LITERATŪROS GRAŽUOLIŲ BELAUKIANT (2001 m. vaikų poezija)

„Visi renkame 10 literatūros gražuolių“, – taip 1935-ųjų Lietuvoje buvo labai rimtai paskelbtas geriausių „gyvųjų autorių“ knygų konkursas. Gera ir graži „reiškia gerą ir gražią žanro, kalbos, vertimo, įtaigumo ir apipavidalinimo požiūriu. Kitaip tariant, tai reiškia visapusiškai menišką knygą“, – tai jau 2000-aisiais pasakyti Ramutės Skučaitės žodžiai. Būtent šios poetės rinktinė Takelis iš naujo, šiek tiek papildyta naujais eilėraščiais, labiausiai iš pernykščių atitinka grožio kategoriją tiek literatūrinės kokybės, tiek išvaizdos požiūriu. Ji išsiskiria ne tik puikia poezija, apie kurių daug kalbėta tyrėjų, bet ir originalia struktūra. Greta eilėraščių – esė intarpai apie tai, iš ko „pasidaro“ ar kaip realybėje išsipildo eilėraštis, impresijos apie mamą ir tėtį, stebuklingą kasdienybės išgyvenimą stebint krintančius aguonų žiedlapius ir kita. Kiekvieną iš dešimties skyrių pradedančiuose „nevaikiškuose“ eilėraščiuose kalba suaugęs žmogus, besiilgintis saugaus vaikystės pasauli „Ten džiūsta žiedlapiai, sena lėlės suknia, / Ten šakalėlis, jau pabuvęs šaukštu, […] / Ten už tave dar meldžiasi mama, / Ir blogas metas – ten visai ne blogas“ (Raudona). Daug džiovintų žiedlapių knygoje pabėrė jos dailininkė Jūratė Račinskaitė; žvilgsnį masina daugybė senų nuotraukų – mažos poetės ir jos artimųjų. Tai labai jauki knyga universaliam adresatui, kurioje norėtųsi ilgiausiai užsibūti, jei nereikėtų aptarti kitų 2001 m. sukurtų pretendenčių į literatūros gražuoles. Juolab kad naujųjų knygų autorių pavardės – Martynas Vainilaitis, Alma Karosaitė, Jonas Strielkūnas, Zita Gaižauskaitė, Vacys Reimeris ir t. t. tikrai intriguoja. O poezija?

Mažiausiems – apie mokslą, didesniems – apie meilę: A. Karosaitė ir M. Vainilaitis

Neabejotinai viena smagiausių pernykščių knygų – patiems mažiausiems skirta A. Karosaitės Asilėlis Benas žinių šaltinyje. Trumpa vieno veikėjo istorija sukuria metafora išskleidžiant tiesiogine reikšme; asilėlis žinių šaltinio ieško kaip vandens telkinio. Toks principas įtaigus mažam vaikui, kuris dar tik pratinasi prie perkeltinės žodžių prasmės. Artimas turėtų būti ir Benas, kaip būdinga A. Karosaitei, mėginantis pats savaip perprasti pasaulį, tikintis žaviai naiviomis svajonėmis:

Kurgi tas žinių šaltinis?

Atsigerčiau pirmutinis

Ir pavirsčiau žirgeliu

Lėkčiau žvengdamas keliu!

Žaismingas istorijos finalas – asilėlis įšoka į šaltą ežerėlį – baigiamas „moralu“, suglaudžiančiu tiesioginę ir perkeltinę žinių šaltinio reikšmę: „Tiktai tas, kas išsimaudo, / Žino tikro mokslo naudą“. Tai nuotaikinga knygelė apie pastangas pažinti pasaulį ir pirmąją pamoką („Tai buvo pirmasis asilėlio Beno mokslo krikštas…“). Įtaigiai kaitaliojama kalbėsena: į trečiuoju asmeniu proza pasakojamą istoriją ketureiliais įsiterpia asilėlio balsas. Paskutiniame viršelyje autorė žada dar keturias knygeles apie asiliuką Beną. Ši pirmoji tikrai užmezgė intrigą.

Antroji istorija – augesniems skaitytojams adresuota nauja M. Vainilaičio eiliuota pasaka Pelėdos giesmė, ypač graži dėl Irenos Žviliuvienės ir Živilės Žviliūtės iliustracijų. Poema, kaip įprasta M. Vainilaičio kūryboje, remiasi į folklorą: žmogaus sutartis su velniu, merginos pagrobimas ir herojaus kelionė vaduoti, veikėjai pagalbininkai ir priešininkai, stebuklingi daiktai ir t. t. Bet istorija apie velnio pagrobtą Vaivą, laumės raganos Klaros pinkles, jaunuolio Ado kautynes su velniu gerokai transformuota: personažai psichologizuoti, vyksmas pripildytas detalių, o pasakai tradicinę „laimingą“ pabaigą keičia baladiška abiejų herojų mirtis. Būtent sakmės, stebuklinės pasakos ir romantinės baladės jungtis šioje knygoje yra labiausiai intriguojantis, bet ir gana diskutuotinas poetinis sprendimas. Iki pat Ado kelionės į Velnynę pabaigos siužetas rutuliojasi pagal folklorinės pasakos taisykles: herojus sėkmingai gudrumu įveikia visas kliūtis, susiranda pagalbininkų (varnas, geležinė lazda, stebuklinga dūdelė, nematoma kepurė ir šimtamyliai batai), nugalabija velnią Maurių ir išvaduoja mylimąją. Tik tuomet pasakojimas staiga ir menkai motyvuojant įgyja baladišką atomazgą: pavydžios meilės vedama, laumė ragana Klarita pasiverčia pelėda, išgąsdina arklius, nukritusi Vaiva miršta, o Adas iš sielvarto suakmenėja. Jausmų psichologija pasakoje gana išplėtota: meilė lemia konfliktus, veiksmo poslinkius, charakterizuoja veikėjus. Konfliktą su velniu čia nusveria tyros (Vaiva ir Adas) ir klastingos (Klara) meilės susidūrimas. Ši įdomi baladiška kūrinio linija, įprasto siužeto plėtojimas psichologiniais konfliktais galbūt galėtų atnaujinti tradicinę – tiek apskritai lietuvių literatūroje, tiek paties M. Vainilaičio kūryboje – folklorinę eiliuotą pasaką, tačiau Pelėdos giesmėje ji gerokai trūkinėja. Tik iš vienos kitos detalės galima numanyti busimą baladišką atomazgą – giesmės žanras, sutemų metas, negyvos pelėdos šmėkštelėjimas. Pastarasis epizodas atrodo ypač dirbtinis, kūrinio temos neplėtojantis ir netgi savo semantika – negyva pelėda turinti apsaugoti gyvulius nuo raganų – priešingas Klaros-pelėdos (gąsdinančios raganos) vaizdiniui. Kita vertus, šioje knygoje randame labai kokybišką poetinę kalbą. Pavyzdys – kad ir šis raganiško meilės gėrimo virimo epizodas:

Į arbatpuodį prie mėtų,

Prie durnaropių žalių

Klara įmerkė dėlių,

O po to – didžiulę varlę,

Krosny skrudintą kietai,

Ir, išvirus visa tai

Skystį iškošė per marlę,

Vyno butelin supylė

Ir lyg širšė smailagylė

Kyšt liežuvį: – Kaip midus!

Tik gaila, kad tokioje gražioje knygoje liko korektūros klaidų.

Po „Trijų žvaigždučių“ kepure: J. Strielkūnas, V. Reimeris, R. V. Graibus ir J. Laucius

Kad ir kaip keistai atrodytų šių vardų seka, kad ir kaip vertintume „Trijų žvaigždučių“ darbo strategiją, ši leidykla jau tapo matomu literatūrinio gyvenimo faktu. Tarp 2001 m. joje išleistų knygų – pirmasis J. Strielkūno poezijos rinkinys vaikams Iš vieversio žemės. Eilėraščiuose – visai poeto kūrybai būdingi veikėjai: artojai, milžinai, vėjo sūnūs, žaibai, žemelė Žemynėlė, trečias brolis ir pan. Didelės stichiškos gamtos jėgos čia įtaigiai priartinamos prie vaiko masteli „Mažytis vėjelis, / Nubėgęs nuo kalno, / Vidudienį ilsis / Giraitėj ant kelmo“ (Vėjelis); poetiškas ir originalus vasaros kaip paukštės, kasnakt lizde – danguje – išperinčios mėnulį, vaizdinys (Vasaros kiaušinis). Greta kuriamiems kasdienybės mikropasauliams, kur centre atsiduria vaikas ar gyvūnėlis (bitutė, skruzdėlytė, ožiukas ir t. t.), vietomis vis dėlto pritrūksta emocinės įtaigos (Ožiukai: „Ir gera būti ožiuku, / Kol geras oras“). Arba vaizduojant įtikinamą situaciją (pavyzdžiui, vaikišką pastalės baimę) pristinga poetinės kalbos grakštumo (Kas čia žiba, Šliužai ir gaidžiai).

Ta pati leidykla išleido naują V. Reimerio eilėraščių knygą Į svečius Liliputijon. Liliputija – tai maža vabzdžių šalis „ten patvory, kur obelis“ (Maža didžioji). Šmaikščiai pateikiamomis realijomis ji panaši į šiuolaikinį žmonių pasaulį – štai kaip, pavyzdžiui, savoje muitinėje vabzdiškai žymimi dokumentai: „Griežta pasienio čia dvasia, / ir apsaugos pakanka; / čia vietoj antspaudo pase / tau įgelia į ranką…“ (Maža didžioji). Tekstus sieja vabzdžių tema: siužetiniai eilėraščiai apie bitę, peteliškę, uodus, vabzdžių „kalbą“, gyvačiuku palaikytą slieką ir t. t. Tik neretai nuotaikingoje knygoje erzina dirbtiniai rimai, neišlaikytas ritmas ir daugiažodžiavimas.

Taupiau žodžius renka Rimgaudas Valentinas Graibus rinkinyje Vėjo sūpuoklės. Eilėraščiuose (daugiausia apie gamtą: vėją, debesėlį, rugius, ugniažolę, aguonas, kiškį, epušę ir pan.) – glausta frazė, taikli leksika, pavyzdžiui, vaiko charakteristika: „Mūsų Neriukas – / Kaip Kūlverstukas. Nuo kalno – į balą, / Iš balos – prie stalo“. Jo poezija grįsta ryškiomis detalėmis ir spalvomis tapomais vaizdais, savitai regint įprasto peizažo detales: „Beržas krūpčioja – vėlgi / Kybo kardas mėnulio. / Upė – žvilgantis dalgis – / Pievoj numestas guli“ (Rytas dalgį išpustė). R. V. Graibus sukūrė išties įdomių vaizdinių: beržas baltakojis, „voratinkliai surišo smilgoms kojas“ (Rudens pradžia). Tačiau šių trijų gana įdomaus pasaulėvaizdžio ir kokybiškos poetikos knygų įspūdį gadina leidykloje įsitvirtinusi tradicija iliustruoti vaikų piešiniais.

Net trečdalį visos „Trijų žvaigždučių“ produkcijos sudaro Jeronimo Lauciaus rašymai (bemaž 90 leidinių!). Naujoje eiliuotoje pasakoje Upelis paklydo randame daugybės antraeilių figūrų perkrautą siužetą, grubias ir nelogiškas sąsajas (upelis kaip ponis, kad rimuotųsi su klonis), dirbtinai rimuojama frazė kai kur pereina į prozą, tarsi skubant kuo greičiau eklektiškai papasakoti nesyk absurdiškus siužeto vingius (plėšikai grasina upeliui: „Plėšikėliai / Pikti – / Netikėtas vaizdelis. / Jų maišai dar tušti – / Skersai kelio upelis. // – Upeliūkšti / Varliuotas, / Į pragarą!.. Traukis! / Viens du trys! Neklausai?! / Tau bus amen. Kaukis!“) Žodžių pertekliumi dėstoma padrika mintis – ir kitoje J. Lauciaus knygoje Miego vežimai, kurią sudaro eilėraščiai-lopšinės (vėjo, nykštukų, dienos ir kt.).

Tradicijos stiprybė ir seklumos: K. Pūras ir Z. Gaižauskaitė

Smagus 2001 m. atradimas buvo Kazimiero Pūro eilėraščių rinkinys Kur žiojėja smegduobėlės – tradicinė, bet kokybiška poezija. Nors lieka paslaptis, kiek autoriaus, o kiek redaktoriaus poeto Vlado Braziūno, „posmus draugiškai su pieštuku rankoje perskaičiusio“, pastangomis eilutės bėga taip lygiai. Eilėraščiai – vientisas pasakojimas apie vilnietės mergaitės atostogas Šiaurės Lietuvos kaime. Labai vykęs sprendimas įprastą kaimo erdvę sukonkretinti smegduobėmis – specifine krašto detale. Mažutės istorijos kuriamos iš naujų, miestietei neįprastų potyrių kaime: kitaip pamatyti vakaro debesys, bitės įgėlimas ir pan. Situacijos nėra itin originalios, tačiau sukurtos įtaigiai ir linksmai, pavyzdžiui, po žąsino grasinimo įžnybti:

Gal savaitę antrokėlė

Kojos iš namų nekėlė.

Piršteliu kasytę suka.

Skaito „Mikę Pūkuotuką“.

Su senole slegia sūrį.

Filmukus vaikučiams žiūri.

Na, o žąsinas tvartely

Uždarytas girgsi – kali.

(Oi tai buvo, tai nutiko)

Tradicinis darnus antropomorfizuotų žvėrelių pasaulis sukurtas naujausioje Z. Gaižauskaitės knygoje Kas miške gyvena. Čia, kaip ir ankstesniuose rinkiniuose, – paprastutės, gerai vaikų poezijoje pažįstamos situacijos ir veikėjai: sraigė, nešanti savo namelį, smuikuojantis žiogas, voverė, lapė, voras, sraigė, ežys, žaltys ir kiti. Dažnai pasitelkiama eilėraščio-klausimo forma, skaitytojas aktyvinamas kviečiant įrašyti tekste praleistą žodį. Sudėliojama tolygi nestringančio ritmo ir rimo frazė, skirtinga eilėdara nevargina monotonija. Vis dėlto ši knyga jau tik kartoja ankstesnes, toliau tradicijos neplėtodama. Taip galima nueiti iki amatininkiškai įvaldytos, tačiau nepaveikios įprastinės poezijos, tokios kaip Anelės Kairaitienės eiliuotų pjesių knyga Kalėdų dovana stirniukui. Gerai pažįstamas siužetas: šaltą žiemą kiškius vaikosi vilkas, žvėreliai padeda vienas kitam, žmogus palieka maisto; o vaikų darželyje laukiant Kalėdų Senelio dainuojama: „Štai Kalėdos atskubėjo / Ir gera žinia atėjo, / Kad Senelis į svečius / Eina jau pas vaikučius“ (Kalėdų Senelio belaukiant).

Dauginta rinkos aikštėje: ir kt.

Šis pavadinimas nevalingai susidėjo iš leidybos būdo (D. Valužienės knygoje įrašyta: „Dauginta Klaipėdos universiteto leidykloje“) ir Kėdainių leidyklos „Rinkos aikštė“. Jis atrodo tinkamas kitoms dviem dešimtims 2001 m. išleistų knygų, kuriose sparčiai dauginamos literatūrinės situacijų bei įvaizdžių klišės, idealizuojančia patetika apgaubtas vaikiškas pasaulėlis ir didelės kalbos klaidos. Švelnučių žvėrelių, dorų vaikučių ir mielų senelių pasaulis čia nebeteigia jokios savarankiškesnės pasaulėžiūros, nekelia estetinio žavesio. Gerėlesnė iš to srauto – tik Petro Palilionio knyga Kiškio ūsai, kur eilėraščiuose randame gyvybingą vaiką – peštuką, pagyrūną, neklaužadą, bet slapta gerą. Autorius ieško gyvesnių situacijų (Peštuko pavasario įspūdžiai varlinėjant), kuria šmaikščius naujadarus (katinas miaulioruoja palietą pieną), bet vis tiek vyrauja publicistinės tezės, eiliuotoje pasakoje ir pjesėje – nemotyvuota siužeto eiga ir schemiški veikėjai.

Nauja Jadvygos Černiauskienės knyga Aukso obelis – vėl menkai modifikuotų folklorinių pasakų rinkinys (ir vėl – vogtos iliustracijos), bet truputį sklandžiau sueiliuotas, ypač pjesė Saulytė ir medkirtys: „Jie pasigrobė dūdelę… / Štai! Radau čia palei kelią. / Atsirado! Atsirado! / Gelbėjus mane nuo bado… Nuo pavojų mirtinų… Einam, miela? / Taip, einu!“

Dalies rašančiųjų demonstruojamas eiliavimo amatas negelbsti nuobodžia bendrybe grįsto teksto. „Te eiklieji pavasario vėjai / Šėls laimingus ir ilgus metus, / Susirinkę sėdės pirmaklasiai. / Jie kažkuo bus panašūs į mus“, – ši atsitiktinai parinkta strofa iš Emilijos Šulinskienės Saulės rato reprezentuoja poetinę kalbėseną, kuri būdinga ir Jadvygos Jonikienės Kiškiui būgnininkui, Eugenijos Strazdienės Gedimino miestui, Amelijos Vyšniauskienės-Miltenienės Raidžių šokiui, Teresės Ūksienės Pienių laukui, Danutės Valužienės Vaikystės pievų žiedeliams, Joanos Rimkutės-Anusauskienės knygai Linksmam būry. Kartojamos trafaretinės literatūrinės bendrybės ir pažįstami siužetai kaip „kūrybos principas“ išlieka devintame produktyviosios Zenės Sadauskaitės rinkinyje Mano laikas – visos dienos. Beje, viena mokytoja metodininkė Z. Sadauskaitę knygoje pristato kaip „giliai talentingą“ poetę. Čia sunku susilaikyti nepamoralizavus apie profesinės atsakomybės stygių, kai prastos knygos palydimos labai pakiliais žodžiais. Ypač kad tai ne vienintelis atvejis. Panašiai kunigo Vito Kaknevičiaus knygoje mokytoja žavisi „paprastumu, nuoširdumu, gražiais pamokymais“, o išties čia – tik negrabiu eiliavimu deklaratyviai skelbiamos krikščioniškos vertybės: „Aš gaivinsiu meilę, ir atversiu širdį, / Puošiu kasdienybę vien gerais darbais, / Jėzaus širdyje aš atrasiu viltį, / Su kitais dalinsiuos vargais, džiaugsmais“ (Pasidalinkim viskuo). Daugumoje eilėraščių – tik pats sau įdomus suaugęs subjektas, kalbantis apie „apkerpėjimą“, žmonių tarpusavio „ėdimą“, o eilėraščiuose pasirodantys vaikai – negyvi angeliški konstruktai: „Save pažįstu, / Mokaus iš klaidų, / Bloga nedarysiu, – / Dievą aš myliu“ (Dievas myli mane). Religinės poezijos bandymai kasmet populiarėja, tačiau nepavyksta įveikti idėjų iliustratyvumo ir tiesmukos didaktikos. Kažin ar skaitytoją sudomins neįtaigios Teresės Balkutės eilės: „Ne rūmų ir valdžios prašysiu: / Tėvynei meilės ir darnos. / Dievuliui laišką parašysiu – / Žmonijai melsiu atgailos“ (iš knygos Vaikų pynutė) ar Bronės Kiselienės Maldelė „Meilė“: „Myliu tėtę ir mamytę, / Ir saulutę danguje, / Myliu brolį ir sesutę, / Ir gėlytę pievoje. […] Aš Dievulį vis mylėsiu / Ir maldelę jam kalbėsiu“. Šios mokytojos rinkinys Čiulbėkit vyturėliai – akibrokštas knygos kultūrai: su Kiselienės pavarde skelbiama keliolika savų tekstų, kitų poetų eilėraščių-anonimų (kam ta autorystė – jie juk mūsų lengvai atpažįstama klasika), perpasakotos pasakos, patarlės, perspausdintas 1940 metų laikraštėlis.

Plūstančiame banalybių sraute ryškiau matyti kiekviena pastanga poetinę kalbą sukeistinti. Ji akivaizdi Donatos Onos Girdzijauskienės knygoje Lygumos: poetinio šviežumo ieškoma kuriant naujadarus, įprastoms figūroms suteikiant nebūdingų ypatybių. Tačiau be saiko ir meninės logikos dauginami įmantrių žodžių deriniai galiausiai tampa beprasme žodžių sankaupa: „Cit, neverk…, ir colių coliai pajudės: / Atsisėst, atsistoti, eiti reikės… / Pacituos man iš eilės, / Kaip nuo pradžių eit iš tiesų“ (Abėcėlė). Bendras knygos įspūdis: „Sakai kai ką, sakai kai kur / – Kažkas sklinda visur…“ (Tikimybė). Ne vienoje „daugintoje“ knygoje žūtbūt stengiamasi sueiliuoti proginių tekstų (nepamirštama priminti, kad jie labai tinka vaikų renginiams). Štai Vilija Sakalauskienė rinkinyje Vaikystė ir aš į ketureilius įspraudžia kelis vaikų darželio gimtadienius ir keistą vaiko tapatybę: „Aš berniukas, kaip žaisliukas. / Aš darželyje – smalsiukas. / Piešinukus aš piešiu, / Nes mamytę aš myliu. // Būnu kartais nusiminęs, / Liūdnas, nuotaikos nėra. / Tačiau būnu ir padykęs, / Užsidirbu pastabą“. Arba pantagriueliško „subtilumo“ pavyzdys iš Apolonijos Grigonytės knygos Saulė žemę apvažiavo: šviežias maistas „gydo džiovą ir infarktą, / Ir pilvelį jis ne kartą. / Valgiui saiką tik žinok. / Nesusprogęs atsistok!“ (Valgyk į sveikatą). Ir t. t., ir kt.

Apie trys dešimtys naujų poezijos rinkinių pasirodė 2001 m. knygynuose, prisidėdami prie dar keturiasdešimties įvairiopų vaikams skirtų lietuvių prozos knygų bei sunkiai suskaičiuojamos verstinės literatūros. Telieka tikėtis, kad šiame gausiame sraute tikrosios literatūros gražuolės tikrai bus pastebėtos. Kaip sako Ramutė Skučaitė, „įrodyti negaliu, bet bus“.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2002 Nr. 1 (21)