KNYGA KAIP DANTIES SKAUSMAS
Mes esame iš Šilutės. Mokomės M. Jankaus pagrindinėje mokykloje. Esame septintokai. Mūsų klasėje – 31 mokinys. Apklausoje dalyvavome tik mes, nes manome, kad esame rimti skaitytojai, skaitantys nuolat. Mes su knyga stengiamės nesiskirti ir gaudome kiekvieną vos pasirodžiusią. Ir, žinote, patiriame daug vargo, mat tenka rašytis į eilę – kaip pas dantų gydytoją. Mūsų mokykloje mokosi beveik 1000 mokinių, o, tarkim, septintos klasės yra šešios po 30 vaikų. O naują knygą nuperka tik… tik… tik vieną! Taigi, brangieji kultūros mylėtojai, mums šiandien knyga ir knygos skaitymas – lyg danties skausmas.
7g kl. dešimtukas Jums siunčia penketuką
ir liepia nesuklysti.
2002 01 23
Vis glūdėjo galvoje šis laiškelis, atsiųstas su populiariausių knygų anketomis, kol nusprendžiau iš galvos jį perkelti į šio žurnalo numerio įvadą. Svarstydamas, kodėl jis įsiminė, ieškodamas jam apibūdinimų, epitetų, atrinkau tokius žodžius: kažkoks tikras, oponuojantis, liūdinantis ir… džiuginantis.
Tikras, nes linksmas kaip ir pati paauglystė, labai konkretus, be jokios patetikos, kuri paprastai vaikų laiškuose trikdo…
Oponuojantis tiems, kurie įsitikinę, kad vaikai nebeskaito, nenori skaityti, kad knyga vis mažiau svarbi ir reikalinga. Kartais tokia nuomonė taip suabsoliutinama, su tokiu įsitikinimu garsiai iš aukštų tribūnų skelbiama, kad net nejauku būna.
Liūdinantis, nes vėl iškelia, primena skaudžias knygų sklaidos problemas. Knygų yra, o knygos nėra! Pratęsdami laiško autorių matematiką, apskaičiuokime: jeigu visi tie šilutiškiai septintokai panorėtų perskaityti kurią nors vieną (tarkim, programinę, vadovėlinę) knygą ir skaitytų ją kiekvienas po keturias dienas (nors vargu ar visi taip suspėtų), paskutiniams reikėtų laukti bemaž dvejus metus! Ar begali taip ilgai išlikti noras skaityti – kai dauguma jau apkalbėję, pasidaliję įspūdžiais?.. „Tegul perka!“ – šioje vietoje džiugiai šūktelėtų koks nors leidėjas. Vengdamas banalių samprotavimų apie tėvų pinigines, geriau šioje vietoje įterpsiu, iš atminties pacituosiu eilutę iš kito laiško, kurį man parodė vienos leidyklos redaktorė. Jauna ir aktyvi skaitytoja mažeikiškė rašo: „Po savaitės su tėčiu važiuosim į Vilnių, gal gausiu nusipirkti Amžinuosius Takius, labai noriu padovanoti draugams…“ Į Vilnių – knygos?! Kaip kažkada į Maskvą – „Arabica“ kavos pupelių… Taip, vis dėlto mes labai mažai žinome, kas dedasi atokesnių miestų knygynuose. Kiek apskritai ten jų belikę. Bet tai – kita tema. O kad bibliotekoms, net ir už tas menkas lėšas, nuperkama ne visada svarbiausių knygų, jau nesyk samprotavome. Nors tai – irgi sudėtinga ir dar nebaigta kalba.
Džiuginantis šis laiškas, žinoma, dėl to, kad vaikai skaito, kad knyga jiems svarbi, kad jie nori apie tai kalbėti, dalytis įspūdžiais, – laiškų iš Šilutės gauname tikrai nemažai. Džiuginantis ir dėl to, kad už tų vaikų matau, įsivaizduoju skaitančias, vaikų literatūrą išmanančias, pagarbiai į paauglį žiūrinčias mokytojas ir bibliotekininkes.
Kęstutis Urba
Žurnalas „Rubinaitis“, 2003 Nr. 3 (27)
