KNYGŲ LAIPTAI

Šiemet pasaulyje trisdešimt šeštąjį, o Lietuvoje – dešimtąjį kartą minima Tarptautinė vaikų knygos diena. 2002 metų šventę remia Austrijos IBBY skyrius. Kreipimąsi į skaitytojus ir vaikų knygos puoselėtojus parašė garsi austrų rašytoja Renate Welsh (Renata Velš), kurios dvi knygas – „Drakono sparnai“ ir „Vampyriukas neturi likti vienai – neseniai lietuviškai išleido leidykla .Alma littera“. Plakato autorė – Maria Blazejovsky.

Vaikas sėdėjo sode. Gražus buvo sodas, bet aptvertas aukšta mūro siena, ir vaikas ten buvo vienas. Neklauskite, kaip jis tame sode atsidūrė, kas juo rūpinosi, kas valgydino. Šito aš nežinau.

Vaikas jautėsi vienišas.

Kažkur šitoje sienoje, svarstė jis, turėtų būti durys. Lėtai eidamas palei mūrą, čiuopė akmenis, bet neaptiko jokios sandūros, jokio plyšio. Tai čia, tai ten pabelsdavo – garsas visur buvo vienodas.

Vaikas atsisėdo po dideliu medžiu sodo viduryje. Aukštai virš galvos krykšdamas pralėkė paukščių būrys.

Staiga iš kažkur atsirado knyga. Vaikas atvertė pirmą puslapį. Ir išvydo didelę A, o prie jos – nupieštą oranžiniais skruostais apelsiną, aitvarą ir arklį. Kitame puslapyje puikavosi B su bite, balandžiu ir bokštu.

Kai vaikas išmoko visas raides, atsklendė dar viena knyga, paskui trečia, ketvirta, penkta… Vaikas ėmė vartyti knygas. Kiekviena šnarėjo vis kitaip. Vaikas uodė jų lapus. Kiekviena skleidė vis kitokį kvapą. Iš pradžių vaikas skaitė tik raides, paskui iš raidžių ėmė dėlioti Žodžius, iš žodžių – sakinius ir galiausiai – istorijas. Jis įniko skaityti. Jis jojo ant kupranugario ir dramblio, plaukė kajaku, šunimis kinkytomis rogėmis Švilpė ledu. Karaliaus rūmuose sėdėjo aukso soste, indėno palapinėje – ant margo apkloto. Bet svarbiausia – knygose buvo vaikų linksmų ir liūdnų, drovių ir akiplėšų, smarkuoliu ir tylenių.

Užmigęs vaikas sapnuodavo tuos vaikus. Buvo su jais skaitydamas. Bet, kai ištiesdavo ranką kurį nors paliesti, vėl suprasdavo esąs vienas ir nuliūsdavo.

Staiga vaikui šovė į galvą mintis. Jis ėmė krauti knygas vieną ant kitos, ir išėjo laiptai – tokie aukšti, kad užlipęs galėjai pažvelgti kitapus mūro sienos. Apačioje buvo kitas sodas, o jame – kitas mažylis.

– Ei, sveikas! – šūktelėjo vaikas nuo mūro.

Mažylis išsiilgęs pažvelgė aukštyn ir ištiesė rankas.

Pilną glėbį knygų ir vėl užsiropštė ant sienos. Mažylis verkė užsidengęs rankomis veidą.

– Žiūrėk! – pašaukė jį vaikas ir vieną po kilos numetė mažyliui knygas. Lėtai kaip lapai knygos nupleveno oru ir nutūpė į žolę. Septynis kartus vaikas lipo žemyn į sodą, nešė ir nešė knygas, kol mažylis savo pusėje iki pat sienos viršaus irgi susikrovė laiptus. Ir žingsnis po žingsnio atsargiai užlipo aukštyn.

Vaikai ištiesė vienas kitam rankas, juokdamiesi apsikabino.

Paskui sėdėjo sau abu ant mūro sienos ir tabalavo kojomis.

Iš vokiečių k. vertė Rūta Jonynaitė

Žurnalas „Rubinaitis“, 2002 Nr. 1 (21)