1997-ųjų lietuviškoji vaikų proza. Įsižiūrėjimai

 

Praėjusių metų knygų vaikams derliumi tikrai negalime skųstis, tačiau gausa nebūtinai lemia gerą, įtaigų turinį, pedagogiškumą. Klausiant savęs, į kokias knygas reikėtų siūlyti atidžiau įsiklausyti, įsižiūrėti šiuolaikiniam vaikui, ir buvo skaitomos naujosios lietuvių prozininkų knygos, kurios natūraliai susigrupuoja į pasakas, apsakymus ir apysakas. Tarp apsakymų ir apysakų įsiterpia pasakojimas – taip savo kūrinius yra apibūdinę Jonas Avyžius (Stebuklingas miestas) ir Renata Šerelytė (Prakeiktas kardas).

Prozos tematika pati įvairiausia: vieniems rašytojams labiau rūpėjo mokyklos aplinka, kitiems – istorijos ar gamtos paslaptys. Rašyta ir apie krikščionybę, žvilgtelėta į šeimą, buitį. Kartais tai daryta labai drąsiai, leidžiant vyrauti fantazijai, atkreipiant dėmesį net į ezoterinius arba mistinius dalykus. O kai kurios knygos giminiuojasi su mokslo populiarinimo darbais arba tiesiog pasakoja apie žmogaus emocijų, mąstymo arba veiksmų niuansus. Kiekvienas kūrybinis žingsnis yra pateisinamas, jei tik jis turi savitą spalvą (stilistinę, siužetinę ar struktūrinę), jeigu jaučiamas rašymo tikslas ir pašnekovas. Deja, nemažai prozos knygelių stokoja bent vieno, o kartais – ir visų trijų komponentų.

Vienas populiariausių vaikų literatūros žanrų – pasaka. Iš maždaug dešimties knygelių savičiausios atrodo Raganaitės Cijos Šiuolaikinės originaliosios pasakos ir Petro Venclovo Tomukas ieško draugų. Penkios Raganaitės Cijos pasakos išsiskiria judria veiksmo slinktimi, grakščiais pašmaikštavimais, originaliomis idėjomis. Į stebuklinių pasakų ratą galėtų būti priimta pirmoji pasaka apie raganą Pitrą, tačiau nuo tautosakinių ji skirtųsi išsamia ir spalvinga pagrindinės veikėjos charakteristika, laiko reliatyvumu ir kompozicija. Pitra pristatoma kaip taupi, netgi šykšti, tačiau geraširdė ragana: savo globojamiems medkirčiams ji siūdavo šiltas pirštines ir kojines. Siuviniams panaudojamos samanos, pernykščiai ąžuolų, liepų lapai, rudeninės voratinklių gijos, pavasariniai vikšrų siūlai, dar kažkas… – pasakos veikėjos „gamtiškumas“ akivaizdus. Raganoms leidžiama gyventi šimtus ir netgi tūkstančius metų, ištisus mėnesius ir metus kalbėtis su draugėmis telegrafu. Taip laike išplečiamas personažų amžius, įvykiai įgyja mistinę, raganoms pritinkančią galią, ir todėl nestebina, kad raganų pyktis gali sukelti žmonijos kataklizmų. Konflikto sprendimas labai buitiškas – užuodusi pyragėlius Pitra išsiropščia iš medžio… Kitos Raganaitės Cijos pasakos kitokio pobūdžio: buitinė (Seneliukas ir seneliukė), alegorinė (Miestas), legendinė (Akacijos nuometas). Vis dėlto šios siužetiškai įdomios tik kaip bandymai. Miestą sužlugdo deklaratyvumas (alegorija, deja, negali būti žodinė iliustracija), o Tokia istorija panašėja į talentingai nupieštą eskizą, bet ne piešinį.

P. Venclovo knyga Tomukas ieško draugų, kurios paantraštė – „Pasaka nepasaka mažiems ir dideliems“ (iš principo knyga priklausytų apysakos-pasakos žanrui. – Red.), rekomenduotina 8–13 metų vaikams ir jų tėveliams. Pastaruosius ši knyga galėtų sudominti kaip pasakojimas apie save pačius, tik įsivaizduojančius, kokie yra jų vaikai, ir norinčius, kad vaikai galvotų, jaustų taip, kaip galvoja ir jaučia suaugusieji. Rašytojo akiratyje – draugystė ir meilė. Jų stokoja ne vienas šiuolaikinis vaikas. Tomukas šilumos ieško pasakų personažuose, kurie nakties metu – lyg ir sapnų viešpatijoje, kur galimos įvairios metamorfozės, – atgyja. P. Venclovas sumaniai vynioja siužeto siūlą paskui mažylio emocijų vilnis. Gėrio ir blogio konfliktas išreiškiamas Ligos ir Žydriosios Fėjos, Ledo gėlės, Sniego karalienės ir šuniuko susidūrimu. Grožis gali būti apgaulingas, o už draugystę reikia kovoti – to rašytojas moko Tomuką ir jaunąjį skaitytoją. Dar vienas pasakos elementas – laiminga šio kūrinio pabaiga. Istorija papasakota lakonišku, sklandžiu sakiniu, tikrai suprantamu tokio amžiaus vaikams, vaizdingai. Skaitant įdomu stebėti, kaip rašytojas lanksčiai kaitalioja realybės ir fantazijos erdves ir ligą – realią nelaimės, liūdesio priežastį – paversdamas veikiančiu personažu – veiksmo stūmokliu. Netiesiogiai, per veiksmą, personažų išsakytos idėjos ir dramatiški susidūrimai turėtų patraukti skaityti mėgstančius vaikus, kurie, tikėkimės, nepastebės, kad pasakoje veikiančio šuniuko galimybės nėra iki galo išplėtotos, bei kitų smulkmenėlių.

Pasakų vaikams prirašė ir kiti prozininkai, tačiau daugelyje kūrinių neišvengta pamoksliško tono, atviros didaktikos, negyvų personažų. Vienai iš kūrėjų – Juzei Diskaitei-Lapėnienei, pasakų knygos Prakeiktas ežeras autorei, – norėtųsi palinkėti daugiau drąsos, nes pasakos žanras – jokiu būdu ne kūrybinės minties spąstai ar geležiniai pančiai.

Kukliai atrodo apsakymų rinkinėliai. Kai kurie Rimanto Černiausko knygos Jūra yra sūri apsakymai sužiba stilistiniais ieškojimais; pavyzdžiui, gražiai žaidžiama pakartojimais: „Mano vaikystėje vasaros buvo sausos ir karštos, upės gilios ir plačios <…>. Mano vaikystėje žiemos buvo šaltos, laukai ir miškai kaupini puraus, balto sniego <…>. Mano vaikystės mergaitės buvo gražios ir linksmos kvatoklės <…>“. Deja, įpusėjusio knygą autoriaus ironija ir stilistiniai raštai nublunka, o vidinė apsakymų energija išblėsta. Jiems, kaip ir Aldonos Gricienės knygelei Bičiuliai ir šunė Iglė labai trūksta visuotinesnių ir originalesnių idėjų. Sunku nebanaliai apie šiandieną kalbėti Daivai Skuolytei. Jos knygelėje Paršiukas be uodegytės šešerių metukų vaikas formuluoja tik suaugusiųjų vartojamus sudėtingus sakinius. Dėl to ir dėl kitų priežasčių dialogai praranda natūralumą, o vaikai skaitydami nebejaučia malonumo. Augusto Tamaliūno knygelėje Pralaimėjęs turi mirti, kaip ir Romo Sadausko Nuo pilies ant pilies, pateikta daug vertingos informacijos apie krašto istoriją, tačiau tekstams trūksta įtaigos, ekspresyvesnio meninio apvalkalo, glaudesnių sąsajų su šiuolaikinio vaiko aplinka, o kartais – elementarios, bet patrauklios pasakojimo pradžios arba pabaigos.

Dauguma rašytojų plušėjo prie apysakų bei apysakų-pasakų. Džiugu, kad nebijoma imtis didelės apimties kūrybinės medžiagos, tačiau gaila, jog ne visada rezultatas būna baigtinis, vientisas kūrinys. Skomanto knygos nepaliauja pažindinusios jaunimą su Lietuvos istorija. Stipriais, gražiais ir įtaigiais moterų charakteriais ypač išsiskiria Jundos lemtis. Veiksmą stimuliuoja Jundos motinos apsirikimas: ji mano, kad duktė turi būti moterimi, o ne kariu. Ši mintis, tarsi iš dabarties perkelta į tolimą XII amžių, netikėtai parodoma kaip klaida: lemties dovanų negalima niekinti. Tokio gilumo idėjų ir jų argumentuotos plėtotės galėtų paieškoti daugelis vaikiškų knygų autorių… Jundos lemtyje sėkmingai kuriamos ir plėtojamos šalutinės formos, neišleidžiant iš akių kūrinio visumos. Šiais laikais egzotika dvelkiantys senojo tikėjimo laikai knygoje – ir paslaptingi, ir realūs. Belieka jais tikėti ir apie juos skaityti.

Kita Skomanto serijos knyga – Šarvai Naugardo kunigaikščiui – atrodo daug painesnė, nors joje pasakojami taip pat įdomūs įvykiai. Svarbus žanrų motyvas, deja, grubokai įnarpliojamas į pasakojimo audinį, o kai kurių intrigų (pavyzdžiui, pagonių ir vokiečių dvikovos) motyvai abejotini. Vis dėlto ir ši knyga turėtų rasti savo skaitytoją, nes pasakojimas, palyginanti su Renatos Šerelytės Prakeiktu kardu, gana vientisas, tikslingas. Apysaka Prakeiktas kardas stebina pasakojimo paviršutiniškumu, spalvingų charakterių nebuvimu ir fragmentiškumu, nors stilistinė pasakojimo kultūra – pavyzdinė.

Į visai kitus laikus nukelia Vytauto Misevičiaus knyga Jūrų princas Do Finas, pateikianti labai daug vertingos informacijos apie delfinus. Sumanyta įdomi kompozicija: antikinių mitų herojams, gyvenantiems mūsų laikais, leidžiama porinti įvairius nutikimus. Guvus ir drąsus pasakotojo balsas pažada „nepaprastų ir netrumpų jūrų istorijų“ ir savo pažadą išpildo, nors nepasiūlo aiškių veiksmo laiko, o kartais – ir vietos nuorodų. Jaunasis skaitytojas turės įdėti daug pastangų, jeigu norės suprasti, kokioje epochoje vienas ar kitas delfinas plaukioja. Kartais, deja, nežinia kur pradingsta ir pati istorijos pabaiga arba išnyksta koks nors veikėjas. Motyvų ir leitmotyvų plėtojimo nelygumai, kilpomis virtę kai kurie stilistiniai vingiai daro šią knygą vargiai tepaskaitomą kaip vientisą kūrinį, tačiau gražaus teksto mėgėjai paieškoję kai ką joje ras.

Neapibrėžtas veiksmo laikas būdingas ir Jono Avyžiaus knygai Stebuklingas miestas. Laiko pojūtį sustiprina subtilios, poetiškos Irenos Žviliuvienės iliustracijos. Alegorizuotuose pasakojimuose nevengiama religinių motyvų, pasakiškų personažų, antikos epochos realijų. Rašytojas kruopščiai apgalvojo veikėjų vardus, paieškojo įdomesnių idėjų. Pasakojimai skirti „mažiems ir dideliems“, tačiau perskaičius atrodo, kad kūrinėliai suprantamiausi pastariesiems arba bent jau išskirtinai senoliškos išminties vaikams – taigi ne visiems. Teksto sunkiasvoriškumo priežastis – nevaikiškos problemos ir plakatiškas jų sprendimo būdas. Dar vienas J. Avyžiaus bandymas užmegzti dialogą su mažaisiais – jo knyga Toks nuostabus pasaulis. Ši apysaka-pasaka reikšminga pažintiniu turiniu. Bičių pasaulis – ne vien mažiausiųjų nepažinta sfera, todėl pasirinktas objektas patrauklus, intriguojantis. Rašytojas kviečia atrasti tą pasaulį gyventi pradedančios bitutės akimis. Užduotis sunki, nes, norėdamas naujai išvysti daiktus, reiškinius, pagaliau – patį save, matyt, turėtum tapti mažas savo širdyje. J. Avyžiaus knygoje distancija tarp brandaus pasakotojo epiko ir mažosios herojės pernelyg didelė, jo bitutei labai sunku a priori, naiviai atrasti pasaulį. Be to, teksto negalia – gražūs, bet neorganizuoti, „neprijaukinti“ tautosakos intarpai.

Kitaip su gamtos pasauliu pažindina Kostas Kaukas. Jo knyga Baltųjų varnų eiguva – labai vertinga pamoka miesto vaikui, dažnai nebeturinčiam savo kaimo, o kartu – savo medžio, tako, ežero, miško… Autorius neapsimetinėja esąs vaikas, o tiesiai prisistato kaip rašytojas, trokštąs nukeliauti į vieną žvėrių, žalčių, paukščių, vėžlių ir žmonių bendriją, kurios adreso neišduotų ir kankinamas. Toks slaptumas suprantamas technokratinėje visuomenėje, panirusioje į civilizacijos malonumų sūkurį. Knygoje vaizduojamos ekologinės problemos, žmogaus ir gamtos santarvės galimybė, teigiama, kad žmogus turi elgtis ne kaip šeimininkas, o kaip sąmoningas ir kilnus gamtos procesų dalyvis. Apie tai pasakojama publicistiškai, tačiau nevengiant gražesnio, vaizdingesnio veiksmažodžio. Skaitytojas sužinos, kad kranklys kliongteli, gervė – trimituoja, o giria „šlama, girgžda, traška, čiauškia, suokia, čyruoja“. Taigi, knyga moko gamtą ne tik mylėti, bet ir gražiai apie ją kalbėti. Idiliškas gyvenimas ne visuomenėje atrodo patrauklus, tačiau kažin ar įtikinamas, nes šioje idilijoje nėra pakankamai spalvingų charakterių. Gražiai pradėtos knygos gyvybė pasakojimui įpusėjus ima blėsti, atsiranda deklaratyvių sapnų, pamokymų intarpai, kurie „konservuoja“ anksčiau išsakytas mintis ir sukuria „kalbėjimo dėl kalbėjimo“ įspūdį. Matyt, kartais, kad neužsimirštų gražūs dalykai, derėtų prisiversti laiku padėti tašką.

Mokyklinės tematikos knygoms galėtų atstovauti Vytauto Račicko Zuika dar gyvas ir Emilijos Liegutės Dramblienė – viena, ko gero įdomesnė berniukams, kita – mergaitėms. Tiesa, V. Račicko knygoje apie mokyklą pasakojama mažiau, nes jaunieji veikėjai tik nugyvenę vasarą, po atostogų grįžta į mokyklą. Mokyklinio gyvenimo vaizdai čia labai ryškūs, dinamiški ir įdomūs šiuolaikiniam paaugliui. Greito, gyvo, žaismingo pasakojimo V. Račickui mokytis tikrai nereikia – tai jis įrodė ankstesne knyga Zuika padūkėlis, kurią mokyklinio amžiaus vaikai ir dabar susidomėję skaito. Zuikos padūkėlio tęsinyje ekspresijos – ne ką mažiau, tačiau psichologinės gelmės, deja, trūksta. Rašytojas stengiasi kalbėti šiuolaikinio paauglio kalba apie jam aktualius dalykus. Menininkui, siekiančiam lėkštų komiksų, serialų, kovinių filmų mėgėjus išmokyti mylėti knygas, prieš akis iškyla dilema: pačiam nusileisti iki literatūros vartotojo lygio ar išsiugdyti sau lygų skaitytoją. Galimas ir trečias – kompromisinis – kelias. V. Račickas galvoja apie vaikus ir siekia juos sudominti, tik gaila, kartais tam paaukoja meninę literatūrinio audinio dalį. Apysakos pradžioje atsiranda veikėjas, kurio buvimas kūrinyje yra betikslis. Tiesa, apysakos pabaigoje, jis dalyvauja granauskiškoje namo griovimo scenoje, tačiau šis veiksmas personažo paveikslo nepapildo, jis nesusiejamas su pačiu veikėju (tai už jį galėjo padaryti ir bet kas kitas), kurio vienintelis charakterio bruožas – orą gadinti. Neįtikinama ir Zuikos padūkėlio brolio atsiradimo istorija, vulgaroka scena lavoninėje, tačiau, matyt, didžiausias kūrinio trūkumas – dirbtinis idėjinis karkasas. Abstrakčią Blogio formulę vaikai linkę spręsti labai konkrečiai arba bent jau apčiuopiamai. Čia autorius Blogį palieka abstrakčiame, Juodosios knygos, lygyje. Knygos pliusas – atvira konfrontacija su tradicinėmis, vien didaktines tiesas žeriančiomis knygomis.

Iš stereotipinio vaikų vertinimo veržiasi ir Emilijos Liegutės Dramblienė. Netradicinė veikėja – nepatraukli, stambi, bendraamžių nemėgstama Inga, pravardžiuojama Profesoriene, patekusi į nepažįstamų vaikų aplinką, sugeba ne tik pati apsiginti, bet ir apginti už save mažesnį, įsigyti draugų. Ten, kur autorė pasiduoda „profesoriškoms“ savo veikėjos (beje, tik ketvirtokės!) intonacijoms, dialogai darosi seniokiškai neįdomūs, klampūs. Tačiau knyga vis tiek patraukli tikra tiesa apie mergaičių ir berniukų draugystę.

Prozos knygų lentynoje išsiskiria dar dvi knygos – Aleksandro Guobio Amžinas laukimas ir Juozo Marcinkaus Kaip deganti saulė. A. Guobio kūrinys tęsia A. Makarenkos tradiciją – pasakoja apie vaikų namus. Labai jautriai, labai skaudžiai. Arba – labai sentimentaliai. Tylus atsidusimas: Makarenka tai darė geriau… J. Marcinkaus apysaka padvelkia šiluma. Pirmieji puslapiai žada originalų požiūrį į pasaulį. Deja, paprastas, nuoširdus tekstas uždūsta pats nuo savęs, nes pasakotojui svarbiau ne pasaulis, o jis pats, vis negalintis išsivaduoti iš ligonio skausmų…

Norėtųsi tikėti, kad šios, taip pat ir paminėti nesuskubtos knygos ras savo skaitytoją, pažadins jame gražių, teisingų ir kilnių darbų ilgesį, žmogiškumo siekį.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 1998 Nr. 1 (8)

 

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

Balandžio 2-oji – Tarptautinė vaikų knygos diena

Straipsniai

Rašymas – toks paprastas dalykas? (1997-ųjų vaikų poezija)
Kodėl dramblio akys raudonos? (Dabartinio vaikų folkloro ypatumai)

Z. Topelijaus 180-osioms gimimo metinėms

Zacharijas Topelijus ir Lietuva
Didysis Suomijos romantikas

Paskaitykim, mama

Gaidys ant bažnyčios stogo (Pasaka mažiems vaikams)

Sukaktys

„Sau nieko nepasilikęs“

Mano vaikystės skaitymai

Pareiti ten, kur jau būta

Supažindiname

Suomijos vaikų literatūros institutas

Kronika

SEMINARAI, ŠVENTĖS, KONKURSAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai