AR DAUG VĖJO PO KNYGŲ SPARNAIS? (2001 m. lietuvių vaikų proza)

Už lango ant dar plikų obelų šakų jau visai pavasariškai straksi pilki žvirbliukai. Praskriejo metai, ir „Rubinaičiui“ vėl rūpi, kiek padidėjo, o svarbiausia – kuo ir kaip praturtėjo vaikų prozos lentyna.

2001 m. pasirodė apie keturios dešimtys lietuvių autorių parašytų naujų prozos knygų ir knygelių. Sunku nurodyti tikslų leidinių skaičių, nes 2001 metų knygos vis dar pasirodo… 2002-aisiais! (Šis šauktukas skirtas mieliesiems leidėjams.)

Sukurta įvairių žanrų ir tipų kūrinių. Vyrauja literatūrinė pasaka ir apysaka. Trečioji vieta atitenka apsakymui. Rašytojai bandė plunksną rašydami nuotykinio, fantastinio, istorinio, psichologinio, didaktinio ir kitokio pobūdžio prozą. Reiškėsi ir tikri žodžio menininkai, ir grafomanai. Išleista ir puikių, kruopščiai bei atsakingai parengtų knygų, ir pigių, skubotų brošiūrėlių. Daugiausia, žinoma, nei šiokių, nei tokių – vidutiniškų.

Marga 2001 metų prozos knygų stirtelė. Vienoms lemta rasti savo skaitytoją, kitoms – dulkėti lentynose… Reta tokių, kurias galėtume pavadinti ypatingomis, išskirtinėmis. Užvis rečiausia sparnuotų ir su vėju po sparnais knygų, anot rašytojos Nijolės Kepenienės.

Beržinė košė, narkotikai ir literatūriniai saldumynai

„Mano vaikystę nušvietė baltos vėjyje topolių galvos. Ir aukštai aukštai virš jų sukantys ratus gandrai“, – rašo Sigitas Kruopis „Topolių pasakoje“ (Krinčino pasakos). Gražios, poetiškos Krinčino vaikų jaunos dienos! Ir štai visai kitokie vaizdeliai Kazio Valiulio Beržinėje košėje. Skaitytojai iš anksto įspėjami čia atrasią „galbūt Jūsų ausiai šiurkštokas eilutes“. Pažadėta – ištesėta. Beržinė košė – naujasis (XXI amžiaus!) „Kalėdaitis dėl mažų vaikelių“. Beržinė košė (rykštė, vytelė, žabą, dilgėlė, ėglis, apskritai bet koks baudimo įnagis) – apysakos leitmotyvas, frazeologizmas, įkūnijantis pagrindinę kūrinio mintį: „Įkirsti reikia, kol dar mažos“. Apysakoje vaizduojamos dviejų sesučių (našlaičių!) Živilės ir Lauros vasaros atostogos pas senelius kaime. Tik kad tie seneliai savo globėjų priedermę tesupranta kaip privalėjimą kontroliuoti ir bausti. Storžievio senelio „filosofija“ paprasta: „Kad užvesiu per šiknas – net apsals“. Tokį mąstymą demonstruoja ir kaimynė Marja, ir senyvas geležinkelininkas, ir barzdyla, – savi ir svetimi. Net pati senelė vienai iš mergaičių liepia nuskinti rykštę, kad galėtų nuplakti kitą. Keliose knygos vietose pasakojama, kokia rykštė vaikams plakti tinkamiausia („be žievelės vytelė slidi kaip sliekas“), senelis kone nostalgiškai atsimena, kaip pats buvo pliektas vaikystėje. Paskutinis skyrius – visos apysakos kvintesencija. Čia nupiešta atgrasi mergaičių pažeminimo ir išplakimo scena. Aprašoma smulkiai, neskubant, nešykštint ir fiziologinių detalių: „Rykštė ėmė kandžioti skaudžiai ir Laurutė pajuto, kad sušlapo kojos“. Plakama „teisėtai“ – mergaitės svetimame sodo namelyje ištuštino stiklainį vaisių kompoto (draugai berniukai spėjo pasprukti). Po egzekucijos išsigandusi mergaitė bučiuoja baudėjos šlaunį… Ir tai vadinama atgaila! Atgaila čia, deja, painiojama su bausme. „Štai ir jūs tapote protingesnės“, – nuskamba giliamintė baigiamoji apysakos frazė, įdėta į „išminčiaus“ senelio lūpas. Apysaka daro itin nemalonų įspūdį. Čia gausu vulgarių posakių, neaiškių užuominų. Koks jos adresatas? Nebent psichoanalitikams praverstų tiriant bausmės anatomiją…

Tačiau esama ne tik šiurkščių, bet ir labai mielų, malonių, saldžiabalsių prozos eilučių. Antai Bronė Ruškienė trumputėje pasakėlėje „Boružėlės ir varlytė“ (Kukurbezdukas) išvien kalba deminutyvais (iš viso jų ten – 56): „Mamytė paaiškino savo varlytei, kad šie vabalėliai ne tik boružėlėmis, bet dar ir Dievo karvytėmis vadinasi“. Įdomu, kokie – estetiniai ar etiniai – tikslai lėmė tokią maloninių žodžių gausą? Knyga pristatoma ryškinant autorės pastangas padėti mažajam skaitytojui „geriau pažinti jį supantį pasaulį“. Supiktžolėję deminutyvai to kaip tik ir nepadarys! Per daug šių žodžių – taip pat blogai kaip ir per daug saldumynų…

Kartais paprasčiausiai per daug būna… klaidų. Triviali pastaba, bet juk kalbama apie vaikų literatūrą. Spausdintas žodis yra autoritetingas, ilgai išliekantis, užsifiksuojantis. Onos Matuizaitės Konvalijas ir Algio Butkaus Penkiolikos metų kapitonę reikėtų ištaisyti ir tada jau išleisti. Dabartiniai variantai gali egzistuoti nebent kaip pratybų sąsiuvinis, čia tik reikėtų pateikti užduotį: ištaisykite rašybos, skyrybos, gramatikos, stiliaus ir kitokias klaidas. Beje, redaktorių, pasirodo, būta!

Jeigu jau kalba pakrypo į pamokymus, tai reikia pasakyti, kad didaktiką vaikų rašytojai mėgsta, puoselėja. Kai kada, matyt, kitaip rašyti negali. Viena didaktiškiausių knygelių, skirtų mažiukams (?), – Birutės Tiknevičiūtės Trupinėlis – Duonos vaikelis. Pasakojama fragmentiškai, užgriebiant daugybę įvairiausių dalykų. Veikia teigiamas ir neigiamas herojai Trupinėlis ir Gabalas. Čia svarbi tiesmuka socialinė gaida: „Mes čia vargstam, o jie išvažiavo prie jūros, nors niekas iš jų nedirba“. Kaip ir dera tokios logikos kūriniui, – eksponuojamas atpildas: „išgirdau liūdną Gabalo istoriją: už mašinų vagystes tėvas sėdo į kalėjimą, turtą konfiskavo, mama pabėgo į užsienį“. Šalia tokio sunkiasvorio teksto – gal tik ikimokyklinukui tinkantys neįmantrūs piešinukai. Didesniu šriftu paryškintos didaktinės tezės. Pavaizduotos iškalbingos „Gelbėjimosi kopėčios“, aiškinama, kaip pasidaryti „gintaro medelį“. Taigi pasakojimas balansuoja ant pavojingos ribos ir galų gale griūva į eklektikos duobę. Autorė turėtų tiksliau apsispręsti, kam savo istorijas rašo, ir, atsisakiusi nereikalingo balasto, galėtų kurti trumpas istorijas patiems mažiesiems.

Kosto Kauko Mirusių pamokos (apysakos Baltųjų Varnų eiguva (1997 m.) tęsinys), kaip prisipažįsta pats autorius pabaigos žodyje, – „tikslinga knyga“. Apysakoje užsimojama prieš narkomaniją – Morfėjo nelaisvę. Ketinimai, žinoma, gražūs. Tema aktuali. Apysakoje vaizduojama mistinė žiniuonių šeima, čia drauge gyvena suaugusieji, vaikai (ne paprasti, o burtininkai, ekstrasensai) ir žalčiai, vilkai. Mirę narkomanai miško sodybos žiniuonims pamokas teikia per sapnus. Taip sapnai virsta pamokomis ir skatina daryti gerus darbus. Daug jų ir padaroma: sunaikinamas Kanopuočių narkotikų fabrikėlis, senelis įkalbinėjimais gelbsti narkomaną Marių: „Išmok! Kad ir gatves šluoti. Po to – krepšius pinti. Rūpintojėlius drožti. Pažįstu meistrų ir Klaipėdoje, ir Kretingoje, ir Gargžduose. Galėčiau su jais pasikalbėt“. Na, tiek jau būtų tos bėdos su fabula! Tačiau labiausiai stebina vaikų (!) Žilvino, Birutės ir Kęstučio mąstymas, kalba. Neįtikinama, patetiška, kanceliarinė, netikra. Negelbsti nei žinojimas, kad, pavyzdžiui, Žilvinas yra kitoks, žiniuonis. Vaikai ne šiaip kalba, o pila kaip iš rašto! „Tenka viską sverti savo svarstyklėmis, – guodžia Birutė, – klausyti širdimi, žiūrėti trečiąja akimi.“ O B. Sruogos eilėraštis „Supasi, supasi lapai nubudinti“ aptariamas pedagogų žodynu ir intonacijomis: „Vaikai aptaria kitas ketureilio sukeltas mintis, kliudo Antano Baranausko Anykščių šilelį, Maironio supoetintus tėviškės vaizdus, žmogų pakylėjantį Biliūno Laimės žiburį.“ Ir taip toliau! Knyga sunkiai skaitoma, negelbsti nei narkomanų žargonas, nei geriausios pamokomosios intencijos…

Žūtbūt pamokyti nori ir Daiva Skuolytė apsakyme „Iki pasimatymo, vaikai!“ (Merčiukas su Stepuku). Mergaitė pasiklysta nepažįstamame miške. Tik sutinka ji ne pilką vilką, o berniukus. Berniukai įtariai žiūri į pasiklydėlę. „Lyčių dramą“ rodo stereotipiniai berniukų posakiai: „ir kvailiams aišku, kad mergaitės turi sekti paskui berniukus“, „kiekvienas vyras rūko“, „dovanas gali duoti tik vyrai“, „nusižeminti prieš mergaite, tai būtų pažeisti savo orumą“, „į šį mišką nedera jokiems sijonėliams kojos kelti“. Konfrontaciją užgesina vienoda abiejų lyčių atstovų meilė gyvūnėliams: ir berniukai, ir mergaitė brangina žalčiuką. Autorė neišvengia tiesmuko pamokslavimo: „O kas, vaikai, gali būti nuostabesnio už draugystę? <…> Kas? Pagalvokit gerai kiekvienas“. Publicistiniai intarpai stabdo veiksmą; be to, derėtų pasitikėti savo skaitytoju, juk vaikams ir taip būtų aišku, apie ką kūrinėlis.

Nuo bankų iki kompiuterių

Ne visada didaktinė populiarinamoji gaida kūriniui kenkia. Ypač kai autorius sąmoningai ir atvirai jos siekia. Tokio sumanymo pavyzdys – Imandros Nekrošiūtės-Daukšienės Monika ir Moneta. Tegul knygos viršelis ir saldžiai rožinis, bet Vidos Alesienės iliustracijos išraiškingos, leidinys patogaus formato – pradinukai garantuotai rinksis šią knygelę skaityti (jau renkasi!). Tegul ir rizikinga tema – bankas, – bet, tiesą pasakius, o kodėl gi ne? „Jau metai, kai molinio Katino pilve gyveno darni monetų draugija. <… > Šį sykį Monikos gimtadienio proga į taupyklę buvo garbingai įdėtas naujutėlaitis dešimties litų banknotas. Visų nuostabai naujokas įžūliai ėmė įžeidinėti monetas, esą jos sunkiasvorės, tarškančios barškančios menkystos.“ Pasakojama vaizdingai, autorė moka intriguoti, ne tuščiažodžiauja. Žaismingai pristatomas PIN kodas (Pinokio motyvas), MAESTRO kortelė pavaizduota lyg tikras maestro – su cilindru ir lazdele. Monika ir penkialitė moneta susikibusios keliauja per miestą… Tik pati pabaiga (dainelė, paskutinės pastraipos) galėjo būti ir kitokia… Ta ramaus miego banke saugiai padėjus indėlį tema vis dėlto labai jau primena televizijos reklamas.

Vitalijos Tarutienės Maža širdelė – didelė ašarėlė, nors autorės skirta vaikų tėvams (žanras įvardytas kaip pedagoginės miniatiūros ir novelės), didaktinės naracijos knygų kontekste patraukia… dorumu, grynumu sąžiningumu. Pagaliau atrandi psichologinę motyvaciją, autentiką. Paprasta, aišku, skaidru. O galės skaityti ne tik tėvai, bet ir vaikai, lai kas, kad tėvai čia parodyti ne kaip patys geriausi. Lietuvių vaikų literatūrai tai seniai joks tabu. Labai maloniai nuteikia sklandi, graži kalba. Knygelė išleista kukliai, bet tvarkingai. Psichologiniu požiūriu įdomios novelės „Matau matau“, „Lauktuvės“, „Martyno žuvelė“, „Mirta“ ir kitos. Atvirų didaktinių pamokymų čia nesama, juos skaitytojas turi pats išsigliaudyti.

Savarankiškai gliaudyti kietą riešutėlį – matematiką – siūlo ir Aurelijos Buitvidienės Tarpplanetinė kalba. Knyga skiriama 12–15 metų paaugliams. Matematinė dalis, ko gero, tiks penkiolikmečiams, tačiau literatūrinė pusė nuo matematinės atsilieka. Tos pačios kosminės lėkštės ir žmogeliukai su antenėlėmis. Iko, Iro, Ilo iš kitos planetos susitinka su Emiliu, Žemės berniuku. Užsimezga dialogas. Knyga įrodo, kad matematika – tikrai tarpplanetinė kalba, Čia pilna įvairiausių lentelių ir brėžinių. Šiaip ar taip, knygelė pravers matematikams, o ir literatūrinių džiaugsmų ieškantis paauglys vis ką nors atras. Antai žaismingai aprašyti kitos planetos žvėreliai: „O akytės kokios nuostabios. Štai šis nustebęs – jo akys labai smailaus trikampio formos. O tas juokiasi – akių trikampiai buki buki. Šitas susimąstęs, nes žvilgsnis lygiakraščio trikampio formos“. Ar akys kada nors anksčiau aprašinėtos remiantis trikampio rūšimis? Netikėta, originalu. Fantastikos diskurse netikėtumas ir yra labiausiai lauktinas.

Į kitokį fantastinį – virtualųjį – pasaulį kviečia Hertos Matulionytės Žaidimo valdovas. Knygą pamėgs, ypač paaugliai berniukai (net ir poligrafinė jos išvaizda rodo, jog tai – populiarioji literatūra). Apysakoje daug rizikos ir pavojų, paslaptis gaubia kompiuterinį žaidimą Drymą, jo gniaužtuose – vyresnysis paauglys Edvinas! Broliai Edvinas ir Mantas – kompiuterio aistruoliai, vilniečiai. Labiausiai ir intriguoja knygos pradžia, kur atpažįstame Vilnių, kur punktyriškai, bet taikliai vaizduojama berniukų šeima, platesnė aplinka. Bet knyga kiek nuvilia, kai vėliau pamatai, kad ji sukomponuota būtent pagal kompiuterinio žaidimo logiką. Žaidimo dalyvis turi pereiti iš vieno lygio į kitą sunaikindamas priešus, čia apstu kenkiančių pabaisų (slibinų, fagų ir t.t.). Knygoje yra ir labai taikli pastaba apie patį žaidimą (ir visą kompiuterinių žaidimų pasaulį): „viena iš Drymo ypatybių – jame viskas buvo kažkaip keistai sumišę. Matyt, daugybė jį sukūrusių vaizdajuosčių nesirūpino bendru stiliumi“. Beje, ar būtinas angliškas žaidimo pavadinimas? Serija „Pavojingi žaidimų pasauliai“, manytina, turi ateitį. Ypač jeigu tie pasauliai bus mažiau nuspėjami.

Pasakos ne tik mažiausiems

Toleina Auma parašė 12 mažų knygelių. Mažosios Doros pasakėlės – mažo formato, malonios paimti į rankas (dailininkė Ieva Načiulytė-Veličkienė). Galima nujausti ir tokių „dvylikaknygių“ mados pavojų. Iš pradžių verstinės, dabar jau ir savos… Dora – maža senbernarė, atskridusi iš Paukščių Tako žvaigždyno sekti vaikams pasakėlių. Knygelės išvaizda rodo, kad ji orientuota į mažąjį skaitytoją (ikimokyklinuką, pradinuką), bet tekstai (būtinai ištempti iki 25 puslapių) daug kur supainioti, pernelyg įmantriai išvinguriuoti. Antai pasakoje Kas nemiega naktį rašoma, kaip Dora „pasiuntė nematomą mintį tiesiai į gegužės naktį. Mintis keitė savo formą, kad tik pralįstų per kliūtis“ ir t.t. Erzina monotoniški sakiniai: „Nusibodo saulė. Dora apsimetė mieganti. Namiškiai miegojo atvirais langais. Doros kambario langas buvo uždarytas“ (Dora ir raktažolės). Labiau pasisekusios pasakos: Kodėl negalima verkti (iliustracijose ir tekste – įspūdinga rupūžė Rupa), Kaip Dora tapo princese (miela intymi detalė – Kačių karalienė dovanoja Dorai grandinėlę su aukso širdele), Dora ir akmuo Titas (Dora sužino, kad akmuo gali didėti ir didėti…), Dora ir debesys. Pasakose veikia raganos Gaga, Gigą ir Gogą (vakarietiškos, tos, kur su specialiomis raganų skrybėlėmis) ir dar daug ko čia yra. Bet visumai vis tiek kažko trūksta. Gal kaip tik sparnų?

Pavykusi Olego Ablažiejaus knygelė Kaip ežiukas saulės ieškojo. Pasakėlė trumpa ir sklandi. Knygos vertę ypač didina iliustracijas – koks išraiškingas ežiukas žvelgia į skaitytoją! Koks nustebęs jis žiūri į mėnulį! Akvarelės lietos pasitelkiant sodrias spalvas, jas tapė pats autorius, tad ir visa šlovė atitenka jam vienam. Tai viena gražiausių pernai išleistų plonųjų knygelių, puiki dovanėlė pačiam mažiausiam skaitytojui. Tik kai kurių puslapių tekstas galėjo būti surinktas ant šviesesnio, o ne ant tamsiai mėlyno fono.

Toliau pasakas seka Juzė Diskaitė-Lapėnienė. Gulbinų ežere jų 35. Šiuolaikiniam vaikui autorė prabyla kaimo pasakotojos intonacijomis. Pasakoja nenorėdama pataikauti, įtikti, prisiderinti. Neįmantrios pasakos patraukia kažkuo sunkiai nusakomu, bet tikru. „Mergaitė su katyte“, „Tėvo palikimas“, „Nykštukė“ – tarsi žinomos, bet ir kitokios. Gražiai pasinaudota tautosakos patirtimi, atpažįstama visa folklorinės pasakos morfologija, kuri dera su perkūrimo pastangomis, išryškintu pasakotojo interpretatoriaus vaidmeniu. Kai kurie tekstai („Ignalina“ ir kiti) turi legendos bruožų. Autorė puoselėja, pasirodo, nesenstančią Brolių Grimų pasakos tradiciją.

Pasakos ir nepasakos sudėtos Antano Pivoro knygon Vilkas ant dviračio. Anotuodamas knygą autorius teigia: „Kas nepatikės, kad žmogaus balsu gali prabilti ir medis, ir žvėrelis, ir paukštė, ir net akmenėlis, tas negalės pajusti gamtos stebuklų“. Iš tiesų mašiotiškos dvasios kūriniuose ypač ryškinama gamtos tema, o miško, sodo, medžio motyvas – bene labiausiai pamėgtas („Trys užkeiktos eglės“, „Alyvos žiedų laimė“, „Dėdės Albino sodas“, „Vaikystės miškas“, „Į ką įsmeigti kirvį“ etc). Vieni kūriniai artimi folkloro tekstams – pasakoms ir legendoms („Prancūzo akmens paslaptis“ ir kt.), kiti – originalesni, bet originaliausi – „Vaiduokliški nutikimai muziejuje“ bei „Mano mielas draugas Sapniukas“. Čia skaitytojas galės susipažinti su įdomiąja panele Adele ir paslaptinguoju Sapniuku. Daugelyje kūrinių akivaizdus didaktinis pradas, kai kur jis gal kiek per daug ryškinamas (pavyzdžiui, „Mergaitė ir septynios gegutės“), bet neabejotina, jog autoriaus plunksną vedžiojo pačios geriausios intencijos. Įdomus sumanymas – kiekvienas vaikas gali tapti knygos iliustratoriumi, tam specialiai palikta tuščios vietos ir net vietelė knygos pradžioje, kur mažasis dailininkas gali įsirašyti savo pavardę.

Kitokio pobūdžio jau minėto S. Kruopio Krinčino pasakos. Knygoje įrašyta šilta dedikacija – „Skiriu Krinčino vaikams“. Bet skaityti galės visi, ne tik krinčiniškiai. žanro požiūriu tai ir visai ne pasakos (kai proza gera, žanro grynumas nesvarbu). Iš karto matyti, kad rašytojas turi suklusti verčiantį stilių ir išskirtinę kalbėjimo manierą. Skaitant Krinčino pasakas, galima pasigrožėti žodžiu, fraze, vaizdu: „Buvo puikiausias pasaulyje Krinčino ruduo. Oras buvo grynas ir saulėtas, kaip visur. Lapai geltonavo – raudonavo, kaip visur. Net voratinkliai skraidė – kaip visur. O ruduo buvo Krinčino! /Ėjau tuo rudeniu užburtas pro senąją varpinę./ – Apči! —voratinklis, kad jį kur septyni biesai, tiesiai į nosį įoreiviavo“ („Pasaka apie Vorą, gaudantį garsus“). Netikėtas ir teksto segmentavimas, kviečiantis sustoti, įsižiūrėti į žodį. O ir pats Krinčino pasakų pasaulis – žavus, poetiškas. Čia lietingomis lapkričio dienomis bokštas seka pasakas („Bokšto pasaka“), vaikystė šviečia topoliais ir gandrais („Topolių pasaka“), įstabiose sūpuoklėse supasi mergaitė – čiūžt nuo Paviešmenų iki Atlanto („Įvairiakasė“). Įdomūs, stilingi ir kili kūriniai: žaidimo logikos „Kelmas – ne kelmas“, vaizdingasis „Miglų Mergaitė“. Ar tik ne Miglų Mergaitė ir bus šios knygelės autorių pavaišinusi „žvaigždžių prikritusiu šaltinių vandeniu“. Tada lemta visą gyvenimą likti poetu! Kiek silpnesni kūrinėliai – „Pasaka apie laimę“, „Išdykėlių pasaka“. Ypač pastarasis tekstas virsta atsitikimų papasakojimu ir tarsi iškrinta iš gana vientisos knygos. S. Kruopio Krinčino pasakos – vienas netikėčiausių ir maloniausių praeitų metų vaikų prozos atradimų. Gal iš tiesų vaikų prozos padangėje sužibo nauja žvaigždė?

Gerai, kai naujoms žvaigždėms yra kas pramina kelią. Naujos žvaigždės žiebiasi, senosios krinta palikdamos ryškų pėdsaką. „Lietaus“ leidykla puikiai parengė ir išleido Anapilin iškeliavusio Antano Ramono knygą Vilniaus legendos. Pasakos (iliustravo Andrius Repšys). Pavadinimas rodo, kad pagrindinė knygos tema – praeities Vilnius. „Duok ranką ir eime Pilies gatve žemyn“, – skaitytojas kviečiamas pakeliauti po žiląjį miestą, išvysti Šv. Onos bažnyčią, Tvardauskio bokštą, pasižvalgyti ir toliau – po Trakus, Nesvyžių, sutikti garsių žmonių – kunigaikštį Vytautą, Žygimantą Augustą, Barborą Radvilaitę, Napoleoną… Laiko šydas praskleidžiamas „Legendoje apie baltąjį žirgą“. Nuo pavasario polaidžio potvynio Trakų karaimus gelbsti baltasis Vytauto žirgas: „Prijojo kunigaikštis prie vandens, ir pasilenkė žirgas gerti. Gėrė žirgas ir gėrė. Gėrė ir gėrė. Jau ir pusiaudienį saulė peršoko, jau ir vakaras ėmė gaisuoti, o žirgas vis geria ir geria. I ėmė slūgti vanduo ir sugrįžo į savo krantus Luka, ir sugrįžo į savo krantus Skaistis“. Pasakojama lėtai – juk legendų laike suslėgti šimtmečiai. Legendoje ir išlieka tik tai, kas nebijo laiko, – nemari meilė („Tvardauskio bokštas“), kūrybos galių stebuklas („Legenda apie Šv. Onos bažnyčią“), valdovo šlovė („Legenda apie baltąjį žirgą“, „Paskutinis gediminaitis“). „Pasakoje apie pūgą“ kalbama apie laiką, Čia senasis miesto laikrodis pūgai pasakoja: „Žiemą visada būna pūgos. Taaaip. Bet tai būsi ne tu. Tai bus jau kita pūga“. Gyvenimas ir mirtis, amžinoji laiko kaita – apie universalius dalykus mąstoma gražia, stilinga kalba parašytuose kūriniuose. Tokie nušlifuoti tekstai pravers ir mokyklų vadovėliams, kaip amžinai tinka V. Krėvės, A. Vienuolio kūriniai.

Seni pažįstami

Istorijos tematiką toliau gaivina Skomantas. Šiemet pasirodė Šėtono legatas – keturioliktoji serijos knyga. Prisiekę Skomanto skaitytojai (o tokių yra!) susitiks su seniai pažįstamais herojais ir drauge su jais galės tirti būtovės slėpinius. Šėtono legatas – pavadinimas skambus, bet svarbiausias knygos veikėjas – anaiptol ne legatas. Kaip ir, beje, ne žemaičių rikio Žybarto sūnus Einius. Liūdna, bet Einiaus, Jundos ir kitų žemaičių paveikslai blankoki (nors, pavyzdžiui, Jundos atveju ir labai stengiamasi). Bet užtat tikrai įdomus, spalvingas karaimo Anapo ben Eracho, pirklio iš Kafos, paveikslas: „Anapas ben Erachas priartėjęs per dešimt žingsnių grakščiai nusliuogė nuo žirgo, pridėdamas dešinę ranką iš pradžių prie krūtinės, o po to – prie kaktos. Atrodė jis spalvingai, lyg kukutis. Vilkėjo žvilgančią geltono šilko liemenę, o tokios pat spalvos apvali, auksu siuvinėta kepuraitė pūpsojo ant tankių varno spalvos garbanų. Juodos, it liepsnelės žaižaruojančios akys spėriai naršė pasitikusiuosius“. Gudrus ir apsukrus, išmintingas, šaltakraujiškas, atsargus, didelis geros arbatos mėgėjas, įsimylėjęs Jundą… Taip, karaimą pirklį skaitydami r e g i m e, o lietuvių paveikslai, deja, kur kas plokštesni. Apskritai ne politinė ar batalinė, o būtent prekybinė (kelionių) linija ir yra knygoje įdomiausia, meniškiausia. „Vėtros“ kelionės po Baltijos jūrą, Saaremų salos, kitos šiaurinės pakrantės aprašytos vaizdingai. Apysakoje gausu nuotykių, intrigos, netikėtumų – taip, Jos didenybė Istorija klastinga! Skomantas tinka ir paaugliui, ir suaugusiajam pasiskaityti. O ši, keturioliktoji, – viena geresniųjų jau pagarsėjusios serijos knygų.

Vytauto Račicko „Rubinaičio“ skaitytojams irgi pristatyti nebereikia. Pasirodė Nauji Zuikos nuotykiai, arba Tikrasis džiaugsmas. Nuo šiol jau galima kalbėti apie Zuikos trilogiją. Ir Zuikos rekomenduoti nebereikia – jaunesnieji paaugliai gerai žino herojų iš pirmųjų dviejų skaitytų knygų. Didžioji V. Račicko dorybė – mokėjimas rašyti paprastai ir patraukliai. Svarbi vieta čia atitenka dialogui, o šį taip mėgsta jaunyliai – juk greitai einasi skaityti! Yra penktoko širdį užgriebiančių scenų. Ypač romantiškieji Zuikos pasimatymai su Linute Grigaityte mokyklos koridoriuje, prie kinrožės: „Linutė Grigaityte sėdėjo ant viršutinio laiptelio, nugara atsirėmusi į kinrožės vazoną, ir išplėtusi akis žvelgė į Zuiką“. Bet yra knygoje ir abejotinų dalykų. Realistiniame apysakos kontekste didžiausią klausimą kelia karvė ant stogo. Ir vaikų literatūros kūrinys, kur tarsi viskas galima, turi paisyti meninės logikos. Gerai, kad knygos gale atsiranda dar vienas sąlyginis elementas – stebuklingieji akiniai. Taigi karvė ant stogo jau nebe vieniša, ir dabar jau galima mąstyti apie alogiškų elementų intarpą į realistinį pasakojimą. Ir dar vienas pastebėjimas. Skaitydamas knygą, negali atsikratyti minties, kad Zuika ir jo draugai, pagaliau ir visas Meškučių miestelis – ne dabartinių, net ne Sąjūdžio laikų! Keistokas tas keiksmažodis „bliachašūdas“, kaip ir „iš kažkur atsiradęs pionierių būgnas“, ir sanpostininkė (!) Zina Purkinaitė… Kada tai buvo? Autoriui, matyt, sunku atsiplėšti nuo autentiškos patirties, ir todėl Zuika kažkoks senstelėjęs… (dabartinį vaiko gyvenimo pulsą geriau atspindi, pavyzdžiui, jau minėtas H. Matulionytės Žaidimo valdovas). Vis dėlto Zuikos trilogijos puslapiai pakankamai ryškūs, teiksiantys paaugliukams skaitymo džiaugsmo.

Trys literatūriniai riestainiai

Gerokai vyresniam nei Zuikos mėgėjai ir kitokiam skaitytojui (turbūt gimnazistui?) skiriama Gintarės Adomaitytės knyga Laumžirgių namai. Patraukliai išleista, įsidėmėtinas mistiškos nuotaikos viršelis (dailininkas A. Repšys). Mistiškai slepiamasi ir įvardijant žanrą – baladės. Bet nebūtų klaida kūrinį pavadinus apysaka. Knyga netikėta – tokios lietuvių vaikų prozoje dar nebuvo. Imponuoja minimalistinė, net telegrafiška, bet taikli, psichologiškai niuansuota kalbėjimo maniera: „Visada prieš mamą jaučiausi kalta. Kad nei šiokia, nei tokia. Vidutinė. Pilka. Neišsiskirianti. Net ir barti manęs nėra už ką“. Apstu išdidintų smulkmenų, įsižiūrėjimo: „Stalą dengiu aš. Šakutė iš kairės, peilis iš dešinės. Nesvarbu, jei nukris trupinys“. Knygos vertę dešimteriopai didina pasitikėjimas skaitytoju: čia girdėti vidinis herojaus balsas, daug savistabos, savianalizės (tuo ui jau lietuvių vaikų rašytojai, deja, pasigirti negali!): „Uodžiu rudens kvapą, saldžiai karstelėjusį, gaivu. Ir pajuntu – kaip vakar, ežere – suklinka kiras. Ne danguje. Manyje“. Kiekvienas knygos skyrius skaitytojui kelia klausimų: kas tas banditas? kokia tikroji Liepos istorija? kas iš tikrųjų atsitiko tą nelemtą naktį? Šiame keistame pasakojime detektyvo elementų vaidmuo ne pats mažiausias. Kai kas ir lieka iki galo neatsakyta. Todėl norisi prie knygos sugrįžti, skaityti dar kartą. Pasaulis čia supoetintas, sukeistintas. Pats slaptingiausias, neaiškus Lietaus šalies, lietaus salų vaizdinys. O ir pasakotoja – Lietaus šalies dukra. Gal ir gerai, kad tai lieka paslaptis (nors ir kiek daugėliau aiškumo, informacijos tokio svarbaus įvaizdžio semantikai atskleisti nepakenktų). Ir dar. Į akis krinta moterų (moteriškumo) linija. Seserys gėlininkės, iš meilės išprotėjusi motina, teta, ištekėjusios ir netekėjusios mokytojos, gamtos laiškai keturiolikmetei, gėlės, Miglės migla, Liepos liepa… Pinasi ir pinasi, keičiasi, atsikartoja įvairiausi moteriškumo (mergaitiškumo) pasireiškimai, įtraukia į kažkokį mistinį ritmą. G. Adomaitytės knyga – lyg paslapčių skrynutė – bus tikrai įdomi mergaitėms. Ypač intelektualesnėms, apsiskaičiusioms, nes ši apysaka neskirta lengvam pasiskaitymui. Smagu: naujas, savitas balsas lietuvių vaikų literatūroje kviečia į Laumžirgių namus.

O N. Kepenienė vaikus supa vaivorykštės karuselėje ir žada po riestainio saulę! Vaikystė turi būti šviesi ir džiugi, joje turi būti pasakų. Skriek vaivorykštės karusele ir Po riestainio saule – net dvi pernykštės klaipėdiškės rašytojos knygos (Klaipėda išties turi gerų vaikų rašytojų!). „Pasakose savos taisyklės“, – sakoma knygoje apie vaivorykštę. Šioje apysakoje-pasakoje Gintarė su Motiejumi keliauja į Mintiją – „vaivorykštė viršum gaublio ir yra Mintija, mūsų minčių, mintelių, mintyčių, norų bei sapnų karalystė“. Bekeliaudami vaikai patiria netikėčiausių dalykų. N. Kepenienės pasakos tuo ir įdomios, kad yra tikrai nenuspėjamos, niekada nežinai, koks veikėjas pasirodys kitame puslapyje, kaip jis elgsis, ką sakys. Alogiškas, nonsensiškas kalbėjimo būdas – viena svarbesniųjų N. Kepenienės kūrybos poetikos dominančių: „Vilkai, kailinius prasisegę, ėmė kaitintis prieš saulutę. O meškos apspito medaus ežerėlį, nutūpusį pailsėti“. Keliautojai prieina Negyvosios Meilės jūrą, pasirodo, jos dugnas užsėtas garstyčiomis. Nenuostabu, kad jūros arkliukas Tonis jų prisiuostęs ima čiaudėti! Toliau verti puslapius – štai vėžlys Norbertas, kuris žino, kad savyje nešiojasi eilėraštį: „Kaip sužinojai? – stebėjosi undinė Saulė. – Ypatingai jaučiuosi, – atsakė vėžlys Norbertas ir susičiaupė. Poeto sielos paprastais paaiškinimais neišguldysi“. Eidami toliau, vaikai sužino, kad „nuotaika – paika mergiotė, pati nelabai žinanti, ko nori“. Tokių įdomybių – kaip iš gausybės rago. Tekste gausu ironiškų užuominų, kai kurias jų tesupras brandesnis skaitytojas. Išties N. Kepenienės kūryba gana universali, ji bus įdomi įvairiam adresatui, kiekvienas sudėtingesnis įvaizdis galės būti suvoktas pagal skaitytojo išgales. Ypač svarbu atpažinti tekste kultūrines citatas, pavyzdžiui: „Mat undinių ašaros visada virsta perlais, gaila juos po kojom barstyti“. Taigi ir žaismingos, linksmos, ir prasmingos mintelės ir mintys skamba N. Kepenienės Mintijoje. Riestainis po saule – naujausia ir kol kas geriausia rašytojos knyga, tikras teksto malonumas. Čia daug kas neįprasta, bisetiškai apversta aukštyn kojom. Iš tiesų pasakose gali atsitikti bet kas. Antai „Laikrodinė ūmioji“ pasakoja apie puošeivą karvę Klaudiją, apimtą manijos puoštis žadintuvais, o tada „prikrito, matyt, karvytei Klaudijai į ausis valandų, minučių, sekundžių. Ėmė laikas ją iš vidaus žnaibyti“. „Dantytas charakteris“ – apie tetulytės Rozalijos užaugintą nepaprastą kaliją – „kai tik kas į gėlę pažvelgia, ši nusilenkia“. Atsiranda tokių, kurie „mokslo vardu“ gėles vos nenudaigoja. Juda, kruta ir skaitytojus stebina galybė įvairiausių padarėlių: sliekas Izidorius, laputaitė Veronika, meška Brigita, barsukas Osvaldas, akmenėlis Džiugas, bebriukai Karijotas ir Galijotas… Tikra vardų vardelių puota! Visi šie padarėliai gyvena Linksmajame miške, net rengia pasitarimus. Pavyzdžiui, iškalbinga vieno pasitarimo „DARBOTVARKĖ: 1. Kėkšto Abdono skundo klausymas. 2. Barniai. 3. Susitaikymas“. Darbotvarkė labai dalykiška, ji neleis nusiposėdžiauti. Visos šios autorės pasakos originalios, individualios, tautosaka čia tik sąmoningai pacituojama: „Leontina kasryt brenda upeliu, prausias, žuvų šukelėm galvelę šukuoja“. Vienos gražiausių pasakų: „Džiugo žvaigždynas“, „Dantytas charakteris“, „Taškai už gerus darbus“, „Peršviečiamas mėnesėtas“, „Diena, kai žuvys giedojo“, „Elegantiškos nosytės“, „Oro pilis“, „Pro vartus nuo Dobiliukų kalno“, „Lauksi laiško, rudens sulauksi“ ir kitos. Beje, nepaprastai įdomi ir verta atskirai aptarti raidės, rašto tema. Kaip atskirai aptarti verta ir visa N. Kepenienės vaikams skirta kūryba.

Vietoj išvadų

Kad ir marga toji knygų šūsnelė, apžvalgą vis dėlto norėtųsi baigti padėka: ir kad knygos vaikams rašomos, ir kad parašoma tikrai puikių. Juk vaikai – nuoširdžiausi pasaulyje skaitytojai. Štai kaip šiltai juos apibūdina N. Kepenienės pasakų knyga: „kišenėlėse jie turėjo atminties dulkių, noselėse – smalsučių uoslę, akelėse – po kokį pusšimtį klaustukų ir dar keistą jaudulį širdutėse“. Tad visiems rašytojams – dar viena didaktinė-nedidaktinė N. Kepenienės mintis: „Kad skristum, būtinai po sparnu turi pasikišti vėją“. Taigi – sparnų! Ir dar – vėjo!

Žurnalas „Rubinaitis“, 2002 Nr. 1 (21)