Didysis Suomijos romantikas

 

1. Įvairiapusis Z. Topelijus

Daugelio nuomone Zacharijas Topelijus nepelnytai liko trijų savo amžininkų – Lönnroto, Runebergo ir Snellmano – šešėlyje. Šiemet, kai sukanka 180 metų nuo jo gimimo ir 100 metų nuo mirties, Švietimo ministerijos įsteigta komisija (pirm. prof. Matti Klinge) nori labiau įsigilinti į šią įvairiapusę kultūros asmenybę.

Topelijus savo kūrybos kelią pradėjo kaip lyrikas, bet jau ir prieš tai buvo išmėginęs ranką kaip „Helsingfors Tidningarin“ („Helsinkio laikraščio“) korespondentas.

Visuomenės kritiką korespondentą Topelijų galima laikyti pirmuoju Suomijos žurnalistu tyrėju. Tėvo mokymas – Nulla diem sine linea (Nė dienos be darbo – Vert.), matyt, ne kartą padėjo jam jau tapus rašytoju. Topelijus, ko gero, yra vienas ir produktyviausių ir įtakingiausių Suomijos rašytojų. Jis buvo ne tik žurnalistas, bet ir universiteto profesorius, kurį laiką – netgi rektorius. Savo Felčerio pasakojimais Topelijus įėjo į suomių literatūros istoriją kaip istorinio romano pradininkas, suomiškasis V. Skoto „įpėdinis“. Šmaikštuoliai sakydavo, kad šis kūrinys padarė jį ir istorijos profesoriumi. Iš tiesų reikėjo nemažų gabumų siekiant įsigilinti į Švedijos ir Suomijos istoriją bei perteikti ją menine, daugeliu atžvilgių itin gyva ir įdomia forma. Istorijos profesorius Topelijus iš pradžių skaitė ir geografijos paskaitas. Savo iliustruotomis knygomis, tokiomis kaip Kelionė po Suomiją arba Mūsų šalis, Topelijus pakeitė skaitytojų anksčiau susikurtą Suomijos įvaizdį. Jis vaizdavo įvairias šalies dalis ir jų gyventojus, pažindino su istoriniais įvykiais bei didvyriais ir stebėjosi matydamas Dievą dalyvaujant tautos likime. Kaip ir ankstesniame vadovėlyje Gamtos knyga, Topelijus surinko į krūvą eilėraščių, pasakojimų ir pasakų. Mūsų šalis prasideda jau išgarsėjusia Ryto daina ir baigiasi Runebergo Tėvynės giesme.

Topelijaus ideologija atsispindi visoje jo kūryboje. Jis buvo giliai tikintis krikščionis ir patriotiškas idealistas, dėl to kai kas – ypač švedakalbiai – kaltina jį perdėtu taikingumu. Artimiausios spalvos jam buvo mėlyna ir balta. Būtent Topelijus suteikė tas gerai pažįstamas spalvas Suomijos vėliavai. Topelijaus dainos kelia mums kalėdų nuotaiką, o giesmės verčia nukreipti žvilgsnį į anapus, ieškoti tikrosios tiesos, o ne pasaulietiškos mamonos.

Kas gi neprisimena tėvynės išsiilgusių vaikų pasakojime Beržas ir žvaigždė ir Silvijos gimtinės ilgesio arba Žvirblio Kalėdų ryto. Topelijaus žodžiai skamba žinomose giesmėse: Tiesos dvasia ir Neieškau prabangos viešpatystės.

2. Topelijus – vaikų rašytojas

Topelijaus vaikystė buvo laiminga. Jis augo į kultūrą palankiai žvelgusių, krikščioniškos dvasios žmonių namuose, kur buvo skatinami stropumas ir paslaugumas. Šeimoje ir giminėje buvo vertinami meniniai polinkiai, todėl Zacharijaus potraukis skaityti buvo visaip palaikomas. Jis buvo lakios vaizduotės, linksmuolis, pašėlęs berniukas, kaip ir jo paties knygų herojus Valteris, gal net ir kaip Bulerbasius.

Topelijus labai mėgo būti tarp vaikų; žinoma, patys brangiausi buvo jo paties vaikai. Topelijaus pirmagimė Aina gimė 1846 m., o iš viso žmona Emilija iki 1857 m. pagimdė 7 vaikus. Du iš jų gimė negyvi, o abu berniukai – Mikaelis ir Rafaelis – mirė visai maži (pirmasis – poros metukų, Rafaelis – vienerių). Išaugo tik trys dukterys – Aina (nutekėjo į Nybergų giminę), Eva Marija (ištekėjo už dailininko Ackeʼs Anderseno) ir Toini, didžioji tėvo pagalbininkė. Būtent Toini supažindino tėvą su naujomis jaunuomenės idėjomis bei moterų problemomis. Toini ir pati rašė knygas jaunimui, leido vaikų laikraščius, kaip ir tėvas, buvo labai veikli.

Vaikai Topelijui svarbūs ir kaip literatūros adresatas. Pavyzdžiui, Felčerio pasakojimų vaikai beveik visada klausydavosi. Jei vaikus išvarydavo, kai pasakodavo baisesnius nuotykius, jie vis tiek klausydavosi kur nors užsislėpę. Tad Felčerio pasakojimuose Topelijus dažnai kalbina skaitytojus ir komentuoja savo tekstus. Jis taip pat prideda trumpas istorijas prieš pasakojimus įvykius ir po jų.

Topelijus neabejotinai yra vienas iš pagrindinių suomių vaikų ir jaunimo literatūros pradininkų, turėjęs įtakos visai Skandinavijai. Jis, be kita ko, įsteigė pirmąjį šalyje vaikų laikraštį „Eos“, kuris 1854–1866 m. buvo leidžiamas Turku mieste. Šis švedų kalba ėjęs iliustruotas laikraštis visoje Šiaurėje pasižymėjo novatoriškumu. Laikraščio skiltyse Topelijus dažnai skelbdavo paties parašytus tekstus vaikams ir jaunimui.

Topelijus buvo tipiškas romantikas. Jaunimo literatūros poreikį jis grindė įsitikinimu, kad ji svarbi vaiko psichikai ir ugdo vaizduotę. Vaikai nori peno jausmams ir vaizduotei kaip atsvaros protiniam darbui mokykloje. Topelijaus manymu, vaikų jausmus šildo mylinčių namų aplinka, bet vaizduotė trokšta išsiveržti toliau už namų sienų. Anksčiau jų išmonės ir nuotykių poreikius tenkindavo liaudies pasakos. Bet būtent vaikiškos fantazijos alkis lėmė vaikų literatūros atsiradimą. Tokias mintis Topelijus išsakė jau 1853-iaisiais, kai „Helsinkio laikraštyje“ pristatinėjo „Eos“ laikraštį.

Po poros metų „Helsinkio laikraštyje“ (1855. Nr. 99) Topelijus išspausdino svarbiausią programinį straipsnį, tiksliau, – keturių straipsnių seriją „Apie vaikų skaitinius“ (Om läsning för barn). Čia jau aiškiai matyti romantinė idealistinė Topelijaus pasaulėžiūra. Kadangi vaiko gyvenimas artimas gamtos gyvenimui, Dievas reiškiasi vaike per gamtą ir taip ilgai kaip įmanoma Dievas išlaiko santarvę su pasauliu. Topelijaus nuomone, vaikų skaitiniai turi žadinti ir patriotinius jausmus. Savo straipsniuose jis kreipiasi į rašytojus ir leidėjus, kad šie kurtų ir leistų daugiau tėvynės meilę stiprinančios literatūros suomių kalba. Straipsnių serijos pabaigoje jis išvardija, kokios knygos vaikams žalingos ir kokios tinkamos. Pasak Topelijaus, vaikams tinka paprastos dvasingos ir patriotinės knygos bei kiti „geri“ kūriniai:

1) naivios ir džiaugsmingos pasakos apie gamtą;

2) pamokantys pasakojimai, kurių moralas suprantamas iš paties siužeto, o ne prilipdytas;

3) nuotykiai ir pasakojimai, duodantys pakankamai peno vaizduotei, bet per daug jos nesužadindami;

4) lavinantys (šviečiamieji) pasakojimai, pavyzdžiui, istoriniai aprašymai;

5) dainos ir eilėraščiai, kurie auklėja dvasiškai ir lavina atmintį dainuojant ar mokantis atmintinai;

6) mįslės, žaidimai ir kitokie žaidinimai, kurie lavina kritinį mąstymą, proto aštrumą ar paprasčiausiai teikia džiaugsmo.

Gera vaikiška knyga turinti būti šviesios dvasios, guvaus siužeto, nuoširdi ir graži. Ji turi būti išmintinga ir lengvai suprantama, geriau linksma nei liūdna, bet tokia, kad atskleistų abi gyvenimo puses. Topelijus ilgą laiką dalyvavo Suomijos meno draugijos veikloje ir rūpinosi jaunimui skirtų knygų iliustravimu bei jo lygiu. Jis be išlygų buvo tos nuomonės, kad „Geros iliustracijos verčia suvokti dailės grožį, o blogos – atvirkščiai…“ Kalbomis ir straipsniais, bei įvairiapuse savo kūryba jis reguliavo jaunimo literatūros raidą dar ir XX amžiuje.

Pirmasis Topelijaus pasakų rinkinys Pasakos (Sagor) pasirodė, kai jo dukra Aina buvo vos vienerių. Iki 1852 m. išėjo 4 pasakų rinkiniai, kuriuose iš viso buvo 26 kūriniai. Pirmąjį jų iliustravo Emilija, vėlesnius – B. A. Godenhjelmas. Nors pirmasis rinkinys buvo sukritikuotas, Topelijus neišsigando ir po antrojo jau buvo lyginamas su pačiu H. K. Andersenu. Pasisekusia laikytina ir Auksaplaukė princesė (Prinsessan Lindagull), tik jos iliustracijos dar ir dabar kritikuojamos. Trečiajame rinkinyje buvo 7 pasakos, tarp jų Knutas muzikantas ir Turku pilies nykštukas. Iš ketvirtojo rinkinio du žinomiausi pasakojimai – Mažasis Matis ir Beržas ir žvaigždė.

Jau 1848 m. išėjo rinkinių vertimai į suomių kalbą, bet juose paskelbta tik dalis pasakų. Tam galbūt turėjo įtakos 1850 m. kalbos padėtis – buvo draudžiama leisti suomių kalba bet kokią literatūrą, išskyrus religinę ir apie ūkininkavimą. Padėtis pagerėjo jau po ketverių metų, o 1860 m. draudimas buvo visiškai atšauktas. Apskritai į vaikų literatūrą, bei liaudies pasakas cenzūra žiūrėjo kiek atlaidžiau.

Topelijus netrukus pradėjo rinkti laikraščiuose spausdinamas savo pasakas į vieną aplanką ir sudarė sutartį su švedų leidėju Bonniersu. 1865 m. išėjo pirmoji rinktinė pavadinimu Skaitymai vaikams (Läsning för barn); išėjus ketvirtajai serijos daliai (1871 m.), suomių leidėjas Edlundas ėmė spausdinti skaitymų ištraukas.

Paskutinė, aštuonioliktoji, Skaitymų vaikams dalis pasirodė pora metų prieš Topelijaus mirtį, t. y. 1896 m. Pirmasis kūrinių vertėjas į suomių kalbą ir leidėjas buvo A. Hougbergas. Jam vadovaujant, 1874–1875 m. išleistos I–III Skaitymų vaikams serijos dalys. IV–VI dalis išleido 1879–1883 m. Suomijos Literatūros draugija. Daugelis vis dėlto geriausiai pažįsta Wernerio Sioderstriomo parengtą aštuonių dalių tuo pačiu pavadinimu 1886–1897 išėjusią seriją (vertėjai – Aatto Suppanenas ir kiti). Tyrinėtojams dėl šios Skaitymų vaikams serijos pražilo ne vienas plaukas, kadangi nė vienas iš šių vertimų neatitinka originalių rinktinių. Ko gero, garsiausios versijos yra Šiaurės šalių dailininkų (pvz., Carl Larson, Acke, Otilija Adelberg, Albert Engström, Venny Soldan-Brofeldt) iliustruotos Skaitymų vaikams rinktinės (1901–1903 m.), kurių išėję daug naujų leidimų. Suomių kalba jos išleistos 1905–1907 m. Didelį rašytojo pripažinimą rodo tai, kad visi Skaitymų vaikams rinktinių iliustratoriai buvo vieni iš geriausių šalyje.

Topelijus rašė pasakas, eilėraščius, dialogus, pasakojimus ir pjeses vaikams. Iš viso išeitų apie trys šimtai kurinių. Jis ir pirmasis Suomijos vaikiškų pjesių kūrėjas, parašęs jų 27. Topelijus taip pat vertė į švedų kalbą užsienio vaikų literatūrą, rašė tekstus paveikslėlių knygelėms ir t. t.

3. Nuotykių troškulys, Laplandijos mistika ir gamtosauga

Prie realistiškesnių Topelijaus kūrinių priskirtini Valterio nuotykiai. Aštuoni atskiri pasakojimai apie Valterį pirmą kartą pasirodė „Eos“ laikraštyje 1856–1857 m. 1886 m. Valterio nuotykiai buvo išleisti atskira Maijos Karmos iliustruota knyga. Valteris yra išradingas berniūkštis, už Lindgren Emilį supratingesnis, galbūt „vyresnysis brolis“. Knyga kupina švelnaus humoro, kylančio iš mažo berniuko didelių svajonių ir realybės neatitikimo. Valgymo motyvas būdingas daugeliui vaikų knygų, iškyla jis ir Topelijaus kūrinyje. Po naktinio robinzoniško nuotykio Valteris „pasirengė visą Robinzono salą paversti sumuštiniu“. O paskui rašytojas tęsia: „Vis dėlto jis jautėsi vis mažiau prislėgtas – ypač kai prisikimšo pilną pilvą. Nežinau, ar dera toliau pasakoti, ką jis padarė kitą naktį“.

Nors Topelijus itin vertina klusnumą, vis dėlto jis žavisi berniuko drąsa ir gyvybingumu, sveiku heroiškumu. Valteris – jo alter ego. Iš dalies ir Adalminos perlo pagrindinė mintis panaši: klusnumas, darbštumas ir stropumas yra svarbesni už išorinį grožį ir turtą. Topelijus palankiai žiūrėjo į moterų padėties gerinimą. Savo kūryboje moteriai ir mergaitei jis teikė galimybę vis laisviau reikšti didžias idėjas ir turėti daugiau teisių, ko nebuvo ankstesnėje vaikų ir jaunimo literatūroje. Jo paties dukterys buvo tarpinis Martos ir Marijos iš Adalminos perlo variantas. Herojės mergaitės, vis dėlto nedažnai pasitaikančios Topelijaus pasakose, yra linksmos, guvios, bet pirmiausia užjaučiančios, švelnios, atlaidžios ir, ką rodo Adalminos išaugintas derlius, klusnios ir stropios.

Jau vaikystėje Topelijų traukė mistika, ir tai atsispindi tiek jo pasakose, tiek didžiajame jaunystės romane Felčerio pasakojimai bei senatvėje rašytame Žvaigždžių globotiniame. Pasakose Samis Sampas ir Žvaigždžiaakė gausu Laplandijos egzotikos bei paslaptingos mistikos. Ankstyvosiose pasakose tai labiau susieta su religija, vėlyvosiose – nebe taip ryškiai.

Samis Sampas yra mažas, guvus, dar nekrikštytas vaikėzas, besidomintis paslaptingu Rastegaiso kalnu, dėl kurio tėvas jį perspėja: „Sami, niekada nevažiuok į Rastegaisą: ten gyvena Kalninis, didelis kalno valdovas, kuris elnią suėda vienu kąsneliu, o mažus berniukus praryja lyg uodus“. Tęsiasi Laplandijos naktis, bet vieną dieną tėvas praneša, kad saulė ėmė rausvinti Rastegaiso viršūnę, ir berniuko noras pamatyti kalno valdovą sustiprėja. Kitą naktį jis pasikinko elnią ir išvyksta prie Rastegaiso. Pakeliui sulūžta rogutės, ir vaikas gauna žirgą – vyriausiąjį Kalninio vilką, kuris papasakoja, kad Rastegaise greitai vyks saulės šventė. Kalno valdovas norėtų, kad tęstųsi žiema ir naktis, ir paskelbia, jog saulė mirusi. Tuomet šaunusis Sampas išdrįsta paskelbti Kalninį meluojant. Berniukas turi bėgti: vilkai, meškos ir pats Kalninis persekioja jį, ir Sampas nuskuba į šventiko namus. Pastorius pakrikštija berniuką ir liepia nakties bei žiemos valdovui atsitraukti. Jis paskelbia, kad Samis Sampas dabar yra Dievo karalystės globotinis. Pastoriaus namus dengusį sniego sluoksnį ištirpdo saulė, ir visiems laikams išnyksta kalnynų valdovas. Originalioje versijoje švedų kalba rašoma: „Kalno karalius dingo, ir niekas tikrai nežino, tačiau visi įtaria, jog jis tebegyvena ir valdo Rastegaisą“ – tokia ir 1944 m. išėjusio Samio Sampo pabaiga. Blogosios jėgos nepajėgia visiškai nugalėti. Daugelyje iliustruotų knygų saulė, gėris ir Dievo malonė nugali blogio ir tamsos jėgas. Pasakojimo moralas samiams buvo tas, kad negalima delsti krikštyti vaikus.

Taigi Samio Sampo tema iš esmės yra gėrio ir blogio kova, glaudžiai susijusi su religija ir Laplandijos tikrove. Pastorius gyveno toli gražu ne kiekviename kaime, kelionės tarp jų būdavo tolimos, ir krikščionybė dar nebuvo giliai įsišaknijusi samių sąmonėje. Topelijui būdingi iš liaudies kūrybos pažįstami motyvai – kaip jau minėta gėrio ir blogio kova bei magiškas pabėgimas.

Samis Sampas 1982 m. buvo išleistas su Hannu Lukkarineno iliustracijomis. 1984 m. pasirodė sutrumpintas jo variantas švedų kalba, kurį iliustravo Veronica Leo. Abiejose knygose yra nemažai gamtos vaizdelių iliustracijų.

Sutrumpintą švedišką variantą pagyvina papildomai prirašyti dialogai. Abu leidimus iliustracijos daro įdomesnius. Manau, kad tos knygos traukia ir šiandienos vaikus. Tyrinėtojus turėtų vilioti skirtingų versijų tekstų ir iliustracijų lyginimas.

Topelijaus žiemos pasakų įvykiai dažnai vyksta apie Kalėdas. Leidėjai tais laikais išmanė rinkos dėsnius ne prasčiau kaip ir dabar; kalėdinė prekyba visada buvo svarbi. Ir pasakos Žvaigždžiaakė veiksmas vyksta per Kalėdas. Samis vyras drauge su žmona ir žindomu kūdikiu lekia per pusnynus: „sniego pusnys blizgėjo, degė šiaurės pašvaistės, žvaigždės žibėjo danguje“, ir staugė vilkai. Ir čia sulūžta rogės, kūdikis įkrinta į pusnį, bet elniai nesustoja. Vilkai vaiko neliečia, tik bėga elniams įkandin. Kūdikį suranda naujakurys ir parneša savo žmonai. Šeimoje auga trys sūnūs, bet vis tiek visi džiaugiasi kalėdine dovana. Jie nuneša mergytę pakrikštyti, nes įtaria ją esant samę ir nekrikštytą. Mergaitė pakrikštijama Elizabeta, bet klebonas sako, kad jai labai tiktų Žvaigždžiaakės vardas.

Kai Liza, taigi Žvaigždžiaakė, sulaukia trejų metukų, jos motina augintoja ima ją stebėti. Jai atrodo, kad mergaitė mato ją kiaurai. Iš dalies taip ir yra. Liza turi aiškiaregės dovaną ir skiriasi iš kitų šeimos vaikų. Ji nekaltai atskleidžia kitų nesąžiningumą ir labai erzina savo netikrą motiną. Kai tėvo nebūna namie, ši uždaro mergaitę rūsyje, kad negirdėtų jos dainų ir aiškinimų to, kas vyksta jų namuose. Dieną prieš Kalėdas motina pasitaria su sena kaimyne Mūra apie samių raganavimą. Mūra pataria jai nuvesti mergytę atgal į tundrą. Galų gale motina pasiryžta palikti vaiką pusnyne. „Tūkstančiai iš neaprėpiamų tolybių mirguliuojančių saulių su gailesčiu žvelgė į bejėgį, dar kartą visų paliktą vaiką. Jos akys buvo nežemiškai skaidrios, ir galėjai gerai įsivaizduoti, kad ji regi nežiūrėdama iki pat Viešpaties paslapties gelmių,“ – sako rašytojas. Grįžęs tėvas klausinėja, kur dingo mergaitė, atnešusi jų namams tiek džiaugsmo. Vaikai papasakoja jam, kas nutikę. Tėvas eina ieškoti, bet neranda. Motina beprotiškai gailisi. Bausmė ateina, kai vilkai išpjauna jų avis. Vyras su šeima išvyksta į bažnyčią ieškoti paguodos ir atleidimo.

Žvaigždžiaakė yra ypatinga Topelijaus pasaka, nes autorius palieka pagrindinės veikėjos likimą neaiškų. Kūrinys vaizduoja žmonių išskirtinumą, kitoniškumą. Pasakoje jaučiamas ir priešiškumas samiams. Kai kuriose kitose pasakose Topelijus rodo samių abejingumą krikščionybei. Žvaigždžiaakėje ypač meniškai kuriami gamtos vaizdai. Ko gero, tai viena iš priežasčių, dėl ko pasaka pamėgta ir išgarsėjo Japonijoje. Ten išleista nemažai skirtingų pasakos vertimo variantų su įvairių dailininkų iliustracijomis. Norėtųsi tikėti, kad pasaka sužavėjo japonus ne tik dėl Laplandijos peizažų ir aurora borealis (šiaurės pašvaisčių), bet ir savo paslaptingumu bei „grįžimu į gamtą“, ką gali įsivaizduoti kaip grįžimą pas tolimuosius protėvius.

Dar viena Topelijaus pasakų – Avietinis vikšras – išleista atskira paveikslėlių knyga. 1984 m. ji išėjo su Maijos Karmos iliustracijomis, o 1995 m. leidimo dailininkė Veronica Leo. Pasaka prasideda labai gyva scena: vaikai bjaurisi vikšrais, kuriuos išvysta avietėse. Vienas vikšras ypač didelis. Brolis liepia seserims jį užmušti, bet jos nuneša jį į aviečių krūmo prieglobstį. Mergaitės ima uogauti, pasiklysta ir turi nakvoti miške. Pasirodo, vikšras besąs avietyno karalius, kuris atsilygina mergaitėms už jų gerą poelgį.

Maija Karma iliustravo knygą labai mielais piešinėliais. Ją ir Topelijų sieja gamtos pojūtis. Topelijui gamta – geriausias pasakų šaltinis, o Maija Karma irgi geriausiai jaučiasi piešdama gamtą ir jos turtus. Topelijus organizavo gamtos globos draugiją „Pavasaris“ ir gamtosaugos laikraštyje „Sylvia“ savo rašiniais ragino gerbti net ir mažiausių padarėlių teisę gyventi. Iš gamtos ateinąs įkvėpimas pavaizduotas pasakoje Iš kur atkeliauja pasakos. Topelijus rašo: „Išbėk į lauką anksti rytą, kai rugiuose dar rasa, ir ieškok pievoje, javų laukuose: ten yra tūkstančiai pasakų lyg perlų. Tad eik į ežero pakrantę ir pažiūrėk, kaip jo paviršiuje raibuliuoja bangelės, o tarp jų visada yra lygių ruoželių: būtent ten mėlynomis raidėmis surašytos pasakos, reikia tik išmokti jas skaityti. O rudenį klausykis aukštų pušų ošimo – jos tau paseks seniausių laikų pasakų; <…> žiemą gali skaityti ant langų stiklų pražydusių ledo gėlių pasakojimus <…>“

4. Topelijus – jaunimo literatūros Šekspyras ir Liuteris

Bet ar Topelijus gyvas ir šiandien? Ką jis duoda šių dienų vaikams? Jubiliejiniais metais pasirodė daug naujų Topelijaus leidimų, bet ir anksčiau išėjo nemažai naujų jo kūrybos versijų. Nuo 9-ojo dešimtmečio pabaigos vis daugiau Topelijaus pasakų ir pasakojimų leidžiama iliustruotomis knygomis. Neretai būtent pačios pasakos įkvėpdavo leidėjus naujai jas iliustruoti. Pasakų turinys dažnai sutrumpinamas arba šiek tiek pataisoma kalba. Bene garsiausios pasakos yra Samis Sampas, Adalminos perlas bei Avietinis vikšras.

Topelijus, kartu su Tuve Janson bei Mauri Kunnas pagal vertimų skaičių vis dar esąs sąrašo viršūnėje, užsienyje, ko gero, labiausiai išgarsėjo, savo pasaka Samis Sampas. Pastebėta, kad mokyklose per Kalėdas ar pavasarį dar ir dabar dažnai vaidinamos Topelijaus pasakų Princesė rožė, Teisybės perlas, Angelas sargas arba Sukutis autorinės inscenizacijos arba pagal jo pasakas sukurti vaidinimai, pavyzdžiui, „Auksaplaukė princesė“, „Adalminos perlas“.

Topelijus buvo suomis ir Suomijos patriotas, bet kartu ir europietis. Jis buvo tipiškas savo laikmečio dvasios atstovas: grynas romantikas, vienalytės suomiškos kultūros augintinis ir ugdytojas.

Jo kūryboje galima rasti netikėtai daug ir šiais laikais aktualių moralinių bei etinių principų. Jis pats pasižymėjo tolerancija ir siekė kiekviename žmoguje įžiūrėti ką nors gera. Siekis nugalėti save patį, ko gero, vienas iš sunkiausių.

Sutarti su savimi, pasiekti sąmoningumo pusiausvyrą, suvokti savo ribas ir jas pripažinti – ne tik sunkus, bet ir be galo svarbus uždavinys. Topelijus mylėjo savo šalį ir tautą ir vykdė didžius darbus. Jis žavėjosi paprasta, darbščia ir sąžininga suomių liaudimi, nors ir apnuogino kai kurias silpnąsias jo vietas. Kaip ir Snellmannas, jis norėjo, kad liaudis būtų šviečiama gimtąja kalba. Jis stengėsi užglaistyti žmonių tarpusavio prieštaravimus, kas dažniausiai baigdavosi liūdnai jam pačiam. Vis dėlto aukščiausiu tikslu jis laikė mylėti Dievą ir sekti jo pamokymais.

Topelijus – vienas iš didžiausių mūsų veikėjų. Jo kūryba – yra vertingas mūsų kultūros paveldas. Pažinoti jį ir jo kūrybą privalu kiekvienam išsilavinusiam suomiui. Jis suomiams tas pat, kas anglams – Šekspyras, o Liuterio balsas irgi girdėti per jį. Kiekvienas vaikas, taip pat ir suaugęs, turėtų būti skaitęs Mažąjį Matį, Samį Sampą, Valterį, Beržą ir žvaigždę, Adalminos perlą ir kitus klasikinius Topelijaus tekstus. Tegul Teisybės dvasia ir ateityje mus veda, o mūsų sveiko gyvenimo džiaugsmo bei išminties tenetemdo mamona, valdžios ir garbės troškimas.

Šiandien ypatingą renesansą išgyvena Topelijaus dainos. Tarp daugiau nei 100 poezijos tekstų randama ir tokių, kuriems dar nebuvo sukurta melodija. Tai rodo Ami Aspelundi ir Topelijaus palikuonies Mikko Nuorivaara nauji kompaktinių diskų įrašai. Lauktume, kad ir Jukka Kuopamäkes, kitas Topelijaus giminaitis, išoriškai netgi panašus į jį, užsiimtų protėvio eilėmis. Kaip Topelijaus komiteto narė, tikiuosi, kad pažintis su Topelijumi plėsis ir gilės ir kad ilgainiui sulauksime naujų tyrinėjimų. Vieną iš nuostabiausių šių metų išgyvenimų patyriau pamačiusi Larso Huldeni spektaklį apie Topelijų Švedų teatre. Nueikite pasižiūrėti!

Iš suomių k. vertė Viltarė Urbaitė

 Žurnalas „Rubinaitis“, 1998 Nr. 1 (8)

 

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

Balandžio 2-oji – Tarptautinė vaikų knygos diena

Straipsniai

1997-ųjų lietuviškoji vaikų proza. Įsižiūrėjimai
Rašymas – toks paprastas dalykas? (1997-ųjų vaikų poezija)
Kodėl dramblio akys raudonos? (Dabartinio vaikų folkloro ypatumai)

Z. Topelijaus 180-osioms gimimo metinėms

Zacharijas Topelijus ir Lietuva

Paskaitykim, mama

Gaidys ant bažnyčios stogo (Pasaka mažiems vaikams)

Sukaktys

„Sau nieko nepasilikęs“

Mano vaikystės skaitymai

Pareiti ten, kur jau būta

Supažindiname

Suomijos vaikų literatūros institutas

Kronika

SEMINARAI, ŠVENTĖS, KONKURSAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai