Rašymas – toks paprastas dalykas? (1997-ųjų vaikų poezija)
„Rašymas – toksai paprastas daiktas: paimi sau mėlyną, žalią arba raudoną parkerį, pritrauki mėlyno arba žalio, arba raudono rašalo ir jau gali rašyti, gali rašyti ką panorėjęs <…>, gali prirašyti taip pilną sąsiuvinį, rašalo parkeryje ilgam užtenka, gal kokioms keturioms dienoms“, – sekama vienoje M. Macoureko pasakoje. Regis, kaip tik rašalo 1997-aisiais kai kam ir būta per daug, nes buvo rašoma bet kas, bet kam ir bet kaip. Iš maždaug 90 vaikų knygelių 15 turėtų būti vadinamos poezija. Deja, daugelio eilėraščių knygų lemtis aiški: jos bus užmirštos dar nespėjusios pakliūti vaikams į rankas. Pasak V. Daujotytės, „jei įmanoma įrodyti, jog eilėraštis blogas, – jis yra, jis egzistuoja. Juk yra tokių tekstų, prieš kuriuos esi bejėgis, – įrodyti, kad jie prasti, neįmanoma, nes jų negalima analizuoti, nėra už ko užsikabinti“. Panašios beviltiškai liūdnos mintys kyla perskaičius 1997 m. pasirodžiusius eilėraščių vaikams rinkinėlius. Tebesitęsia močiučių-anūkų, tėvų-vaikų era, kai banaliausi tekstai lyg per sveikinimų ir pageidavimų koncertus paskelbiami visai Lietuvai. Net ir 500 egzempliorių tiražas S. Kirailytės Anūko gimtadieniai yra per drąsus žingsnis: Keturiolika tau metų – / Šis skaičius yra ženklus./ Tegul jį parems darbas / Ir elgesys taurus“. Baugina ir mokytojos Z. Sadauskaitės knygelė Kai pabels pirma rugsėjo. Eiliuoti tekstai čia kuriami kiekvienai abėcėlės raidei. Bet kokie apribojimai varžo meninę eilėraščio motyvaciją. Be to, lietuvių vaikų poezijoje yra nemažai panašių pavyzdžių (Vytės Nemunėlio, K. Jakubėno, J. Liniausko), todėl originalumu nustebinti sunku. Tiesą pasakius, į jokį originalumą Z. Sadauskaitės tekstai ir nepretenduoja. Ne čia ir visa bėda. Estetinis primityvizmas, elementariai surimuotos eilutės, poetinio saiko stoka – daug didesnės bėdos: „Kiaulė jovalą ėda, / Suėda šernas giles. / Priėdę neturi gėdos – / Vis rausia duobes gilias…“ Nors knygelės tikslas pažintinis, tačiau kai nelieka estetikos, nėra ir jis pasiekiamas. Mokytojai siūlyti pasimokyti poezijos gramatikos lyg ir nepadoru. Todėl galima būtų patarti, užuot gaišus laiką, abėcėlės raidę iliustruoti S. Gedos, L. Gutausko, M. Vainilaičio ar kitų poetų eilėraščiais. Kas kitas, jei ne mokytojas geriausiai galėtų padėti vaikui atskirti poezijos pelus nuo grūdų.
Tokiais atsitiktinio sueiliavimo pavyzdžiais galima būtų laikyti ir D. Jovaišienės Staigmenuką, E. Dekaminavičienės Gaidžio ašaras, T. Ūksnienės Pupą ir žirnį. Atkaklumo minėtoms autorėms, matyt, netrūksta. Beviltiškai blogų knygų pasirodo jau ne pirmus metus.
Liūdina ir J. Šalčiūno eilėraščių rinkinys Vaikystės takeliais. Tikėjimo paslaptis atverti vaikui labai sunku. Beribis šių dienų adresato noras ieškoti, klausinėti, pažinti pasaulį reikalauja specifinio priėjimo. Šiuolaikinis vaikas nebesitenkina primityviu tautinių, religinių jausmų deklaravimu. Pamiršęs adresatą, meniškai neįtaigiai kalbėdamas apie pačius dvasingiausius dalykus, J. Šalčiūnas sulaukia priešingo efekto. Spekuliacija vaikų (ir ypač vaikų!) literatūroje nereikalinga: „Statė tiek paminklų, kryžių / Didvyriams Tėvynė, / Nes ją narsiai gynė / Ir po mūšių nebegrįžo… // Jiems mišiom, maldom dėkota, / Daug gėlių sodinta, / Daug vainikų pinta, / Kad visi ramiai miegotų“.
Nepraturtina vaikų poezijos ir R. Aleknos Žemės spalvos. Eilėraščiai artimi tradiciniam ketvirtojo dešimtmečio eilėraščio tipui, skirti patiems mažiausiems, primena tautosakinius žaidinimus, nesudėtingi, tačiau perdėm supaprastinti. Vos vienas kitas eilėraštukas labiau vykęs (Virė pelytė). R. Alekna vaizduoja kasdienį vaiko pasaulį. Dažnai eilėraštis kuriamas žaidimo situacijos pagrindu. Atvirai mokydamas, R. Alekna nevengia ir šiurkštesnių žodžių, eilėraščiams trūksta skambumo, išradingumo. Nors knygelė atrodo gana kukliai, geru žodžiu norėtųsi paminėti dailininko V. Jucio iliustracijas, artimas tautosakiniams vaizdiniams.
G. Margelis Svečiuose pas nykštukus bando kurti ne tokį statišką, o netikėtą, komiškom situacijom paremtą eilėraštį, supindamas tikrovę ir išmonę. Tačiau kai tokių eilėraščių vos vienas kitas (Du balionai, Baikšti pelytė), bendras įspūdis susidaro nekoks: eilėraštis pernelyg ištęstas, nuobodus, atvirai didaktinis, norint išlaikyti rimą, parenkamas atsitiktinis žodis. Gal ir sveikintinas tėvelio rūpestis (knygelė dedikuota dukroms) „eilėmis“ skatinti vaikus valgyti (Blynas Kepkramtynas), tačiau stokojama poetinės nuojautos.
Giedra, smagi nuotaika lydi V. Vanagicko eilėraščių rinkinį Išdykę debesėliai. Lyrinio subjekto akiratyje – gamtos pasaulis, buities daiktai, vaiko poelgiai ir žaidimai. Vaikas klega, išdykauja, tampo už skverno vėją, su vaikais šėlsta Senis Besmegenis, vaikai erzina šaltį, bėginėja po laukus, sodina eglutę, prie upės surengia vėžliams koncertą, uogauja, grybauja. Įasmenintas daiktų bei gamtos reiškinių pasaulis atliepia vaiko prigimčiai (Upeliukas, Išdykę debesėliai). Žaidimai suteikia lyriniam subjektui galią atrasti, pažinti ir kurti pasaulį, kuriame jis gyvena, džiugina vaiką ir daro jį laimingą. Didaktiniams tikslams pasiekti ieškoma humoristinių situacijų, dinamiškų vaizdų: „Tai kaliausė, / Tai kaliausė! / Susivėlus nesiprausia, / Nekarpyti jos nagai / Ir apdriskusi labai. / Žvirbliai jos iš tolo vengia, / Aplankyti nesirengia. / Jei netyčia prisilies, / Neapseisi be pirties“. V. Vanagicko eilėraščiai pakankamai sklandūs, įtaigūs, nors poetui ir ne visada pavyksta išsiveržti iš tradicinio paprastumo, naivaus vaikiškumo apsupties, pritrūksta meniškumo, vaizduotės žaismo.
Naujų žaidimo raiškos formų vaikų eilėraštyje ieško R. Skučaitė. Žaidiminė poezija įgyja tiesioginę praktinę paskirtį ir taip praplečiamos eiliuoto žodžio galimybės. R. Skučaitė knygelėje Raidžių namučiai eiliuoja abėcėlę. Kiekvienas eilėraštis sudarytas iš dviejų sudėtinių dalių: viename posme išvardijama kuo daugiau raidę iliustruojančių objektų, kitame siekiama psichologinio įtaigumo ir vizualinio įspūdžio: „Ar yra matyti tekę, / Kaip virš kelio paukščiai lekia? / Ilgas kelias – raidė I / Trys paukšteliai \– YYY“. Tarp poetinės ir utilitarinės eilėraščio paskirties balansuojama ir knygelėje Spalvos ir skaičiukai, kurioje nebūdingu spalvos ir skaičiaus deriniu siekiama emociškai įtaigiai paveikti ir pamokyti vaiką.
Nepailstanti A. Karosaitė išleido net du poezijos rinkinius vaikams: Nosytės tiesumu ir Mikė, Milda ir Matilda. A. Karosaitės eilėraščiai išlaiko ekspresyvų stilių, yra žaismingi, dinamiški, poetiškai įtaigūs, grakščiai sueiliuoti, kelia smagią nuotaiką, praskaidrina vaikų kasdienybę. Jų žavesys kyla iš netikėtų situacijų, netyčia nutikusių įvykių, staigių minčių: trys zuikučiai blaškosi po giraitę ieškodami pasakų knygelės, kurią prieš miegą skaitė ir pametė, liūdi asilėlis, nes nenori būti asilo vaiku, dūksta ir visus smagiai gąsdina „laisvas kaip vėjas, kaip paukštė, kaip aidas“ Sargiukas, naivus kaip vaikas meškiukas Dručkis uosto gėlę, tikėdamasis rasti medaus, bet jam įkanda bitė, vilkui skauda ne bet kokį, o proto dantį, žuvys rašo skundą upės direktoriui, Murkliukui apsvyla uodega, ir jis „rėkė taip plonai, / Kad užvirė didysis puodas“, jurginas išsigąsta naktį laukiamos šalnos. A. Karosaitės eilėraščiuose nemažai paradoksalių, komiškų situacijų, juoko, kylančio iš lyrinio subjekto vaikiško nepatyrimo, nuoširdumo, judrumo. Kasdienybė tampa smagiu vaiko išdaigų pasauliu.
A. Karosaitė ir pati teigia, kad jos eilėraščiai „mergaitėms ir berniukams apie juos pačius“. Iš ankstesnių jos knygelių pažįstamas Mikė – tai išdykęs tinginėlis, neatliekąs namų darbų ir gaunąs dvejetukus. Jam vis nesiseka: sviedinukas pataiko į vinį, išardęs žadintuvą, pramiega filmukus ir nenueina žaisti futbolo, katinas Murklys suėda jo pagautą didžiulę lydeką, važiuodamas mopedu, Mikė atsiduria griovyje, o įgėlus bitei, jo nosis išpampsta kaip gaublys. Mikės svajonė būdinga daugeliui šiuolaikinių vaikų – sukonstruoti tokį dviratį, kad iš antros klasės patektų tiesiai į penktą ir aplenktų visus pirmūnus. A. Karosaitė nuolat gretina dvi mergaites – gerai besielgiančią darbščiąją Mildą ir tinginėlę, netikšą Matildą. Didaktinė eilėraščių potekstė akivaizdi, tačiau A. Karosaitė žavisi spontaniška vaiko prigimtimi, gyvybingumu, ne pamokslauja dėl netinkamo elgesio, o tik parodo situacijas, kuriose lyrinio subjekto elgesys kelia juoką, verčia stebėtis ir skatina elgtis kitaip. Nors toks žaidimas kontrastais – gero ir blogo elgesio pavyzdžiais – ilgainiui pradeda varginti ir atrodo, kad poetė tuo piktnaudžiauja, vis dėlto nepaprastai blankios 1997 metų vaikų poezijos kontekste A. Karosaitės eilėraščiai džiugina poetiniu raštingumu ir išmone.
Netikėtas P. Žemgulytės eilėraščių rinkinys Rugsėji, šermukšnio uoga. Tai, kad knyga skirta vidutinio mokyklinio amžiaus skaitytojui, primena ne viename eilėraštyje paminimas žodis „vaikai“, nors visa poezija byloja apie universalų adresatą. Iš tiesų, žaidimų aikštelė čia jau tuščia, „karuselės žirgas pavargęs“, o lyrinis subjektas pasirengęs „į atvirą, didelį, vėjuotą kelią“. P. Žemgulytės poezijos pasaulis veriasi per lyrinio subjekto vidaus pasaulio prizmę, kyla iš vaiko sielos gelmių. Nuojauta, vienatvė ir ilgesys, išgyvenimai ir šviesus tikėjimas vaikystės pasauliu (Kokie gražūs buvom, / Nes laimingi buvom), ateitimi, įsiklausymas į save, susimąstymo akimirkos užpildo P. Žemgulytės poeziją. Meditacinė jausena dominuoja eilėraščio poetikoje ir susipina su intelektualiais, reikalaujančiais apibendrintų apmąstymų, pradais. Lyrinis subjektas – gamtos pasaulio dalis, tad ir santykis su gamta yra nepaprastai organiškas, jautrus ir dvasingas (Prie marių, Miško namai). Mokyklos, senamiesčio, rudens įvaizdžiai paakina lyrinį subjektą ieškoti tikrųjų dvasinių vertybių, prasmės. Dažnai jausmingas meditavimas veda poetę į žaidimo liūdnumu, kuris yra prasmingas, nes gražus, pasaulį. Universalaus adresato idėja – drąsaus, šiuolaikinio eilėraščio vaikui prerogatyva.
1997-ieji džiugino solidžiomis eilėraščių rinktinėmis bei pakartotinai išleistais kūriniais. Beveik po dviejų dešimtmečių pasirodė A. Matučio Margaspalvė genio kalvė. Nė viena vaikų karta neturėtų augti be klasikinės A. Matučio ar K. Kubilinsko (jis dar laukia savo leidėjų) poezijos, o bibliotekose šių poetų knygelės jau stipriai „suskaitytos“. Pasak J. Linkevičiaus, į Margaspalvę genio kalvę sudėti eilėraščiai iš trisdešimties A. Matučio knygų ir atspindi keturių dešimtmečių poeto kūrybinį kelią.
Išraiškingas poezijos pasaulis atsiskleidžia V. Palčinskaitės eilėraščių rinktinėje Sapnų taškuota sraigė, kurią puošia M. K. Čiurlionio menų gimnazijos moksleivių piešiniai. Pasirodė ir eiliuota K. Binkio pasaka Baltas vilkas, alsuojanti lengvu, skaidriu poetiniu žodžiu, lyrizmu, muzikalumu bei stebuklinių liaudies pasakų grožiu.
M. Vainilaičio Miško Monas – dar vienas kūrybingas poeto ir dailininkės I. Žviliuvienės (ji yra iliustravusi ir knygas Žydras povas povinėja, Bruknelė) bendradarbiavimo rezultatas. Pats poetas yra teigęs, kad „kai savo talentu, fantazija, įtaigumu dailininkas prilygsta poetui, knygos sėkmė neabejotina“. Respublikiniame knygos meno konkurse ši eilėraščių rinktinė pelnė I premiją. Estetinį M. Vainilaičio eilėraščių įspūdį stiprina piešiniuose perteikiama nuotaika, spalvų ir jutimų pasaulis, skatinantis vaiko fantazijos galias, jo jaudulį, kuris, pasak K. Bajerčiaus, yra pasigėrėjimo pradas. Poetiškai įprasmintas mitinis pasaulis tampa estetine M. Vainilaičio poezijos savastimi. Ir nors Miško Mone – jau anksčiau skaityti poeto eilėraščiai, tačiau tikros poezijos nebūna per daug. Miško Monas vilioja vaiką, kviečia pasilikti, nes, pasak G. H. Gadamerio, meno kūrinys mus moko savotiškai užsibūti. Šis užsibuvimas ypatingas – jis niekada nėra nuobodus. Juo toliau, juo jis iškalbingesnis, įvairiapusiškesnis, turtingesnis.
Paminėtosios rinktinės bei pakartotiniai leidimai liudija mums lietuvių vaikų poezijos galias, o knygų išvaizda – gražias leidybos tradicijas. Tikėkimės: atbusiančias galias ir sugrįžtančias tradicijas.
Žurnalas „Rubinaitis“, 1998 Nr. 1 (8)
