VAIZDAS IR ŽODIS 2018 M. NEGROŽINĖSE KNYGOSE VAIKAMS IR PAAUGLIAMS

2018 metų negrožinės knygos vaikams ir paaugliams akivaizdžiai paliudijo pastaruoju metu nuolat kartojamą mintį, kaip svarbu dalį informacijos perkelti į piešinį. Anksčiau dauguma paveikslėlių knygų buvo skiriamos vaikams, o dabar jos piešiamos ir rašomos vis vyresniems. Be abejo, įdomu būtų panagrinėti priežastis, kodėl šiuolaikinio žmogaus, ypač jauno, vaizduotės vien skaitomas tekstas nebepajėgus pažadinti. Spėjama, kad galbūt tai nulėmė bendravimas virtualioje aplinkoje, kuri fragmentuoja pažinimą ir santykius, o emocijoms perteikti ar nuspėti joje būtinos visokios šypsenėlės. Kita priežastis – žmogaus sąmonė ginasi nuo žodinės informacijos pertekliaus. Jei šis reiškinys būtų būdingas tik Lietuvai, sakytume, kad tokia yra mūsų patirtis: sovietmečiu rašiniai buvo įgiję tiek visokių poteksčių, o autoriai taip išradingai slėpė santykį su savo pačių tekstu, kad to meto kūriniams perskaityti reikia ypač įžvalgaus ir išmanančio specialisto. Kad ir kaip ten būtų, aišku, kad iliustracijos visų pirma kuria emocinį skaitytojo ir knygos santykį, o svarbiausia – leidžia trumpinti rašytinį tekstą. Nuostata nedaugiažodžiauti, sutelkti mintį į pačius reikšmingiausius dalykus yra sveikintina. Rašymas įvairiausiais šriftais, visomis kryptimis (net aukštyn kojomis ar veidrodinio atspindžio technika) sukuria ne tik įvairovės, judrumo, bet ir kvietimo kartu pažaisti įspūdį. Aišku, tokias knygas brangu išleisti ir sunku įpirkti, bet jos labai praturtina mūsų atžalų gyvenimą.

Taip jau sutapo, kad visi trys geriausios 2018 m. negrožinės knygos premijai nominuoti kūriniai yra istorinės tematikos. Gerų knygų būta ir daugiau, tiesiog premijų ir nominacijų nėra tiek daug. Premija skirta Audronei Meškauskaitei, Aurinai Venislovaitei ir Ingai Dagilei už knygą vaikams Istorijos skanėstai („Žalias kalnas“). Knyga susideda iš trumpučių pasakojimų, vienaip ar kitaip susijusių su Lietuvos istorija. Ją vartant ir skaitant pirmiausia krinta į akis, jog visi vaizduojami gyvi padarai, kad ir kas jie būtų – būsima Lietuvos žvalgybininkė Marcelė Kubiliūtė, ginanti nuo caro žandarų iliustruotą lietuvišką kalendorių, rašytojas Balys Sruoga su gintaro karoliais, rašytojo ir kunigo Juozo Tumo-Vaižganto geriausias draugas taksas Kaukas, Žaliakalnio funikulieriaus keleiviai, vaikų kavinės „Nykštukas“ voveraitė, į kosmosą ankštyje skrendantys žirniai su Lietuvos vėliava, gintare sustingusios blusos (tik šešios!) ir visi istorinių įvykių stebėtojai (varlės, kiškiai, net sliekai), – yra apimti stiprių stipriausių emocijų. Dailininkei Ingai Dagilei taip puikiai pavyksta jas perteikti, kad negali pirmiausia neapžiūrėti paveikslėlių, o tada jau gerai nusiteikęs ieškai tekste tokio jausmingumo priežasties. Knygoje pasakojami lyg ir ne patys svarbiausi įvykiai iš tiesų moko skaitytoją pajausti laiko tėkmę ir jos atnešamas permainas. Pasakojimai, tiek žodiniai, tiek pieštiniai, atrinkti taip, kad supažindina su istorija žaismingai, atveria įvairų ir gyvybės pilną pasaulį.

Antras šiai premijai nominuotas kūrinys – Audros Meškauskaitės Interviu su daiktais („Nieko rimto“) – nėra paveikslėlių knyga, nors Jurgos Šulskytės ji dailiai iliustruota. Tai knyga apie tikrą, mokslinę, daiktų istoriją, bet daiktai sugyvinti, juos kalbina sukurtas personažas – žurnalistas Jurgis. Jurgį autorė pristato kaip „greitą ir susivėlusį, skubantį ir nespėjantį. Ir vis dėlto… Jis daro tai, ko nedaro niekas kitas“ (p. 5). Kartais Jurgis „neberanda temų, pašnekovų ir gal net gyvenimo prasmės“ (p. 45). O atsitinka taip, nes apima jausmas, kad „parašė apie visus ir viską“ (ten pat). Žurnalisto darbas Joną kartais visiškai išsekina: „Dažniausiai nėra kada net užvalgyti. Tik kai jau visai nebepavelka kojų, jis sėda prie stalo ir ilgai tuščiu žvilgsniu spokso į penkis žirnelius lėkštėje, nes sunkiai pakelia rankas“ (p. 37). Kaip matome, ši knyga liudija puikų autorės humoro jausmą. Joje galima sužinoti, kas ir kada išrado sagas, šukas ar akinius, kada ir kur žmonės ėmė valgyti su šakute, kas tam priešinosi, kas sugalvojo, kad sudaužytas veidrodis reiškia septynerius nelaimių metus, ir pan. Be to, yra smagių praktinių užduočių: pamokoma groti šukomis, pasigaminti gražius akinius scenai, paskaityti ar parašyti veidrodinį tekstą.

Monikos Vaicenavičienės knyga vaikams Per balas link aušros. Pasakojimas apie daktaro Jono Basanavičiaus keliones ir darbus („Tikra knyga“) taip pat buvo pristatyta šiai premijai, bet apdovanota kitoje kategorijoje – jai skirta Domicėlės Tarabildienės premija už gražiausią metų knygą.

Savo pasakojimą apie laisvės simboliu mums tapusią asmenybę Vaicenavičienė užrašė ranka, o iliustracijos ne papildo tekstą – jos yra pasakojimo dalis. Kaip autorė įsivaizduoja Joną Basanavičių? Iš barzdos, akinių, skrybėlės ir palto lengvai jį atpažįstame, tik šioje knygoje jis visiškai nesirūpina savo įvaizdžiu: viršelyje bėga rankose laikydamas „Aušrą“, priešlapyje jis vis dar tebebėga, tik „Aušrą“ įsikišęs į liemenės kišenę, nusivilkęs paltą ir nusiavęs batus – bėga basas (smagi nuoroda į pavardės prasmę), taškydamas balas. O veido išraiška, kiek naivoka, kaip vaikų piešiniuose, daro jį artimą, savą, neprislegia autoritetu. Pirmojoje iliustracijoje per du puslapius nupieštas visas XIX amžiaus ūkininko pasaulis su dviejų galų gyvenamuoju namu, žirgeliais šelmenyje, klėtimi, šuliniu su svirtimi ir bažnyčia horizonte. Pirmajame plane lyg nuotraukai sustoję tėvai Juras ir Marė ir mažieji vaikai – Vincas ir Marutė. Taikliai ir žaismingai parinkta detalė nusako socialinę šeimos padėtį: „Basanavičiai – turtingi ūkininkai, jie gali ir ne basi vaikščioti“ (knygos puslapiai nenumeruoti). Jonas vyriausias, bet dar tokio amžiaus, kai žaidžiama su ožkomis, viena iš jų įsibridusi į balą (Ožkabaliai!). Darželyje žydi raudonos tulpės, o už namo medžiuose, didžiuliuose, panašiuose į tuopas, noksta… sakyčiau, obuoliai, bet tekste minimos vyšnios. Manote, kad kai nunoksta vyšnios, tulpės jau būna nužydėjusios? Mito erdvėje laiko dėsniai kiti: čia viskas yra vienu metu (sąmonė jau cituoja Marcelijų Martinaitį: „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj / raudonos, kad pravirkt gali…“). Ši kaimo sodyba tikrai nėra uždara erdvė: „Vilkaviškio pusėje matyti garvežio dūmelis. Žiūri į jį, ir pasaulis atrodo didesnis.“ Vidiniuose pradžios ir pabaigos viršeliuose kaip tik ir pavaizduotas pasaulis, į kurį iš Ožkabalių išvyks Jonas. Į platųjį pasaulį anų amžių sandūroje likimas išvedė daug lietuvių.

Kiekvieno žmogaus biografija vienaip ar kitaip įvairiausiais saitais susijusi su visos tėvynės istorija. Knygoje tie saitai labai subtiliai atskleisti. Jonas auga aplinkoje, kurioje priešinamasi spaudos draudimui: „Ožkabalių daraktoriaus pavardė Kardokas.“ Tėvas seka pasakas „apie paslaptingas šalis ir stebuklingus žvėris“. Pasakų turinys iliustruotas: kaip vienas iš pasakų veikėjų pavaizduotas liūtas, o iliustracijų rėmelis – aplink sodybą apsodinti medžiai. Jonas mokslus tęsia gimnazijoje „gyvame mieste“ – Marijampolėje: „Kartą iš Lenkijos atvyksta žvėrynas: šunys, meškos, beždžionės ir net liūtai.“ Ar ne todėl Basanavičiui visą gyvenimą taip rūpi liūtai? (1919 m. jis išleis studiją „Levas lietuvių pasakose ir dainose“, bet tekste niekur apie tai neužsimenama, nors nuolat stabtelima ties detalėmis, kurios atskleidžia domėjimąsi tautosaka.) Po studijų Maskvoje Basanavičius atsiduria Bulgarijoje, Lomo mieste. „Šalia tekantį Dunojų dar vaikystėje buvo girdėjęs minint lietuvių dainose.“ Reto didelio žmogaus gyvenime nėra lemtingos meilės istorijos. Kas yra Dantė be Beatričės, Petrarka be Lauros. Basanavičius Prahoje susitinka savo Elę (Gabrielę Eleonorą Mol). Vaicenavičienė parodo, kaip vienu sakiniu galima atskleisti dviejų žmonių sielų artumą: „Vltavos vanduo teka tyliai, kalbėtis netrukdo.“ Iliustracijoje Elei ant rankos, o Jonui ant peties tupi po paukštelį, o gėlės tokios kaip to meto liaudies menininkų paveiksluose. Be abejo, vienas iš svarbiausių Basanavičiaus darbų – „Aušros“ išleidimas. „Aušra“ pristatyta citata iš pirmojo numerio to meto rašyba: „Kaip auszrai ausztant nyksta ant žemės nakties tamsybe, o kad taipjau praszvistu ir Lietuvos dvase!“ Citata užrašyta kalno (gal Gedimino, o gal stiklo) šone, į kalną joja jaunikaitis su vyčiu skyde, o papėdėj – pasakų vilkas, liūtas, sakalas ir žuvis. Kas papasakota apie tai, kaip 1918 m. vasario 16-ąją Lietuvos Taryba paskelbia nepriklausomybę? Paminėtas pats faktas, paminėta, kad Basanavičius pirmininkavo, ir nupiešta, kaip Taryba fotografuojasi. Autorei svarbiausia perteikti visų 20 vyrų džiaugsmą: jie šypsosi, iškėlę kas vieną, kas ir abi rankas, o labiausiai džiūgauja Basanavičius: jis net pašokęs ant vienos kojos. Ir užtenka keturių sakinių džiaugsmo priežasčiai nusakyti: „Daugiau jokio svetimo caro, jokios svetimos valdžios. Lietuva laisva! Laisvi miestai ir kaimai! Laisvos pievos, raidės ir mintys.“ Skaitydamas šią knygą (ir įsižiūrėdamas į piešinius) negali nejausti jos meninio įtaigumo.

Linos Mickutės Iliustruota Vydūno gyvenimo ir kūrybos istorija („700 eilučių“, dail. Birutė Bikelytė) taip pat yra piešiniais ir įvairiais šriftais perteikta istorinės asmenybės biografija. Ketvirtajame viršelyje smagiai nusakyta, kam knyga skirta: „Vaikams, kurie perskaitę tėveliams papasakos, tėveliams, kurie kartu su vaikais paskaitys, ir visiems kitiems, kurie perskaitę gal net ir prie Vydūno raštų prisės.“ Pasakojimas suskirstytas laiko atkarpomis ir jas pradedant surašyta, kas tuo metu vyko pasaulyje. Štai 1868 m., kai gimsta Vilhelmas Storostas, „Londone pradeda veikti pirmasis šviesoforas“ (p. 28). Kiekvienas laikotarpis pradedamas citata iš Vydūno veikalų, jos leidžia autentiškiau pažinti asmenybę („Nėra Likimo, kurs už arba šalia žmogaus stovėtų. Pačiame žmoguje randasi kaip jo gyvybės, taip ir jo gyvenimo, ir jo likimo priežastis“, p. 8). Vydūnas 17 metų jaunesnis už Basanavičių. Jis mokėsi Ragainės mokytojų seminarijoje, kai brolis Frydrichas, dirbantis spaustuvėje, atnešė „Aušrą“, ir būtent ji paskatino Vilių rašyti lietuviškai. „Šypsena užlieja veidą – taip, nuo šiol ir jis rašys lietuvių kalba! Juk tai vienintelis būdas pasipriešinti šios kalbos draudimui Didžiojoje Lietuvoje ir jos menkinimui Mažojoje Lietuvoje (p. 19).“ Mažosios Lietuvos istorijos supratimo kaip tik labai trūksta mūsų jaunimui. Būtų galima pasiginčyti dėl kai kurių kalbos dalykų, bet knygą tikrai verta įsigyti visoms mokyklų bibliotekoms.

Netikėtu aspektu Vilniaus istorija atskleidžiama Živilės Miežytės knygoje Vilniaus Vilnius („Švieskime vaikus“, iliustravo autorė). Pasakojama aštuonerių metų trečioko Gedimino vardu. Jis varto Jano Bulhako Vilniaus albumą ir užsnūdęs patenka į 1930 metų vasaros Pilies gatvę, susipažįsta su Rachele ir Faina, jų tėčiu, su ne tik lietuvišku, bet ir žydišku, lenkišku Vilniumi. Jidiš kalbos žodynėlis knygos gale gal paskatins ką nors iš jaunųjų skaitytojų mokytis šios kalbos – ja sukurta tiek vertingos literatūros, kuri yra mūsų istorijos dalis. Įdomu, kad nei Miežytė šioje knygoje, nei Vaicenavičienė pasakodama apie paskutinius Basanavičiaus gyvenimo metus neužsimena, jog Vilnius tuo metu yra kitos valstybės dalis. Ar tai visai nesvarbus faktas apie mūsų sostinę, ar jį sąmonė nustumia į užribį kaip nemalonų?

Viltarės Jasinskytės ir Andrejaus Ryčkovo knyga Žygimantas Augustas ir valdovo sostas: padėk jam tapti Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu („Šviesa“, dail. Aurimas Matusevičius) skirta kur kas jaunesniems skaitytojams. Jie kviečiami padėti Žygimantui Augustui: 1529 m., jam tuo metu devyneri, yra ketinama pakelti jį į Lietuvos didžiuosius kunigaikščius, tik jis turi įrodyti esąs to vertas. Istorijos čia mokoma atliekant pačias įvairiausias užduotis, žodynėlis ir iliustracijos padeda atsiminti tam laikui pažinti svarbius daiktus ar sąvokas.

Jurgos Baltrukonytės knygoje Viskas bus gerai, arba Liuka robotų karalystėje („Grafija“, dail. Algis Kriščiūnas) vaikams suprantamai papasakojama apie vėžį ir jo gydymą.

Savo skaitytoją ir kelią į mokyklas turėtų rasti Renatos Česūnienės ir Lauryno Česūno Mėgintuvėlio eksperimentų ir atradimų knyga („Alma littera“, iliustravo Ieva Vičienė). Eksperimentai aprašyti ir pavaizduoti taip aiškiai, būtinos priemonės tokios paprastos, kad juos galėtų atlikti pradinukų gamtininkų būreliai su savo mokytoju. Galima eksperimentuoti ir vienam, bet kartu su draugais visada smagiau.

Iš kitų knygų apie gamtą išsiskiria Selemono Paltanavičiaus Voveriuko metai („Alma littera“, iliustravo Reda Tomingas). Knyga skirta 4–8 metų skaitytojams, taigi ir jų tėveliams ar seneliams. Gamtos personažai nuolat kuo nors užsiėmę: kasa urvus, suka lizdus, renka uogas ir grybus, varna matuoja voveriuko uodegos ilgį (ogi 20 cm!); kažkur skrenda paukščiai: volungė, lakštingala, medinukė, devynbalsė, baltieji gandrai – jie nupiešti realistiškai, siekiant kuo didesnio tikslumo, ir gegutė tokia, kokia būna gegutė, tik snape ji nešasi raudoną rankinuką. Informacija įvairiai išdėliota puslapyje, sudėta į debesėlius, ekranėlius. Sužinoti galima pačių netikėčiausių dalykų: kaip atrodo voveriuko gemalas, ką tik gimęs voveriukas ir voveriukas, kuriam jau užaugo dantys („dabar jau jis graužia viską“, p. 19); kaip dauginasi žemuogės ir kas jomis smaližiauja; kada noksta mėlynės ir kas jomis nusidažo noseles, letenėles ir straubliukus; kokio skanumo eglių sėklos ir kaip atpažinti sniege voverės pėdsakus (priekyje įsispaudusios užpakalinės penkiapirštės pėdos, o už jų – priekinės keturiapirštės pėdelės).

Netikėtų, gal reikėtų sakyti, negirdėtų, gamtos įdomybių yra Selemono Paltanavičiaus ir Miglės Vaitkevičiūtės knygoje Kas ir kodėl gamtoje?: apie Lietuvą ir ne tik („Alma littera“, iliustracijų dail. Jūratė Veteikytė). Juk iš tiesų įdomu, ar gyvūnai yra miegaliai, iš kur grybai žino, po kokiais medžiais augti, ar kad „[v]isoje Lietuvoje peri tik 5–10 žalvarnių porų, ne daugiau nei 20 porų didžiųjų apuokų, gyvena tik apie 200 lūšių. O išnykusiomis laikome europines audines, sakalus keleivius, kilniuosius erelius“ (p. 81).

Liko nepaminėtos enciklopedijos ir pačių įvairiausių žanrų, net eiliuotos, užduočių knygelės. Ir visos jos gausiai iliustruotos. Taip, šiuolaikinė negrožinė literatūra vaikams ir paaugliams siekia žodžio ir vaizdo dermės. Ši literatūra šviečia ir ugdo, o kai tekstas ir piešiniai ar nuotraukos prilygsta meno kūriniams, poveikis jauniesiems skaitytojams didžiulis. Peršasi dar viena išvada: Pirmojo pasaulinio karo pabaigos šimtmečio minėjimas visame pasaulyje sustiprino domėjimąsi istorinėmis temomis. Mums to karo pabaiga siejasi su Lietuvos valstybės atkūrimu, o 2018 m. – su moderniosios Lietuvos šimtmečiu. Kas galėjo prasidedant 2018-iesiems pamanyti, kad domėjimasis istorija pažadins tiek kūrybinės energijos ir taip išplės realybės supratimą! Ir iškilių asmenybių darbai, ir paprastų žmonių buitis – visa virsta istorija, ir kai imame ją pažinti, kai įdėmiau įsižiūrime į gamtą ir net daiktus, pamatome, koks įvairus yra pasaulis, ir juo stebėdamiesi daromės laimingesni.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2019 Nr. 2 (90)