Ko moterys išeina iš namų

„Tą vakarą, kai sulaukėme blogų žinių – kad mama negrįš…“ Dažnam, perskaičiusiam šią naujosios „10+“ serijos knygos Du mėnesiai kelio* pirmojo skyriaus frazę, turbūt toptelėjo: dar viena šiuolaikinė knyga apie skyrybas, yrančią šeimą, psichologinę paauglio dramą. Knyga iš tiesų ir šiuolaikinė, ir psichologinė, ir apie paauglę. Bet… kitokia!

Jos pristatymą norėtųsi pradėti ne nuo analizės, o nuo informacijos, kurios kažkodėl pašykštėjo leidėjai ir kurios pasigedo jau ne vienas skaitytojas. Šerona Krič (būtent taip reikėtų tarti autorės pavardę) yra 1945 m. gimusi amerikiečių rašytoja, daugiausia gyvenusi Anglijoje ir kitose šalyse, kur dirbo anglų kalbos mokytoja. Tad patiems amerikiečiams buvo netikėtas jos įpuolis į literatūrą. Juolab kad Du mėnesiai kelio – tik antras autorės parašytas (pirmasis išleistas) romanas, iškart pelnęs kone visas solidžiausias Amerikos premijas, iš kurių pagrindinė – garsusis Njuberio medalis, atitekęs 1995 m. (vadinasi, pati knyga išleista 1994-aisiais). Atrodo, Šerona Krič dar nėra parašiusi labai daug, bet ir kitas jos knygas (kone visų jų veikėjai – trylikamečiai) vertintojai bei skaitytojai pastebėjo ir pripažino.

Aptariamosios knygos veikėjai Salamankai – irgi trylika metų. Ji su seneliais, kurie „spinduliuote spinduliuoja gerumą“ (p. 12), automobiliu išsirengia į tolimą kelionę – į kitą Jungtinių Valstijų kraštą, kur svajoja patekti per mamos gimtadienį. Keliaudama Salamanka, senelės paprašyta, pasakoja naujosios savo draugės Febės istoriją – apie keistoką, kažkokią sukaustytą jos šeimą, apie tai, kaip Febės mama netikėtai laikinai išėjo iš namų (tik gerokai vėliau sužinome, kad ji susitiko su savo pavainikiu sūnumi, apie kurį namiškiai nieko nežinojo). Krinta į akis tai, jog romanas sukomponuotas panašiai kaip ir mums pažįstama V. Železnikovo Baidyklė – mergaitė pasakojasi seneliams. Tik Salamanka pasakoja ne apie save. Nors… kažin? Bemaž nepastebime, kaip lygiagrečiai ima ryškėti, vis garsiau skamba istorija apie mamą, jos meilę, meilę jai, ilgesį („Knygoje išvis daug ilgesio“, – komentavo pati autorė). Salės mama išvyko iš namų prislėgta, sugniuždyta – gal begalinio tėvo gerumo, gal skaudžios netekties: prieš kiek laiko jai gimė negyvas kūdikis. Bet tikrai neketino palikti šeimos, o bėgo ieškoti dvasios atramos. Ir žuvo autobuso avarijoje. Tiesa, skaitytojas tai sužino tik romano pabaigoje. Ilgą laiką jis autorės įtaigiai apgaudinėjamas ir tikisi, kad Salė susitiks su mama ir daug ką išsiaiškins.

Kelionės, kuri trunka apie savaitę, metu ekscentriškieji seneliai nuolat meiliai vienas iš kito pasišaipo, išsipasakoja savo gyvenimus. Salamanka sužino, jog senelė irgi trims paroms buvo palikusi senelį, pabėgusi su kitu vyriškiu. „Kodėl?“ – klausia Salamanka. „Turbūt tiesiog sukvailiojau, – atsako senelė. – Kartais širdyje žinai, kad ką nors myli, tačiau reikia išeiti, kad tą suprastų ir galva“ (p. 160). Taigi akivaizdu, kad pabėgimas, išėjimas, moters prigimties paslaptis, troškimas ištrūkti iš savęs, noras sužinoti, „kokia esu iš tiesų“ (p. 151), ilgėjimasis yra svarbiausi šio kūrinio motyvai. Svarbūs autorei ir kiti dalykai, pavyzdžiui, šeimos santykiai, gyvenimo būdas. Tikrai žavinga senelių meilės istorija, tvirtas jų ryšys, tragiškas atsisveikinimas (senelė kelionėje miršta), poetiškai papasakota Salamankos tėvų meilė. Jau minėtas itin „padorus“, kažkoks tramdomas Febės šeimos gyvenimo būdas. Ir, be abejo, norėdama parodyti priešingą variantą, rašytoja nuveda skaitytoją į bendraklasės Merės Lu namus, kur „buvo visiškas chaosas“ (p. 52), kur tėvas ponas Finėjus „apsirengęs gulėjo vonioje ir skaitė knygą“ (p. 53), o motina tuo metu gulėjo ant garažo. Svarbus knygoje ir gana gaiviai pavaizduotas mokyklos pasaulis (mamai išvykus, Salamanka persikėlė į naują mokyklą), patrauklus „labai savotiškas mokytojas Birkvėjus“ (p. 18). Apskritai knygoje daug labai užbaigtų literatūrinių paveikslų – tikrai puiki medžiaga mokytis literatūrinės charakterių analizės.

Argi gali paauglių knyga būti be pirmojo apkabinimo per liemenį („Apėmė keistas jausmas, kad man nugara ropoja kažkoks padarėlis. Jausmas nebuvo bjaurus. Buvo gera ir kuteno“, p. 70)? Žodžiu, Šeronos Krič knyga labai sodri, „tankaus“ siužeto, daugiasluoksnė. Tas gyvenimo pilnatvės įspūdis išskiria ją iš daugelio kitų šiuolaikinių paaugliams skirtų knygų, kuriose pernelyg susitelkiama į smulkiausius sielos virpesius ir minimalizuojamas siužetas. Beje, ši knyga išsiskiria dar vienu – indėnišku – motyvu, kurį įvertino kritika. Salamanka iš motinos gavo indėniško kraujo (jos vardas – vienos indėnų genties pavadinimas), kuris, matyt, diktuoja kitokį – tvirtesnį – ryšį su gamta, erdvės, laisvės ilgesį ir pan. („Mamai visada patiko viskas, kas šiaip jau auga arba gyvena lauke, viskas: driežai, medžiai, karvės, vikšrai, paukščiai, gėlės, žiogai, svirpliai, rupūžės, kiaulpienės, skruzdės, paršeliai“, p. 39).

Vieni kritikai rašytojai priekaištavo dėl per didelio šios knygos realistiškumo, kiti, priešingai, – dėl dirbtinumo. Kur to dirbtinumo galima įžvelgti? Tarkim, Febė įsivaizduoja, kad jos kaimynė Margareta Kadaver (su ja dabar artimai bendrauja Salamankos tėtis, ir mergaitei tai nėra malonu, nors vėliau paaiškėja, kad tai visai nėra intymus vyro ir moters ryšys) bus nužudžiusi savo vyrą ir užkasusi jį sode. Arba paslaptingi rašteliai, kuriuos prie Febės namų palieka kažkoks lunatikas jaunuolis, o iš tiesų – akloji kaimynė Partridž, Margaretos motina. Dirbtinoka, kad ta akloji kaimynė labai jau daug „mato“. Gana neįtikėtina, kad Febės motina galėjo taip ilgai nuo artimiausių žmonių nuslėpti savo jaunystės „nuodėmę“. Norint tuos dirbtinumus galima ir paaiškinti: siekdama kurti intriguojantį pasakojimą, rašytoja jį specialiai komplikuoja, mistifikuoja, o sykiu ironiškai tapo paauglių jausmų, reakcijų, įsivaizdavimų pasaulį.

Keliais požiūriais svarbus šios knygos epigrafas – indėnų patarlė: „Nespręsk apie žmogų, nepavaikščiojęs jo mokasinais du mėnesius“. Tokį raštelį autorė, pietaudama kinų restorane Anglijoje, neva radusi sausainių rinkinyje. Jis įžiebė knygos idėją. Ši patarlė knygoje kartojama keletą sykių. Raginimas pavaikščioti kito mokasinais (t. y. atsidurti kito žmogaus vietoje, įsigilinti į jo būseną), pažinti suaugusiųjų (!) pasaulį, pažinti save – štai visa apimanti knygos idėja. Knygos, kurią kai kas suvokia kaip metaforą (esą Salamankos kelionė – savęs ir kitų pažinimo kelionė), kuri skaitytoją skatina suvokti dar ne vieną dalyką, kuri siūlo daug gražių, nors ir sudėtingų gyvenimo vaizdų. Tuo ši knyga irgi gerokai išsiskiria iš labai kritiškos šiuolaikinės paaugliams skirtos problemų prozos.

Kiek blogesne prasme Du mėnesiai kelio iš kitų tos pačios serijos („10+“) knygų išsiskiria savo importiniu viršeliu. Ypač kad jis taip disonuoja su vidaus iliustracijomis – pabirais veikėjų portretėliais ir atsklandėlių žalumynais. Tačiau knygos turinys visiškai atitinka serijos koncepciją, taigi ji atsidūrė tinkamoje vietoje ir visai laiku.

_____________________________________________

* Creech, Sharon. Du mėnesiai kelio / iš anglų k. vertė Dalia Zaikauskienė; iliustr. Neringa Kažukauskaitė. – Vilnius: Alma littera, 2001. – 288 p.; iliustr. – (10+).

Žurnalas „Rubinaitis”, 2002 Nr. 1 (21)