Gaidys ant bažnyčios stogo (Pasaka mažiems vaikams)

Gyveno kartą gaidys, kuris tupėjo ant labai aukšto bažnyčios bokšto. Sunku pasakyti, iš kur jis ten atsirado ir kaip jam pavyko taip aukštai pakilti. Kai kas sako tėtį buvus ne kokį ten paprastą gaidį, o dailidę, galintį iš medžio išdrožti erelius ir drakonus, todėl mano, kad dailidė išdrožęs gaidį iš rąsto ir užkėlęs jį ant bažnyčios bokšto, nes tas buvęs toks tinginys, jog net skraidyti nesugebėjęs išmokti.

O gal buvo visai kitaip: gal kažkada gaidys buvęs pats geriausias galingosios fėjos karalienės Gilimiliadolgos vištidėje, bet iš per didelio pasipūtimo sukilęs prieš savo valdovę ir buvęs nubaustas: paverstas mediniu ir prikaltas prie bokšto. To gerai niekas nežino. Bet tupėjo jis ant bokšto visų aukščiausiai, aukščiau už aukščiausią stogą ir kiekvieną aukščiausią medį septynių mylių atstumu. Tupėjo jis taip aukštai, kad visa žemė aplinkui jam atrodė ne didesnė už blyną, o žmonės – panašūs į muses ant to blyno. Kartais gaidys matydavo juos zujant arba kaip jie būdavo išvaikomi didelio mušeklio.

Gaidys ant bažnyčios bokšto buvo labai didelis. Turėjo jis aukštą, raudonai dažytą skiauterę virš snapo, dideles kaip lėkštės žalias akis ir labai tankią uodegą. Į jo pilvą galėjo tilpti kokios trys statinės rugių – toks besotis buvo. Kadangi buvo toks didelis ir tupėjo taip aukštai, jam atrodė, jog visame pasaulyje nėra tokio aukšto pono kaip jis. Visi gaidžiai yra pasipūtę – tai matyti iš jų apdaro, kai puikuojasi šiukšlyne ir kelia snapą aukštyn, tarsi norėtų sušukti: „Koks gi čia pienburnis?“ Bet gaidys ant bažnyčios bokšto buvo visų blogiausias. Tokiems niekada gerai nesibaigia. Ne vienam išdidžiam gaidžiui buvo nusuktas sprandas, kai šeimininkas rengdavo šventę ir tada be jokių ceremonijų jį nupešdavo, dėdavo į puodą ir suvalgydavo kaip ir kitus paukščius su padažu, agurkais ir bruknių uogiene. Turbūt gaidys ant bažnyčios stogo žinojo, kad jam galvos nenukirs ir jis nebus suvalgytas, ir tai darė jį dar išdidesnį už kitus gaidžius. Jis turėjo savybę, gana dažną pasaulyje: nuolat sukioti uodegą pavėjui. Dėl to galėjo dairytis į visas pasaulio puses. Bet, kur tik pažvelgtų savo didelėmis žaliomis akimis, nematė ant žemės nė vieno sau lygaus. Ir įtikėjo jis esąs geresnis už kitus ir kad jam turėtų paklusti visas pasaulis. Vienas sau jis svarstė:

– Esu didis gaidys, labai garbingas ir puikus. Tarp gaidžių man lygių nėra. Esu tikra gaidžių didenybė. Juk aišku, kad ši bažnyčia pastatyta mano garbei, norint mano aukštam rangui suteikti deramą vietą. Kam gi dar sekmadieniais čia, bažnyčioje, rinktųsi žmonės, jei ne manęs garbinti ir man melstis? O taip, aišku, esu didis, labai garbingas ir nepaprastas gaidys.

Bet garbiems ponams kartais būna labai nuobodu. Taip nutiko ir gaidžiui, tupinčiam ant bažnyčios bokšto. Skristi jis negalėjo, dirbti nenorėjo, o lesti jam nereikėjo. Ką dar galėtų veikti? Kartais jis su pavydu stebėdavo klebono vištas, kurios retsykiais atklysdavo iki pat bokšto pamatų ir iškapstydavo iš smėlio vieną kitą grūdelį.

Vieną dieną varna skrido virš bažnyčios visai netoli gaidžio, kuris tupėjo paniuręs ir nepatenkintas, širdo, jog kažkas išdrįsęs skristi kone taip aukštai, kur jis teikėsi tupėti.

– Karr! Karr! – sukarkė varna. – Kaip gyvuoji, brangusis gaidy?

– Brrr! – atsakė gaidys ir nusisuko pavėjui, atkišdamas varnai uodegą. – Bent jau galėtum į mane kreiptis „jūsų didenybe“.

– Tik pamanykit! – tarė varna. – Na, ar nenuobodu jūsų didenybei tupėti vienam ir nieko neveikti? Manyčiau, kad jūsų didenybė galėtų vesti.

– Vesti! – nusistebėjo gaidys. – Kurgi rasi vištą, tokią pat aukštą ir garbingą, kad pasipiršdamas nepakenkčiau savo rangui?

– Jūsų didenybė sako tiesą, – tarė varna. – Tokią vištą nelengva rasti, nes, kiek pamenu, niekada nesu girdėjusi apie vištas ant bažnyčios stogo. Betgi galėtų jūsų didenybė imtis kokio darbo. Bent jau aš taip darau, nes tada greičiau bėga laikas, pralinksmėji ir pagerėja nuotaika.

– Dirbti! – vėl susiraukė gaidys ir niekinamai pažvelgė į varną. Dideli ir garbūs ponai niekad nedirba. Tai jiems nedera.

– Oho, – pamanė sau varna, skrisdama tolyn, – tu pone gaidy, vis dairaisi ir dairaisi aplinkui, o vis dėlto kaip mažai težinai, kas pasaulyje dedasi. Aš dažnai matau aukštus ir garbingus ponus turint daugiau darbo bei rūpesčių nei paprasti žmonės. Bet tokie kvaili išlepėliai kaip tu mano, kad jiems nedera net Dievui piršto pajudinti, tik tinginiauja leisdami kitiems savimi rūpintis ir dar liūdi. Matyti, kad gaidžiui jau keli šimtai metų, nes galvoja jis taip kaip ir daugelis jo jaunystės metais. Bet dabar yra kitaip: visi turi plušėti, jei nori jaustis laimingi ir patenkinti. Bet gaidys to nesupras. Tik per begalinį savo tingumą jis sako: tai nedera.

Varnos tiesa. Gaidys paprasčiausiai buvo tingus ir išpuikęs. Keletą šimtų metų jis tupėjo aukštai, ant bokšto smaigalio, nieko neveikdamas, netgi nė karto neužgiedojo. Taip, jis buvo toks tingus, kad per visus tuos šimtus metų net nepajudėjo iš vietos, tai galima įsivaizduoti, koks jis tinginys.

Vieną gražią dieną, kai gaidys kaip paprastai tupėjo žvelgdamas į dangaus mėlynę ir atrodė labai orus, nors nieko ir negalvojo, nustebo prie bažnyčios pamatęs minią žmonių.

– Kas gi tai galėtų būti? – susimąstė jis. – Juk šiandien ne sekmadienis.

Greit jis pamatė, kas tai buvo. Didysis šokėjas ant lyno Karamatis ištempė virvę tarp bažnyčios bokšto ir varpinės. Ant jos užlipę mažas berniukas su maža mergaite šoko vienas priešais kitą darydami stulbinančius apsisukimus.

Hmm, – pamanė sau gaidys, – tik tiek… O aš jau pamaniau, kad tie kvaili žmonės mano garbei švenčia naujas iškilmes.

O mažasis Karamatis pasiuntė žmonėms bučinį ir kaip katinas ėmė kartis ant bažnyčios bokšto, mat tas buvo sunertas senoviškai iš geležinių kaiščių, vienas po kito įvarytų į bokštą. Tais geležiniais kaiščiais mažasis Karamatis lipo vis aukščiau ir aukščiau, kol galiausiai atsidūrė prie pat gaidžio.

– Na, palauk! – pamanė net paraudonavęs iš įniršio gaidys.

Bet Karamatis nesileido gąsdinamas. Viens du, jis vienu šuoliu užšoko gaidžiui ant nugaros, apžergė jį ir, kiek gerklė neša, sušuko:

– Pirmyn, mano žirge, ei, pirmyn, mano žirge!

Galima tik įsivaizduoti, kaip iš nuostabos gaidys išpūtė akis – juk visąlaik tupėjo savo didybėje, manydamas pasaulyje neturįs sau lygių. O dabar štai šis mažas berniūkštis joja ant jo šaukdamas:

– Pirmyn, mano žirge, ei, pirmyn, mano žirge!

Iš pradžių gaidžiui regėjosi visą bažnyčią subyrėsiant nuo tokio įžūlumo. Bet toji ramiai sau stovėjo kur stovėjusi, o gaidys, šitaip didžiai pažemintas, ėmė sukaliotis ir linguoti į visas puses. Ką gi dar jam beliko daryti? Jis buvo toks tinginys, kad nemokėjo nei skristi, nei giedoti, tad dabar jam teko iškęsti girdint, kaip žmonės iš apačios šaukia „valio“, „nuostabu“, matydami mažąjį Karamatį labai šauniai ant jo jojant. Tai šit kaip nutinka: kai būni per daug tingus bei išdidus, ateina koks mažasis Kamaratis ir joja ant tavęs kaip ant gaidžio. Gali tuo neabejoti.

Na, bet gaidys dėl to nepasidarė protingesnis. Jis ir toliau sau tupėjo ant bokšto smaigalio metų metus, o bažnyčioje viena karta paskui kitą giedojo psalmes Dievo garbei, nugyvendavo savo laiką ir keliaudavo į kapus. Kiti žmonės užimdavo jų vietą ir giedodavo tas pačias senas psalmes toje pačioje senoje bažnyčioje. O gaidys, vis toks pat aptingęs ir išdidus, tebetupėjo ant savo bokšto laukdamas, kada pagaliau už savo didį garbingumą bus dosniai apdovanotas. Galbūt tikėjosi būsiąs paauksuotas gryniausiu auksu ir šviesias kaip saulė, o gal – kad vieną dieną jį paskelbs viso pasaulio gaidžių karaliumi. Kas gali žinoti? Jis laukė, laukė, bet didžioji laimė taip niekada ir neatėjo.

Taip ilgai laukdamas, galiausiai jis labai suseno ir taip sutrūnijo, kad papūtus vėjui, nuo jo vienas po kito ėmė kristi medžio gabalai. Vieną dieną kilo didelė audra. Virš bažnyčios skriejęs vėjo gūsis nubloškė gaidį nuo bokšto smaigalio ir nunešė su savimi į jūrą. Ir tada, apsvaigęs nuo tokios neįprastos kelionės, gaidys galiausiai pasigailėjo neišmokęs skraidyti ir giedoti. Jei būtų mokėjęs, nebūtų buvęs nublokštas į jūrą, nes pats būtų nuskridęs ant rotušės stogo ir taip giedojęs, kad būtų išgirdę magistratas ir visas miestas. O dabar jūroje jį bangos blaškė aukštyn ir žemyn, kad net lydekos su ešeriais išsižioję spoksojo spėliodami, kas čia per jūrų baidyklė. Galiausiai buvo išmestas į krantą, kur ir liko gulėti.

Pajūry stovėjo mažytė trobelė, kurioje gyveno senutė su dviem vaikais – berniuku ir mergaite. Kartą jiedu pakrantėje statė užtvankas ir darė kambarėlius mažoms žuvytėms, kurios įplaukdavo ir išplaukdavo lauk. Nuėję kiek toliau ieškodami akmenėlių, jie rado vargšą seną gaidį nuo bažnyčios bokšto, į kurį buvo tiesiog graudu žiūrėti. Bangos buvo visiškai nuplovusios jo spalvas, o besidaužydamas į akmenis buvo netekęs snapo ir uodegos.

Vaikai taip tarp savęs šnekėjosi:

– O, tai gerai, mama vis skundžiasi, kad varnos su žvirbliais nulesa žirnius. Dabar turėsime puikią varnų baidyklę. Eime, paimkime virvę ir iškelsime jį virš žirnių ežios.

Taip senasis gaidys, užuot buvęs paauksuotas ir paskelbtas didžiuoju gaidžių karaliumi, buvo iškeltas virš žirnių ant tvoros statinio varnų baidyti. Atsitiko taip, kad varna, jo geriausiomis dienomis vadinusįjį didenybe, atskrido į žirnių ežią puotos kelti, bet pamačiusi baidyklę, spruko šalin. Skrisdama, geriau apsižiūrėjusi, ji atpažino senąjį savo pažįstamą.

– Karr! Karr! – sušuko varna. – Kokia garbė! Tik pažvelkite į jo didenybę varnų baidyklę! Taip, taip, vis per tą išdidumą!

– Užčiaupk snapą! – kranktelėjo išmintingas varnas, tupėjęs ant pušies kelmo. – Gaidys buvo išdidus ir tinginys, todėl jam blogai baigėsi. Bet dabar jis senas ir nelaimingas, o iš senų ir nelaimingų juoktis negalima. Niekas nežino, kas bus tau, kai pasensi.

Gaidys visa tai girdėjo, bet nieko negalėjo pasakyti, nes buvo be snapo ir tupėjo pamautas ant tvoros statinio. Tebetupi jis ten turbūt ir šiandien.

Iš švedų k. vertė Aistė Urbonienė

Žurnalas „Rubinaitis“, 1998 Nr. 1 (8)