ŽODŽIAI KAIP DAINA (Padėkos kalba priėmus Hanso Christiano Anderseno medalį)

Labas vakaras! Esu Eiko Kadono ir, naudodamasi proga, norėčiau iš visos širdies padėkoti už man suteiktą garbingą tarptautinį apdovanojimą  – Hanso Christiano Anderseno medalį.

Širdyje jaučiu didelę pagarbą Tarptautinės vaikų knygos tarybos (IBBY) steigėjai Jellai Lepman, kuri netrukus po Antrojo pasaulinio karo ėmėsi kilnaus darbo per vaikų literatūrą siekti, kad ateities pasaulyje įsivyrautų jos trokštama taika.

Anuomet, pačiame karo įkarštyje, aš buvau dešimtmetė mergaitė, Japonijos vaikas. Pati patyriau tuos žiaurius laikus ir žinau, kiek paguodos galima rasti knygoje ir kaip ji suteikia drąsos gyventi. Todėl šis apdovanojimas man turi ypatingą reikšmę.

Kartu norėčiau su nuoširdžiausiu dėkingumu kreiptis į visus Tarptautinės vaikų knygos tarybos narius, o drauge ir į visus tuos, nuo kurių priklausė šios atrankos rezultatai ir kurie jai atidavė savo jėgas, taip pat į mieluosius mano leidinių redaktorius ir užvis labiau – į savo gausius skaitytojus, kurie negailėjo laiko mano knygoms. Ačiū jums visiems!

O dabar aš ištarsiu garsažodį – vieną eilutę iš savo prisiminimų, ir noriu, kad jūs jos paklausytumėte: donburakokkō sukkokkō („tabalai purdumpūkšt, strigt purdumpūkšt“)!

Man būtų įdomu sužinoti, kokie vaizdai jums iškilo mintyse. Norėčiau kiekvieno iš jūsų paklausti, ką pajutote, bet tai užimtų pernelyg daug laiko, todėl iš karto pereisiu prie atsakymo. Ši onomatopėja yra vienos iš japonų pasakų įžanga.

Būdama penkerių aš netekau mamos ir – vos tik kas – iškart imdavau ašaroti. Tuomet tėtis pasisodindavo mane ant kelių ir sūpuodamas pradėdavo savo pasaką – šitais pačiais žodžiais:

„Žemyn upe – tabalai purdumpūkšt, strigt purdumpūkšt – plaukė persikas. Prie upės žlugtą žlugo senutė. Ji išgriebė tą persiką, parsinešė namo ir buvo besižiojanti valgyti, kai staiga suskambo kūdikio verksmas: „va, va, va, va!“ – ir iš vaisiaus užgimė berniukas.“

Šią pasaką apie Berniuką Persikiuką Japonijoje žino visi, ir kiekvienas galėtų ją pasekti. Bet onomatopėjų, kuriomis mėgdžiojamas upe plaukiančio persiko garsas, yra ir kitokių, – tik nuo pasakotojo priklauso, kuri bus pasirinkta. Mano tėtis visada sakydavo: „Tabalai purdumpūkšt, strigt purdumpūkšt.“ Ne tiek sakydavo, kiek padainuodavo. Jo balsą aš ir dabar girdžiu ausyse ir be galo pasiilgstu tų dienų.

Japonijoje namai turi didelius prieangius ir didelius langus. Apskritai visoms erdvėms, pro kurias galima patekti į namą, negailima vietos, ir visos jos užtaisomos slankiosiomis durimis, todėl kai, iš ryto atsikėlę, jas vieną po kitos atveriame, namo vidus susilieja su išoriniu pasauliu. Pačiame name kambarius irgi dalija peršviečiamos arba matinės stumdomos sienos, – viskas padaryta taip, kad jas atidarius viena patalpa susijungtų su kita, taip pat kad neliktų ribos tarp jų ir koridoriaus. Tiesa, dabar daug kas yra pasikeitę, bet daug kas ir išlikę. Todėl mano tėvynėje giedančių paukščių balsai, vėjo ir lietaus garsai, verdančio gyvenimo skambesiai yra neatsiejama kasdienybės dalis, ir žmonės yra įpratę susirinkti informaciją iš išgirstų garsų ir pasitelktos vaizduotės.

Onomatopėjų vartosenos nevaržo griežtos taisyklės, – garsus leidžiama mėgdžioti taip, kaip jaučiama. Pasirinkimo laisvė išties didelė. O kokią daugybę dalykų mums gali perteikti viena vienintelė onomatopėja! Užtenka turėti kalbos pojūtį, įsiklausyti į ritmą, garso skambesį! Neabejoju, kad ir čia, Graikijoje, kurioje glūdi Vakarų civilizacijos ištakos, taip pat kiekvienoje iš šalių, atstovaujamų šioje salėje susirinkusių klausytojų, galima rasti smagių garsažodžių.

Kai buvau maža, mano tėtis prikurdavo visokių onomatopėjų ir negirdėtų posakių, kad vaikams būtų dar smagiau klausytis jo porinamų istorijų. Viliojama tų žodelių, įsitraukdavau į jo pasakojimą ir duodavau valią vaizduotei nusikeldama į įvairiausius pasaulius, virsdama juose žvaliu vaiku, kartu su jų herojais ieškodama atsakymų į klausimus. Manau, kad tai ir buvo ta stotelė, iš kurios aš iškeliavau susitikti su pasakojimais.

Kartais, kai nesiseka dirbti, kai ranka nustoja rašiusi, lūpos nejučia pasigauna iš pasąmonės iškilusius žodžius – „tabalai purdumpūkšt, strigt purdumpūkšt“. Tada vėl pajuntu jėgų antplūdį – kaip kadaise vaikystėje – ir, grįžusi prie rankraščio, be vargo pasileidžiu tolyn į priekį. Taip man yra buvę ne sykį.

Šie skiemenys yra mano užkeikimas ir, jį kalbėdama, panūstu iš naujo tarti ačiū tėčiui už tokią žodingą japonų kalbą.

Taip tėčio dėka aš tapau įvairias istorijas be galo mėgstančiu vaiku ir dar tapau vaiku, be galo mėgstančiu skaityti knygas. Nuo tos akimirkos daugiau nei trisdešimt metų buvau nepaprastai uoli skaitytoja. Ir niekada nesusimąstydavau, kad iš skaitytojos galiu virsti rašytoja.

Ir štai vieną dieną, kai man buvo trisdešimt ketveri, sulaukiau telefono skambučio iš universitete man dėsčiusio žmogaus, kurį laikau vienu svarbiausių mokytojų savo gyvenime, ir išgirdau klausimą: „Ar nenorėtum parašyti dokumentinės knygos apie Brazilijos vaikus? Juk Brazilijoje tu praleidai dvejus metus.“

Baisiai nustebau. Pirma mintis buvo, kad tai paprasčiausiai neįmanoma. Taip iš karto ir pasakiau: „Ne, aš negaliu!“ Bet tas žmogus nenusileido: „Turi parašyti!“ Ir tuomet man staiga šovė į galvą mintis apie brazilą berniuką Luizinją (Luisinho), su kuriuo gerai sutariau. Pamaniau, kad apie jį gal ir galėčiau parašyti. Tapau rašytoja tik iš reikalo. Tikrai tik iš reikalo. Nes mokytojai yra mokytojai, ir nesvarbu, kiek tau metų, turi juos gerbti ir jų klausyti.

Dvejus metus Brazilijoje aš gyvenau viename bute, ir ten pat gyveno žavus dvylikametis berniukas Luizinjas. Mes su juo draugavome, ir jis mane mokė portugalų kalbos. Dvylikametis mokytojas ir dvidešimt ketverių metų mokinė. Kiekviena diena, kai vaikščiodama gatvėmis mokiausi iš jo portugalų kalbos, man buvo tikra atradimų virtinė.

Luizinjo mama buvo sambos dainininkė, ir jis nuo pat gimimo augo girdėdamas sambos garsus. Kalbos jis mane irgi mokė taip pat – tarsi dainuotų ir šoktų jos žodžius. Nuostabu, kad, net gerai jų nesuprasdama, prasmę pagaudavau, padedama to maloniai nuteikiančio ritmo, kuriuo jie būdavo sakomi.

Kaip tikras brazilas berniukas, šoko jis irgi labai gerai, kviesdavo ir mane pajudėti kartu. Bet aš gėdydavausi, nes užaugau Japonijoje ir nemokėjau šokti taip, kaip jis. Tada jis man pasakė: „Eiko, juk tu irgi turi širdį (coração), ir ji juk plaka – tuk tuk tuk tuk. Klausykis jos ir šok, – tada viskas pavyks. Nes žmonės taip jau sukurti.“

Net išsižiojau išgirdusi iš dvylikamečio tokius žodžius. Ir prisiminiau, kaip vaikystėje mano tėtis, sekdamas pasakas, sugebėdavo pasakyti viską taip, kad aš iš karto pagyvėdavau. Ir kai klausydavausi tėčio istorijų, išties man krūtinėje imdavo smarkiau plakti širdis: tuk tuk tuk!

Kalba – toks jau dalykas, kad mintį pašnekovui galima stebuklingai perteikti net ir skurdžiu žodynu, jei tik bus tinkamas ritmas ir skambesys, ir tai, ką išgirsi, niekada neišdils iš atminties. Iki tol man tik rūpėdavo kiekviename žodyje surasti jo reikšmę, bet Luizinjas išmokė atkreipti dėmesį į kalbos nepaprastumą ir gelmę.

Varoma į priekį štai tokių prisiminimų, aš ir pradėjau rašyti apie Vaikinuką Luizinją. O kadangi mano dienos Brazilijoje buvo labai smagios, nė pati nepastebėjau, kaip, savo nuostabai, prirašiau tris šimtus puslapių. Reikia pasakyti, kad Japonijoje į vieną rankraščio puslapį telpa keturi šimtai ženklų. Bet kai parodžiau viską leidyklos redaktoriui, paaiškėjo, kad limitas yra septyniasdešimt puslapių.

Tada pamaniau, kad man jau gana. Buvau įsitikinusi, kad ką nors taisyti – ne mano jėgoms, juk aš taip smagiai viską rašiau! Bet tas malonus redaktorius man pasakė tai, ką ir turėjo pasakyti: „Gal vis dėlto pabandytumėte perrašyti, kad skaitytojui būtų šiek tiek lengviau sekti istoriją?“

„Kam? Skaitytojui?“ – niekada apie tai nebuvau pagalvojusi. Mano mintys visą laiką buvo taip toli, kad apie skaitytoją nė karto nebuvau susimąsčiusi. Man nė į galvą neatėjo, kad kažkas skaitys, ką aš parašiau. Negalėjau patikėti, kad taip atsitiko! Baisu pagalvoti, kad nuo trejų metukų aš ištisai skaičiau knygas, visuomet buvau skaitytoja, bet iki pat tos akimirkos man nėsyk nebuvo dingtelėję, kad pati turėsiu skaitytojų! Sulaukiau trisdešimt ketverių – ir še tau, jokios nuovokos!

Išmušta karščio nebežinojau, ką daryti. Viskas buvo taip baisu! Tada pasakiau redaktoriui: „Man nieko neišeis, nesugebėsiu trijų šimtų puslapių sutraukti iki septyniasdešimties. Paprašykite, kad jums parašytų tekstą kas nors kitas.“

Bet redaktorius buvo kantrus: „Gal vis dėlto pamėgintumėt? Yra ten ir neblogų vietelių!“

Tikrai? Yra ir neblogų vietelių? Tikrai tikrai? Ir tuoj pat apsisprendžiau: „Jei taip, kodėl gi nepamėginus?“ Pasirodžiau labai jau neatspari meilikavimams. Bet sutikite, kad reikia mums ir šiek tiek pagyrų – nesvarbu, kokiame amžiuje gyvename.

Taigi ėmiausi darbo. Perrašinėjau keliolika kartų. Ir kaskart pradėdavau nuo pradžių. Rašiau ir rašiau – kiekvieną mielą dieną, kol galiausiai sėkmingai sutraukiau viską į septyniasdešimt puslapių. Užtrukau turbūt kokius kelis mėnesius. Kiek tiksliai išėjo dienų – nebeprisimenu, nes tai buvo labai seniai.

Bet perrašinėdama nelauktai pastebėjau vieną dalyką. Viskas, ko imdavausi iki tol, man greitai įgrisdavo, o dabar aš kasdien sėsdavausi prie to paties rankraščio iš naujo ir iš naujo, ir nieko – nenusibodo! Nežinojau, kaip tai paaiškinti. Buvau nustebusi.

Apie tokią netikėtą (turbūt reikėtų sakyti – ir sukrečiančią) patirtį, ištinkančią kaip perkūnas iš giedro dangaus, Japonijoje taip ir sakoma – „it griausmas iš dangaus žydrynės“. Tada aš ir pasiryžau visą likusį gyvenimą skirti rašymui, nes supratau, kad atradau savo mėgstamą dalyką. Žinojau, kad rašysiu dėl paties rašymo – net jeigu niekas man nepagiedos ditirambų, net jeigu niekas neleis mano knygų. Pasakosiu sau smagiai savo istorijas – žodžiais, kuriuos girdėdavau iš tėčio ir kurie skamba kaip daina. Tuomet ir mano dienos bus kupinos gyvybės – kiekviena su sava ugnele. Užteko man taip širdyje nutarti, ir pasijutau į gyvenimą galėsianti pažvelgti dar šviesesnėmis akimis.

Taip atėjo ir kitas kartas, tik šįsyk skirtas nebe dokumentinei, o grožinei knygai. Rašiau ir rašiau – diena į dieną, diena iš dienos, nes norėjau ir savo pačios rašomuose žodžiuose išgirsti tą uždegantį kalbos skambesį, kurio mane išmokė brazilas vaikinukas, – su jo šokio ritmu ir su sklisdavusia iš tėčio pasakojimų šiluma, kuri užliedavo man visą kūną.

Antra mano knyga buvo išleista praėjus septyneriems metams nuo pirmosios. Iš skaitytojos aš virtau rašytoja. Man tuomet buvo sukakę keturiasdešimt dveji.

Tikriausiai laiko man liko ne taip jau ir daug, bet žadu kasdien rašyti ir toliau. Pačioje pradžioje jau minėjau, kad netekau mamos būdama penkerių ir kad man teko gyventi žiauriais karo metais. Sakiau, kad pasakos man tuomet buvo tapusios labai labai didele paguoda. Jos teikė man nusiraminimą. Manau, kad jos man davė jėgų ištverti tą negailestingą laiko tarpsnį.

Pasakysiu jums, ką aš manau. Man regis, kad istorija, net jeigu aš pati ją sukūriau ir užrašiau, tampa nebe mano, o skaitytojo istorija tą pat akimirką, kai jis atsiverčia knygą. Ji tampa kiekvieno iš ją skaitančių žmonių istorija – ir taip gyvena toliau. Man atrodo, kad čia ir slypi pasakojimų žavesys.

Ir kai žmogų tąsyk paveikę žodžiai susijungia su tąsyk kvėpuotu oru, su tąsyk apėmusia nuotaika, su jo fantazija, jie lieka to žmogaus viduje, sugula sluoksniais ir tampa to žmogaus kalbos, jo žodyno dalimi. Man atrodo, kad iš šio žodyno gimsta didelė žmogui dovanota jėga – jo vaizduotė, kuri vėliau tampa kūrybinės energijos šaltiniu. Visa tai išplečia žmogaus pasaulio ribas ir gali jį padrąsinti, pagelbėti jam net pačiu sunkiausiu metu.

Kaip sakė Luizinjas, visi mes esame žmonės ir visų mūsų širdys plaka vienodai. Dabar nėra lengvi laikai, bet aš tikiu, kad pasakos turi didelę galią, kuriai nėra regioninių sienų. Šio tikėjimo skatinama, aš nenustosiu rašyti.

Kreipiuosi į jus visus ir į visą pasaulį: skaitykite mano istorijas – ne tik esamas, bet ir būsimas!

O dabar leiskite man baigti savo kalbą dar viena padėka. Ačiū!

Iš japonų kalbos vertė ir informaciją apie autorę parengė Dalia Švambarytė

_______________________________

* Rašytoją ir eseistę Eiko Kadono (g. 1935) visame pasaulyje išgarsino vieno žymiausių nūdienos režisierių Hayao Miyazaki (g. 1941) animacinis filmas „Kikės siuntų tarnyba“ (Majo no takkyūbin; 1985), pastatytas pagal to paties pavadinimo jos knygų vaikams seriją. Šiose knygose, kurias įkvėpė autorės dukters mokykliniai piešiniai, pasakojama apie jaunos raganaitės nuotykius. Kadono gimė Tokijuje, lombardo savininko šeimoje. Baigė anglų kalbą ir literatūrą prestižiniame Vasedos universitete (Waseda daigaku). Dirbo didžiausią knygynų tinklą valdančios „Kinokuniya“ kompanijos leidybos skyriuje, dvejus metus praleido emigracijoje Brazilijoje. Debiutinę knygą, kurioje aprašė savo įspūdžius iš gyvenimo San Paulo mieste, išleido 1970 m. Nuo to laiko yra paskelbusi beveik du šimtus tekstų. Eiko Kadono yra pelniusi daugybę literatūrinių ir valstybinių apdovanojimų Japonijoje. 2018 m. rugpjūčio 31 d. Atėnuose 36-ajame IBBY kongrese jai buvo įteiktas Hanso Christiano Anderseno medalis – aukščiausias vaikų rašytojams skiriamas tarptautinis apdovanojimas.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2019 Nr. 2 (90)