Zacharijas Topelijus ir Lietuva

XIX amžius Suomijos kultūrai davė daug žymių asmenybių, kurios ne tik išgarsino savo tautą, bet ir įėjo į Europos kultūros istoriją. Iš jų reikšmingiausi būtų tautinio epo Kalevala kūrėjas Elijas Lionrotas (Elias Lönnrot, 1802–1884), poetas Juhanas Liudvigas Runebergas (Juhan Ludvig Runeberg, 1804–1877), Zacharijas Topelijus ir kiti. Pažymėtina, kad ne vienas jų buvo Suomijos švedas ir rašė švedų kalba, tačiau kovojo už Suomijos savarankiškumą, palaikė pastangas kurti suomiškąją Suomiją. Bėgo laikas, keitėsi kartos, tačiau tų žmonių darbai tebėra tautos lūpose ir šiandien.

Čia norima prisiminti vieną tokį plačios veiklos žmogų, kurio vardo, praėjus šimtui metų po jo mirties, nepamiršta ne tik suomiai ir švedai, bet ir kitos Europos tautos. Tai Zacharijas Topelijus (Sakaris Topelius*), rašęs eilėraščius, pasakas, apysakas, skaitymėlius vaikams ir publicistinius straipsnius. Jis taip pat yra daugelio knygų apie gamtą, istoriją, savo šalies kultūrą autorius. Jo pasakos gretintinos su brolių Grimų, Anderseno pasakomis ir įėjo į pasaulinį vaikų literatūros aukso fondą.

Lietuvoje šis suomių švietėjas ir rašytojas mažai žinomas. Į lietuvių kalbą išversti tik du kūrinėliai vaikams, išėję atskiromis knygelėmis – Mažojo Lasios kelionė (1971) ir Trys rugio varpos (1986). Jo pasaka Beržas ir žvaigždė 1940 m. buvo paskelbta „Skautų aide“ (Nr. 10. P. 196–197). Tai ir viskas iš didžiulio jo palikimo, su kuriuo užaugo dešimtys suomių kartų.

Ne ką daugiau rašyta apie šį rašytoją ir lietuvių spaudoje. Bene pirmą kartą apie jį užsiminė Maironis 1923 m. parengtame, bet tik 1926 m. išleistame vadovėlyje Trumpa visuotinės literatūros istorija. Jis pažymėjo, kad XIX a. „gražiausiai pražydo suomių literatūra švedų kalba“, kai pasirodė didis poetas Runebergas bei apie jį susispietę kiti kūrėjai, tarp kurių buvo „labai produktyvus poeta, svajotojas romantikas Topelius…“ (1). Jį 1925 m. paminėjo Tadas Žagaras suomių spaudos apžvalgoje (2). Gražiu žodžiu apie Z. Topelijų, kaip tėvynės meilės jausmų puoselėtoją prabilo Elisabeth Lisitzin straipsnyje apie suomių literatūrą ir spaudą, paskelbtame „Lietuvių karo invalide“. Ji pažymėjo, jog „savo lyrika, savo istorinėmis apysakomis ir pasakomis, pagaliau širdies pilnomis savo knygomis apie Suomijos gamtą ir tautą „dėdė Topelis“ įstengė pasiekti suomių tautos širdį, į ją prabilti ir ją tvirtinti. Ypač didelės įtakos jo raštai turėjo vaikams ir jaunuomenei. Tai Suomijos jaunųjų mylimiausias autorius (3).

Plačiausiai Z. Topelijaus pasakos aptartos Liudmilos Braudės straipsnyje rusų kalba „Zacharijas Topelijus ir jo pasakos“ (4), kuriame analizuota pasakų siužetų liaudiškumas ir paties rašytojo literatūrinė išmonė. Nors šis mokslinis straipsnis plačiai pravėrė duris į Z. Topelijaus pasakų pasaulį, vis dėl to tiek mūsų leidėjų, tiek mūsų vaikų literatūros specialistų liko bemaž nepastebėtas.

Tai būtų, galima sakyti, ir viskas, ką lietuvių skaitytojas sužinojo apie Topelijų. Tiesa, vienur kitur jo pavardė šmėstelėjo straipsneliuose apie suomių literatūrą, tačiau tai tebuvo trumpos, skurdžios užuominos. Pavyzdžiui, kad ir Birutės Masionienės knygoje Baltijos tautos, nesant vertimų lietuvių kalba, Z. Topelijus liko tik prisimintas, kartu gražiai jį susiejant su kitais Skandinavijos ir Vakarų Europos pasakų kūrėjais (5). O prieš keletą metų Vilniuje surengtos Suomijos vėliavos istorijos parodos informaciniame leidinyje sužinojome, kad Z. Topelijus jau 1850–1860 m. galvojo apie Suomijos vėliavą ir jos spalvas (6). Tačiau tai tėra smulkios pabiros, į kurias kartais net nekreipiama pakankamai dėmesio.

Tiesa, svarbiausi Z. Topelijaus gyvenimo, veiklos ir kūrybos duomenys gana išsamiai pateikti Lietuvių enciklopedijoje (7). Trumpai svarbiausi faktai apie Z. Topelijų minimi ir Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje (8).

Taigi aišku, jog nė vienas lietuvių autorius negalėjo net įsivaizduoti, kad šito suomio prozoje ne tik minima Lietuva, bet ir veiksmas vyksta joje. Tad šiemet, švenčiant Z. Topelijaus gimimo 180 metų ir mirties 100 metų sukaktis, dera ir mums prisiminti šį rašytoją bei švietėją, savotišką suomių Vaižgantą, gyvu žodžiu ir mažus, ir suaugusiuosius mokiusį meilės savo tėvynei.

***

Z. Topelijus gimė 1818 m. sausio 14 d. Kudnese (netoli Uusikaarlepyy (Nykarleby), Vaasos gubernijoje), gydytojo šeimoje. Šeimos sodininkas pasakojęs, jog Zacharijui gimstant, 15 val. jis pastebėjęs žvaigždę, kuri, jo supratimu, ir lėmusi vaikui tapti garsiu žmogumi. Tas pats sodininkas kartu džiaugėsi, kad Zacharijas negimęs 18 val., nes tuomet, anot jo, vaikui buvę lemta tapti girtuokliu.

Matyt, ne tik lemties ženklai nulėmė Topelijaus gyvenimą. Jau vaikystėje jis išsiskyrė tvirtu charakteriu, lakia vaizduote ir literatūriniais gabumais. Tai patvirtina nuo mažens iš pradžių kartu su tėvu, o vėliau savarankiškai rašytas dienoraštis. Neabejotinos įtakos turėjo ir šeimos atmosfera. Motina žavėjosi poezija, ypač mėgo Suomijos švedų poeto Franso Mikaelio Franseno (Franzen, 1772–1847) kūrybą. Tėvas buvo Suomijos patriotas, dalyvavęs tautinio atgimimo judėjime ir rinkęs runas – epines dainas. Žodžiu, jauki namų aplinka, patriotinės nuotaikos berniuką kreipė į tuos darbo barus, kuriuos varė žymiausi tuometiniai Suomijos poetai. Nors šeimoje kalbėjo švediškai, o vėliau kūrė švedų kalba, jis, kaip ir daugelis jo bendraamžių, savo jėgas atidavė Suomijai ir jos tautinei kultūrai.

Vienuolikmetis Zacharijas išvyko iš namų į Oulu mokytis. Ten jis daug skaitė, ypač istorinius romanus. Itin jį traukė švedų rašytojo Karlo Jonas Love Almqvisto (1793–1966), danų rašytojo Bernhardo Severino Ingemano, škotų rašytojo Walter Scotto (1771–1832), prancūzų romanisto Viktoro Hugo prozos kūriniai bei J. Runebergo ir vokiečio Johano Christofo Schillerio (1759–1805) poezija.

Mirus tėvui, 1832 m. persikėlė į Helsinkį, kur beveik metus gyveno pas J. Runebergą, vieną žymiausių Suomijos tautinio atgimimo poetų, padariusį ypač didelę įtaką Z. Topelijaus pažiūroms.

Būdamas penkiolikos metų, 1833 m. Z. Topelijus priimamas į universitetą. Ten iš pradžių domėjosi lotynų kalba ir gamtos mokslais, ketindamas tapti gydytoju, tačiau paskui visiškai atsidėjo istorijai. Reikia pažymėti, kad mokslo karjeros laiptais jis kopė gana sparčiai: 29 metų – jau mokslų daktaras, o 36-erių – istorijos profesorius. Lygiai taip sparčiai jis žengė ir į suomių literatūrą.

Su ta pradžia artimai siejosi jo šeimyninis gyvenimas ir žurnalistinė veikla. Dvidešimt metų (1841–1860) jis redagavo laikraštį „Helsingfors Tidningar“ („Helsinkio laikraštis“), kuriame skelbė savo literatūrinę kūrybą. Šeimos sukūrimas taip pat skatino prie šio darbo. 1845 m. Zacharijas vedė Mariją Emiliją Lindkvist ir tų pačių metų pavasarį išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį Žydintys viržiai. Po metų gimė dukra Aina Sofija, kuriai tėvai sumanė sukurti pasakų knygą: Zacharijas rašė tekstus, o žmona iliustravo.

Ramų ir laimingą gyvenimą sudrumstė nenumatytos bėdos. 1848 m. gimė antrasis vaikas, kuris netrukus mirė nuo skarlatinos. Ši netektis labai sukrėtė šeimą, tačiau vargai tuo nesibaigė. Namo savininkas pakėlė buto nuomos kainą, ir vargiai materialiai besiverčiančiai šeimai atsirado naujų sunkumų. Todėl giminės Topelijų šeimą priimdavo žiemą gyventi ir ją maitindavo. Nuolatinio darbo Zacharijas neturėjo. Čia jam padėjo poetas, kritikas ir literatūros istorikas Fridikas Singnėjus (Cygneus, 1807–1881), rekomendavęs Topelijų Helsinkio universitete dirbti Suomijos istorijos dėstytoju (1854–1878).

Pamažu reikalai gerėjo, didėjo Z. Topelijaus autoritetas universitete ir visuomenėje. Vis dėlto jo mokslinė veikla nebuvo tokia reikšminga kaip literatūrinė kūryba.

Kalbant apie atskiras literatūrinio darbo sritis, galima būtų pradėti nuo poezijos, kurioje jis reiškėsi kaip romantikas, utopistas. Kalevalos dvasia ir jo meto gyvenimas bei idealizuota gamta – pagrindinės temos, kurias jis meistriškai pateikė muzikaliuose, liaudies dainoms artimuose eilėraščiuose. Minėtasis rinkinys Žydintys viržiai (Ljungblommor) su papildymais pasirodė dar tris kartus (1850, 1854, 1860). Dar minėtini rinkiniai Naujas žiedas ( Nya blad, 1870) ir Šilojas (Ljung, 1889). Kaip bažnytinių giesmių komiteto narys (1868–1869, 1875–1879) Z. Topelijus redagavo senas ir sukūrė naujų giesmių.

Poezijoje Z. Topelijus patriotiškai vaizdavo žydinčią tėvynę, kurią dabina žemdirbių, žvejų ir amatininkų darbas. O atbundančios gamtos vaizdais bandė reikšti politines idėjas. Kaip teigia literatūros istorikas Eino Karhu, Z. Topelijus pirmą kartą suomių lyrikoje parodė jūrą kaip laisvės simbolį. Apskritai jo gamtos vaizdai emocionalūs, turtingi, su visuomeninio gyvenimo potekste. „Rudens peizaže poetas slepia šviesaus pavasario viltį, pavasariniame ledonešyje jis regi gimtojo krašto dvasios simbolį, žiemą, žvelgdamas į Paukščių Taką, jis skaito pasirinktą meilės pasaką“ (9).

Redaguojamas laikraštis „Helsingfors Tidningar“ buvo pirmoji Z. Topelijaus prozos tribūna. Jis čia skelbė savo istorines apysakas ir romanus, apsakymus, kuriuos paskui paredagavęs leido atskiromis knygomis. Čia skelbta Senasis Rauta kaimo baronas (Gamla barom på Rautakylä, 1849), Suomijos hercogienė (Hertiginnan av Finland, 1850) ir kitos apysakos, kurios buvo tarsi geriausio jo istorinio romano Felčerio pasakojimai įvadas. Beje, vienas romano veikėjas jau sutinkamas apysakoje Suomijos hercogienė.

Felčerio pasakojimai (Fältskärns berättelser) – vienas didžiausių Z. Topelijaus istorinių romanų, kurį jis 15 metų (1850–1865) spausdino savo redaguojamame laikraštyje „Helsingfors Tidningar“, o paskui išleido atskira knyga. Šitoks publikavimo būdas turėjo įtakos kompozicijai ir stiliui. Vis dėlto kūrinys žavi romantiškai vaizduojamais veikėjų paveikslais, buities realijomis ir gamtos vaizdais.

Romane vaizduojami daugiau kaip pusantro šimto metų laikotarpį apimantys istoriniai Suomijos ir Švedijos įvykiai (yra net ekskursų į XVI a. pabaigą), veikia istorinės asmenybės. Būtent jų susidūrimus ir atskleidžia istorija, gyva, su savo pakilimais ir nuosmukiais. Taip Z. Topelijus suvokė istorijos procesą ir tai priminė skaitytojams romano vertimo į suomių kalbą pratarmėje: „Ar gali tavo mintys, apsunkusios nuo ramybės, persikelti atgal į praeities baisumus ir džiaugsmus, tačiau ne dėl to, kad abejingai, tik dėl smalsumo klaidžiotumei nuo vieno prisiminimo prie kito, o todėl, kad vėl išgyventumei ir pajustumei visą praeitį taip aistringai ir gyvai, tarsi tu pats dalyvautumei seniai vykusiose kovose, lietumei kraują, nugalėtumei ir kristumei jausdamas, kaip širdis plaka tai su viltim, tai nusivylusi, priklausomai nuo to, ar laimė šypsosi, ar išduoda?.. Tau tikriausiai teko matyti paveikslą metraštininko, vaizduojamo sena išmintinga kakta ir sustingusia širdimi, sveriančia viską ant išminties svarstyklių? Bet ar nepanašus istorijos genijus į jauną merginą, kupiną ugnies, ar į liepsnojantį žmogiškai karšta ir žmogiškai puikia siela?“ (10).

Tą istorijos spalvingumą rašytojas pateikia savotiškai. Romane istoriniai įvykiai sukasi apie tris giminių šeimas – ūkininko Pertilios, biurgerio Larsono ir didiko Bertelšioldo. Įvykius jungia pasakotojas Andreas Bekas, brėžiąs praeities perspektyvą šių dienų akimis. Be to, šis veikėjas, simpatizuodamas žemesniesiems sluoksniams, tarsi praplečia istorijos panoramą – nuo karaliaus rūmų ir dvariškių ligi paprasto žmogaus.

Romaną sudaro trys dalys, kurių kiekviena turi po tris skyrius. Nesileidžiant į viso kūrinio analizę, norima prisiminti tik vieną įdomų faktą, jog jame vaizduojama ir Lietuva. Vargu ar Z. Topelijus bent kiek pažinojo Lietuvą ir apskritai mūsų kraštą. Todėl galima spėti, kad tie abstraktoki vaizdai yra jo fantazijos vaisius mėginant atkurti Lietuvos ir Švedijos XVII a. vidurio karus, kuriuos kariavo Gustavas II Adolfas (Gustavas Adolfas Bertelšioldas). Tikri istoriniai įvykiai pasakoja, kad Gustavas Adolfas, gavęs Švedijos karaliaus sostą, troško pasižymėti kare, prisiplėšti turto ir parodyti pasauliui švedų ginklo garbę. Švedijos karalius buvo įtikintas, kad Joną Kazimierą tik karu tegalima priversti atsisakyti švedų karaliaus titulo. Todėl 1655 m. Švedijos kariuomenė per Prūsiją įsiveržė į Lenkiją, kuri pasidavė be mūšio. Tuo pačiu metu rusų caro kariuomenė užėmė Vilnių. Karalius Jonas Kazimieras pabėgo. Lietuva liko be paramos. Todėl buvo sudaryta unija su švedais. Tai tikri istoriniai įvykiai.

Felčerio pasakojimuose Lietuvos vardas pirmą kartą minimas skyriuje „Mūšis prie Varšuvos“. Po laimėto mūšio su lenkais Gustavas Adolfas sako: „<…> Grąžinkite man Lietuvą, ir aš tam hercogui, kuris užkariaus ją, duosiu karūną“ (11). Šiaip romane Lietuva vaizduojama kaip turtingas kraštas ir todėl geras švedų bei suomių armijos grobis. Vienoje vietoje sakoma, kad Bertelšioldas „buvo gerai aprūpintoje stovykloje ant Neries upės kranto, tarp Vilniaus ir Kauno, ir laukė patogios progos užimti tą turtingą miestą (Vilnių. – V. R.)“ (12). Kitoje vietoje pažymimas lietuvių raitelių puošnumas: „Lietuvių žirgai blizgėjo kaip auksas, jų lenkiškos kepurės ir šermuonėlių apsiaustai žėrėjo brangakmeniais“ (13). Negana to, romane lietuviai vaizduojami užsispyrę, drąsūs ir gudrus kariai. Antai vienoje vietoje pasakojama, kad lietuviai įvarę švedų kavaleriją į miško perėją, kur daug švedų žuvę, ir tik kelioms dešimtims jų kavaleristų pavykę aplinkiniais keliais pabėgti ir prisijungti prie pagrindinio būrio. Ir kiek kartų švedų kariuomenė bandė nugalėti lietuvius, tiek kartų buvo nustumta atgal. „Kiekvienas naujas bandymas (švedų kariuomenei. – V. R.) atnešdavo naujų nuostolių (14). Juo daugiau kartų puolė švedai lietuvius, juo labiau blėso jų viltis nugalėti kraštą: „<…> Kiekvieną kartą augo priešų (lietuvių. – V. R.) drąsa, tuo tarpu švedų tikėjimas savo laime mažėjo“ (15), kol galiausiai Gustavo Adolfo svajonė įgyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karūną „išnyko kaip miglotas debesis jo akyse“ (15). Taigi Lietuva romane vaizduojama kaip turtingas, nepasiekiamas kraštas, kur gyvena drąsūs, ištvermingi žmonės.

Beveik visi Z. Topelijaus kūriniai išversti į suomių kalbą jam gyvam esant ir tapo suomiškai skaitančiųjų savastimi. Jo mirtis pačioje šimtmečio pabaigoje buvo didžiulė visos šalies netektis. Trumpa žinutė spaudoje 1898 m. kovo 13 d. pranešė: „Praeitą naktį Kavuniemio vasarnamyje amžinai užmigo rašytojas Zacharijas Topelijus“. Ji sujudino visą Suomiją, ir rašytojo laidotuvės tapo didžiule manifestacija.

Nors ne visi pritarė romantinėms šio veiklaus žmogaus nuostatoms, niekas negali paneigti jo darbų ir veiklos reikšmės Suomijos kultūrai, švietimui. Su jo skaitiniais užaugo kartų kartos, jie ir dabar tebėra nepakeičiama vaikų ir jaunimo lektūra. Tai amžinas paminklas.

______________________________

* Jo vardo yra kelios formos: Sakari, Zacharijas, Sakarias.

1. Maironis. Raštai. T. 3: Kn. 2. – V, 1992. – P. 433.

2. Žagaras T. // Trimitas. 1925. Nr. 18. P. 590.

3. Lisitzin E. Suomių literatūra ir spauda // Lietuvos karo invalidas. – K., 1935. – P. 45.

4. Брауде Л. Сакариас Топелиус и его сказачное творчество // Literatūra. T. 16. Sąs. 3. 1974. P. 57–73.

5. Masionienė B. Baltijos tautos: Kultūros istorijos metmenys. – V, 1996. – P. 167–168, 200.

6. Laurla Kari K. Nuo liūto iki mėlynojo kryžiaus: Trumpa Suomijos vėliavos istorija. – V, 1992. – P. 2, 4.

7. Lietuvių enciklopedija. T 31. – Boston, 1964. – P. 310.

8. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. T. 11. – V, 1983. – P. 354.

9. Tarkiainenas V. Topelius Sakari // Iso tietosanakirja. T. 13. – Helsingi, 1937. – P. 1200.

10. Карху Э. История литературы Финляндии от истоков до конца ХIХ века. – Ė., 1979. Ń. 251–252.

11. Topelius S. Välskärinen kertomuksia. – Helsingi, 1944. – P. 227.

12. Ten pat. P. 239.

13. Ten pat.

14. Ten pat. P. 245.

15. Ten pat. P. 248.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 1998 Nr. 1 (8)