Keturiolikmetės Klarisos patirtys

Keturiolika – problemiškas amžius. Kanados rašytoja Gayle Friesen rado raktą, kaip kalbėti apie keturiolikmečius jiems patiems (ir ne tik). Ketvirtajame knygos viršelyje rašoma: „Džeinės dukra – stulbinantis Gayle Friesen debiutas. Knyga iš karto pelnė šešis literatūrinius apdovanojimus“. Iš tiesų ši knyga* praturtino ne tik „Mažojo VYTURIO“ leidyklos seriją „Iš „Mažojo VYTURIO“ kuprinės“, bet ir apskritai lietuvių paauglių literatūrą. Kuo gi kanadietės rašytojos apysaka gali būti patraukli šiam sudėtingam adresatui?

Visų pirma reljefišku, daugiabriauniu pagrindinės veikėjos keturiolikmetės Klarisos paveikslu. Pasakojama būtent šios veikėjos požiūriu – visą pasaulį, platesnę aplinką ir savo šeimą, ypač artimiausius žmones, stebi, vertina ji, paauglė Klarisa. Apysakos centre – vienas rugpjūtis pas močiutę Smolvude, Kanados provincijoje, kur mama dėl Klerei nežinomų priežasčių nesilankė šešiolika metų, net ir tada, kai mirė mamos tėvas, Klerės senelis. Daugybė kodėl kirba Klerės galvoje, atsakymai į daugelį klausimų bus rasti kaip tik šį rugpjūtį.

Vienas didžiųjų klausimų – kas jos tėvas? Kaip atsitiko, kad jos su mama gyvena tik dviese? Privažiuodama Smolvudą, Klerė mąsto: „Keista manyti, kad buvau pradėta šiame slėnyje. Galbūt pievoje, pilnoje vėdrynų. Galbūt sunkvežimio priekaboje. Man nelabai patinka svarstyti šį ypatingą klausimą ir kaip tai susiję su mano mama ir kažkuo, vardu Haroldas. Tai primena, kad mama bendravo su kažkuo kitu, ne tik su manimi“ (p. 10–11). Vieną svarbiausių paauglei – tapatybės – klausimą netruks pakeisti kiti, dar sudėtingesni, – atsakomybės, pareigos, pasiaukojimo. Klerei teks be mamos sutikimo apsispręsti leisti persodinti savo kaulų čiulpus Džeimiui – neseniai atrastam ir nepagydomai sergančiam broliui. Apysakoje įtikinamai vaizduojamas kilnus poelgis, privertęs ir dvejoti, ir prieštarauti mamai: „Jis – mano tėvas. Jo sūnus miršta, ir galbūt aš galėčiau padėti. Negaliu patikėti, kad ji (mama. – Dž. M.) nesupranta“ (p. 148). Kaip matyti, knyga patraukia įdomiu siužetu, keliamomis problemomis, o paauglį skaitytoją tikrai pagaus nuolat kylančia teksto įtampa, kaip painus kamuolys besirutuliojančia intriga. Autorei pavyksta kalbėti nenuobodžiai, sukurti įsimenamus ir kitų veikėjų paveikslus. Antai Klerės mama ir močiutė – dvi priešingybės. Nemokanti atleisti, „vienspalvė“ mama: „Ji labiausiai suaugusi suaugusioji, kokią tik pažinojau. Visada besilaikanti dienotvarkės ir tokia organizuota“ (p. 18). Močiutė – visai kitokia, jos „plaukai kvepia obuoliais ir cinamonu“ (p. 14), o namai kupini „kontrastuojančių spalvų“ (p. 17). Sudėtingas, Klerei iki šiol buvęs nesuprantamas senelis – juk apie jį šeimoje nebuvo įprasta kalbėti. Senelis niekada nesusitaikė su Džeinės jaunystės „klaida“, su tuo, kad dukrai teko mesti muziką, jis taip niekada ir neišvydo savo anūkės. Tačiau kasmet į obelį senelis kabindavo medinius paukščių namelius – jai, savo Klarisei… Dabar, penkioliktojo gimtadienio proga, Klerė įgyja vertingiausią dovaną – šeimą: pagaliau visi drauge, atrodo, viskas įvardyta. O juk pirmą kartą sutikti tėvą jai buvo didelė staigmena ir išbandymas: „Svajonėse jis visada buvo tobulas, bet nežinau, kaip yra iš tikrųjų. Kokią jis turi teisę po penkiolikos tuščių metų priversti mane ką nors jausti?“ (p. 111). Klerės širdies įšalas atitirpsta, ji atleidžia, tokį kelią nebyliai siūlydama ir savo mamai.

Šeimos temą papildo ir subtiliai atskleista pirmosios meilės istorija. Džekas, Klerės draugas, dirba ūkyje pas močiutę. Pirmieji sumišę jausmai vaizdžiai apibūdinami pačių jaunųjų veikėjų žodžiais: „Vieną minutę atrodo, kad aš tau patinku, o kitą minutę – nieko“ (p. 168). G. Friesen puikiai pavyko atkurti jaunų žmonių dialogus, šnekamosios kalbos intonacijas (tai sunkiai sekasi lietuvių vaikų prozos autoriams!); tokį tekstą paauglys skaitys su malonumu. Štai kaip kapotai savo jausmus Klerei aiškina Džekas: „Aš nesu toks tikras, ar tu man patinki. (…) Noriu pasakyti, apžvelkime situaciją. Iš pradžių visokios nesąmonės. Vandens duburys ir išgalvotas vaikinas, ir tada, BUM, tau prireikia, kad tave pavėžėčiau, tai manau, taip, mes draugai. Tada bučinys. Buvo malonu. Manau, galiu su tuo susitvarkyti. Bet tada tu apsisuki šimto aštuoniasdešimt laipsnių kampu“ (p. 168).

Kalba ir mąstymas atspindi Klerės intelektą, ironišką požiūrį. Nepamirština, kad Klarisa, kaip ir kadaise jos mama, skambina pianinu: „Šopenas, Mocartas, Bachas. Aš nieko prieš skambinti pianinu ir žinau, kaip mama nori, kad gročiau. Vis dėlto man tai nepatinka taip, kaip ji norėtų, kad patiktų. Ir negaliu jai to pasakyti“ (p. 18). Muzikuojanti Klerė – dukters ateities perspektyva, įsikalbėta motinos. Muzikos motyvas – ir baigiamasis, įrėminantis apysakos akordas. Čia vaizduojama, kaip mama, išsivadavusi iš slogių praeities prisiminimų, paliečia instrumento klavišus: „Mamą pripildo muzika. (…) Ir muzika šventa“ (p. 189).

Kanadiečių vaikų literatūrą išskiria, ypatingu koloritu nudažo gamtos vaizdai. Šis kūrinys – ne išimtis, miesto ir kaimo skirtis čia itin ryški. Palikus didmiestį, greitkelius, Klerei gera būti su sava patirtimi gamtos prieglobstyje: „Čiurlenančio vandens garsas pagaliau atveda mane prie upelio kranto. Atsisėdu ant didžiulio saulės įkaitinto akmens ir klausausi vandens muzikos. Šiek tiek nuliūstu pagalvojusi, kad buvau taip įsitraukusi į koncertus ir repeticijas, jog nebeturėjau laiko upeliams“ (p. 23).

G. Friesen knygos puslapiai ne vieną paauglį skaitytoją įtrauks į jautrų, sudėtingą Klerės pasaulį. Įsižiūrėti ir pamatyti, suvokti kitų (bendraamžių!) patirtį, prisiminti, kas pačių patirta, – nuostabūs dalykai, kuriuos ši knyga atvers rimtam skaitytojui…

___________________________________

^* Friesen, Gayle. Džeinės dukra / iš anglų k. vertė Ieva Venskevičiūtė. – Vilnius: Mažasis VYTURYS, 2002. – 188 [4] p. – (Iš „Mažojo VYTURIO“ kuprinės).

Žurnalas „Rubinaitis“, 2003 Nr. 3 (27)