Kodėl dramblio akys raudonos? (Dabartinio vaikų folkloro ypatumai)
Lietuvių folkloristikoje vaikų folkloro sąvoka retai tevartojama. Neaišku, net kas jam priklauso, o apie kokią nors klasifikaciją iš viso nėra ko kalbėti. Didesnio tyrinėtojų dėmesio sulaukęs tik vienas vaikų folkloro žanras – vaikų dainos: 1970 m. išėjo P. Jokimaitienės monografija Lietuvių liaudies vaikų dainos, o 1980 m. išleistas Lietuvių liaudies dainyno tomas Vaikų dainos.
Prakalbus apie dabartinio vaikų folkloro ypatumus, neišvengiamai prireikia jį lyginti su tradiciniu, klasikiniu, vaikų folkloru. O kadangi šis tebėra baltoji lietuvių folkloristikos dėmė, lyginti darosi sunkoka.
Vaikų folkloras, kitaip nei orientuotasis į suaugusiuosius, tebetarpsta ir šiandien. Kad tam tikra folkloro dalis taptų vaikų savastimi, prisideda tėvai, auklėtojai, mokytojai, besirūpinantys etniniu ugdymu. Šio straipsnio objektas – folkloras, vaikų aplinkoje gyvuojantis natūraliai, savaime, o ne kaip didaktinio suaugusiųjų poveikio rezultatas. Domins folkloro pavyzdžiai, paplitę 6–14 m. vaikų kolektyvuose, bet tik tie, kuriuos vaikai paprastai išmoksta vieni iš kitų. Patogumo dėlei pavyzdžius vadinsime kūriniais, nors kai kuriems jų, tarkim, burtams, šis įvardijimas ir nėra pats tinkamiausias.
Kilmės požiūriu dabartinis vaikų folkloras nevienalytis, skirstytinas net į keturias grupes: 1) nūdienę pačių vaikų kūrybą, 2) klasikinio vaikų folkloro palikimą, 3) iš suaugusiųjų folkloro perimtus kūrinius, 4) sutautosakėjusius rašytinės literatūros kūrinius.
Kas vienija tokį įvairiakilmį vaikų folklorą? Pirmiausia krinta į akis, jog labai sumenkęs estetinės funkcijos, vyravusios klasikiniame vaikų folklore, vaidmuo. Dabar estetinius vaiko poreikius tenkina profesionalusis menas. Reikia pasakyti, jog tradiciniai vaikų folkloro kūriniai pasižymėjo funkciniu sinkretizmu: drauge su estetine atskiruose tautosakos žanruose susiliedavusios žaidybinė, didaktinė, komunikacinė, pažintinė ir kitos funkcijos. Sinkretizmas išlikęs ir dabar, tik pakitęs hierarchinis funkcijų pasiskirstymas. Tad kuri gi funkcija vyrauja nūdien?
Tai, kad vaikų folkloras nenunyko, liudija, jog jis tenkina kažkokias itin svarbias dvasines vaikų reikmes, kurių nepajėgia atlikti tėvai, mokykla, knygos, televizija ir kita. Vaikų folklore atsiveriantis pasaulis unikalus. Jis nepanašus į tąjį, kokį aiškina esant ir kokiame moko gyventi suaugusieji. Dar daugiau – tai pasaulis, kokiame vaikai ir gyvena būdami uždarame bendraamžių kolektyve. Folkloro kūriniais visų pirma siekiama šiame pasaulyje susivokti, o tada – perteikti informaciją apie jį kitiems. Taigi išskirtine tampa pažintinė funkcija.
Pažintinės funkcijos įsigalėjimą iš dalies lėmė pakitusi žanrinė vaikų folkloro sudėtis. Klasikiniame vaikų folklore, regis, vyravo kūriniai, pagal santykį su tikrove laikytini pramanu, – tokios yra pasakos ir didelė dalis vaikų aplinkoje dainuojamų dainų. Nūnai kaip geriausi vaikų pasaulėvokos reiškėjai išsiskiria šiurpės ir burtai – sakmiškojo pobūdžio kūriniai, kuriuose vaizduojamąjį pasaulį ir pasakotojas, ir klausytojai suvokia ne kaip meninę išmonę, o kaip tikrovės analogą. Akivaizdžiau negu kituose dabartinio vaikų folkloro žanruose čia išskiriamos savoji, žemiškoji, ir svetimoji, mitinė, erdvės bei labiau pabrėžiama mitinės erdvės grėsmė žmogiškajai. Tradicinės etninės kultūros atstovui, kad ir XIX a. pabaigos valstiečiui, tų dviejų erdvių konfliktiškas gyvavimas buvo neabejotinas, realus: prapuolė karvei pienas – kalta ragana, nerandi kelio namo – velnias klaidina. Šiurpių ir burtų paplitimas rodo, kad vaikai atmeta racionalųjį pozityvistinį pasaulio aiškinimą ir priartėja prie vadinamojo archajiškojo pasaulio suvokimo.
Šiurpės – šiuolaikinis pasakojamosios vaikų tautosakos žanras, labiau paplitęs tarp miesto vaikų. Tai istorijos apie mirtį – paslaptingą, sukrečiančią, dažnai nemotyvuotą. Jomis siekiama sužadinti baimės emociją – ją išgyvendami, vaikai jaučia savotišką pasitenkinimą. Pagrindiniai šiurpių sekėjai ir klausytojai – 8–12 metų vaikai – neabejoja jų tikroviškumu. Meninis šiurpių pasaulis schemiškas ir primityvus. Veikėjai priklauso dviem opoziciškoms grupėms – nukentėjusieji ir kenkėjai. Nukentėjusieji dažniausiai būna vienos šeimos nariai: tėtis, mama, brolis, sesuo. Jie bevardžiai, neturintys ryškesnių individualių bruožų. Siužetui plėtojantis, ryškėja viena bendra jų savybė – pasyvumas, kuris reiškiasi visišku patiklumu (nepažįstama moteris pasiūlo veltui butą, ir šeima tuoj pat į jį persikrausto), neįtarumu (mama pabando traukti užuolaidą ir krinta negyva, o kiti namiškiai nusprendžia, kad nieko ypatingo, – jos širdis buvusi nesveika), atsainumu (po nakties dingsta duktė, viena miegojusi kambaryje, o tėvams nė motais – gal į parduotuvę išėjo ar dar kur). Ir tik tada, kai netikėtai dingsta ar miršta antras, trečias šeimos narys, yra susirūpinama. Esama šiurpių, kuriose mirtis ištinka vieną personažą, paprastai vaiką, ir kaltas dėl jos yra tarsi jis pats – mat buvęs neklusnus. Pavyzdžiui, pasakojama, kad prieš mirtį (ar kur nors išvykdama) mama prisako vilkėti tik juodą suknelę, plaukus rištis tik juodu kaspinu, neskambinti tam tikrą skaičių dienų pianinu ir pan. Tačiau vaikas, kiek laiko šio nurodymo paisęs, vienądien ima jį ir sulaužo. Baigtis viena: jį randa negyvą, itin dažnai – pasmaugtą. Sekdami tokio pobūdžio šiurpes, vaikai išreiškia jiems aktualią didaktinę mintį: suaugusiųjų privalu klausyti. Vis dėlto šių siužetų ištakos – ne naivi vaikiška logika: jų reikia ieškoti archajiškuosiuose tikėjimuose apie mirusiųjų kerštą gyviesiems, nevykdantiems paskutinės jų valios. Apskritai šiurpėse apstu archajiškojo mąstymo liekanų: ir genetiniu, ir tipologiniu požiūriu jos artimos mitologinėms sakmėms. Kaip ir sakmėse, žmonės čia susiduria su nepažiniu, svetimu ir pavojingu mitiniu pasauliu. Tik sakmių mitinio pasaulio esybės su žmonėmis elgiasi įvairiai – gali išgąsdinti, pajuokti, atimti gyvybę, bet gali ir pagelbėti, apdovanoti, o šiurpių mitinio pasaulio atstovai pripažįsta vieną vienintelį santykį su žmonėmis – jų žudymą. Dalis šiurpių kenkėjų itin savotiški – kaspinas, suknelė, statulėlė, lėlė, paveikslas. Pats specifiškiausias – smaugiančioji ranka, iš kitų objektų dažniausiai išskiriama spalviniu epitetu „juodoji“. Kenkėjai gali būti ir iš kitų žanrų atėję personažai – velnias, kiek rečiau ragana. Žudiko funkciją atlieka ir žmonės. Pažymėtina, kad itin retai jis būna vyras, paprastai moteris, o kas itin sukrečia – dabartinėse šiurpėse vaikus žudo netgi motina. Nepamirškim, kad šiurpių istorijomis vaikai tiki; tad kokiame pasaulyje jie mano gyveną – kur motinos gali juos nužudyti?
Gana artimi šiurpėms yra burtai. Didelė jų dalis į vaikų folklorą atėjo iš suaugusiųjų. Dažniausiai tai vaikiškos spiritizmo seansų modifikacijos. Pavyzdžiui, liepiama lapo viršuje užrašyti raides, apačioje – skaitmenis, viename šone – „taip“, kitame – „ne“, nupiešti akis, nuspalvinti žaliai, vidury nupiešti nosį, į ją įsmeigti adatą, pervertą siūlu, ir, uždegus žvakę, kviesti dvasią (VDU EA 97/5/). Vaikiškumas burtuose prasikiša įvairiai. Dažnas pateikėjas geba skrupulingai išvardyti visas mitinio pasaulio esybių iškvietimo taisykles, bet ką su išsikviestaisiais veikti, – neaišku. Vis dėlto, nors ne visi vaikai suvokia būrimo esmę, jie puikiai žino, jog akistata su mitiniu pasauliu gali baigtis mirtimi, – pakanka tik nesilaikyti kokio nors nurodymo: nusijuokti, prisileisti išsikviestąją esybę, tarkim, Pikų Damą, per daug arti, neuždegti laiku šviesos ir pan. Jei paaiškinamas esybės išsikvietimo tikslas, o jis paprastai būna vienas, šioji išpildys vaiko norus. Kaip ir šiurpėse, vaikų burtuose susiduriama ir su specifiškais personažais – nykštukais. Jų iškvietimo būdų įvairovė pati didžiausia – nuo tradicinių (kviesti vidurnaktį, prie žvakės šviesos, stovint prieš veidrodį) iki stulbinančių vaikiško mąstymo unikalumu: <<Reikia paimti šokoladinį saldainį, išvynioti jį iš popieriuko ir įdėti į šlepetę. Dvyliktą valandą, vidurnaktį, reikia dvylika kartų kviesti: „Nykštuk, nykštuk, ateik!“>> (VDU EA 95/37/).
Burtuose su pažintine funkcija yra susiliejusi maginė. Bet esama ir tokių vaikų burtų, kur prie šių funkcijų prisišlieja dar viena – žaidybinė. Antai du vaikai, atsitiktinai drauge ištarę kokį žodį, skuba staigiai paliesti vienas antrą ir pasakyti: „Mano laimė“. Pirmutiniam tai padariusiajam kas nors labai pasiseksią. Įdomu, kad, stiprėjant žaidybinei funkcijai, kinta mitinio pasaulio traktavimas – jis praranda savo grėsmingumą ir tampa neutralus žmogiškojo pasaulio atžvilgiu arba visai anuliuojamas. Panašus dėsningumas pastebimas ir parodijinio pobūdžio šiurpėse. Pavyzdžiui, vis didinant įtampą, pasakojama, kaip juodasis karstas artėja prie herojaus gatvės, namo laiptinės, durų ir, kaip įskrenda vidun, užuot sušukus: „Atiduok širdį!“, baigiama iš karsto iššokusio velniuko klausimu: <<Ko daužai mano „Volgą?“>> arba: „Ar kefyro nenori?“ Sunku susilaikyti ištisai nepacitavus vienos įspūdingos parodijos: „Viename tamsiame tamsiame miške yra tamsus tamsus namas. Tame tamsiame tamsiame name yra tamsus tamsus butas. Tame tamsiame tamsiame bute yra tamsus tamsus kambarys. Tame tamsiame tamsiame kambaryje yra tamsus tamsus karstas. Tame tamsiame tamsiame karste yra tamsus tamsus… tarakonas!“ (VDU EA 124/22/). Puikiai žaidžiama klausytojų jausmais ir parodoma, kad mitinis pasaulis greičiau nusiteikęs pokštauti nei kenkti ar kad nieko mitiško šiame pasakojime nėra. Reikia pasakyti, kad, žaidybinei funkcijai stiprėjant, silpsta tikėjimas pasakojamų dalykų tikroviškumu.
Trečiasis ryškus vaikų folkloro žanras – anekdotai. Šiurpių ir burtų pasaulis vaikus traukia paslaptingumu, nesvarbu, kad akistatoje su juo vaikai jaučiasi nesaugūs ir silpni. Anekdotai suteikia galimybę pajusti savo vertę ir pranašumą – vaikams smagu manyti, kad jie išmintingesni už apsijuokusius anekdotų personažus. Į vaikų folklorą anekdotai dažniausiai ateina iš suaugusiųjų repertuaro, bet ne visi – vaikams svetimi politinės, religinės, socialinės tematikos anekdotai, o pirmenybė teikiama tiems, kuriuose ryškinamos įvairios kvailumo apraiškos: apie Petriuką, kvailių namus, Čiapajevą ir Petką, kitataučius, sužmogintus žvėris. Esama ir pačių vaikų sukurtų anekdotų, tik sunku tiksliai nustatyti kurie. Atrodo, kad gausiau jų – mokyklinės ir šeimyninių santykių tematikos. Pagrindinis šių anekdotų personažas dažnai ne kvailys, o priešingai – šmaikštuolis, savo logika trikdantis tėvus, mokytojus, apskritai – visus suaugusiuosius:
„Mokytoja mokiniui:
– Tu nuolat vėluoji į pamokas. Ar nežinai, kada jos prasideda?
– Nežinau. Kai ateinu, jos jau būna prasidėjusios“ (VDU EA 107–1/22/)
„Per chemijos pamoką sprogo mokykla. Iš ryto Petriukas vis tiek eina į mokyklą. Kieme sutinka kiemsargį ir klausia jo:
– Dėde, kas čia atsitiko?
Šis atsako:
– Mokykla sprogo.
– Aa. – Ir nueina. Tuoj grįžta ir klausia to paties:
– Dėde, kas čia atsitiko?
– Mokykla sprogo.
Po kiek laiko Petriukas vėl grįžta:
– Dėde, kas čia atsitiko?
– Juk sakiau, kad mokykla sprogo. Kiek dar reiks tau kartoti?
Petriukas:
– Klausyčiau ir klausyčiau tokių žodžių.“ (VDU EA 99/1/)
Pažintinė funkcija anekdotuose reiškiasi netiesiogiai. Vaizduojamasis pasaulis juose iškreiptas, kartais net apverstas aukštyn kojom. Bet pastebėti nukrypimus ir juoktis iš jų gali tik tas, kuris žino, ką laikyti norma. Itin mėgstami absurdo logika grįsti anekdotai, kaip antai: << Ežiukas eina per mišką, įkrinta į gilią duobę ir niekaip negali išlipti. „Na, – mano sau, – na, jei dar valandą neišlipsiu, eisiu namo kopėčių atsinešti“ >> (VDU EA 94/34/). << Išsivoliojo dramblys miltuose ir sako: „Koks aš didelis koldūnas!“>> (VDU EA 94/45/).
Polinkis į absurdą – specifinė dabartinio vaikų folkloro žymė. Juo itin mėgaujamasi menant minkles. Naujoviškomis minklėmis ne tiek tikrinamas spėjančiųjų intelektas, kiek demonstruojamas užmenančiųjų sąmojingumas. Minklėse tiesiog žaidžiama alogizmais: „Kas tai – daug mėsos, mažai geležies? – Dramblys ant mažo dviračio“ (VDU EA 96/25/), „Kas mažas skrenda greičiau už reaktyvinį lėktuvą? – Musė su nudegusiu užpakaliu“ (VDU EA 95/26/), „Kodėl dramblio akys raudonos? – Todėl, kad galėtų braškėse pasislėpti“ (VDU EA 96/34/). Taip minklės, kažkada buvusios pasaulio pažinimo priemone, virsta grynai pramoginiais kūriniais.
Paradoksalu, bet dabartiniame vaikų folklore norma tampa normų laužymas. Tai rodo ne tik didėjantis absurdo vaidmuo, bet ir savotiškas rimtųjų nužeminimas. Dabartinių vaikų seneliai, mokydamiesi gimnazijos klasėse, rašė atminimus, kuriais, jausdami artėjantį išsiskyrimą, kiek egzaltuotai stengėsi išsakyti linkėjimus bendramoksliams. Dabar atminimus rašo netgi trečiokai. Maždaug pusėje naujųjų atminimų laikomasi žanro kanonų, o kiti tapę, sakytume, parodija. Įdomumo dėlei palyginkime kelis 1942 m. ir dabar užrašytus atminimus:
Pasaulis audringas –
Neklyski jame.
Tarp būrio draugų
Prisimink ir mane.
(VDU EA 107–4/13/)
Gyvenimas vaikystės –
Tai sapnas nakties.
Linkiu miela drauge,
Geros ateities.
(VDU EA 107–4/14/)
Rašau tau naujieną –
Trenk galvą į sieną.
Kai skausmą pažinsi,
Mane prisiminsi.
(VDU EA 108/2/)
Buratinas valgo blynus –
Net dantukai braška.
Parašysiu atminimą
Ir padėsiu tašką.
(VDU EA 101–2/41/)
Dėl nevaržomų galimybių ardyti įprastą tvarką gyvybingi yra tokie vaikų folkloro žanrai kaip erzinimai ir juokavimai. Juose visai nepaisoma logikos, svaidomasi įžeidžiamomis frazėmis, nevengiama vulgarybių. Tam tikra erzinimų dalis – nauji tradicinių tipų variantai („Martynas papartynas / Vištas ganė po karklynus. / Už kelmo užkliuvo, / Ant šiknos nugriuvo“ – VDU EA 90/9/), bet yra ir naujų tipų, daugiausia – erzinant vaikus, kurių vardai kitokie nei buvo įprasti atitinkamuose tradiciniuose kūriniuose („Daiva pamaiva / Šoko per kaimą. / Pamatė jautį – Pradėjo bliauti. / Lindo per langą – / Praplėšė bambą. / – Oi, mamyte, ką daryti, / Kaip tą bambą sulipdyti?“ – VDU EA 100/60/, „Asta pasta, / Subinė prakąsta“ – VDU EA 93/12/. Originalumu išsiskiria dabartiniai juokavimui: „Iškrėsk smegenis į bliūdą“, „Apskųsk agurką – bus skanesnis“, „Spirk į dupcę vištai“ (VDU EA 96/187,188, 203/).
Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, jog vaikų folklore mėgaujamasi tuo, kas nepadoru. Nuogybės, manipuliavimas ekskrementais, seksas – visa tai rodoma nesigėdijant, netgi įžūliai. Nevertėtų šiuo reiškiniu baisėtis, laikyti jį vien folkloro degradavimo žyme. Jis žinomas nuo pačių seniausių laikų, tik archajiškose kultūrose buvo siejama su pasaulio atnaujinimo ritualais. Nūdien jo priežastys kitos.
Apibendrinant norisi pažymėti, kad dabartiniame vaikų folklore atsiveriantis pasaulis tipologiniu požiūriu artimas karnavaliniam. Kaip ir šis, vaikų folkloro pasaulis yra priešpriešinamas oficialiajam, o visa apimančiu principu tampa nusistovėjusių normų laužymas.
____________________________
VDU EA – Vytauto Didžiojo universiteto Etnologijos ir folkloristikos katedros archyvas, kaupiamas VDU ir ŠPI studentų.
Žurnalas „Rubinaitis“, 1998 Nr. 1 (8)
