Pareiti ten, kur jau būta

Poeto gyvenimas

…Jau ir nepakeliu visko,

ką duodat,

jau ir sunku.

O kaip reiks pargrįžti,

o kaip reiks pareiti

tenai, kur dar nebuvau?

Just. Marcinkevičius. Gyvenimo švelnus prisiglaudimas. V, 1978

Esate rašęs: „Atsisėdau ant kalnelio. Netolies pasidėjau mišką, pasitiesiau Nemuną. Paleidau aukštyn žemės grumstą – sučiulbo! Namai! Čia namai!“ Kas dar įeitų į Jūsų vaikystės namų vaizdinį?

Namai yra viskas. Arba: viskas yra namai. Kiemo vartai, akmuo prie jų, kuris vasaros dieną taip įkaisdavo, kad per nakties trumpumą neataušdavo, girnapusė prie durų, nuo kurios jau tik vienas žingsnis per slenkstį, durų rankena – „klemka“ su liežuvėliu – jau seniai tokių nebėra… Bet svarbiausia medžiai – penki beržai, trys gluosniai, dvi eglės, klevas prie gryčios, liepa beveik vidury atšlaimo. Netrukus ją nupjovė – trukdė „ilgabrikiui“ vežimui apsisukti. Gaila buvo – kiemas tarytum kokios savo ašies neteko. Buvo vienintelė liepa mūsų sodyboje. O kaip ji dūgzdavo žydėdama, bičių pilna; nežinia, iš kur jos ir sulėkdavo – tėvas jų nelaikė. O sodas! Kriaušės, obelys, vyšnios, slyvos – kol iššalo. Betgi kokie kriaušių vardai: mangaratkos, duganai, panos, bobos… Seniai jų nebėra, o lig šiol prisimenu visų skonį. Gryčioje sekmadieniais balta staltiese uždengtas stalas, kryželis, tyla – ligi pietų, kol miestelyje baigsis suma, kai vaikas neturėdavai ką veikti, – visi nugrimzdę maldoje, tik sukudakuoja višta, matyt, kur nors dilgėlyne pametusi kiaušinį. Kai močiutė persižegnos, reiks nubėgti ir paieškoti – gal paleis jį pietums.

O kur dar kalbõs, pasakos, dainõs, visokių talaluškų ir „šposų“ namai… Sulaikykite mane, nes nuskęsiu tame bedugniame šulinyje.

Namai, kur jautiesi saugus. Kur labai nori augti. Kur Dievas, praplaukiantis ant balto debesėlio, visai nepiktas, nors ir mato viską. Peizažas – irgi namai. Kai grįžti iš miestelio ir jau iš tolo pamatai pažįstamą medį, kalnelį, krūmą, skardį, supranti, kad jau namie, tik eini į namų vidų, į centrą.

Gana, daugiau negaliu, nes viskas susitelks į vieną karštą lašelį ir nuriedės…

Kalbėjote apie pradžią: „Tėvas gieda iš senų kantičkų, ant molinės aslos vyksta pirmoji mano drama“. Kaip toli ir giliai siekia Jūsų atmintis? Ar tai pirmasis vaikystės prisiminimas, o gal ryškiausias?

Giesmės atėjo vėliau. Atminties pradžia, kad ir kaip būtų keista, mirtyje: sėdžiu, rodos, pagalve paremtas ant lovos, daug žmonių, rėkia visi, kartais meiliai, kartais piktai, kai prasiskiria – matau žvakę, ryškiai atsimenu jos liepsną, paguldytą žmogų prie jos. Tai buvo jauniausias tėvo brolis, mano dėdė. Išsiaiškinau, kad man galėjo būti pusantrų metų. Anoji pradžia, su giesmėmis, apie kurią rašiau, – „intelektualinė“ pradžia: jau mokėjau poterius, bendrais bruožais žinojau apie Kristaus gyvenimą ir kančią, su giesmėmis tas žinojimas augo, plėtėsi, stiprėjo emociškai – pavyzdžiui, negalėjau susilaikyti nesukūkčiojęs apgiedant ant kryžiaus mirštantįjį, tėvas žvilgteldavo mano pusėn, aš sugrįždavau realybėn. Bet naktimis – kokių tik baisybių neregėdavau naktimis! Tikras šių dienų televizoriaus ekranas su amerikietiškais siaubo ir smurto filmais.

S. Geda sakė: „Apie vaikystę stengiuos daug negalvot – pernelyg graudu“. Su kokiais dalykais –praradimais ar atradimais – Jūs siejate vaikystės prisiminimus? „Visi mes išskrendame iš vaikystės. O ji pasiveja mus senatvėje, kai pavargę mūsų sparnai jau nepakelia mūsų…“ Ar skaudus buvo Jums tas skrydis? S. Geda sakėsi atradęs poeziją, kai prarado vaikystės pasaulį, namus. Ar Jūsų poezija kilo ne iš tokios prarasties?

Gyvenimas susideda iš atradimų ir praradimų. Nepasversi, ko daugiau. (Nejaugi viskas lygu nuliui? Tai kam tada viskas?) Vaikystėje, be jokios abejonės, daugiau yra atradimų: kiekviena žolelė, lapas, vabzdys, akmenėlis, paukštis, besimainantis debesynas arba koks negirdėtas žodis ir mano besikeičianti nuotaika – džiaugsmas, liūdesys, pyktis, baimė ir kančia. Viską juk teko atrasti. Ir visa tai buvo poezija. Iš esmės ten jos pradžia, nesvarbu, kad ji liko neužrašyta. Poezija yra gyvenimas. Arba – poezija yra visas gyvenimas, o užrašoma tik nedidelė jos dalelė. Žinoma, labiau nudegina praradimai, todėl jie ir ryškesni. Poezija, o ir apskritai visas menas, savo prigimtimi yra noras, mėginimas sustabdyti nykimą, siekimas parodyti, kaip gražu, gera arba bjauru yra tai, kas yra. Aplink ir viduje. Kol visa tai tampa kultūra, t. y. visų savastimi. Kaip ir pasaulis. Kūryboje galima įžvelgti veikiantį kompensacijos principą. Tai lyg ir kokios grumtynės. Žinoma, naivu būtų tikėtis, kad jas laimėsi. Tai kaip biblinio Jokūbo grumtynės su angelu – nelaimėjo nei vienas, nei kitas. Tačiau Jokūbas, nors ir apšlubo po jų, gavo (sakysime, iškovojo) naują vardą – Izraelio. Vardą amžiams. Vadinasi, grumtynės (kūryba) nebuvo beprasmės.

Rašėte, kad „prieš knygą nublanksta viso pasaulio stebuklai“. Kada į Jūsų gyvenimą atėjo knyga? Kokia ji buvo? Kaip keitėsi Jūsų požiūris, pasirinkimas? Ar neatrodo knygos, perskaitytos vaikystėje, naivios, sentimentalios?

Pirmosios mano knygos – sakytinės. Ir dainuotinės. „Gyvos“ knygos, su tėvo, motinos, močiutės balsais. Kitokių nebuvo. Dar buvo kantičkos, maldaknygės, tačiau niekas jų nevadino knygomis. Tėvas prenumeravo vieną kurį laikraštį – „Ūkininką“ arba „Ūkininko patarėją“. Tačiau kai sykį kalėdodamas ir kartu rinkdamas prenumeratą katalikiškai spaudai klebonas tuos laikraščius supeikė, tėvas čia pat išsirašė jo rekomenduotą „Mūsų laikraštį“. Pramokus skaityti, tai buvo pagrindinė ir vienintelė mano lektūra. Laikraščių neišmesdavo kaip dabar – metų pabaigoje tėvas susiūdavo juos į vieną didelio formato knygą, kuri buvo laikoma svirne po raktu. Sekmadieniais leisdavo atsinešti tą „knygą“ pavartyti. Neatsimenu, kaip atsirado pas mus K. Binkio poema Tamošius Bekepuris. Tėvas vakarais ją garsiai skaitydavo – ir šiandien galėčiau atmintinai deklamuoti atskirus jos gabalus, nors niekada vėliau jos nesu skaitęs.

Alksniakiemio pradžios mokykla, kurią lankiau, savo bibliotekėlės neturėjo. Kalėdų ir Velykų atostogoms mokytojas parveždavo vadinamąjį klajojantį knygynėlį – dėžę su knygelėmis. Atsimenu, iš tos dėžės esu gavęs atostogų P. Mašioto, Vytės Nemunėlio, P. Cvirkos, K. Binkio, M. Valančiaus, S. Zobarsko, S. Nėries knygelių vaikams. Po vieną tegaudavai, gal kartais ir dvi (jei labai mažos). Parsinešęs patį pirmąjį vakarą prarydavai, skaitydavai po kelis kartus, kol išmokdavai. Nemažai dar ir šiandien prisimenu. Jūs klausiate apie pasirinkimą. Jokio pasirinkimo. Tačiau savo pirmųjų perskaitytų knygelių nelaikau nei naiviomis, nei sentimentaliomis. Pavydžiu, žiauriai pavydžiu žmonėms, „augusiems“ knygų spintose.

Gal yra knygų, padariusių labai didelį. įspūdį, – prie jų norisi grįžti?

Žinoma, beveik prie visų savo vaikiškų knygelių grįžau dar bent porą kartų – skaitydamas jas savo vaikams ir anūkams. Jiems jos irgi neatrodė nei naivios, nei sentimentalios, nei nuobodžios. Antraip nebūtų vis prašę skaityti ir skaityti.

Rašėte, jog daugeliui smalsu, kada parašėte pirmąjį kūrinį. Ar konkreti data Jums neatrodo svarbi? Gal galėtumėte pasvarstyti, kodėl pradėjote rašyti? Gal yra viena, pagrindinė, kūrybos paskata?

Sąmoningas kūrybos supratimas ateina gerokai vėliau. Pradžioje būna nuostaba, graudulys, užuojauta. Mėgdžiojimas. Noras pasirodyti. Nežinau, kodėl ir kada pradėjau rašyti. Dabar mane labiau domintų klausimas, kodėl negaliu nustoti rašęs. Gal tai irgi kokios nesibaigiančios grumtynės – su angelu ar su velniu?

O jeigu nusiteiktume kiek rimčiau, tai gal į klausimą apie kūrybos paskatas atsakyčiau: noras suprasti ir būti suprastam. Noras būti kartu su viskuo, kas yra. Ypač su – Lietuva. Su jos praeitimi ir dabartimi, su didybe ir menkyste, su skausmu ir džiaugsmu. Noras būti namie, suvokiant namus kaip visumą, noras mylėti (kaip vaikystėje), gerumu atsakyti ir į gerumą, ir į pyktį… Atsimenate, kaip rašė Maironis: „Noris apimti visą pasaulį / Noris pasiekti amžiną grožį /… Ko gi taip liūdna?“ Taigi – ko gi taip liūdna?

Knygos vaikams – kaip jos gimė?

Pirmieji kūrinėliai vaikams atsirado iš reikalo. Dar studijuodamas universitete, pradėjau dirbti „Genio“ žurnale. Labai stigom poezijos. Kiek teko belstis į to meto poetų širdis, kiek tartis, prašyti, maldauti! Nepavykus susitarti arba susitarimui žlugus, turėdavai griebtis plunksnos pats. Taip atsirado poemėlės Grybų karas, Vėjo pasaka, keliolika eilėraštukų. Dar sykį mėginau uždainuoti vaikams susilaukęs savųjų – pirmiausia jiems rašiau poemėles Greitoji pagalba, Voro vestuvės ir kt.

S. Geda: Kai pradėjau rašyti vaikams, man sakydavo, kad tai ne vaikams. Buvau paskelbęs karą vadinamajai „šokoladinei“ vaikų poezijai“. Kokia, Jūsų manymu, turėtų būti poezija vaikams? Gal sutiktumėte su prof. V. Daujotyte, kad „poezija yra arba jos nėra. Neverta skirstyti į vaikišką ir nevaikišką“?

Kokia turėtų būti poezija vaikams? Gera. Gal visai neblogai į šį klausimą yra atsakęs M. Gorkis: vaikams reikia rašyti kaip suaugusiesiems, tik dar geriau.

Dar vienas S. Gedos teiginys – „Norint rašyti vaikams, reikia turėti labai švarią sielą. Vaikams negalima rašyti šlykštynių“. Šių dienų vaiką sunku nustebinti ar įbauginti. Ar manote, kad esama temų, kurių vaikų literatūroje reiktų vengti?

Mano supratimu, šlykštynių nereikia rašyti ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. Dėl vengtinų temų: jų turbūt nėra, tačiau svarbu, kaip jos bus pasiūlytos mažajam skaitytojui, kaip pateiktos. Juk ir apie didžiausią velniavą galima rašyti taip, kad norėtųsi melstis. Ir atvirkščiai. Jeigu rašyčiau pats, tai, be abejonės, vengčiau smurto, prievartos, keršto, pykčio, neapykantos ir panašių temų.

Kokiomis knygomis „auginote“ savo vaikus? Ar galite įvardyti knygas, kurias būtina perskaityti vaikystėje?

Pirmiausia pasakos. Teko ir sekti jas, ir skaityti. Atsiradus televizoriui, tėvus puikiai pakeisdavo laidelė „Labanakt, vaikučiai“. Bet ir jos nepakakdavo. O kai dukros pačios ėmė skaityti, skaitė tuo metu išleistas knygeles ir knygas: S. Nėrį, K. Kubilinską, E. Mieželaitį, A. Matutį. Tai poezija. Proza visada ateina vėliau. Manau, kad mano dukros perskaitė ne tik Pepę Ilgakojine, bet ir Mašiotą, Biliūną, Borutą, Krėvę… Tačiau aš nesiimčiau sudaryti vaikystėje perskaitytinų knygų sąrašo.

A. Šliogeris taip įvertino šių dienų vaiko situaciją: „mes vis prarandame ir prarandame savo tėviškę“. Ar vaikelis, augantis vienodai pilkų mūrų apsuptyje, kada nors kalbės apie tėviškę, saugų ir paprastą, atpažįstamą vaikystės pasaulį, prarastų namų ilgesį? Ar esate optimistas?

A. Šliogeris išleidžia iš akių tą aplinkybę, kad mūsų dienomis tėviškės sąvoka ir išsiplėtė, ir pakito. Mieste augęs žmogus kaip tėviškę prisimins dulkėtą mūrų apsuptą kiemą, kuriame jis vaikėsi kamuolį, prisimins Žvėryną, Užupį ar kitą kokį rajoną. Pagaliau apsigyvenęs kitur kaip tėviškės ilgėsis Vilniaus. Tiesa, gal ne taip jautriai ir skausmingai. Juk negali būti žmogaus be tėviškės. Tokį žmogų jau mėgino sukurti tarybinė sistema. Atsimenate populiarią tų laikų dainą: „Mano adresas – ne namas ir ne gatvė, mano adresas – Tarybų Sąjunga…“ Net ne Lietuva. Tada tokius žmones, jeigu ne viešai, tai širdyje, smerkėme ir niekinome. O kaip šiandien, klausiu, ar nėra pavojaus išplisti žmonių be tėviškės rasei, ar skirsis jie kuo nuo anų, jeigu dainuos: „Mano adresas – ne Vilnius ir ne Lietuva. Mano adresas – Europa…“

Paskutinis klausimas: sakėte, kad esate nutolęs nuo dabartinės vaikų literatūros problemų. Gal yra koks naujas nevaikiškos literatūros pasaulio įvykis, Jus nudžiuginęs ar nustebinęs?

Turbūt ne. Bent iš to, ką žinau. O žinau aš tikrai ne viską.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 1998 Nr. 1 (8)