Kai kelionės buvo kitokios
Iš visų tautų kraustymųsi ir klajonių beliko pačios paprasčiausios kelionės. Dažniausiai važiuojama pagal tikslų planą, žinant kur vyksti ir kodėl. Šią recenziją rašau tarp dviejų kelionių, tad „kelioninė“ ir knygos interpretacija.
Kartais apninka mintys: ką, be apibendrintų atsiminimų ar atsiminimų, apibendrintų nuotraukose, parsivežame iš šiuolaikinių kelionių? Vadinčiau tai drumzlėmis, kurios kokiu nors būdu kada nors viduje susidrums ir sukels neaiškumą, malonų neaiškumą.
Tokia štai įžanga apie Reinerio Zimniko Būgnininkus* – knygą apie klajojimą. Šios knygos atsiradimą Lietuvoje, regis, irgi galima sieti su keliavimu – su vertėjo Adomo Druktenio kelione į Vokietiją, kur susipažinta su autoriumi. Kas tas autorius, kas tie būgnininkai?
Reineris Zimnikas, vokiečių rašytojas ir iliustruotojas, vaikų knygų (daugiausiai iliustruotų pasakojimų) kūrėjas, naujausiais, bet labai nepatikimais duomenimis, gyvena (tikėsimės, kad taip) Miunchene, kur 1930 m. ir gimė, kur Dailės akademijoje studijavo vaizduojamąjį meną, susižėrė nemažai premijų už iliustracijas. Žinomesnis kaip iliustruotojas, televizijos laidų, trumpų pieštų filmukų kūrėjas negu kaip rašytojas. Rasti jo kūrinių bibliografiją gana sunku. Galima tik spėti, kad Būgnininkai – viena naujausių jo knygų, 1985 m. pasirodžiusi Miunchene. Enciklopediniame leidinyje The Oxford Companion to Children Literature rašoma, jog žymiausia jo knyga – Meška ant motociklo (Der Bar auf dem Motorrad, 1962), o mėgstamiausia tematika – žmogaus pasipriešinimas technokratiniams procesams. Knygoje Būgnininkai nei techninių dalykų, nei pasipriešinimo jiems nė su žiburiu nerasi. O ką ten galima rasti, atsakyti nelengva. Perskaityti lengviau. Knygelė nedidelė. Daug iliustracijų, lengvas, erdvus maketavimas. Perskaityti tikrai galima vienu prisėdimu, o suprasti šią knygą labai painu – siužetas toks neapibrėžtas… Kažkas, o tiksliau, pirmasis būgnininkas, šūkteli: „Mes pradedam naują gyvenimą, mes iškeliaujam į kitą kraštą!“ Tokių maištaujančių būgnininkų susidaro minia, jie keliauja, atranda, įsikuria, apsigauna, kovoja, alpsta iš bado, žarsto auksą, vėl keliauja, keliauja ir, atrodo, grįžta atgal. Ko gero, šią knygą galima suvokti tik pasitelkus asociacijas, kurios kiekvieno, žinoma, bus kitokios. Štai kelios tokios, galbūt galimos…
Neapibrėžtumas, arba Pasaulis kaip senovinis gobelenas
Nejučia kyla noras gretinti šį kūrinį su folkloru. Su bet kokia folklorine pasaka, kurioje apgyvendinti karaliai arba kas nors keliauja laimės ieškoti, arba kur išeinama toli, bet vis tiek grįžtama namo… Tačiau visas erdvės, laiko neapibrėžtumas, kurį lyg ir imasi vaizduoti autorius, atrodo labai apgaulingas. Tikrasis pasakinis „seniai seniai“ laikas lyg išvyniotas iš tradicinių folkloro šablonų ir pateiktas naujai, su kažkokiu kultūriniu-religiniu prieskoniu. Iš iliustracijų arba miestų aprašymų būtų galima spręsti, jog tai viduramžiai. O gal ir ne tokie seni laikai?.. Nėra konkrečių žmonių portretų – tik abstraktūs karaliai, hercogai, ponai, skurdžiai, o patys abstrakčiausi – būgnininkai. Jie yra arba neturtingi, arba staiga visko atsikratę ir tapę klajokliais turčiai. „Niekas negalėjo prisiminti jo veido“, – taip sakoma apie žmogų, kuris pirmas sukėlė sumaištį, – pradėjo mušti būgną. Taip tikriausiai būtų galima pasakyti apie visus knygos veikėjus, ir tai – tartum labiausiai su folkloru šį kūrinį siejantis dalykas. Tačiau beveidiškumas čia toks masinis, taip akcentuotas, kad jau toli gražu nebekvepia jokia folklorine interpretacija. Nekonkretumą, neapibrėžtumą, kuris ramiai skleidžiasi visame tekste, dar geriau papildo iliustracijos: pavyzdžiui, 53 puslapyje pavaizduota hercogo kariuomenė: kuo toliau šis piešinys nutįsta į perspektyvą, tuo veikėjai (t. y. kareiviai) atrodo stilizuotesni ir tuo panašesni ne į konkrečius žmones, o į ornamentą, besikartojantį audinio raštą. Kaip tik iliustracijos primena senovinį gobeleną (tarkim, karolingų-merovingų laikų). „Gobeleniški“ puslapiai – 8, 9, 24, 34… O ypač – valdovų atvaizdai. Iliustracijas iš esmės galima žiūrinėti teksto neskaitant arba jau perskaičius. Literatūrinio pasakojimo kalba gana lėta, o piešiniai dinamiški, todėl savotiškai naujai atpasakoja būgnininkų istoriją. Įspūdis – tarsi žvelgtum į senovinį gobeleną. Tačiau tikriausiai žiūrėjimas į gobeleną nesukelia tiek daug prieštaringų minčių.
Konkrečios šalys knygoje neįvardijamos, tik visiško šalčio, visiško karščio, klajojančių kalvų kraštai, kraštas be gėlių ir paukščių (riebios juodos vištos kraštas), kraštas, kuriame esama aukso, kraštas, kur tik kelios avys gyvena, apleistas kraštas… Bet kartu šalys lyg ir konkrečios, lyg sumažintas kurio nors žemės krašto modelis, apibendrinimas.
Taip rašytojas tampa panašus ne į rašytoją, ne į visažinį pasakotoją, o į gobeleno audėją, audžiantį istoriją, kuri lyg ir nesibaigė ir nežinia kaip baigsis. Piešinys lyg ir primityvus, juo nesiekiama perteikti asmeniškumo, išskirtinumo. Tai ne asmens sielos, o kažkokios inercijos alegorija.
Paprastai atpasakota žmonijos istorija?
Galima būtų sakyti, kad Zimnikas savo knygoje tarsi nuasmenina ir apibendrina visų pasaulio tautų klajonių, keliavimų istorijas: Odisėjo keliones, žydų klajones dykumoje, Šventojo Gralio paieškas, nomadų (tiek Afrikos, tiek Azijos) antpuolius… Tačiau tai nėra istorija nei apie individo tobulėjimą, nei apie įgyjamą patirtį. Tai apskritai klajojimas neįgyjant patirties, klajojimas kaip gyvenimo būdas. Galima stovėti vietoje ir mušti būgną, galima keliauti po tolimus ar artimus kraštus mušant būgną, – vis tiek nei viduje, nei išorėje niekas nesikeičia. O gal keičiasi, gal tai knyga apie procesus, kuriuos kažkuriuo jausmu suvokiame, bet neįvardijame? Sunku atsakyti, mat knygoje nėra jokios didaktikos, sakančios, kad žmogus turi keliauti dėl to ar ano – nebūtinai fiziškai. Primygtinai ieškodami, didaktiką ar paslėptą mintį gal ir apčiuoptume: esame skatinami pagalvoti, kaip gali pakrypti, išsirutulioti nevaržomas, neapibrėžtas klajojimas…. Gal tai lengvesne, paprastesne forma perteikta amžinojo klajojimo mitų idėja?
Jeigu Būgnininkai yra alegorija, tai kieno? Tautų? Jaunų žmonių? Arba nejaunų, bet vis tiek nerimstančių? Apskritai viso žmogaus gyvenimo ir visų jį gyvenančių? „Kraštas – tavo, – atsakė trimitininkai. – Bet kelias – mūsų“ (p. 24). Gal tai totalitarizmo, fanatizmo alegorija? Tuomet labai sunku pasakyti, kaip traktuoti tekste vis pasirodančius krikščioniškus motyvus: ar tai autoriaus ironija, ar nuoširdus kalbėjimas? Gal tai pasipriešinimas krikščionybei? „Vargšai ir turtuoliai, visus supa tvirta mūro siena, o viršuje – dangus ir ponas Dievas, taip buvo per amžių amžius. Niekas negali to pakeisti. Kas sėja mūsų mieste nesantaiką, – sakė jie, – tą reikia uždaryti į kalėjimą“ (p. 7).
Labai keista ezopinė knygos kalba. Lyg ne Vakarų Vokietijoje autorius būtų gyvenęs ir lyg laisvo žodžio nebūtų galėjęs sakyti. Vienaip ši knyga skambės Lietuvos suaugusiesiems, pratusiems prie tokio kalbėjimo, o gal net ir patiems taip kalbėjusiems. Vaikams tokia kalba vargu ar suprantama, pajuntama. Bet tuomet vaikai čia gali rasti labai gražiai išplėtotą pasakinę kalbą, netgi kiek nulaikintą, nuasmenintą. Gal kaip tik geriau šią knygą perskaityti vaikystėje, kai apie ezopinę kalbą dar nieko nežinai. Kai dar galvoje nešmėžuoja įvairių su kelionėmis ir klajojimais susijusių mitų nuotrupų ir nepasijunti lyg istoriją, mitologiją kartotumeis…
Sunku suvokti, kas šiame kūrinyje ne taip. Kodėl skaitytojo jausmų skalė gali svyruoti nuo susižavėjimo iki kažkokio nemotyvuoto pykčio? Gal dėl to, kad staiga pastebi, jog čia nėra nei geriukų, nei blogiukų, autorius nepalaiko nei būgnininkų, nei tų, su kuriais jie susiduria. Ir nė vieniems, atrodo, neleidžia laimėti. Ir gal todėl, kai viskas (tarkim, istorijos ratas), atrodo, lyg ir apsisuko (būgnininkai nepasiekę jokių tikslų žuvo) ir viskas lyg ir sustojo į savo vėžes, – štai tokiu momentu vėl sutrata būgnas, – tiesiog apima neviltis. Kodėl niekam nebuvo leista laimėti, kodėl joks tikslas nebuvo pasiektas, kodėl vėl viskas prasideda iš pradžių? Negi visas žmonijos laikas pasmerktas tokiems globaliems pasikartojimams? O gal šiuos klausimus autorius manyje ir provokavo?
_______________________________________
* Zimnik, Reiner. Būgnininkai / iš vokiečių k. vertė Adomas Druktenis. – Vilnius, Alma littera, 2002. – 64 p.: iliustr.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2003 Nr. 3 (27)
