik beužgimstantiems iš skirtingų pasaulių kilusių jaunų žmonių jausmams, šiuolaikinių paauglių bendravimo kasdienybei, įspūdingiems gamtos vaizdiniams, bet ir Amerikos čiabuvių kultūrai, papročiams. Unikalu, kad knygoje aktualizuojama literatūroje gana reta amerikiečių rasizmo, nukreipto prieš indėnus, tematika. Istorijai netrūksta įtampos ir intrigos, nes tekste vis užsimenama apie praeitą vasarą La Puše įvykusią nelaimę, dėl kurios Konradas tiesiog negali pakęsti „baltaveidžių“ atvykėlių, bet paslaptis ir tiesa nutylima iki reikiamo momento. Trumpai tariant, Indigo vasaroje skaitytojas ras viską, ko galima tikėtis paaugliams skirtame romane, – tinkamą dozę romantikos, paslapčių, nuotykių ir egzotikos.
Adomo Druktenio premija šiemet skirta Aidai Krilavičienei, iš suomių kalbos išvertusiai Nadjos Sumanen apysaką Rembo („Gelmės“). Nadja Sumanen – ne tik rašytoja, bet ir su jaunimu dirbanti psichoterapeutė. Kaip tik tai turbūt lėmė, kad Rembo parašytas taip jautriai ir natūraliai. Pagrindinio knygos veikėjo keturiolikmečio Rembo gyvenimas gana sunkus. Jis gyvena kartu su depresijos kamuojama mama. Dėl jos ligos vaikinukas iš dalies kaltina save – mama susirgo pagimdžiusi Rembo. Mokykloje paaugliui sunku pritapti, padėtį sunkina ne tik nuolatinis pinigų stygius, bet ir aktyvumo bei sutrikusio dėmesingumo sindromas. Į gyvenimą Rembo žvelgia pesimistiškai, bet sykiu ir su išmintingu humoru. Knyga parašyta pirmuoju asmeniu, tad skaitytojui lengva įsijausti į vidinius pagrindinio istorijos veikėjo išgyvenimus.
Atėjus atostogoms, Rembo, jo mama ir mamos vaikinas, kurį Rembo vadina Žiurke, išvyksta į Žiurkės tėvų Erkio ir Anikės vasarnamį Suomijos provincijoje. Pablogėjus mamos sveikatai, Rembo priverstas likti vasarnamyje su Erkiu, Anike ir jų anūke Lyna. Tiesa, vaikinui tai nėra bloga žinia, netgi atvirkščiai. Čia viešėdamas, Rembo ne tik gauna sočiai pavalgyti, bet ir jaučia, kad pagaliau juo rūpinamasi. Lyna – įnoringa, išlepinta, bet kartu labai nelaiminga paauglė. Jai, lygiai kaip ir Rembo, trūksta tėvų dėmesio ir šilumos. Iš pradžių paaugliai vienas į kitą žvelgia įtariai ir apie draugystę negali būti nė kalbos. Visgi ilgainiui vasarnamyje užgimsta nuoširdus paaugliškas susižavėjimas, gal net pirmosios meilės užuominos.
Psichologinis knygos klodas gilus ir išplėtotas. Daug dėmesio skiriama daugiasluoksniams veikėjų charakteriams, jų tarpusavio bendravimui. Rembo pradeda daugiau bendrauti su Žiurke, ir šis po truputį virsta visai šauniu vyruku vardu Ristas. Mamos depresija suvaldoma, ir gyvenimas darosi kur kas gražesnis. Viešėdamas vasarnamyje, Rembo per palyginti trumpą laiką pažįsta save visai kitokį, patiki, kad problemas įmanoma išspręsti. Personažų dialogai tikroviški, taikliai pagautas paauglių kalbėjimo tonas, sąmonė ir filosofija. Ypatingą nuotaiką kuria Suomijos provincijos vaizdai – skaitydamas, atrodo, imi užuosti tikros suomiškos saunos kvapą ir kaitrą, išgirsti švelniai teliūškuojančio ežero bangeles. Kūrinyje nėra ypatingų nuotykių ar daug veiksmo, bet intriga ir pasakojimo tempas išlaikomi nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Tai knyga, kurią galima apibūdinti vienareikšmiškai – grynų gryniausias skaitymo malonumas. Privalu perskaityti.
Su adresato mįsle
Apžvalgos pradžioje mįslingai apibūdintoji knyga yra garsaus ir senokai pažįstamo rašytojo Philipo Pullmano apysaka Laikrodžio širdis („Alma littera“, iš anglų k. vertė Viltaras Alksnėnas). Koks gi jos adresatas? Atsakyti išties nelengva. Viena vertus, tai klasikinio stiliaus stebuklinė pasaka vaikams, kurioje gausu magiškų nutikimų. Kita vertus, tai gana šiurpi alegorinė istorija, kurioje atgyja numirėliai, galvas kapoja bežadžiai riteriai, o velnias sėlina arčiau, nei gali pagalvoti. Skaitydama nejučia prisiminiau Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno pasakas, tad linkčiau šį kūrinį priskirti prie vyresniųjų skaitytojų lektūros. Ir tikrai ne vien dėl to, kad istorijoje daug šiurpių, net siaubo literatūros motyvų.
Knygos siužetą sudaro dvi linijos. Pirmoji prasideda nedideliame Vokietijos miestelyje, „Baltojo arklio“ smuklėje, kur kartu praleisti vakaro renkasi miestelėnai. Smuklėje vakaroja istorijų pasakotojas Fricas, laikrodžių meistras Ringemanas, jo padėjėjas pameistrys Karlas, burmistras ir kiti. Miestelyje gyvuoja paprotys, kad kiekvienas mokslus baigiantis pameistrys turi sukurti naują skulptūrą miestelio bokšto laikrodžiui. Karlo nuotaika tą vakarą prasta – jis vienas težino, kad jokios skulptūros nesukūrė, o jo pameistrystės laikas baigiasi jau rytoj. Norėdami gerai praleisti laiką, smuklės svečiai prašo Frico papasakoti jiems kokią nors naują istoriją. Būtent šis pasakojimas ir virsta antrąja siužeto linija. Frico istorija primena pasaką – karališkoji šeima, burtai ir nepaaiškinami dalykai. Princas Otas su sūnumi Florianu grįžta iš paslaptingos kelionės į rūmus, kur visi pamato, kad princui kažkas negerai: jis suledėjęs, jo akys negyvos, nors rankos dar juda. Prapjovęs princui krūtinę, rūmų gydytojas išvysta neįtikėtinai šiurpų dalyką – vietoj širdies jo krūtinėje laikrodžio mechanizmas. Frico pasakojimas kartkarčiais nutraukiamas ir skaitytojas grąžinamas į „Baltojo arklio“ smuklę, šie du atskiri siužetai vis kaitaliojasi, kol galiausiai susiejami ir tampa viena šiurpia, nepaprasta, magiška istorija.
Laikrodžio širdis Vokietijoje pasirodė 2004 m., bet skaitant atrodo, kad tai kur kas senesnis, archajiškas tekstas. Dažnai rėksmingos, saldžios, banalios ir į populiariosios literatūros rėmus bandančios įsisprausti šiuolaikinės literatūros kontekste šis tekstas suskamba kaip maloniai klasikinis ir originalus. O siaubo literatūros prieskonis tik pagardina istoriją – juk geros siaubo literatūros vaikams ir paaugliams tiek nedaug.
R e d a k c i j o s p r i e r a š a s. 2018 m. Lietuvos leidyklos, žinoma, išleido ir daugiau verstinių kūrinių vaikams ir paaugliams. Ne vieną skaitytoją turbūt nudžiugins naujos pamėgtų autorių knygos, pavyzdžiui, Davido Almondo Dangaus akys, Jay Asher Pamatyti šviesą, Janos Bauer Raganiukė ir užkerėtas akmuo, Johno Greeno Vėžliai iki begalybės, Williamo Joyce’o Olio odisėja, Loisos Lowry Mėlyna sruoga (ciklo Siuntėjas antroji knyga), Lucy Maud Montgomery Anė iš salos (Anės iš Žaliastogių trečioji dalis). Džiūgaus ir Paulo van Loono Vilkolakiuko Dolfo, Siaubų autobuso mėgėjai – išėjo šių knygų tęsiniai. Srūte srūva naujos populiariojo Davido Walliamso, Holly Webb knygos. O ką jau kalbėti apie Nevykėlio dienoraščio skaitytojų džiaugsmą sulaukus dvyliktos knygos! Klasikos mėgėjai turėjo pastebėti pagaliau išverstą Annos Sewell 1877 m. parašytą arklio „autobiografiją“ Juodasis gražuolis.
Bet komisija, kaip žinia, analizuoja ir vertina tik leidyklų pateiktas knygas. Šalia turinio, meninės vertės, naujumo vienas iš svarbių vertinimo kriterijų – vertimo kokybė, kalba. Šioje apžvalgoje apsiribota literatūriniais aspektais. Vertimų kalbos dalykus „Gimtosios kalbos“ žurnale rudeniop žada aptarti viena iš komisijos narių Rita Urnėžiūtė.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2019 Nr. 2 (90)
