Nieko nėra neįmanoma

Tiek vaikams, tiek suaugusiesiems labai knieti žvilgtelėti į kokio nors menininko dirbtuves. Smalsu nors akies krašteliu išvysti tą paslaptingą kurinio gimimo momentą. Tiesa, dažnas, ko gero, mieliau rinktųsi skulptoriaus ar dailininko dirbtuves, kuriose apie tai pasakoja akivaizdūs kūrybos liudytojai: vaizdingi akmens luitai, spalvingos dažų dėmės… Bet įdomiausias, mistiškiausias procesas, mano manymu, vyksta rašytojo valdose. Ten stebime NIEKO virsmą KŪRINIU. Būtent į tokias dirbtuves mus maloniai kviečia Džanis Rodaris neseniai lietuvių kalba pasirodžiusioje knygelėje Fantazijos gramatika*.

Gerai žinomas vaikų rašytojas šį kartą kreipiasi ne į pačius jauniausius skaitytojus. Nedidelio formato leidinys gali būti įdomus jau gerokai paaugusiems, ieškantiems atsakymo į klausimą, kaip sukurti pasaką. Pasak paties Dž. Rodario, būtent toks klausimas, nuolat užduodamas susitikimuose su jaunaisiais skaitytojais, ir paskatino parašyti šią knygelę. Beje, kadangi šiandien tai aktualu ne tik vaikams, knyga sudomins ir vis dažniau kūrybinius darbus taikančius pedagogus bei apskritai įvairaus amžiaus asmenis, besidominčius vaikų literatūra ar kūryba. Juk patarimo mieliausiai kreiptumės į tą, kuris šioje srityje jau sulaukė pripažinimo. Ypač jei patarimai dalijami taip nuoširdžiai.

Fantazijos gramatikoje pirmiausia girdime Dž. Rodario pedagogo balsą. Autorius iškart pasako, kad jo tikslas – aptarti kai kuriuos pasakų kūrimo būdus, pasvarstyti, kaip padėti vaikams patiems kurti pasakas. Šį pažadą jis tesi su kaupu. Siūlomų būdų gausa ir įvairovė patenkins įvairiausią skonį. Žodis, žodžių pora ar fantastinė hipotezė – tai bene patys sėkmingiausi istorijų kūrimo būdai, praversiantys pamokose įvairaus amžiaus mokiniams. Žodžių deformavimas kūrybingam mokytojui padės paįvairinti žodžių darybos temas, o kūrybinės klaidos – nuotaikingai įsiminti gramatikos taisykles. Skaitytojas įsitikins, kad ne mažiau įdomios ir kitos Dž. Rodario idėjos. Beje, autorius nesitenkina vien atskleisdamas tokias galimybes. Jis formuluoja ir aiškius patarimus: siūlo remtis vaikų patirtimi, atsižvelgti į jų aktualijas, skatinti pačių mažiausių mokinių ar net ikimokyklinukų kūrybą. Mokytojams, darželinukų auklėtojams ar net tėveliams ne mažiau informatyvūs bus ir šiuos teiginius lydintys samprotavimai, vaikų kūrybos pavyzdžiai. Autorius noriai dalijasi patirtimi ir mintimis, samprotauja, kodėl vaiko kuriama istorija pasuko viena ar kita kryptimi. Darbo su vaikais aprašymai rodo, kad skatinama intuityvioji mažiausių mokinių ar ikimokyklinukų kūryba, žavimasi joje tvyrančia žaidimo atmosfera. Būtent šio amžiaus vaikų žodinė (sakytinė, rašytinė) kūryba Lietuvoje vis dar sulaukia per mažai dėmesio. Reikia tikėtis, kad autoriaus idėjos padės pedagogams ir tėveliams įsiklausyti į jaunųjų pramaniūgų mintis ir jas puoselėti.

Bet meluotume, jei sakytume, kad Fantazijos gramatikoje sutinkame tik pedagogą Dž. Rodarį. Knygelės paantraštė skelbia: „Įvadas į istorijų kūrimo meną“, tad galime manyti, kad riba tarp mokslo ir meno pasirinkta sąmoningai. Dvisluoksniame tekste patyrusio pedagogo, besidalijančio savo patirtimi, balsą vis pertraukia menininkas, tad spontaniškos, įkvepiančios mintys liejasi viena paskui kitą ir, atrodo, tuoj tuoj virs užbaigtu kūriniu. Tokie eskizai skaitytoją įtikina: istorijas kurti tikrai paprasta. Tik atidesnis pastebės reiklų rašytojo žvilgsnį: netikėti žodžių deriniai vertinami kaip „įdomūs“ ar „ne tokie įdomūs“, pažymima, kad iš šimto atsitiktinių žodžių darinių tik vienas bus „laimingas ir vaisingas“. Aiškėja, kad, ko gero, ne visko išmokstama. Daug lemia asmenybės gebėjimas nujausti, įžvelgti tai, ko dar… nėra. Kad ir kaip paradoksaliai skamba, to irgi moko Dž. Rodaris.

Tačiau įdomiausia šią knygą skaityti bus tiems, kurie dar nepamiršo Dž. Rodario kūrinių. Mat kai kurie eskizai mums primena jau skelbtas šio autoriaus istorijas ir kvieste kviečia lyginti ir spėlioti. Taip aiškėja ir produktyviausi istorijų kūrimo būdai. Itin daug galimybių, pasirodo, atskleidžia netikėtas dviejų atsitiktinių žodžių derinys („fantazijos binomas“). Galima spėti, kad ne vieną skaitytoją tokiais netikėtais deriniais (šuo ir spinta, šuo ant spintos, šuo spintoje… ir tortas ir dangus, tortas ant dangaus, tortas danguje…) nustebinusios pasakos „Tortas danguje“ (liet. k. 1987 m.) siužeto buvo ieškoma kaip tik taip. Panašių samprotavimų kils daugiau, jei Fantazijos gramatiką skaitysime netoliese turėdami kitą Dž. Rodario leidinį – rinkinį Pasakos telefonu (liet. k. 1969 ir 2001 m.). Galbūt šalia parašyti žodžiai šautuvas ir streikas autoriui padėjo sugalvoti pasaką apie šaudyti nenorintį šautuvą („Medžiotojas, kuriam nesisekė“), žodžiai namas ir ledai virto pasakaite „Namas iš ledų“, o šalis ir kampas –„Šalimi be kampų“?

Ne mažiau vaisinga, ko gero, yra idėja suteikti veikėjui tam tikros medžiagos ypatybes ir žiūrėti, kas iš to išeis. Skaitytojui, susidomėjusiam skyreliu „Stiklinis žmogeliukas“, derėtų perskaityti jau minėto rinkinio Pasakos telefonu pasakas „Šokoladinis kelias“, „Sviestiniai žmogiukai“, „Džakomas stiklelis“ ir pagaliau „Žmogus iš nieko“. Vien pasakų pavadinimai skatina spėti, kurgi nuklys autoriaus vaizduotė.

Tame pačiame rinkinyje galima įžvelgti ir pasakų kūrimo pagal fantastines hipotezes pavyzdžių: „Kas būtų, jei lytų saldainiais?“ („Saldainių lietus“), „Kas būtų, jei šviesoforas uždegtų mėlyną spalvą?“ („Mėlynas šviesoforas“), „Kas būtų, jei liftas keltų į Mėnulį?“ („Liftas“). Beje, pastarąją pasaką autorius pats primena Fantazijos gramatikoje. Kiti teiginiai taip ir lieka maloniomis spėlionėmis. Skaitytojai pastebės, kad sunkiausia, ko gero, autoriaus kūryboje įžvelgti siužetų, besiremiančių „akmens, metamo į kūdrą“ principu. Ir ne vien kad tam reikėtų gerai mokėti italų kalbą. Tiesiog kiekvieno žmogaus patirtis labai savita.

Akivaizdu, kad tiek turiniu, tiek forma Dž. Rodario Fantazijos gramatika pasirodo labai tinkamu laiku. Ji kūrybingos asmenybės ugdymo klausimus aptaria ne tik profesionaliai, bet ir įdomiai. Beje, manau, kad autoriui iš tiesų rūpi skaitytojams padėti suprasti tik vieną teiginį: NIEKO NĖRA NEĮMANOMA. Juk tai supratusiuosius mes ir vadiname kūrybingomis asmenybėmis.

_____________________________________

* Rodaris, Džanis. Fantazijos gramatika. Įvadas į istorijų kūrimo meną. Iš italų kalbos vertė Danutė Dapšauskaitė. – Kaunas: Šviesa, 2001. – 190 p.

Žurnalas „Rubinaitis”, 2002 Nr. 1 (21)