„Sau nieko nepasilikęs“
„Aš paaukojau kitiems visą savo gyvenimą. Sau nieko nepasilikęs“, – rašė viename laiške pedagogas, žurnalistas, kraštotyrininkas Stasys Tijūnaitis (1888 05 08–1966 07 22). Jo gimimo 110-osios metinės yra proga prisiminti šį nuošalėn ilgam nustumtą, primirštą mūsų kultūros darbininką, daug savęs atidavusį Lietuvos vaikams mokyti, šviesti, dorinti ir auklėti.
Kas norėtų iš arčiau autentiškai susipažinti su S. Tijūnaičio vaikyste, dūminėje gryčioje prie lietuviškų maldaknygių ir kalendorių, su jo mokslais „daraktorinėje“ tėvo mokykloje ir kitur, su jo savarankiško gyvenimo pradžia, tam derėtų perskaityti jo atsiminimus Kaip aš į žmones išėjau, 1928–1931 m. skelbtus „Žvaigždutės“ žurnale. Tuo laiku tai buvo vienas iš populiariausių, „Žvaigždutės“ skaitytojų labiausiai pamėgtų prozos kūrinių. Ko gero, ir šiandien tai būtų įdomi XIX a. pabaigos–XX a. pradžios mūsų kaimo vaiko asmenybės istorija. Ar atsiras kas šį memuarų ciklą parengtų ir išleistų dabar? S. Tijūnaičio atminimui ir šiandienos mūsų vaikams paskaityti.
S. Tijūnaičio keliai į žmones buvo vargani, sudėtingi ir įdomūs. Vareikių kaimo, netoli Ukmergės, vaikas tik keturioliktus eidamas pradėjo mokytis Taujėnų pradinėje, o 1908 m. baigė Ukmergės triklasę mokyklą. Paskui (1914 m.) dar lankė Veiverių mokytojų seminarijos surengtus kursus. Tad galima sakyti, kad S. Tijūnaitis daugiausia pats save kūrė ir ugdė pasiremdamas aktyvia prigimtimi, reta energija, darbštumu ir gabumais. Jis „pats per save“ tapo pedagogu ir žurnalistu.
Beveik 40 metų (nuo 1915 m.) su pertraukomis S. Tijūnaitis buvo mokytojas. Kaip pažymi jo biografas J. Laurinavičius, S. Tijūnaitis laikė save pirmiausia pedagogu, nors jo veikla rėpė įvairias sritis, net esperanto kalbą, o savarankišką gyvenimą pradėjo nuo žurnalistikos. Pedagogo ir žurnalisto veikla kaip tik ir susiejo jį su vaikų literatūra bei lektūra.
Vaikams S. Tijūnaitis yra parašęs eilėraščių, prozos vaizdelių, dramos kūrinėlių, publicistikos dalykų. Tačiau daugiausia nuveikė vaikų žurnalistikoje kaip iniciatyvus, darbštus, pasiaukojęs redaktorius.
Jo vardas stovi greta kitų prie lietuvių vaikų periodikos pradžios ir tolimesnės raidos (iki 1940 m.). Vaikams skirtame „Šaltinio“ laikraščio priede „Šaltinėlyje“ 1907 m. prasidėjo S. Tijūnaičio rašto kūryba; jis buvo ir šio leidinio, ėjusio 1906–1914 m., vienas redaktorių. Ten įgyta literato ir redaktoriaus patirtis pravertė tolimesnėje žurnalistinėje veikloje: 1920–1923 m. jis redagavo „Tėvynės sargą“, 1921–1923 m. – pedagoginį žurnalą „Lietuvos mokykla“. Tie metai S. Tijūnaitį vėl grąžino prie vaikų periodikos. Jo iniciatyva 1922 m. buvo įkurtas „Tėvynės sargo“ priedas vaikams „Angelas sargas“ (1922 10–1923 06), iš kurio 1923 m. antrojoje pusėje išsirutuliojo „Žvaigždutė“ – katalikiškos dvasios žurnalas vaikams.
S. Tijūnaitis „Žvaigždutę“ redagavo apie devynerius metus (1923–1932) kartu ir mokytojaudamas. Iš grožinės literatūros bei tautosakos žurnalas daugiausia spausdino eilėraščius ir vaikų surinktas pasakas. 1927–1932 m. <<„Žvaigždutės“ knygyno>> serijoje pasirodė penkios Mūsų pasakų knygos, o dar du jų rinkiniai buvo parengti spaudai. S. Tijūnaitis daug jėgų, sugebėjimų ir laiko skyrė žurnalo bendradarbiams ugdyti, šiaip žadinti ir skatinti vaikų kūrybą. Redaktoriaudamas „Žvaigždutėje“ jis paskelbė per 1500 atsakymų autoriams ir maždaug tiek pat laiškų jiems išsiuntinėjo paštu. Dera įsivaizduoti, kiek darbo ir jėgų tam prireikė.
„Žvaigždutės“ redaktorius 1928 m. parengė anketą žurnalo skaitytojams tirti, apdorojo ir paskelbė gautus atsakymus. Ši medžiaga ir dabar svarbi 1918–1940 m. lietuvių vaikų skaitybos istorijai. Redaktoriaujant S. Tijūnaičiui „Žvaigždutės“ prenumerata nuo 2 tūkst. egz. (1923 m.) išaugo iki 9,5 tūkst. egz. (1932 m.), ir šis žurnalas buvo tarp skaitomiausių vaikų periodikos leidinių Lietuvoje. Jis taip pat sklido tuo metu lenkų okupuotame Vilniaus krašte, buvo prenumeruojamas Amerikos lietuvių.
1934 02–1940 02 Kėdainiuose S. Tijūnaitis redagavo savo įsteigtą kitą vaikų žurnalą „Kregždutė“. Pasak redaktoriaus šis „nesrovinis“ leidinys ugdė vaiką krikščioniškąja, tautine dvasia – „Dievo garbei ir Tėvynės naudai“. „Kregždutei“ jos kūrėjas skyrė ne tik sugebėjimus: prie žurnalo leidimo S. Tijūnaičiui teko pridėti ir mokytojo atlyginimo pinigų, ir įsiskolinti, kad šis galėtų pasiekti savo skaitytojus vaikus.
Periodiniais leidiniais S. Tijūnaitis, kaip pats sakėsi, rengė dirvą dorybėms vaiko sieloje. „Žvaigždutė“ ir „Kregždutė“ pratino vaikus skaityti knygą ir laikraštį. Tie žurnalai buvo svarbi tarpukario Lietuvos vaikų lektūra. Juose spausdino kūrinėlius nemažai autorių, vėliau išleidusių knygas ar išaugusių į žinomus vaikų rašytojus. Tarp S. Tijūnaičio išpuoselėtų jaunųjų kūrėjų buvo poetai A. Keraitis (Kerevičius), P. Drevinis, J. Minelga, P. Preikšas, J. Šiožinys ir kiti. V. Tamulaitis yra sakęsis, jog už savo kūrybos pradžią „<…> S. Tijūnaičiui ir B. Brazdžioniui, tik jiems, esu dėkingas“…
Kaip pedagogas ir žurnalistas S. Tijūnaitis aukojo save Lietuvos vaikams. „Sau nieko nepasilikęs“, jis pasiliko lietuvių vaikų periodikos ir literatūros istorijoje.
Žurnalas „Rubinaitis“, 1998 Nr. 1 (8)
