GAL AŠ TIK SAPNAS DIDELĖJE AKYJE

– Pradėkime nuo pradžių, Rimai, nuo pirmųjų Tavo prisiminimų. Jei turi…

– Be abejo, be abejo, turiu… Nors nebuvau toks jau mažas. Skaitau knygose, kaip vyksta amžiaus tarpsniai, sąmonėjimas. Man tai prasidėjo, kai suvokiau: žmonės miršta. Kaip čia bus? Ir aš kada nors mirsiu? Šalia mūsų namų buvo šventorius, bažnyčia. Laidotuvės – tokia kasdienybė. Pilnas albumas svetimų laidotuvių; visokiom pozom prie grabo. Manasis suvokimas, kad mirsiu, susiporavo su kitu: gal ir dabar manęs nėra, gal aš tik sapnuojamas esu kažkieno didelėje akyje. Ir… gal iki šiol nesuvokiu… kaip čia taip…

– …atsibusi, ir paaiškės: mūsų susitikimas Trakų, J. Basanavičiaus ir Pylimo gatvių sankryžoje, prie „Lietuvos“, – sapnas?

– Ne. Ne aš. Kažkas atsibus. Ir viskas išsisklaidys.

– Kol neišsisklaidė, pasakok, kur ir kaip gimsta, auga lėlių teatro režisieriai maniakai.

– Gimtinė – Alksniupiai, Radviliškio rajonas. Dar nėjau į mokyklą, o tėvai persikraustė į kitą kaimą – į Polekėlę. Namuose mažai buvau. Nuo penktos klasės aš – Vilniuje, M. K. Čiurlionio menų mokykloje, internate. Nutolau. Draugai tapo artimesni nei tikra šeima, taip… Juk sakoma: kaimynai artimiau už giminę, nes jie šalia. Žmona iš to internato…

– Penktoko kelionė iš kaimo į didelį miestą – tai apsisprendimas.

– Čia tėvų, ačiū jiems, apsisprendimas. Tėvas paskaitė skelbimą rajono laikraštyje. Atvežė. Įstojau.

– Egzaminų bijojai?

– Stojamųjų? Bijojau?

– Juk įtampa.

– Keista, bet ne. Na, nupiešk pasaką. Nupiešk puodą – kaip sugebi. Ir piešiau… Neatsimenu jaudulio.

– Internate ilgėjaisi namų, tėvų, vasaros?

– Išėjau į kitą pasaulį. Vis rečiau matydavomės. Kiti į aukštąsias įstoję pradeda didelius ratus nuo namų brėžti, o aš drąsesnis tapau anksčiau. Vasara man buvo neįdomiausias laikas. Nežinodavau kur dėtis. Mokykloje įdomu, vis kas nors atsitinka. O namie? Kad dar būčiau kokiame romantiškame kaimelyje, tai ne. Gyvenvietė – pilkas gyvenimėlis. Radviliškio lygumos – gali kaukti vilku. Susifantazuoti turėjau daug. Internatas – didžiulis erzelis, bet man tai buvo geriau negu palikau, mane tenkino viskas.

– O lėlės? Kada jos atsirado Tavo gyvenime?

– Alksniupiuose. Tėvas dirbo kultūros namuose, ten ir gyvenome. Medinis pastatas, palėpėje įrengtas butas. Atvažiuodavo koncertai, bet kokie…

– Kokie?

– Nieko bendra neturi su dabartinėmis gastrolėmis. Salė man tada atrodė didelė, o iš tiesų – vienas kambarys.

– Ir vieną kartą į tą didelį kambarį…

– Vieną kartą atvažiavo Kauno lėlių teatras, – tai buvo pirmieji jo gyvavimo metai. „Neišmanėlis Hansas“, kaip paskui, kai jau ėmiau dirbti teatre, sakė kolegos, – nelabai vykęs spektaklis. Bet aš atsimenu stebuklą… Smigo kabliukas. Jei tik kas susiję su lėlių teatru – ar per televizorių, ar knyga kokia, žurnalas, – nepraslydo.

– Šaipėsi?

– Šaipėsi, dievuliau… „Gal tu nenormalus, tik mergos su lėlėmis žaidžia, tu eik, vyrišką užsiėmimą susirask.“ Iš tikrųjų, maniau, gal kas ne taip. Bet Ratkevičius kalba per televizorių, tai gal… ir manyje… nieko baisaus?

– Kur gavai lėlių?

– Du brolius turiu ir seserį, – lėlės jos. Bet jei paimu lėlę, tai pirmiausia prie rankų vielas pririšu, – mano žaidimas kitoks… Taip, ištvėriau pažeminimus dėl lėlių teatro. Atvirai pasakius, ir dabar, kas nesusijęs su lėlių teatru, na, kai kurie giminaičiai, primena: tai ką, vis žaidi?

– Man gaila, Rimai, kad interviu ne radijui: neišgirs skaitytojai, kaip skaniai Tu juokiesi sakydamas „pažeminimas“, – žaidėjo juokas… Kur paaugęs žaidei, kokioje aukštojoje?

– Būčiau stojęs bet kur, kas susiję su teatru. Teatrui visada mano galva pramušta. O buvo tais metais Konservatorijoje televizijos režisūra.

– Ką įgijai, ką praradai?

– Sakyčiau, televizijos režisūroje nuo pat pradžių buvo labai blaiviai sudėlioti akcentai. Tavęs nedėjo į jokius rėmus. Nei specialiai dokumentininkus ruošė, nei vaidybinių filmų kūrėjus, – ką nori, tą daryk: ar publicistiką, ar satyrą, ar šviečiamąsias laidas…

– …ar lėlių teatro spektaklį…

– Mano diplominis toks ir buvo – lėlių spektaklis televizijoje „Kaip vaikelis laimės ieškojo“. 1983 metų gruodžio 31 dieną parodė naujametėje laidoje, o pavasarį, Teatro dieną, kultūros laidoje buvau pagerbtas už geriausią metų vaikų spektaklį. Buvo televizijoje praktika, tik mėnesį. Mums sako: jei norite, galite ką nors sukurti. Norėjau… Ilgiau nei mėnesį dirbau, – visą vasarą.

– Ar pats gaminai lėles? Tam reikia laiko, mokėjimo, galų gale, medžiagos.

– Pats. Mane įleido į sandėlį – imk ką nori, daryk ką nori. Iš atliekų, iš atraižų. Jei sandėlį valydavo, tai labai retai, gal kartą per dešimtį metų, radau ten daug. Dariau. Dar padėjo bendrakursė – Nijolė Baronienė lėles siuvo.

– Ar pažeminimai tęsėsi? Koks bendrakursių požiūris?

– Neatsimenu nieko tokio, tikrai neatsimenu… Tik, va, bendrakursis Valdas Babaliauskas norėjo kurti dokumentinį filmą apie manijas. Atėjo ir sako – aš noriu apie tave: kaip toks kvailelis atvažiuoja iš kaimo ir sugalvoja lėlių teatrą. Tada jam įsiūliau Mazūrą, apie jį beveik nieko nebuvo. Taigi Babaliausko diplominis toks: apie vaikų teatrą, bet per Mazūrą.

– Tavo studijų metai – Vitalio Mazūro klestėjimo laikai?

– Buvo ir iki tol gerų jo spektaklių, net šedevrų, – su išlygomis ar be išlygų, bet padaryta. Išmanantis žmogus tai patvirtins. Publika gal skeptiškiau vertino. Bet kai atėjo ta pirma jaunoji lėlių teatro aktorių karta… Kai tik spektaklis – be išlygų! – geras, geras, geras. Daug čia sutapo: ir aktoriai parengti, ir Mazūras subrendo.

– Baugu kalbėti su menininku apie įtakas, bet drįsiu: ar patyrei jų iš Mazūro?

– Nežinau, ar patekau į įtaką, bet kad visą laiką žavėjausi, – taip. Tai, kuo Mazūras vertingas, dar neįvardyta iki šiol, jam prirašomos ne jo vertybės, o tikrosios – aplenkiamos. Aksioma: iki Mazūro lėlių teatras buvo natūralistinis. Nieko panašaus! Žalalis iki Mazūro buvo „Lėlės“ vyr. dailininkas, jo natūralizmu tikrai neapkaltinsi, – lėlės labai dekoratyvios, sprendimai įdomūs. Ne taip įspūdingai atrodė todėl, kad ne pats Žalalis režisierius.

– Be dailininko ir režisieriaus, kad ir vieno dviejuose asmenyse, būna ir trečias – rašantis žmogus. Sakykime, imsiu rašyti lėlių teatrui. Kas svarbu? Ką reikia žinoti?

– Tiesiog žinoti, kad lėlių teatre, kaip ir kine, – tai giminingos šakos – nebūtinai dialogas stumia veiksmą. Juk kine peizažas daug ką gali suvaidinti, ne tik jis; vaidina tai, kas vyksta šalia… Ir dialogas gali stumti, kodėl ne, bet kad nevirstų plepėjimu. Režisūrinis teatras – tai lėlių teatras.

– Kai tik nuvykstu kur į biblioteką, randu lėlių teatrą, – kad ir Kelmėje, Rokiškyje… Nėra bibliotekos, kurioje negyventų lėlė. Ką apie tai manai?

– Kuo daugiau, tuo geriau. Nebūtų Lietuva teatro šalis, jei turėtume tik tuos kelis valstybinius teatrus. Terpę kuria mėgėjai, jie prijaukina žmones. Nėra tokios taiklios akies, kuri jauname žmoguje pamatytų genijų. Tik atranka. O kai yra iš ko rinktis… Gal vaikas užsimanys tokios – teatro – kūrybos srities, gal jam teatras nebus nežinomas, egzotinis reiškinys. Bet… Jei bibliotekų lėlių teatrų paskirtis propaguoti literatūrą, tai… Ar jos vykdo tą užduotį? Aš nežinau.

– Drąsiai agituoji, kad mėgėjų lėlių teatrų sukurti tekstai plauktų į vieną vietą, galų gale, taptų knyga. Ne tik tuo glumini estetus skeptikus. Nebijai prisipažinti: buvai neskaitantis vaikas.

– Buvau vartantis knygas ir albumus vaikas.

– Tai nepasakysi, kad knygų Tavo vaikystėje nebuvo? Šiaip ar taip, interviu rubrika – „Vaikystės skaitymai“.

– Ne, ne. Juk smalsus buvau vaikas… Gėrį… – taip, gėrį, – jutau mokykloje, dar pradinėje, nežinau, nuo ko tai priklauso, gal nuo smalsumo… Kas buvo Saulutėje ir vėlesniuose skaitiniuose, man iki šiol – kaip vaikystės idėja. Tie žodeliai, tos skaičiuotės, ta pasaka apie „Vištytę ir gaidelį“. Atėjo jų grožis iki manęs.

– Liko?

– Liko. O kai prasidėjo literatūra… Dabar galiu pasakyti: mane stūmė nuo literatūros. Apsargdino pedagoginis nuodas: reikia išmokti ištrauką atmintinai ir nesuklysti, reikia būtinai atsekti pagrindinę mintį, neduokdie nepataikysi.

– Be meilės?

– Apie meilę tiems tekstams – tai ne, niekas nesakė: na, susižavėkite, chebra, pamatysite, kaip jums patiks, tik paskaitykite – sau.

– Ką sakė?

– Mokytoja: „Nėra žmogaus, kuriam nepatiktų Mažasis princas.“ Aš: „Man nepatinka…“ Mokytoja: „Tai reiktų susirūpinti, ar su galva viskas gerai.“

Kas jau ten besigilins… Meilę literatūrai pats atradau. Knygą kaip vertybę, nekonjunktūrinę vertybę, kaip grožį…

– Kaip? Pats vienas?

– Yra toks keramikos mokytojas – ir dabar jis dirba – Talmantas… Ryški asmenybė. Iš jo galėjai girdėti, ko iš nieko neišgirsi. Jau beveik suaugęs buvau, gal septintokas, aštuntokas, kai Talmantas paklausė, ar skaičiau Čechovą. Ne, neskaičiau. O tą, tą ir tą? Ne, ne ir ne. „Žinai ką, sako, pasaulyje labai daug prastų knygų. Ir labai mažai reikia skaityti. Bet kai ką reikia.“ Talmantas man – autoritetas. Privertė susimąstyti. Reikia paskaityti… Jeigu jau taip… Nuėjau į biblioteką, paėmiau Merkio veikalą apie Daukantą. Sugraužiau tą knygą. Pramušė. Pramušė kažkaip… Labai gerai atsimenu, kaip asociacijos, vizijos ėmė kilti.

– Nuo mokslinio darbo?

– Dievuliau, cituoja Daukantą, kur jis aprašo mūsų protėvių keliones, kad miškai buvo taip apžėlę, – dangaus nematyti; keliauti galima tik žvėrių takais, žiemą vasarą rogutėmis, šunimis pakinkytomis. Rogutėmis? Vasarą? Lietuvoje? Kaip? Bandai įsivaizduoti: kažką sąmonė piešia. Pasirodo, spyglių pribyrėję ant tų takų ir labai slidu. O! Kaip įdomu! Masalas.

– Gal Tu gamtos žmogus, jei Daukanto miškai – masalas?

– Gal svarbiau, kad tuo metu domėjausi istorija. O gamta?.. Man – sodnelis ir ežerėlis; jūra mane gniuždo, per daug. Turiu matyti kitą krantą.

– Jei kelis kartus ištarėme „meilė“, tai… Turi mylimų aktorių?

– Gintare, baik, aš myliu savo šeimą.

– Išrinktųjų aktorių?

– Na, ne. Man atrodo, kiekvienas gali… Vienam duota mažiau, kitam – daugiau. Nė vienas pats nepasiėmė. Dievas dalijo. Suvedė tave laikas su tais aktoriais, – daryk. Kvaila svajoti apie talentingą aktorių, kuris suvaidintų puikiai, jei tu žinai – jo nebus. Kvaila pykti ant to, kuris turi užduotį, kad jis ne tas, kuris galėtų būti. Kvaila svajoti apie aukso karūną, kai turi tik folijos. Su folija bandai rasti sprendimą, – kad tik būtų įtaiga. Galų gale, ir aš gal nesu jų svajonių režisierius. Jei renkuosi, tai man rūpi tik viena: ar nori aktorius dirbti šį darbą, šioje pjesėje. Be noro ir viagra nepadeda. Nuo to reikia pradėti: nuo NO-RO.

– Režisieriai garsėja keistu (švelniai kalbant…) charakteriu. Tu atrodai toks… nieko sau… geraširdis, bent jau prie simbolinio bokalo alaus – tiek mudviejų bendravimo.

– Turėjau… turėjau tų bruožų, girdėjau, kad esu toks… patologinis perfekcionistas.

– Perf… kas? Namuose atsiversiu žodyną.

– Kad perfekt viskas būtų – tą kvailystę turėjau. O juk su aktoriais nebūtina norėti, kad iš pat pradžių – per premjerą, pirmuosiuose spektakliuose – viskas būtų puiku. Lėlių teatre spektakliai gyvena labai ilgai, publika juos reguliuoja, tobulina. Ir aktoriai tobulina. Spektaklis, buvęs geras pirmąjį sezoną, gali pagesti, o blogas – tapti nuostabus. Vienintelis tabu, kurio negaliu nepaisyti, – tai scenografija, tai pačios lėlės. Kokie yra, tokie liks. Čia aš pagrindinį dėmesį skiriu, kad idealu būtų, – kiek įmanoma.

– Pasikeitei?

– Aktoriai sako, kad aš jau nebe toks.

– Kas pakeitė?

– Visada žinojau, kad tobulai gali tik Dievas. Dabar ir suvokiau.

– Ar lėlė retsykiais gali daugiau nei žmogus?

– Sakykime taip: teatras ir edukacija… Lėlė padeda išvengti stresų. Mokytojas – autoritetas. Įsivaizduoji anglų kalbos besimokantį vaiką? Jis bando ištarti the, jam nesiseka, jam baugu, jis sako the kelintą kartą…

– Ir klasė juokiasi.

– Taigi. O kai the sako lėlė ir jai nesiseka, – kas kita. Juokinga, bet kitaip.

– Gal yra koks klausimas, į kurį labai norėtum atsakyti, paklausti pats savęs?

– Kad ir į tuos, kuriuos man uždavei, jau esu atsakęs. Gal tik… Vasarą žmonės prisimena lėlių teatrą, ne kartą taip buvo (kalbėjomės per Žolinę. – G. A.). Kai tik nurimsta gyvenimas, kai nevyksta nieko, tai mus ir prisimena.

– Baigdama dėkoju Tau, bet linkiu Jai – Tai Akiai – gražaus, spalvoto sapno.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2003 Nr. 3 (27)