„STEBUKLINGOJI AŠAKA“*

Taigi!.. Kitą sykį mažasis kūdikis pargriuvo ant židinio grotelių. Septyniolika jaunųjų Princų ir Princesių buvo prie to pripratę, nes jie beveik visada nugriūdavo ant grotelių arba nusirisdavo nuo laiptų, bet mažasis prie to dar nebuvo pripratęs ir dėl to pasipuošė mėlyne paakyje, o jo skruostas patino. O nugriuvo vargšas mielas mažulėlis tai dėl to, kad nuslydo nuo Princesės Alicijos kelių, kai toji, ryšėdama plačią, šiurkščią prijuostę, kuri ją tiesiog dusino, sėdėjo virtuvėje priešais židinį ir buvo pradėjusi lupti ropę daržovių sriubai pietums. O pradėjo ji tą darbą dėl to, kad Karaliaus virėja tą tylą pabėgo su vienintele ir tikrąja savo meile – labai aukštu, bet ir labai įkaušusiu kareiviu. Tada septyniolika jaunųjų Princų ir Princesių, kurie, vos tik kas, tuoj paleisdavo gerklę, ėmė bliauti ir klykti. Tačiau Princesė Alicija, kuri ir pati nesusilaikė nepravirkusi, ramiai paprašė jų nutilti, nenorėdama, kad ten, viršuje, Karalienė, kuri taip sparčiai taisėsi, vėl atkristų, ir pasakė:

– Užsičiaupkite jūs, beždžionės netikėlės, visi iki vieno, kol aš apžiūrėsiu mažylį!

Tada ji apžiūrėjo mažylį ir pamatė, kad jis nieko nesusilaužė, o paskui pridėjo jam prie akytės šaltą geležį ir paglostė veiduką, ir šis tučtuojau jai ant rankų užmigo. Tada ji pasakė septyniolikai Princų ir Princesių:

– Bijau, kad jeigu jį dabar paguldysiu, tai jis prabus ir jam vėl skaudės, taigi būkite geručiai ir imkite visi šeimininkauti.

Tai išgirdę, jie visi džiaugsmingai pašoko ir puolė iš senų laikraščių lankstytis virėjo kepurių. Taigi vienam ji įdavė druskinę, o kitam ji davė miežines kruopas, o trečiam ji padavė petražoles, o dar kitam įdavė ropes, o dar kitam ji padavė morkas, o dar trečiam ji padavė svogūnus, o vėl kitam padavė dėžutę su prieskoniais, kol visi jie tapo virėjais ir visi sparčiai plušėjo, o ji pati sėdėjo viduryje visų jų, dusinama plačios, šiurkščios prijuostės, ir čiūčiavo mažylį. Netrukus sriuba buvo gatava, o mažylis pabudo ir šypsojosi kaip angelėlis, ir buvo patikėtas pačiai romiausiai Princesei palaikyti, o tuo metu kiti Princai ir Princesės susispietė tolimiausiame kampe ir žiūrėjo, kaip Princesė Alicija samsto iš prikaistuvio sriubą, baimindamiesi (kadangi jie amžinai ko nors baimindavosi), kad jų neaptaškytų ir nenuplikytų. Kai pagaliau sriuba buvo išpilstyta ir nuostabiai garavo ir kvepėjo kaip tinkama valgyti gėlių puokštelė, jie visi iš džiaugsmo suplojo delnais. Tai pamatęs, ir mažylis suplojo delnukais, ir dėl to, o dar ir todėl, kad jo žandas buvo juokingai patinęs, lyg skaudėtų dantį, visi Princai ir Princesės linksmai nusijuokė. Taigi Princesė Alicija tarė:

– Juokitės sau ir linksminkitės, o po pietų mes padarysime kampe ant grindų tokį lizdą ir jį į tą lizdą įsodinsime, kad matytų aštuoniolikos virėjų šokį.

Toji mintis sužavėjo jaunuosius Princus ir Princeses, ir jie sušveitė visą sriubą, suplovė visas lėkštes ir kitus indus, nukraustė stalą ir nustūmė jį į kampą, ir visi su savo virėjo kepurėmis, o Princesė Alicija su dusinamąja prijuoste, kuri priklausė virėjai, pabėgusiai su vienintele ir tikrąja savo meile labai aukštu, bet ir labai įkaušusiu kareiviu, sušoko aštuoniolikos virėjų šokį prieš angeliškojo mažylio akis, irsis užmiršo savo patinusį skruostą ir mėlynę paakyje, ir krykštavo iš džiaugsmo.

Irs štai tada Princesė Alicija vėl pamatė Karalių Votkinsą Pirmąjį, savo tėvelį, stovintį tarpduryje ir juos stebintį. Jis paklausė:

– Ką tu čia veikei, Alicija?

– Viriau valgyti ir sukausi iš padėties, tėveli.

– O ką dar tu veikei, Alicija?

– Linksminau vaikus, tėveli.

– O kur stebuklingoji ašaka, Alicija?

– Mano kišenėje, tėveli.

– Maniau, kad ją pametei.

– Oi ne, tėveli!

– O gal pamiršai?

– Tikrai ne, tėveli!

Tada Karalius taip sunkiai atsiduso ir atrodė toks prislėgtas, ir, atsisėdęs prie nustumto į kampą virtuvės stalo, taip liūdnai pasirėmė galvą delnais, kad septyniolika Princų ir Princesių tylutėliai ištipeno iš virtuvės ir paliko jį vieną su Princese Alicija ir angeliškuoju mažyliu.

– Kas yra, tėveli?

– Esu baisus skurdžius, vaikeli.

–Ar tu visiškai nebeturi pinigų, tėveli?

– Visiškai, vaikeli.

– Ir nebėra jokių galimybių jų prasimanyti, tėveli?

– Jokių, – atsakė Karalius. – Aš stengiausi, kaip galėjau, ir išbandžiau visas galimybes.

Princesės ranka, išgirdus šiuos žodžius, nuslydo į kišenę, kurioje ji laikė stebuklingąją ašaką.

– Tėveli, – ištarė ji, – kai jau būname labai pasistengę ir išbandę visas galimybes, tada juk turime išbandyti pačią pačią paskutinę?

– Be jokių abejonių, Alicija.

– O kai išbandome pačią paskutinę galimybę, tėveli, ir vis tiek nieko gera, tada, manau, pats laikas kreiptis pagalbos į kitus.

Tai buvo labai slapta užuomina į stebuklingosios ašakos galią, kaip kad buvo ją pati sau išsiaiškinusi iš gerosios fėjos Grandemarinos žodžių, kuriuos ji dažnai šnabždėdavo savo nuostabiajai ir labai madingai draugei Kunigaikštienei.

Taigi ji išsitraukė iš kišenės stebuklingąją ašaką, kuri buvo išdžiovinta ir nuvalyta, ir nublizginta taip, kad net švytėjo it perlamutras, pakštelėjo ją lūputėmis ir paprašė, kad šiandien būtų metų ketvirčio pabaiga. Ir staiga stojo ketvirčio pabaiga, ir Karaliaus metų ketvirčio alga atidardėjo kaminu ir plumptelėjo ant grindų vidury kambario.

Bet tai dar nebuvo nė pusė, net ne ketvirtis stebuklo, nes tučtuojau po to keturkinke Povų karieta su pono Pikulio pasiuntinuku pasirodė geroji Fėja Grandemarina, išsipuošusi sidabro ir aukso drabužiais, su trikampe skrybėle, pudruotais plaukais, rožinio šilko kojinėmis, brangakmeniais nusagstyta lazdele ir gėlių puokštele ant krūtinės. Pono Pikulio pasiuntinys iššoko iš karietos rankoje laikydamas trikampę skrybėlę ir stebėtinai mandagiai (stebuklas jį visiškai pakeitė) padavė Grandemarinai ranką. Ir štai ji jau stovi prieš juos visu ūgiu – visa šilkinė ir kvepianti džiovintomis levandomis, vėduodamasi žėrinčia vėduokle.

– Brangioji Alicija, – kreipėsi žavioji senutė Fėja, – sveika gyva, tikiuosi, kad tau viskas gerai, duok bučiuką.

Princesė Alicija ją apsikabino, ir tada Grandemarina atsisuko į Karalių, ir griežtokai paklausė:

– Jums viskas gerai?

Karalius atsakė, jog, atrodo, taip.

– Tikiuosi, kad dabar jūs suprantate, kodėl šitoji mano Krikštaduktė, – ji dar sykį pabučiavo Princesę, – neišsiėmė ašakos anksčiau?

Karalius jai droviai nusilenkė. – Ak, bet tada jus nesupratote! – pasakė Fėja. Karalius dar droviau jai nusilenkė.

– Ar norite manęs dar ko nors paklausti? – ištarė Fėja.

Karalius atsakė, kad ne ir kad jis labai apgailestaująs.

– Taigi būkite gerutis, – pasakė Fėja, – ir ilgai ir laimingai gyvenkite.

Tada Grandemarina sumosavo vėduokle, ir įėjo Karalienė, neapsakomai išsipuošusi, ir visi septyniolika Princų ir Princesių irgi įėjo – jau nebe išaugtais drabužėliais, o nuo galvos iki kojų naujai išsipustę, visi klostuoti gofruoti. Paskui Fėja vėduokle palietė Princesę Aliciją, ir dusinanti šiurkšti prijuostė nusklendė šalin, ir ji visų akyse staiga pasipuošė prabangiausia suknele, kaip kokia mažytė jaunamartė su geltonų gėlių vainiku ant galvos ir sidabro spalvos nuometu. Paskui virtuvės spintelė virto drabužių spinta iš nuostabaus medžio, paauksuota ir su veidrodžiais, kimšte prikimšta įvairiausių suknelių, skirtų vien jai, ir visos buvo kaip tik jos dydžio. Paskui pasirodė angeliškasis mažylis, įbėgo pats vienas, o jo veidas ir paakys ne tik kad visai nebuvo patamsėję, bet netgi gerokai pašviesėję. Tada Grandemarina nuolankiai paprašė supažindinti ją su Kunigaikštiene, ir kai iš antro aukšto Kunigaikštienę atnešė žemyn, jodvi ištarė viena kitai gausybę komplimentų.

Fėja ir Kunigaikštienė kažką tarpusavy susišnibždėjo, o tada Fėja garsiai pasakė:

– Taip aš ir maniau, kad ji jums pasakys. Tada Grandemarina atsigręžė į Karalių ir Karalienę ir tarė:

– Mes vykstame ieškoti Princo Tikravyrio. Prašom jūsų malonią draugiją pasirodyti prie bažnyčios lygiai po pusės valandos.

Taigi ji su Princese Alicija įlipo į karietą, o pono Pikulio pasiuntinukas įkėlė Kunigaikštienę, kuri atsisėdo ant sėdynės priešais, ir tada pono Pikulio pasiuntinukas pakėlė kopėtėles, pats įsitaisė joms už nugarų, ir Povai, išskleidę savo uodegas, nuskrido.

Princas Tikravyris sėdėjo sau vienas, čiulpė ledinuką ir laukė savo devyniasdešimtmečio. Išvydęs prie lango Povų traukiamą karietą, iškart suprato, kad turi atsitikti kažkas nepaprasta.

–Prince, – pasakė Grandemarina, – atvežiau tau tavo Nuotaką.

Kai tik Fėja ištarė tuos žodžius, Princo Tikravyrio veidas nušvito, o jo švarkas ir rumbuoto pliso kelnės tapo aksominiai, plaukai susigarbanojo, o kepurė su plunksna purptelėjo kaip koks paukščiukas ir nutūpė jam ant galvos. Fėjos pakviestas, jis sėdo į karietą ir ten atnaujino pažintį su Kunigaikštiene, su kuria buvo susitikęs anksčiau.

Bažnyčioje buvo susirinkę Princo giminės ir artimieji ir Princesės Alicijos giminės ir artimieji ir visi septyniolika Princų ir Princesių, ir mažylis, ir visas būrys kaimynų. Vestuvės buvo nuostabios neapsakomai. Kunigaikštienė buvo pamergė ir stebėjo visą ceremoniją iš sakyklos, kur sėdėjo paremta nuo klauptų paimta pagalvėle.

Grandemarina po viso to ištaisė didingą vestuvių puotą, buvo visko valgyti per akis ir visko per akis gerti. Vestuvių tortas, dailiai papuoštas balto atlaso kaspinais, apšerkšnijusiomis sidabro spalvos ir baltomis lelijomis, buvo keturiasdešimt dviejų jardų aplinkui.

Kai Grandemarina išgėrė į jaunųjų sveikatą, o Princas Tikravyris pasakė kalbą ir kai visi sušuko: „Valio! Valio! Valio!“, tada Fėja Karaliui ir Karalienei pranešė, jog ateityje kasmet bus aštuonios ketvirčio pabaigos, išskyrus keliamuosius metus, mat tada jų bus dešimt. Paskui atsisuko į Tikravyrį ir Aliciją ir pasakė:

– Brangieji, jūs susilauksite trisdešimt penkių vaikų, ir visi jie bus geručiai ir gražučiai. Septyniolika jų bus berniukai, o aštuoniolika – mergaitės. Ir visi jūsų vaikai bus garbaniai iš prigimties. Jie niekada nesirgs tymais ir dar prieš gimdami išsigydys nuo kokliušo.

Išgirdę tokias puikias naujienas, visi vėl sušuko: „Valio! Valio! Valio!“

– Lieka tik viena, – tarė Grandemarina, – baigti su ta ašaka.

Tad ji paėmė iš Princesės Alicijos ašaką, ir toji akimirksniu pateko į gulinčio prie durų mažo aršaus mopso gerklę, ir tas užspringo, ir pakratė kojas.

 Iš anglų k. vertė Viltaras Alksnėnas

Versta iš: Charles Dickens. The Magic Fishbone. / Victorian Fairy Tales. Ed. by Jack Zipes. – Methuen. New York and London. 1987. P. 89–99.

_________________________________

* Pabaiga. Pradžia 2001. Nr. 4 (20). Publikacija skiriama Č. Dikenso 190-osioms gimimo metinėms.

Žurnalas „Rubinaitis”, 2002 Nr. 1 (21)