Laiškai

Mielas „Rubinaiti“,

Sveikinu Tave ir linkiu gyvuoti dar daug metų…

Su didžiuliu susidomėjimu ir dėkingumu skaitau „Rubinaitį“. Tai puikus pradinių klasių mokytojo pagalbininkas. Literatūros vaikams labai padaugėjo, todėl pradinių klasių mokytojui sunku joje susigaudyti, nesuspėsi įsigyti visos naujausios vaikų literatūros, juolab kad ji gana brangi. Mokyklos bibliotekos gauna vieną kitą knygelę, dažnai ne pačią vertingiausią. Todėl Jūsų žurnalas padeda susigaudyti toje knygų jūroje. Labai domina K. Urbos publikacijos.

Tikra tiesa, kad vaikai nebenori skaityti. Miestų mokyklų bibliotekose vaikiškų knygų gana nemaža, o kaimo mokyklų bibliotekose dažniausiai tos, kurias dovanoja patys mokiniai, kai jas gerokai „suskaito“, rėmėjai, kurių taip maža šiuo metu kaime…

Kaimo vaikams susidarė problema: ką skaityti? Sakysite, negi jau taip ir nėra ką skaityti? Yra, bet rekomenduojama perskaityti knyga bibliotekoje gerų geriausiu atveju pasitaiko viena, na, dar gal kas nors namuose turės, susidaro 1–2 knygos, o klasėje vaikų 10–15. Galima knygomis keistis tarpusavyje. Bet ir tokiu atveju ją perskaitys 4–5 mokiniai.

Pradinėse klasėse rekomenduojamas perskaitytų knygų aptarimas, arba vadinamasis „užklasinis skaitymas“. Tas mokytojas, kuris siekia, kad jo ugdytiniai kuo daugiau skaitytų, tokio laiko kaip nors suras per gimtosios kalbos pamokas arba popamokinės veiklos metu, mat tokios pamokos kaip „užklasinis skaitymas“ programoje nenumatyta. O gaila!..

Todėl manau, jog mokytojui būtų daug lengviau – be abejo, ir jo ugdytiniams, – jei vaikų literatūros žinovai sudarytų skaitinius pradinei mokyklai. Panašius į L. Šepkaus skaitinius „Knygų pasaulyje“, išleistus 1985 m. Žinau, jog dar yra mokytojų, kurie, praleisdami skyrius apie spaliukus, pionierius ir tarybine Tėvyne, juos naudoja per užklasinio skaitymo pamokas ir dabar.

Puiku būtų, jei vaikų literatūros žinovai sudaryti į tokius skaitinius, į juos įtraukdami rekomenduojamų perskaityti knygų santraukas (arba jas visas), suteiktų šiek tiek žinių apie knygos autorių, kitas jo parašytas knygas. Galima būtų apsiriboti knygos ištrauka, kuri suintriguotų vaikus, sužadintų norą susirasti knygą ir perskaityti ją visą. Taip ugdytiniai (nors ir paviršutiniškai) susipažintų su daugeliu knygų, atsirastų ir tokių, kurie, mokytojo paskatinti, knygute perskaitytų visą. Mokytojui būtų lengviau aptarti skaitytą ištrauką, pakalbėti apie knygos veikėjus, atlikti kitokias įdomias užduotis, kurių nemažai pateikia L. Kačinauskienė knygelėje „Kaip sudominti pradinuką knyga“, išleistoje Šiauliuose 2000 m.

Aš savo nuomonės jokiu būdu neprimetu kitiems mokytojams. Ir mokytojas, ir jo ugdytinis turi teisę pats pasirinkti, ką skaityti, negalima varžyti vaiko asmenybės, pomėgių. Tačiau pradinukui dar labai svarbi mokytojo nuomonė. Todėl manau, kad daugelis pradinukų ir mokytojų tokiais skaitiniais būtų labai patenkinti. Miestų mokyklos, turinčios turtingas bibliotekas, tokiais skaitiniais galėtų nesinaudoti, o daugelis kaimo mokyklų juos mielai įsigytų. Juos būtų galima platinti per knygynus. Manau, kad tėvai dar surastų lėšų įsigyti dviem pradinukų skaitinių dalims (jų galėtų būti ir daugiau).

Lakštučių pradinė mokykla būtų viena pirmųjų, kuri mielai įsigytų šiuos skaitinius. Juk vyresniųjų klasių mokiniai turi savo literatūros, istorijos skaitinius, tai kodėl jų neturėti ir pradinukams?.. Knygynuose dabar apstu įvairių leidinėlių mokytojams, mokiniams, įvairių testų, užduočių ir pratybų. Tai kodėl nepateikus ir skaitinių? 1990 m. buvo išleisti V Ramonaitės skaitiniai III klasei „Ąžuolėlio priedas“. Patenkinti buvo ir mokytojai ir mokiniai.

L. Kačinauskienė savo leidinyje taip pat pateikia II, III ir IV klasės siūlomų perskaityti knygų sąrašą. Jie iš esmės skiriasi nuo K. Urbos pasiūlyto. L. Kačinauskienės sąrašas gana trumpas, iš 9–10 knygučių, dauguma lietuvių vaikų rašytojų knygutės parašytos gana seniai. Iš užsienio rašytojų pateikta po 1–2 knygutes, tai P. Vaito „Toto ir jos bičiulio nuotykiai“, F. Zalteno „Bembis ir Bembio vaikai“, A. De Egziuperi „Mažasis princas“, E. De Amičio „Širdis“. Na, o K. Urba siūlo gana daug užsienio rašytojų kūrinių. Ir tai labai puiku. Tačiau kai peržvelgi visą pasiūlytą sąrašą, mokyklos bibliotekėlėje tesurandi 2–3 knygeles ir tai tik po vieną leidinį. Kuriuo knygų sąrašu labiau vadovautis: L. Kačinauskienės ar K. Urbos? Kuo remiantis tokie sąrašai sudaromi: sudarytojo kompetencija ar nuoroda iš aukščiau? Suprantu, mokytojas turi teisę rinktis, bet nuorodų norėtųsi.

Labai gaila, jog praeitais metais vaikus nustojo lankyti įdomus žurnalas „Genys“. Vaikai noriai jį skaitydavo, dauguma prenumeruodavo. Užklasinio skaitymo pamokų metu jį skaitydavome, analizuodavome. Žurnalas plėtė vaikų akiratį, skatindavo skaityti. Ypač pamėgę buvo V. Račicko kūrinius, mat šis rašytojas buvo atvykęs į mūsų mokyklą, tapo mokykloje įkurto „Genio“ klubo krikštatėviu. Nors „Genys“ vaikų jau nelanko, klubas savo veiklos nenutraukė. Gaila, jog neužteko, tiesiog nebuvo surasta lėšų „Genio“ leidimui. „Genys“ labai senas žurnalas, dar mokinių tėvai jį skaitę, todėl ir vaikams jį mielai prenumeruodavo. Tikrai nesuklysiu pasakiusi, kad šis leidinys iš visų vaikiškų leidinių labiausiai skatino vaikų norą skaityti, supažindindavo su naujai išleistomis knygomis, rašytojais, nemažai spausdindavo ir verstinės vaikų literatūros. Jis ugdė mokinių saviraišką, nes žurnale buvo daug spausdinama ir pačios vaikų kūrybos. Tokio žurnalo, koks buvo „Genys“, pasigenda ir mokiniai, ir mokytojai, ir mokinių tėvai.

Jei gerbiamas K. Urba imtųsi chrestomatinio leidinio pradinukams sudarymo, aš kaip mokytoja praktikė, 30 metų atidavusi kaimo vaikams, mielai jam talkinčiau.

Su didžiule pagarba – Neringa Jakimavičienė,

Lakštučių pradinės mokyklos (Vilkaviškio raj.) mokytoja metodininkė.

Žurnalas „Rubinaitis”, 2002 Nr. 1 (21)