UŽBURTO MALŪNO PASLAPTYS (Tautosakiškumo apraiškos O. Proislerio „Krabate“)

Otfrydas Proisleris – vienas žymiausių vokiečių vaikų rašytojų. Jis kuria apysakas, romanus, pjeses. Kai kurias knygas, beje, pats ir iliustravo. Jaunesniojo amžiaus skaitytojai yra pamėgę jo knygas Mažasis vandenis, Raganiukė, Vaiduokliukas, Plėšikas Hocenplocas. O. Proislerio kūrybos viršūnė – jaunimui skirta apysaka Krabatas. Joje, pasakojant apie burtininko mokiniu tapusio vaikino Krabato gyvenimą užburtame malūne, sprendžiamos jaunimui artimos egzistencinės problemos. Šio straipsnio tikslas – skverbiantis į žanrinę apysakos specifiką ir problematiką, parodyti sąsajas su folkloru.

Sakmiškasis tikroviškumas

Krabatą galėtume laikyti folklorine, o dar tiksliau – sakmiškąja apysaka, nes meninis pasaulio modelis čia konstruojamas pagal mitologinių sakmių kanonus. Atskirdami liaudies pasakas nuo sakmių, folkloristai pirmiausia pažymi tokią pastarųjų kūrinių ypatybę kaip tikroviškumas: „Pagrindinis mitologinių sakmių meninės specifikos bruožas kaip tik ir yra tikroviškumo siekimas“¹. Tradicinėje kultūroje tikroviškumas reiškė, kad tiek sakmės sekėjas, tiek klausytojai tiki pasakojamų dalykų tikrumu. Krabato skaitytojai, suprantama, nemano, kad apysaka vaizduoja realius, iš tiesų nutikusius įvykius (nebent į šiuos įvykius jie žvelgtų iš parapsichologijos pozicijų ir interpretuotų kaip paranormalius, t. y. mokslo dėsniais nepaaiškinamus, tačiau įmanomus, tikėtinus reiškinius, o tokiam interpretavimui Krabatas, beje, labai parankus). Autorinės grožinės kūrybos tikroviškumas yra menamas, skaitytojų jis suvokiamas kaip meninis sąlygiškumas. Skirtinguose žanruose jo raiška įvairuoja. Tad kaipgi kuriama tikroviškumo iliuzija Krabate?

Kaip ir mitologinėse sakmėse, veiksmas rutuliojasi konkrečioje istoriškai ir geografiškai apibrėžtoje erdvėje – kurfiursto Augusto valdomoje Saksonijoje. Folkloro kūriniuose metai retai kada minimi, istorinis laikotarpis paprastai ženklinamas nurodant atitinkamus istorinius faktus. Krabate tokiu orientaciniu laiko ženklu laikytinas karas su švedais, apie kurį užsimenama keliuose apysakos skyriuose. Istoriniai šaltiniai byloja, kad Saksonijos kurfiurstas Frydrichas Augustas I buvo įsitraukęs į karą su švedais, vykusį 1700–1721 m.² Apysakos siužetui istoriniai įvykiai didesnės reikšmės neturi, jie šmėžuoja tik kaip fono detalės ir, išskyrus meistrą, kitų personažų likimų kiek esmingiau nepaliečia. Kūrinio tikroviškumą stiprina vietovardžiai (Dresdenas, Kamencas, Hojersveda, Vitichenau, Maukendorfas ir kt.), apstu etnografinių detalių, atspindinčių vaizduojamojo laikotarpio Saksonijos ūkininkų, kareivių, šiek tiek – aukštuomenės ir ypač plačiai – malūnininkų buitį.

Vis dėlto sakmiškasis tikroviškumas yra specifinis – jis neatsiejamas nuo mitinio realybės suvokimo. XVIII a. pradžioje toks suvokimas daugelyje visuomenės sluoksnių dar tebebuvo vyraujantis. Krabato gyvenimo istorija pasakojama trečiuoju asmeniu, tačiau ne vienoje vietoje pasakojimo pobūdis keičiasi – Krabato mintys ir neverbalizuotos psichinės būsenos mintys yra perteikiamos menamąja kalba. Ši pasakojimo forma O. Proisleriui leidžia įtaigiau išreikšti mitinę vaizduojamos epochos žmogaus pasaulėvoką.

Su mitiniu realybės suvokimu sietinas tautinis apysakos aspektas. Kodėl konfliktas plėtojamas ne tarp vokiečių, pagrindinių Saksonijos gyventojų, o tarp tautinės mažumos – sorbų (vakarų slavams priskiriama tauta, gyvenanti Vokietijoje, Dresdeno ir Kotbaus apygardose³)? Atsakymai gali būti keli. Viena vertus, sorbų folklore iš tiesų esama sakmių apie burtininko mokinį, vardu Krabatas⁴. Tik pažymėtina, kad O. Proislerio panaudoti tautosakiniai motyvai nėra unikalūs, jie gana paplitę ir žodinėje kitų tautų kūryboje, beje, – ir lietuvių. Antra vertus, kad pasirinkti sorbai, galėjo lemti ne vien pirminiai folkloro šaltiniai, bet ir noras išlaikyti mitiniam mąstymui būdingą logiką, pagal kurią bet kokio krašto tautinė dauguma burtininkavimo galias priskiria kitataučiams.

Centras, iš kurio išeina ir aplink kurį raizgosi dramatiškų likimų linijos, yra malūnas. Jo lokalizacija drauge ir realistinė, ir atitinkanti mitinius erdvės organizavimo dėsningumus. Nurodant geografines malūno koordinates, minimi trys vietovardžiai – jis esąs Švarckolme, Kozelio raiste, prie Juodojo upelio. Švarckolmas, išvertus iš vietinio vokiečių dialekto, reiškia juodo kalno viršūnę, o Kozelio raisto pavadinimas veikiausiai yra slaviškos kilmės ir sietinas su žodžiu ožys. Taigi: juodas kalnas, ožio raistas, juoda upė. Net dviejuose vietovardžiuose pasikartoja sąvoka juoda, o mitiniame mąstyme, kaip žinome, ji simbolizuoja blogį. Ožį liaudies tikėjimai laiko velnio gyvuliu, o raistas – viena iš dažnesnių vietų, kur gali velnią išvysti. Upė, ypač paupys, taip pat būdinga vieta velniui pasirodyti. Taigi ir vietovės, ir jų pavadinimai tarsi informuoja, kad malūnas esąs su velniu sietinoje erdvėje.

Be tikroviškumo, kita žanrinė mitologinių sakmių ypatybė yra baisumas. Šiose sakmėse „vaizduojamas nepaprastas, žmogui svetimas pasaulis, pilnas netikėtumo, pavojų ir paslapčių“⁵. Užburtame malūne tvyro mirties baimė: „Begyvendamas Kozelio raiste, Krabatas vis aiškiau jaučia, kad malūnas – tai mirties vieta, kad mirties baimė užvaldžiusi visus jo likimo brolius, kad ir jį patį ji vis labiau kausto.“⁶ Apysakos siužetinę įtampą lemia viena po kitos iškylančios paslaptys. Vienos jų, kraupiosios, susijusios su tuo, kas siaubinga dedasi malūne. Kitos – asmeninės malūno mokinių – paslaptys, padeda jiems bent laikinai apsaugoti savo ir artimų žmonių gyvybes. Apysakoje vaizduojamo pasaulio nepaprastumo įspūdį stiprina sapnų motyvai. Kaip ir tradiciniuose tikėjimuose, sapnai glaudžiai susiję su realybe. Jie nukreipia, perspėja, atsako į ramybės neduodančius klausimus, o kai kada – ir pranašauja.

Juodųjų galių nelaisvėje

Taigi prie Juodojo upelio dunksantis malūnas ne toks kaip kiti. Čia veikia Juodoji mokykla. Mokomasi Juodajame kambaryje, kur ant stalo grandine prirakintas Koraktorius – pragaro burtų knyga juodais puslapiais. Mokiniai – juodais varnais pasivertę gizeliai. Juoda spalva išsiskiria ir šios mokyklos mokytojo – malūno meistro – portretas. Juodas lopas dengia kairę akį, svarbesnėmis progomis meistras apsitaiso juodu apsiaustu, ant galvos užsideda juodą trikampę.

Folklore juodumas – specifinė velnio išorės ypatybė. Personažo, kuris būtų tiesiai vadinamas velniu, apysakoje nėra, ir tai suprantama, – laikais, kai velnio tikrumu neabejota, jo vardą minėti vengta. Tačiau atpažinti jį, žinant būdingus išorės požymius, pasirodymo laiką ir funkcijas, nėra sunku.

Tautosakoje gana populiarus velnio – juodo skrybėlėto ponaičio, važiuoto keletu žirgų, – vaizdinys. O. Proislerio apysakoje itin panašiai atrodo paslaptingas nepažįstamasis, meistro vadinamas ponu kūmu. Jis atvyksta vežimu, ant kurio užtemptas pajuodęs brezentas, vežimas pakinkytas šešetu juodžių arklių, pats nepažįstamasis juodas kaip naktis, tik į skrybėlę, užsmauktą ant kaktos, įsmeigta raudona gaidžio plunksna, kuri švyti ir plevena lyg liepsna. Kaskart jam atvykus į malūną, visais pojūčiais išgyvenamas gaisras: Krabatas girdi nuo liepsnų traškančias sąsparas, mato žyrant į veidą žarijas, jaučiasi stovįs vidury liepsnojančio laužo. Pojūčiais patiriamo, tačiau nematerialaus, nes nieko nesudegina, gaisro vaizdai leidžia spėti, kad, atvykus ponui kūmui, malūne įsiplieskia pragaro ugnis. Atvykėlio prigimtį byloja ir jo lankymosi malūne laikas, sutampantis su folklorinio velnio pasirodymo ir dingimo laiku. Ponas kūmas atvažiuoja kaip reikiant sutemus pirmąją mėnulio jaunaties naktį ir išdarda sulig pirmaisiais gaidžiais. Folklorinis velnias atstovauja mirties pasauliui. Keletas iškalbingų detalių leidžia šiam pasauliui priskirti ir poną kūmą. Miltai jam malami Negyvosiomis girnomis, o kas iš jo atsivežtų maišų pilama į šitų girnų piltuvą, išlieka neaišku iki apysakos galo. Tik atkreiptinas dėmesys į vieną iš Krabato spėlionių: apžiūrint, kas išbarstyta, jam pasirodo, kad „tai dantys – dantys ir kaulų aiženos“ (p. 24^*). O iš velniui būdingų funkcijų ponui kūmui priskirtinas sutarčių sudarymas. Sakmėse apie burtininkus kai kada teigiama, kad jie mainais už burtų galią pažada velniams savo sielą. Krabato pabaigoje išaiškėja kraupi paslaptis, kodėl Naujųjų metų naktį miršta vienas gizelis: meistras „sudaręs sutartį su tuo… na su ponu kūmu. Kasmet jis turi paaukoti jam vieną savo mokinį, kitaip pats gaus galą“ (p. 170).

Vadindamas naktinį atvykėlį ponu kūmu, meistras pripažįsta esąs susietas su juo pavaldumo ir savotiškos giminystės ryšiais. Išoriškai jųdviejų artumą ženklina juoda spalva. Viena vertus, meistro ir velniu įvardytino pono kūmo panašumas pagrįstas menine apysakos logika. O kita vertus, folkloriniai personažai velnias ir burtininkas turi nemaža bendro – O. Proisleris, kurdamas meistro paveikslą, aktualizuoja kaip tik tai, kas tautosakos kūriniuose būdinga tiek velniui, tiek burtininkui. Į keletą tokių dalykų atkreipkime dėmesį.

Pirmiausia – santykis su malūnu. Sakmių burtininkai paprastai užsiima kitokiu nei dauguma krašto gyventojų verslu, taigi malūnininkai priskiriami burtininkaujantiems žmonėms. Na, o velniams malūnas esąs viena iš galimų jų pasirodymo vietų, įvairiuose tautosakos žanruose žinomas apsėsto malūno, kuriame naktimis šeimininkauja velniai, vaizdinys.

Antra, meistro charakteristikoje išskirtinis vaidmuo tenka akims: jis yra vienaakis. Vienaakiai būna įvairūs chtoniškieji mitiniai personažai, tarp jų – ir velniai. Šis defektas ypatingas, nes „dalinį aklumą reikia laikyti ir mitologijoje įprastu antifrastinės ekspresijos reiškiniu, kai išorinis aklumas rodo vidinį toliaregiškumą, aiškiaregystę“⁷. Apysakoje nuo meistro niekur neįmanoma pasislėpti – ne tik malūno valdose, bet ir nukakus į artimiausius kaimus mokinius seka visa reginti akis. Dar daugiau – meistras mato kitų žmonių sapnus. Akių ryšį su burtininkavimu rodo meistro žvilgsnio galia kitiems. Įvairiuose kraštuose burtininkais buvo laikomi žmonės blogomis akimis, tikėta, kad jie akimis gali paveikti visa, į ką tik pažvelgia. Krabatas meistro žvilgsnio galią pajunta vos malūne atsiradęs, dar stovėdamas už meistro kamaros durų ir pro plyšį slapčia jį stebėdamas – meistro žvilgsnis pereina duris ir patį Krabatą kiaurai, viena Krabato akis ima niežėti, apsiašaroja, kamaros vaizdas apsiblausia.

Trečia, drauge ir velniškos, ir burtininkiškos kilmės yra meistro gebėjimas pasiversti. Keisdamas išvaizdą, jis gali siekti savo tikslų neatpažintas, tačiau viena jo tapatybės detalė išlieka visais atvejais. Kad ir kuo pasiverstų – katinu, karpiu, žalčiu, vanagu, varnu, bajoru, sene ar dar kuo, – visiems naujiems pavidalams būdingas vienaakiškumas.

Ketvirta, sudarymas su meistru, lygiai kaip ir su velniu ar burtininku, sutarties yra neatšaukiamas aktas ir reiškia prarastą laisvę. Krabatas ir visi kiti vaikinai, sukirtę su malūnininku delnais ir taip sutarę būti jo mokiniais, pakliūva į uždarą malūno pasaulį, iš kurio meistro kerai neleidžia ištrūkti ne tik tikrovėje, bet ir sapnuose. Pats meistras visais savo velniškos ir burtininkiškos galios kerais siekia parodyti, kad jo valia absoliuti. Tiesa, mokiniai žino, kad jų meistras nėra pats galingiausias, nes matė jo pralaimėjimą dvikovoje su burtininku Pūstaskribliumi. Tačiau Pūstaskriblius su meistru nesusietas sutartimi, jis – laisvas gizelis.

Nors meistro paveikslas kuriamas paisant folkloro estetikos reikalavimų ir ryškinant jo priklausymą juodųjų jėgų pasauliui, meistro asmenybė gana sudėtinga, juodumas – ne vienatonis, o su tam tikrais atspalviais, bylojančiais apie dramatiškus jo paties gyvenimo posūkius. Jį lanko praeities atsiminimai ir slegia neatitaisomas poelgis: kažkada meistras turėjęs artimą draugą, tačiau jį išdavęs ir nužudęs – žinodamas, prieš ką nukreipė savo ginklą, nušovęs jį karo lauke. Meistrą kankina draugo ilgesys, bet dėl jo mirties savęs nekaltina – neva privalėjęs tai padaryti. Praskleisdamas malūnininko praeitį, rašytojas jo paveikslui suteikia dinamiškumo ir parodo, kad blogis, kurį įkūnija meistro asmuo, nėra nei įgimtas, nei primestas antgamtinių jėgų, kad išorinis ir vidinis meistro juodumas – tai dėsningas jo asmens raidos padarinys. O draugžudystė suvoktina kaip esminis meistro gyvenimo posūkis, kurį, kad ir kaip teisintųsi, vis dėlto pasirinko jis pats.

Išsivadavimas

Iš vaikinų, kurie tampa malūnininko mokiniais, galimybė patiems rinktis gyvenimo kelią atimta. Į malūną juos atveda meistro kerai. Antai Krabatas, tris naktis per sapną girdėjęs kvietimą ateiti į Švarckolmo malūną, negali nepaklusti ir prieš Tris karalius peržengia malūno slenkstį. Lemtingoji sutartis primetama suparalyžiuojant vaikinų valią spręsti savarankiškai. Į meistro klausimą, ar norįs tapti jo mokiniu, Krabatas atsako lyg ne pats – jausdamas savo susidvejinimą ir stebėdamasis tuo: „– Noriu, – išgirdo Krabatas save sakant. Balsas buvo toks svetimas, lyg visai ne jo“ (p. 9). Sutarties sutvirtinimo aktas vyksta velykinio ritualo metu, kai kiekvienas mokinys, pralindęs pro duryse pritaisytą jaučio jungą ir davęs priesaiką Slaptajai brolijai, turi trissyk nusilenkti prieš meistrą ir pasižadėti, kad visada jo klausys – dabar ir nuolatos. Lemtingoji šio pažado galia, jo neatšaukiamumas nuo mokinių nuslepiamas, jie nenutuokia, jog „nuo šiol yra meistro naguose kūnu ir siela, iki pat mirties, kūnu ir siela“ (p. 41). Šiurpulinga nuslėptoji tiesa atsiskleidžia po kelerių metų, kai gizeliams, sukrėstiems Merteno nesėkmingo bandymo pasikarti, meistras tiesiai šviesiai išrėžia: „– Kam malūne mirti, sprendžiu aš! – sušuko jis. – Aš vienas!“ (p. 149).

Ir Krabato, ir kitų vaikinų atžvilgiu meistras įkūnija mitinę likimo jėgą, kuriai pasipriešinti, regis, neįmanoma. Taigi apysakoje papasakotą Krabato gyvenimo istoriją galima traktuoti kaip folklorinio siužeto apie žmogaus kovą su likimu aktualizavimą. Drauge pažymėtina, kad Krabato kova su meistru yra ir vertybių kova.

Kiekvienai kovai reikia subręsti. Pirmaisiais mėnesiais Krabatą visiškai tenkina gyvenimas malūne: „Bet maitina čia gerai ir sočiai, aš turiu stogą virš galvos, žinau, kad vakare rasiu neužimtą guolį (…). Ar tai ne daugiau, apie ką elgeta gali svajoti?“ (p. 19). Kai per velykinį ritualą įgyja nepaprastą fizinę jėgą ir dirbti malūne tampa lengva, dar daugiau, kai patiria, kaip smagu naudotis meistro išmokytais burtais, gyvenimas Krabatui atrodo netgi šviesus. Be to, jį džiugina malūne užsimezgusi draugystė.

Draugystės tema šiame kūrinyje – išskirtinai svarbi. Pirmasis Krabato draugas – Tonda, globojantis ir užtariantis jį tarsi vyresnysis brolis, po Tondos mirties tokiu draugu tampa Michalas, o šiam mirus, Krabatas suartėja su Juro ir pats imasi globoti naujokėlį Lobošą. Vaikinų draugystė – tai nemačiom teikiama pagalba dirbant, tai supratingas pirmamečio sergėjimas, kad per anksti nepriartėtų prie kraupiųjų malūno paslapčių, tai įgytos išminties, ko saugotis ir kaip kada elgtis, perdavimas, tai drąsa rizikuoti dėl kito, tai kilnus atleidimas už padarytą skaudžią klaidą ir daugelis kitų dalykų. Draugystę būtina nuo meistro slėpti, o jeigu ji jau pastebėta, reikia atsilaikyti prieš klastingas jo užmačias pastūmėti kurį iš draugų į išdavystę. Draugystė apysakoje – vienintelė jėga, kuria įmanoma priešintis magiškajai meistro visagalybei, todėl ją vaikinai brangina kaip pačią didžiausią vertybę, todėl tylia panieka atstumia pataikūną ir skundiką Lyško.

Meistras, kažkada draugystę išdavęs, vietoj jos pasirinko tai, kas vertybių vertybe laikoma juodųjų jėgų pasaulyje, – galią kitiems. Iš pradžių šioji galia Krabatą žavi: „kas įgudęs slaptajame mene, tas turi galios kitiems žmonėms; o turėti galios – tiek, kiek meistras, ar net daugiau, – jam atrodė labai svarbu, todėl mokėsi, mokėsi ir mokėsi“ (p. 45). Pastebėjęs Krabato uolumą, meistras vežasi jį į Dresdeną, kur pribloškia vaikiną tuo, kad savo valią diktuoja “net kunigaikščiams ir karaliams” (p. 90). O trečiaisiais metais jis Krabatą bando palenkti pasiūlymu tapti jo įpėdiniu – perimti malūną ir visą nūnai turimą jo, meistro, galią. Tačiau tuo metu Krabatui jau ne paslaptis, kokia šitos galios kitiems kaina, – kiekvieną naujametę naktį ponui kūmui aukoti vieno gizelio gyvybę. Spręsti kam mirti – siaubinga atsakomybė, ir Krabatas, patyręs, kas yra draugų netektis, jos atsisako.

Draugystės jausmai Tondai ir Michalui, noras atsiteisti už jų žūtį yra pirmoji priežastis, skatinanti Krabatą susiremti su meistru. Antroji priežastis – meilė.

Ji ateina netikėtai. Iš tolo išgirsta Velykų giesmė, besiliejanti iš nematomos merginos lūpų, paliečia Krabato širdį. Pačiai merginai nieko nežinant, jos balsas, gražiausias ir tyriausias iš visų giedotojų, užkeri Krabatą: „Jis tiktai klausėsi – klausėsi pasukęs galvą kaimo pusėn ir jautėsi kaip pakerėtas“ (p. 38). Meilės, kaip ir draugystės, temos plėtotė jaudinamai dramatiška, o skiriasi lyrine jausmo traktuote, artima folkloro tradicijai. Krabate meilė sudvasinta. Apysakoje nerasime aistros proveržių ar erotinių svajonių, jaunuolių jausmas santūrus, droviai slepiamas ne vien baiminantis malūnininko, bet ir kad tokia laikysena artima liaudies etikai.

Poetiškas, o drauge psichologiškai ir net mitologiškai pagrįstas yra balso, ar tikriau – giedojimo, motyvas. Per tas pačias Velykas, kai pirmąkart išgirsta merginą, vaišių metu uždainavęs, Krabatas pagiriamas už gražų balsą: „galėjai būti giesmininkas“ (p. 43). Tai menkutė detalė, bet iškalbinga, liudijanti artimą Krabato ir Velykų giesmininkės prigimtį. Liaudies sakmėse giedojimas ir burtai gali būti suvokiami kaip opoziciški reiškiniai. Štai viename Lietuvoje užrašytame variante burtininkas sudirgsta išgirdęs pamiškėje giedančią merginą ir vėju paleistais savo kerais ją nužudo, o paskui sužino, kad tai buvusi jo paties duktė⁸. Giedojimo ir burtininkavimo opozicija didesnės įtakos apysakos siužeto raidai neturi, ji tiesiog įsilieja į kitą, reikšmingesnę, opoziciją – paprastos moters ir vyro, atstovaujančio mitiniam pasauliui, opoziciją.

Įvairių tautų folklore velnių ir burtininkų santykiai su moterimis yra gana sudėtingi. Sakmėse artimesnis merginos ryšys su velniu paprastai baigiasi jos mirtimi, nors esama ir tokių kūrinių, kur sumanumu ji velnią pranoksta ir nugali. Šiaip ar taip, moters susidūrimas su velniu – tai žūtbūtinė kova už gyvybę. Sakmių burtininkai ne tokie pavojingi, tačiau merginoms su jais bendrauti nepatariama, jie esą galintys apžavėti ar kaip nors pakenkti.

Tiesą sakant, ir Krabato elgesys su giesmininke folkloro tradicijoje gali būti traktuojamas kaip apžavėjimas. Meilės magijoje, tikėta, itin svarbios esančios akys: „Vaikinas akimis gali meilei palenkti patinkančią merginą“, akimis jis „gali apduoti ir paskui daryti su ja, ką tik norės“⁹. Antraisiais metais Velykų naktį vėl išgirdęs į širdį kritusios giesmininkės balsą, Krabatas nebetveria geismu ją pamatyti – ištaria burtažodį, atsiskiria nuo kūno ir nematomas akimoju nulekia į kaimą. Kurį laiką iš tolo stebėjęs ją, vaikštančią kitų merginų būryje, Krabatas ūmai panūsta pažvelgti jai į akis. Susiliejęs su žvakės, kurią giesmininkė laiko priešais save, šviesa, Krabatas žvelgia merginai į veidą: „Akys didelės ir švelnios, jos žiūri į jį iš viršaus ir nemato… o gal?“ (p. 95). Merginos akių poveikis Krabatui – nepaprastas: Krabatas negali iš jų išsivaduoti ir rizikuoja žūti, jei laiku nesugrįš į savo kūną. O koks Krabato žvilgsnio poveikis merginai, lieka paslaptis, bet kad toks poveikis galimas, byloja menamojoje kalboje lyg netyčia išsprūdęs Krabato klausimas „o gal?“

Akistatos scenoje svarbi šviesos semantika. Nors giesmininkė vilki juodais paskutinės vakarienės drabužiais, pabrėžiamas jos portreto šviesumas: rankose šviečia žvakė, šviesūs giesmininkės plaukai, šviesios akys ir raištis ant merginos kaktos šviesus – baltas. Visos apysakos kontekste šis šviesumas iškyla kaip juodos meistro povyzos opozicija.

Įmanoma įžvelgti ir dar vieną – religinio pobūdžio – opoziciją. Krabato ir giesmininkės ryšys mezgasi išskirtiniu laiku – Velykų naktį, kai krikščionys dalyvauja Kristaus prisikėlimo apeigose. Tai, ką tą naktį veikia Krabatas ir kiti gizeliai, – taip pat apeigos, tačiau kokios! Ir atskirais veiksmais, ir pačia esme tai yra atvirkštinis bažnytinių apeigų atkartojimas: užuot budėję prie Kristaus karsto, gizeliai budi ant savižudžių kapų, užuot žibinę žvakes, jie užsikuria laužą, užuot žegnodamiesi brėžę ranka ore kryžiaus ženklą, jie vienas kitam ant kaktos braižo pentagramą – viduramžių magijos ženklą, pagaliau, užuot maldomis išreiškę atsidavimą Kristui, jie priesaikos žodžiais pažada ištikimybę meistrui.

Simbolinę krikščionybės ir juodosios magijos sandūrą galima įžvelgti Krabato susitikime su giesmininke per Velykas trečiaisiais metais. Krabatas ryžtasi pakalbinti ją, nešančią namo Velykų, vadinas, krikščioniškai pašventintą, vandenį. Giesmininkė Krabatui prisipažįsta sapne jį regėjusi ir intuityviai atlieka įstabų veiksmą: „Paskui ji pamirkė savo vilnonės skaros kampą ąsotyje su Velykų vandeniu – ir netarusi nė žodžio nuplovė nuo Krabato kaktos pentagramą: ramiai ir neskubėdama, tarsi taip ir reikėtų“ (p. 160). Velykų giesmininkė, krikščioniškajai bendruomenei priklausanti mergina, naikina juodąjį magijos ženklą.

Šiuo netikėtu mergiškai intymiu prisilietimu prie vaikino, pati to nežinodama, giesmininkė pradeda Krabatą vaduoti. Sorbų sakmėse Krabatą iš burtininko nelaisvės išvaduoja motina¹⁰, panašiuose kitų tautų siužetuose – tėvas. Suteikdamas šią galimybę merginai, O. Proisleris tolsta nuo pirminio šaltinio, tačiau šitokia folklorinio motyvo transformacija yra prasminga – burtus nugalinčios meilės idėja labai dera jaunimui skirtoje knygoje. Kita vertus, moters, iš kerų nelaisvės vaduojančios savo mylimą vyrą, vaizdinys nėra svetimas ir tautosakai – su tokia moterimi susiduriame stebuklinėse pasakose. Vis dėlto pati meilės traktuotė O. Proislerio apysakoje kur kas sudėtingesnė ir gilesnė negu liaudies kūryboje.

Malūne moterų, o juo labiau merginų nėra. Artimesnių ryšių su jomis neleidžiama megzti ir už malūno ribų. Skaudi Tondos meilės istorija: sužinojęs jo pamiltos merginos vardą, meistras įsibrauna į jos sapnus ir taip ją užkamuoja, kad ši neištvėrusi nusiskandina. Krabatas žino, kokį pavojų jis kelia giesmininkei. Jausdamas atsakomybę už merginos gyvybę, jis išmoksta būti apdairus: ir realybėje, ir sapnuose geba pergudrauti slapta sekantį meistrą. Tačiau ilgai tai trukti negali. Meistro nelaisvėje meilė draudžiama, o gyvenimas be meilės Krabatui praranda prasmę. Taip meilės problema tampa laisvės problema.

Meilė subrandina Krabatą laisvei, tačiau vien savo pastangomis išsivaduoti jis negali. Juodasis magijos pasaulis turi savo taisykles, o pagal jas, surašytas Koraktoriuje, išsivesti vaikiną į laisvę leidžiama tik jį pamilusiai merginai, bet su sąlyga – jeigu ji išlaikys išbandymą. Jei išlaikys, meistras turės mirti, malūnas sudegs, o meistro mokiniai užmirš visus išmoktus burtus. Nepasisekus mirs ir mergina, ir vaikinas. Šią labiausiai meistro saugomą paslaptį Krabatui atskleidžia Juro, kvaileliu laikomas gizelis. Jo paveikslo prototipas – liaudies pasakų kvailys, po kurio apsimestinio paikumo kauke slypi sumanumas ir išmintis. Juro pagalba Krabatui, besirengiančiam lemiamai dvikovai su meistru, – nepamainoma. Tačiau kulminaciniu dvikovos su meistru momentu – giesmininkės išbandymo minutę – Juro pagelbėti nebegali. Padėti merginai bejėgis ir Krabatas – bent jis pats taip mano.

Kulminacinė apysakos scena artima folklorinei, bet drauge ir kitokia. Išbandymą, koks figūruoja sorbų sakmėse, – atpažinti savąjį vaikiną dvylikos varnų būryje – meistras prieš daugelį metų buvo paskyręs kitai merginai. Tikėdamiesi tokios pat užduoties, Krabatas su giesmininke buvo sutarę gudrybę – ženklą, kuris padėtų merginai nesuklysti, bet jo neprireikia. Meistras neverčia gizelių varnais, o paprasčiausiai juoda skepeta užriša giesmininkei akis, įveda ją į Juodąjį kambarį ir liepia parodyti, kuris iš eilėje sustojusių vaikinų esąs Krabatas. Išbandymo scenos pokyčiai, palyginti su tautosakos šaltiniais, siužeto raidos požiūriu atrodo nedideli. Tačiau jie labai reikšmingi iškeliant meilės galią. Meistras įveikiamas ne gudrumu, o meile. Ji vienintelė apysakoje pajėgi nugalėti juodosios magijos primestą likimą. Ir nors išbandymo metu Krabatui atrodo, kad prieš likimą giesmininkė palikta vienui viena, meilės suvienyti, išbandymą jie laiko dviese. Krabato baimė, išgyvenama dėl giesmininkės, baimė, kokios jis niekada nejautė, buvo pats geriausias ženklas – meilės ženklas, neleidęs merginai apsirikti.

Taigi Krabato gyvenimo istorijoje draugystė ir meilė iškeliamos kaip dvi pagrindinės egzistencinės vertybės, padedančios atgauti trečiąją – laisvę. Šios vertybės – amžinos, svarbios tiek dabartiniam apysakos skaitytojui, tiek praeityje gyvenusioms kartų kartoms, savo atmintyje išsaugojusioms sakmes apie likimą nugalintį burtininko mokinį. O. Proislerio sukurtas meninis pasaulis, kuriame, aiškindamasis užburto malūno paslaptis, Krabatas subręsta kovai su juodąja magija, suprantama, yra individualus. Tačiau savo struktūra jis stebėtinai atitinka mitologinių sakmių pasaulio modelį. Mitinis pasaulio suvokimas smelkte persmelkęs šį kūrinį. Gyvenamoji aplinka, personažų charakteristikos, jų santykiai – visa iki pat menkiausių detalių turi folklorinį pagrindą.

__________________________________

^* Čia ir toliau, nurodant tik puslapį, cituojama iš: Proisleris, Otfrydas. Krabatas, arba Treji metai užburtame malūne / iš vokiečių k. vertė Teodoras Četrauskas; iliustr. R. Lelytė. – Vilnius: Lietus, 1996.

¹ Vėlius, Norbertas. Mitinės lietuvių sakmių būtybės. Vilnius: Vaga, 1977. P. 29.

² Lietuvių tarybinė enciklopedija. T. 1. Vilnius: Mokslas, 1976. P. 452.

³ Lietuvių tarybinė enciklopedija. T. 10. Vilnius: Mokslas, 1983. P. 315.

⁴ Соловьева Е. // Детская литература. 1986. № 8. с. 73.

⁵ Vėlius, Norbertas. Min. veik. P. 25.

⁶ Kumžienė, Rūta. Mirtis ir meilė raisto malūne // Rubinaitis. 1997. Nr. 1 (6). p. 18.

⁷ Vėlius, Norbertas. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. Vilnius: Vaga, 1987. P. 175.

⁸ Laumių dovanos: lietuvių mitologinės sakmės / Paruošė N. Vėlius. Vilnius: Vaga, 1979. P. 243–244.

⁹ Dundulienė, Pranė. Akys lietuvių pasaulėjautoje. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1992. P. 24.

¹⁰ Френкель, Павел. Бесконечная энергия фантазии // Детская литература. 1982. № 2. с. 45.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2003 Nr. 3 (27)