Įsidėmėtinas debiutas

Rašytoja Vilė Vėl – naujas vardas (tiksliau slapyvardis) lietuvių vaikų literatūroje, išsyk nustebinantis aukštos meninės kokybės debiutine knyga Parašyk man iš Afrikos*. Tai realizmo konvencijomis parašyta apysaka, turinti tradicinio siužeto karkasą: į klasę ateina naujokas, užsimezga artima berniuko ir mergaitės draugystė, dviese jie patiria įvairių nuotykių. Įprasta ir kūrinio kompozicija: tekstas suskirstytas į 19 dalių, pasakojančių kokį nors mažųjų žmonių gyvenimo epizodą. Tokia pasakojimo struktūra vaikų literatūroje yra pakankamai plėtota, tačiau Vilė Vėl ją pripildo savitų detalių, įtraukia papildomų siužeto linijų ir nuotaikingai vaikų kasdienybei suteikia psichologinės gelmės, taip sukurdama įdomios ir savitos problematikos istoriją. Juoba kad pasirinkta vaizdavimo konkretika turėtų pati savaime patraukti šiuolaikinį skaitytoją: veiksmas vyksta šių dienų Vilniuje, prisiminimuose šmėkšteli Paryžius, o vaikai – gryni miestiečiai („Ta kvaiša Jolanta, ar ji kada matė gyvą karvę?“, p. 8).

Viena paveikiausių knygos ypatybių – itin individualizuoti ir psichologiškai įtikinamai sukurti personažai. Bemaž nesinaudodama statiškais aprašymais, autorė geba charakterio bruožus įtaigiai atskleisti per elgseną įvairiomis aplinkybėmis. Pagrindiniai veikėjai – antrokai Aušrinė ir Jonas. Mergaitė smalsi, nenustygstanti ir išradinga, kartu „gal vienintelė klasėje mokėjo neįkyriai, neįžeisdama pasirūpinti kitu, ne vien savimi“ (p. 9). Tačiau tai anaiptol ne idealizuotas personažas: Aušrinė nemėgsta rytais anksti keltis, neskuba ruošti pamokų, moka pameluoti. Jonas istorijos pradžioje yra visiška priešingybė – „kambarinis“ vaikas, drovus ir labai jautrus. Iš kitų vaikų berniukas išsiskiria ir neįprasta biografija: ambasados tarnautojo sūnus, trejus metus gyvenęs Prancūzijoje, nemokytas lietuviškai skaityti, „švepluojantis“ prancūziškais garsais. Nors ir skirtingi, Jonas iš Paryžiaus ir Aušrinė iš Vilniaus nuo pirmos dienos tampa gerais draugais. Mergaitė jam atveria pasaulį už namų: moko važiuoti dviračiu, parodo molį, išsiveda į Belmonto kalną, Pučkorių krioklius, kilmingų šunų kapines ir t. t. Pasakojamos situacijos dinamiškai keičia viena kitą, vaikų nutikimams nestinga veiksmo, intrigos, nuotykinio prado (Jonas įslysta į upę, pradingsta su Aušrine visai dienai, ir mamai tenka kviesti policiją, esama net kriminalo: Jonas paima 1300 Lt, kad nuneštų draugės mamą operuosiančiam gydytojui).

Greta vaikų apysakoje svarbus vaidmuo suteiktas suaugusiesiems, o Jono mama Irma pagal jos išgyvenimams pasakotojo skiriamą dėmesį gali būti laikoma trečiuoju pagrindiniu personažu. Vilė Vėl sukūrė įdomų jaunos, klystančios ir savo susivokimo kelią einančios motinos paveikslą. Irma myli sūnų ir nori būti gera mama, tačiau jų santykiai sudėtingi, nes jai sunku įsigyventi į mažo vaiko poreikius, pati jaučiasi sutrikusi ir bejėgė („Kodėl apie tave visi viską žino, o aš – ne?“, p. 60). Anot Jono, mama nemoka klausytis. Jos priešingybė yra kita svarbi istorijos moteris – juodaodė auklė Marija, globojusi berniuką Paryžiuje. Nemokėdama prancūziškai ar juolab lietuviškai, ji geba Joną išklausyti, suprasti jo rūpesčius, ginti nuo užgauliojančio bendraklasio. Bendros kalbos neturėjimas – labai vykusi autorės pasitelkta detalė, ypač pabrėžianti išskirtinį Marijos ir Jono ryšį bei tarpusavio supratimą. Vaizduojant jų bendravimą, pasakojimas įgauna poetiškumo (pavyzdžiui, tėvams neleidus sūnui atsisveikinti su atleista iš darbo Marija, šioji po Jono langu iš sniego nulipdo dramblį).

Suaugusiųjų personažai ir jų santykiai su vaikais reikšmingai išplečia knygos problematiką. Parašyk man iš Afrikos – tai apysaka ne tik apie gražią ir nuotaikingą vaikų draugystę, bet ir apie sudėtingą mažojo žmogaus psichologiją, apie vaiko ir suaugusiojo ryšį, kai darnaus sambūvio pagrindu laikomas kito supratimas ir glaudus žmogiškas ryšys. Ši idėja gali būti išskaityta visose pasakojimo plotmėse: Jono draugystėje su Aušrine ir Marija, mokytojos elgsenoje su savo mokiniais, Irmos pastangose pažinti sūnų. Knyga skatina įsiklausyti į kitą ir žvelgti į jį su tolerancija net ir esant tokiai, atrodytų, vienaprasmei situacijai, kai vaikai susitinka kaimo girtuoklį: Aušrinė pasišaipo iš įgėrusio, kreivai dviratį vairuojančio vyro, bet čia pat pasakotojas atveria kitą pusę – kaimo žmogus pasijunta svetimas savo paties gimtinėje; galiausiai mergaitė pasigaili savo neapgalvoto erzinimo: „Dėde, aš atsiprašau! Kas man darbo! Jeigu tamstai patinka važiuoti žiemą dviračiu, važiuok sau… sveikas…“ (p. 85). Prie psichologinės problematikos šliejasi ir atskirą siužetinį punktyrą sudaranti naujoviška tema – prieštaringi vaiko išgyvenimai ir prisitaikymo atsidūrus svetimoje šalyje sunkumai, užuominos apie kalbos ir tėvynės reikšmę Jono tapatybei (pavyzdžiui, kai mama sugalvoja šeimoje kalbėtis prancūziškai, Jonas nustoja šnekėti ir nesikelia iš lovos).

Tokia Vilės Vėl pasakojimo strategija rodyti daugiabriaunį gyvenimą neidealizuojant vaikystės pasaulio ir neatskiriant jo nuo suaugusiųjų bėdų lemia, kad apysakoje gana daug socialumo: vaikai žino apie šeimos nepriteklius, tėvų bedarbystę, ligą ir socialinius skirtumus (pavyzdžiui, pro jų ausis nepraslysta kaimiečio skundas: „visi su džypais, o man mat su rogėm…“, p. 83), yra nugirdę apie politinius skandalus, pasirodo net šiuolaikinių tarptautinių realijų (skerdynės Angoloje, imigrantų skurdas). Vis dėlto socialinių, buitinių problemų nestokojanti kasdienybė Vilės Vėl sukurtame pasaulėvaizdyje išlieka jauki, joje pakanka šviesos, švelnumo ir vilties, o toks „tikras“ gyvenimas su džiuginančia ir skaudinančia patirtimi bei pažinimu yra vertinamas labiau nei „kambarinis“ ar kompiuterinis pasaulis.

Svarus kūrinio privalumas yra pasakojimo būdas – sklandus, žaismingas, kaitaliojantis įvairias balso tonacijas (ironišką, rimtą…) ir žiūros perspektyvas (įvykiai interpretuojami tai vieno, tai kito veikėjo akimis). Knygoje daug švelnaus šypsnio, kuriuo palydimas tiek vaikų naivumas, tiek suaugusių įpročiai. Pavyzdžiui, Jono mamai uždraudus važinėtis dviračiu, Aušrinė rimtai teiraujasi: „Ar mama tau draudžia vaikščioti pėsčiom? Tokio draudimo Jonas neatsiminė, taigi jie išėjo aplankyti Puškino giminaičių šunų“ (p. 27); arba vaiko reakcija į suaugusiojo pažadą grįžti „po valandos“: „Jonukas iš patirties žinojo, kad mamos valanda turi ne šešiasdešimt minučių“ (p. 16). Išvengta šiandieninei lietuvių knygai dažnai būdingo daugiažodžiavimo bei situacijų ir detalių pertekliaus (gal tik įterpta močiutės pasaka apie išmintingąjį senį Tidikį neatrodo reikalinga).

Knyga Parašyk man iš Afrikos remiasi į ilgametę tradiciją lietuvių vaikų literatūroje turintį realistinės apysakos žanrą, plėtoja stipriausius jo bruožus įtaigiai individualizuoti veikėjus bei reikšmingai papildo šiuolaikine tematika ir aktualia psichologine problematika. Organiškai siedamas linksmus vaikų nutikimus ir rimtą dėmesį jų vidiniams išgyvenimams, Vilės Vėl kūrinys neabejotinai išsiskiria iš bendro pastarųjų metų lietuvių prozos srauto ir gali būti matomas šalia geriausių šiuolaikinių knygų. Smagu, kad literatūrinei kokybei nenusileidžia ir leidybos kultūra, – „Gimtojo žodžio“ leidykla, nepabijojusi rizikos leisti lietuvių autoriaus pirmąją knygą vaikams, gerą tekstą suguldė į patogų nedidelį formatą, apvilko kietais viršeliais, o dailininkė Aida Janonytė parinko jiems šiltą geltoną spalvą.

______________________________________________

* Vėl, Vilė. Parašyk man iš Afrikos / dailininkė Aida Janonytė. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2003. – 112 p.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2003 Nr. 3 (27)