Lietuvių vaikų literatūros gintarai

Pristatant naująją J. Linkevičiaus apybraižų knygą apie dešimtį lietuvių vaikų rašytojų Iš gintarų vėrinio*, pirmiausia norisi tuos autorius ir išvardyti, nes atsivertus turinį iš neabejotinai vaizdingų ir poetiškų skyrių pavadinimų (pavyzdžiui, „Gėrio ir grožio sodininkas“ ar „Kaip paukštė vėtroje“), atskleidžiančių turbūt labiau tų kūrėjų asmenybės bruožus, ne visai aišku, apie ką bus kalbama, o ir pažvelgus į nuotraukas, taip gražiai sudėliotas žalsvame knygos viršelyje, ne visi (ar bent jau ne visų) jie bus atpažinti. Tad kas gi tie išrinktieji, literatūros kritiko vadinami „gintarais gintarėliais“? Tai Pranas Mašiotas, Matas Grigonis, Antanas Giedraitis, Vytė Nemunėlis, Vytautas Tamulaitis, Kazys Binkis, Bronė Buivydaitė, Janina Degutytė, Vladas Dautartas ir Ramutė Skučaitė. Kodėl būtent jie? Galima pasiskaityti pratarmę, kurioje J. Linkevičius bando tokį pasirinkimą paaiškinti, kad „norėjosi sugrąžinti skaitytojus prie tų, kurie šiandien atrodo gal kiek archajiški“, bet gal geriau juo netikėkime, nes turbūt vienintelį M. Grigonį, geriau pažįstamą vaikų literatūros specialistams, galima būtų pavadinti „archajišku“ (J. Linkevičiui nepavyko nuslėpti nuoskaudos: „Ar būtų sąžininga šį nuostabą žmogų išbraukti iš mūsų literatūros istorijos, kaip ragino pasielgti dvi jaunos redaktorės, siūliusios nedėti šios apybraižos į knygą?“). Kitų vardai neabejotinai girdėti: P. Mašiotas, jau seniai garbingai tituluojamas „vaikų literatūros tėvu“, K. Binkis ar Vytė Nemunėlis, kurių kūryba, nors ir atkeliavusi iš lietuvių vaikų literatūros formavimosi pradžios, tebeskaitoma ir dabar (prisiminkime neseniai pakartotinių leidimų sulaukusias poemėles mažiesiems – Vytės Nemunėlio Meškiuką Rudnosiuką ar Kazio Binkio Joną pas čigonus). Tikriausiai vaikai mielai skaito ir V. Tamulaičio apysakas-pasakas Svirplio muzikanto kelionės ar Vieną kartą. Galbūt sunkiau gaunamos A. Giedraičio pasakos, septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje išleistos V. Dautarto, B. Buivydaitės knygos ar J. Degutytės poezijos rinkiniai (neabejoju, kad auklėtojai ir mokytojai jiems pasiūlo paskaityti ar išmokti atmintinai chrestomatiniais tapusius jos eilėraščius iš vadovėlių). Na, o gyvut gyvutėlę ir nepaprastai produktyviai tebekuriančią Ramutę Skučaitę archajiška pavadinti tiesiog liežuvis neapsiverstų. Suabejočiau ir tuo, kad J. Linkevičius rinkosi „nebūtinai pačius didžiausius, mieliausius savo širdžiai“ nes apie kiekvieną jų šis vaikų literatūros kritikas rašo jautriai, su didele meile, pakiliu tonu, pastebimai idealizuodamas. Ypač apie tuos, kurie padėjo lietuvių vaikų literatūros pamatus.

Knygos apybraižų struktūra aiški: pradžioje prozininkas ar poetas pristatomas, paminimi visi jo nuopelnai, išskiriama tai, kas svarbiausia. Toliau – pasakojimai apie šių autorių vaikystę, brendimą. Antrojoje apybraižų dalyje apžvelgiamas jų kūrybos kelias, stengiamasi įvardyti pagrindinius kūrybos bruožus, remiamasi kitų lietuvių vaikų literatūros tyrėjų darbais, vertinimais. Anot J. Linkevičiaus, apie mūsų vaikų literatūros kūrėjus „…parašyta ne taip mažai, tik daug kas išsibarstę periodikoje, daugeliui neprieinama“ (p. 6). Trečiojoje apybraižų dalyje išsamiai nagrinėjami patys reikšmingiausi kūriniai.

Kad ir kaip ten būtų, įdomiausios pasirodė pasirinktųjų autorių biografijos. Ne vien tuo, kokių nuotykių nuotykėlių patyrė. Įdomus pats J. Linkevičiaus kelias, kuriuo jis ėjo rinkdamas šių rašytojų vaikystės duomenis. Skaitydami apie P. Mašiotą, turime patikėti, kad jis buvo tikrai geras berniukas: „Mažylis džiaugdavosi, jei liepdavo ką paduoti, atnešti, visur ir visada jausdavosi reikalingas besąs“ (p. 11). O kaipgi kitaip? Juk pagrindinis šaltinis, kuriuo J. Linkevičius remiasi, – autobiografinė P. Mašioto apysaka Ir aš mažas buvau, rašyta prieškariu, kai literatūroje vyravo didaktinės nuostatos (taigi nenuostabu, kad ir apie save pasakodamas autorius siekė auklėti jaunąją kartą). Ir B. Buivydaitės biografija remiasi jos dilogija Pro vaikystės langą ir Vargai vartus kilnoja. Kalbėdamas apie šios rašytojos vaikystę, J. Linkevičius ją, kaip knygos heroję, ir vadina ne Bronyte, o Genute… Taigi galima manyti, kad tiek P. Mašioto, tiek B. Buivydaitės vaikystės pasakojimai gerokai pagražinti. Smarkiai idealizuotos pasirodė ir M. Grigonio, Vytės Nemunėlio biografijos: M. Grigonio tėvai „abu gražuoliai, gyvenę santaikoje ir meilėje. […] Mamytė buvusi linksmo būdo, giesmininkė ir dainininkė“ (p. 37), o Vytės Nemunėlio „vaikystę lydėjo didelė motinos, paprastos kaimo moters, sugebėjusios savo vaikus patraukti gerumu, darbštumu, vidine giedra, meilė“ (p. 88). Ir A. Giedraičio „darnioje šeimoje netrūko jaukumo ir meilės“ (p. 64). Koks kontrastas čia J. Degutytės vaikystė: būsimą poetę „slėgė ir temdė alkoholiu besisvaiginančios motinos, kaip mažylei atrodydavo, gimusios po juoda žvaigžde, priekabumas ir brutalumas“ (p. 179)! Atskirai paimti, šie teiginiai gal ir neužkliūtų, tačiau skaitant knygą nuo pradžios iki galo ima atrodyti, kad anksčiau žmonės kažkaip gražiau gyveno. Be to, susidaro įspūdis, jog J. Linkevičius knygą rašė vildamasis, kad šių dienų pedagogai iš jos pasisems nesumeluoto ketvirtojo dešimtmečio kūrėjų tikėjimo švietimo galia. Štai kad ir apie M. Grigonį rašoma: „Tvirtas tikėjimas tautos atgimimu skatino jaunuolį gilintis įgimtąją kalbą, kvalifikuotu jos mokytoju tapti dar tais laikais, kai Lietuvos gimnazijose tik kur ne kur buvo mokoma lietuvių kalbos“ (p. 35), o A. Giedraitis „mūsų šalies istorijoje pasireiškė kaip vienas iš šviesulių, tautinės sąmonės žadintojų, krašto švietėjų, rašytojų“ (p. 61). Jis, panašiai kaip M. Grigonis, „reiškėsi kuriantis nepriklausomai Lietuvai, kai jos švietimui atsidėjusių darbininkų buvo maža, o mokyklų bibliotekos apytuštės“ (p. 61). Apie kitus savo amžininkus kalbėdamas, J. Linkevičius nevengia ir asmeniniais įspūdžiais pasidalyti: pasakoja apie 1991 m. įvykusį susitikimą su B. Brazdžioniu jo gimtuosiuose Žadeikiuose, prisimena kaimynystėje gyvenusią J. Degutytę… Nenuostabu, kad, regint rašytojus iš arti, kalbos tonas pasikeičia, o tokios apybraižų vietos įgyja savitą tikrumo atspalvį. Pati tikriausia, nuoširdžiausia pasirodė R. Skučaitės biografija, paremta ne kažkur kažkada skaitytais, o pačios poetės ir jos draugės prisiminimais: „Paprašiau, kad ji specialiai parašytų šiam rašiniui, kad galėčiau čia pacituoti“ (p. 225).

Šioje recenzijoje nekalbėsiu apie neabejotinai vertingas J. Linkevičiaus įžvalgas nagrinėjant pasirinktų autorių kūrinius ar išryškinant kūrybos bruožus. Sutikime, jos tikrai geros. Atsiverskime, skaitykime, kai reikės, – juk nebėgsi kiekvieną kartą į biblioteką ieškoti pavienių išsibarsčiusių straipsnių (beje, knygos pabaigoje autorius pateikia jų bibliografiją – tai irgi rodo, koks didžiulis darbas atliktas rengiant apybraižas). Atokesnių Lietuvos vietovių mokytojams ši knyga galbūt taps vienu iš nedaugelio prieinamų šaltinių (ypač jei neturi po ranka Vaikų literatūros patirties (1995 m.), kurioje yra straipsniai apie P. Mašioto, A. Giedriaus, B. Buivydaitės kūrybą). O tokią plačią V. Dautarto gyvenimo ir kūrybos apžvalgą vargu ar išvis dar kur nors galima rasti.

Suprantamas literatūros kritiko noras, kad jo knygą skaitytų „suaugusieji ir vaikai kartu“. Bet ar jis realus? Ankstesnioji J. Linkevičiaus apybraižų knyga Prie žalių krantų (1988 m.) buvo parašyta jaunesniajam ir vidutiniam mokykliniam amžiui, jos formatas, apipavidalinimas, šriftas pritaikyti vaiko rankoms ir akims. Knyga Iš gintarų vėrinio jau kitokia: ją skaityti galėtų nebent aukštesniųjų klasių moksleiviai, tačiau į ją sudėtos apybraižos juk daugiausia apie tuos, kurių kūryba (eilėraščiai, poemėlės, pasakos) skirta patiems mažiesiems, tad vyresniesiems vargu ar bus aktuali. Nebent gal V. Dautartas ir jo paaugliams skirtos apysakos. Pradinukams, kuriems labiausiai rūpi patys tekstai, o ne jų analizė ar rašytojų nuopelnai kultūrai, bus įdomūs nebent gyvi ir vaizdingi pasakojimai apie tų autorių vaikystę. Aišku, tiems, kurie dar tik mokosi pažinti raides, tekstą skaityti butų pernelyg sudėtinga, tačiau pradinukų mokytojai be vargo galėtų perskaityti atskirus epizodus. Tad ši knyga – pirmiausia jiems. Juo labiau kad, baigdamas apybraižą apie V. Tamulaitį, J. Linkevičius netgi pateikė viktorinos pagal Skruzdėlytės Greitutės nuotykius rekomendacinių klausimų. Šitokia pabaiga pasirodė kiek netikėta, nes nė vienoje kitoje knygos apybraižoje tokių klausimų nėra. Manykim, kad autorius paliko vietos mokytojų išradingumui, – juk nereikia, kad viskas būtų kaip ant lėkštelės paduota.

Galbūt kam nors ši knyga pasirodys eklektiška, tačiau negi taip jau būtina griežtai laikytis struktūros rėmų, mokslinio stiliaus?.. Tegul banguoja, tegul plaukia pasakojimas, kaip reta vaizdingas, liudijantis ne tik tų dešimties kūrėjų, išugdytų nuostabios Lietuvos gamtos, dvasią, bet ir poetišką paties literatūros kritiko J. Linkevičiaus sielą.

_______________________________________

* Linkevičius, Jonas. Iš gintarų vėrinio: apybraižos. – Vilnius: Agora, 2002. – 256 p.: iliustr.

Žurnalas „Rubinaitis”, 2002 Nr. 1 (21)